AEROZOLIŲ TERAPIJA
Aerozolių terapija – tai metodas, kai inhaliuojami tirpalai ar milteliai, disperguojami ore, deguonyje ar kitose dujose.
Viena pagrindinių aerozolio charakteristikų yra jo dispersiškumas, išreiškiamas disperguotų dalelių skersmeniu. Pagal tai aerozoliai skirstomi į 5 grupes:
– didelio dispersiškumo (dalelių skersmuo 0,5 – 5 µm);
– vidutinio dispersiškumo (6 – 25 µm);
– mažo dispersiškumo (25 – 100 µm);
– smulkialašeliniai (100 – 250 µm);
– stambialašeliniai (250 – 400 µm).
Nuo dispersiškumo priklauso aerozolių nusėdimas kuriose nors kvėpavimo takų dalyse: į plaučių alveoles patenka dalelės, ne didesnės kaip 2 – 5µm. Stambius bronchus pasiekia 5 – 30µm dalelės, o didesnės nusėda trachėjoje, nosiaryklėje.
Pagrindinės teigiamos aerozolių savybės:
– didesnis vaisto kontaktas su paviršiumi;
– greita rezorbcija;
– padidėjęs fizinis ir cheminis medikamento aktyvumas. Aerozolių patekimo į organizmą keliai:
– intrapulmoninis,
– ekstrapulmoninis,
– parapulmoninis,
– transpulmoninis.
Aerozolių generavimo būdai:
– ultragarsinis,
– mechaninis – purškimas,
– garinimas.
Aparatai. Ultragarsiniai aparatai būna:
1) kompresoriniai,
2) drėgnų aerozolių (jprastiniai ir su didelio tūrio rezervuarais),
3) sausų miltelių.
Inhaliacijos veikimo mechanizmas: kontaktinis (vietinis), rezorbcinis (bendrasis).
Inhaliuojamų medikamentų klasifikacija:
– gleives tirpdantys ir skystinantys;
– silpnai prideginantys;
– bakteriocidiniai;
– nuskausminantys;
– nuo uždegimo;
– reguliuojantys medžiagų apykaitą;
– stabdantys kraujavimą;
– apveliantys (sudarantys plėvelę).
Gydymo poveikis priklauso nuo:
– dispersiškumo;
– medikamento farmakodinaminių savybių;
– aerozolio temperatūros ir pH;
– skonio ir aromatinių savybių;
– elektros krūvio.
Svarbu aerozolio temperatūra bei pH. Optimali aerozolio temperatūra 37 – 38° C. Tokioje temperatūroje vaistas nesuyra, tirpalai gerai rezorbuojasi, neslopinama virpamojo epitelio funkcija. Optimali pH 6; kai krypsta į šarminę pusę, slopinama virpamojo epitelio funkcija.
Svarbu, kad aerozoliai neturėtų nemalonaus kvapo ir skonio. Nustatyta, kad koncentruoti aerozoliai slopina virpamojo epitelio funkciją. Patariama vartoti ne didesnę kaip 2 – 3% tirpalo koncentraciją. Dideli medikamentų nuostoliai būna dėl aerozolių nestabilumo. Buvo rastas būdas aerozolio dalelėms dirbtinai suteikti elektros krūvį. Tai elektroaerozoliai. Manoma, kad elektroaerozoliai veikia humoraliniu, neurohumoraliniu ir refleksiniu būdu.
Gydymo poveikis.
Neigiamo krūvio aerozoliai:
– didina virpamojo epitelio aktyvumą;
– gerina rezorbciją;
– didina kvėpavimo minutinį tūrį;
– gerina bronchų pralaidumą.
Teigiamo krūvio aerozoliai gali turėti priešingą efektą, dėl to gydymui vartojami tik neigiamo krūvio aerozoliai.
Inhaliacijų rūšys:
– garų inhaliacijos;
– šiltos, drėgnos;
– vėsios (kambario temperatūros);
– riebalinės;
– miltelių.
Inhaliacijos atliekamos 2 – 3 kartus per dieną. Jas įvairiai galima kaitalioti su kitais fizioterapijos metodais.
Indikacijos:
– ūminės ir lėtinės viršutinių kvėpavimo takų ligos (faringitai, laringitai, rinitai, anginos);
– ūminiai ir lėtiniai bronchitai, pneumonijos, bronchinė astma, plaučių tuberkuliozė;
– ischeminė širdies liga;
– profesinės kvėpavimo takų, ypač bronchų, ligos;
– ligonio parengimas operacijai ir pooperacinis periodas;
– virškinimo trakto ligos, kai peroralinis medikamentų vartojimas kontraindikuotinas.
Kontraindikacijos:
– bulozinė emfizema;
– III° kvėpavimo nepakankamumas;
– kraujavimas iš plaučių;
– miokardo infarktas, perikarditas;
– spontaninis pneumotoraksas;
– alergija medikamentams.
