Bendri kineziterapijos principai, sergantiems plaučių ligomis
Kvėpavimo sistema
Kvėpavimo procesai: 1.ventiliacija; 2.plaučių perfuzija; 3.alveolių kapiliarinė difuzija.
Ventiliacija – tai oro patekimas į alveoles.
Plaučių perfuzija – tai plaučių aprūpinimas krauju. Normali kraujotaka užtikrina plaučių dujų apykaitą ir deguonies pristatymą į vidaus organus. Normaliai į plaučius patenka apie 5 l/min. Dažniausiai plaučių perfuziją sutrikdo plaučių arterijos tromboembolija, širdies nepakankamumas, plautinė hipertenzija.
Alveolių kapiliarinė difuzija – tai yra dujų apykaita tarp oro esančio alveolėse ir kraujo esančio kapiliaruose. Ją sutrikdo plaučių parenchimos uždegimas, įvairios plaučių fibrozės, rūkymas, plaučių edema, ūminis degeneracinio distreso sindromas.
Kvėpavimo sistema – audinių ir fermentų visuma, naudojanti ore esantį deguonį energijos gavimui.
Kvėpavimo takai: viršutiniai (nosis, gerklos, ryklė) ir apatiniai (trachėja, bronchai, plaučiai).
Kvėpavimo fazės: įkvėpimas (inspiracija – krūtinės apimtis padidėja 10cm, ji išsiplečia, joje atsiranda neigiamas slėgis ir oras įsiurbiamas į plaučius) ir iškvėpimas (ekspiracija – iškvepiant krūtinės ląsta suspaudžiama ir oras išstumiamas lauk).
Kvėpavimą reguliuoja kvėpavimo centras, esantis pailgosiose smegenyse. Kvėpavime dalyvauja raumenys, kurie vadinami kvėpavimo raumenimis. Giliai įkvepiant dalyvauja išoriniai tarpšonkauliniai raumenys, šonkaulių keliamieji raumenys, viršutinis trapecinis, dantytieji raumenys, kvadratinis juosmens raumuo. Iškvepiant susitraukia vidiniai tarpšonkauliniai raumenys, pilvo raumenys, pašonkauliniai raumenys ir skersinis krūtinės raumuo.
Kvėpavimas gali būti krūtininis, diafragminis arba mišrusis.
Sergančiųjų plaučių ligomis ligonių tyrimas
Nusiskundimai, turintys didžiausią diagnostinę vertę:
– Kosulys. Staigus protrūkinis iškvėpimas, t.y. apsauginis mechanizmas, šalinantis bronchų sekretą ir įkvėptas daleles trachėjos bronchinio medžio, kurį sukelia n. vagus šakelių dirginimas.
– Dusulys. Nenormalus nekonfortabilus jausmas kvėpuojant.
– Skrepliavimas. Sekreto šalinimas iškosint. Skrepliuoti pradedama padidėjus sekreto gamybai dėl mukociliarinio klirenso. Mukociliarinis klirensas (MK) – kvėpavimo takų geba pašalinti egzogenines daleles. MK efektyvumas priklauso nuo virpamųjų ląstelių blakstienėlių lygumo ir gleivių būklės.
– Atkosėjimas krauju. Tai dažniausiai būna skreplių su kraujo priemaiša arba gryno kraujo atkosėjimas iš kvėpavimo takų. Dažniausiai būna sergant tokiomis ligomis kaip bronchiekstazinė plaučių liga, tuberkuliozė, lėtinis bronchitas, plaučių vėžys, pneumonija, plaučių arterijos tromboembolija.
– Čiaudėjimas.
– Krūtinės skausmas. Jį gali sąlygoti pleuros dirginimas, naviko atvejais…
– Karščiavimas.
– Prakaitavimas. Būdingas tuberkuliozei ir limfogranuliomatozei.
– Silpnumas ir greitas nuovargis. Gali būti dėl intoksikacijos ir kvėpavimo nepakankamumo.
Prieš sudarant KT planą, ligoniui sergančiam kvėpavimo sistemos ligomis būtina įvertinti kvėpavimo f– ją, kvėpavimo raumenų veiklą bei fizinį pajėgumą. Kvėpavimo funkcijai įvertinti atliekama spirometrija koks plaučių ventiliacijos sutrikimo pobūdis (obstrukcija, restrikcija), ar nesutrikusi plaučių ventiliacija, bronchų obstrukcijos laipsnis ir grįžtamumas, gyvybinė plaučių talpa. Spirometrijos rodikliai priklauso nuo tiriamojo amžiaus, svorio, rūkymo, jie dažniausiai išreiškiami absoliučiais skaičiais litrais arba litrais per sekundę. Kvėpavimo raumenų būklei įvertinti atliekama: ekskursija, funkciniai tyrimai (įkvėpimo monometrija, spirometrija), gyvybinė plaučių talpa (ji tiriama su specialiu prietaisu. Oro kiekis, kurį galima maksimaliai iškvėpti po maksimalaus įkvėpimo, parodo palučių tampros, raumenų elastingumą. Fizinis pajėgumas nustatomas pagal dusulio intensyvumą (5 klasės) ir fizinio krūvio tolerancijos mėginius: bėgimo takelis ir dviratis; Henšo ir Štangės mėginiai (Henšo – įkvepiame per nosį, iškvepiame per burną ir iškvėpimo pabaigoje sulaikome kvėpavimą, norma 15– 20s; Štangės – įkvepiame per nosį ir sulaikome kvėpavimą, norma 35– 45s), kvėpavimo dažnį, ŠSD – atspindi deguonies įsisotinimą. (Henšo mėginys atspindi ne tik išorinio, bet ir vidinio kvėpavimo dujų apykaitą ir deguonies pasisavinimo procesus. Iškvėpimo pabaigoje gerėja plaučių kraujotaka. Štangės mėginio, įkvėpimo pabaigoje gerėja parenchiminė kraujotaka.)
Kontraindikacijos plaučių ligom:
Plaučių empiema – ūmi būklė, karščiavimas; pneumotoraksas; atsargumo su galvos nuleidimu; ūmus smegenų kraujotakos sutrikimas; smegenų hematoma; nestabili hemodinamika; senyvas amžius; neseniai atliktos krūtinės arba pilvo operacijos; oro trūkumas.
Kvėpavimo būklei įvertinti naudojamas maksimalaus įkvėpimo ir iškvėpimo slėgis – specialūs prietaisai, taip pat rentgenologija, endoechoskopija, funkciniai mėginiai. Maksimalus įkvėpimo slėgis, ligonis stengiasi iškvėpus maksimaliai įkvėpus maksimaliai įkvėpti per 1 – 3s. Max P(i). Iškvėpimo P(E) – po įkvėpimo per 1 – 3s, stengiasi maksimaliai iškvėpti. P(i) rodo diafragmos jėgą. Tai priklauso nuo tiriamojo pastangų. Tai lemia ir amžius, ir lytis, ir ūgis, treniruotumas ir t.t. Normos P(E) > 100cm H2O, P(i) < 60cm H2O.
