Parašykite elektroninį laišką, arba palikite komentarą po įrašu, aš greitu laiku Jums atsakysiu.

Pagarbiai.

Gydomieji fizikiniai procesai:

Dirbtiniai – elektroterapija, magnetoterapija, mechanoterapija, hidroterapija, termoterapija, radioterapija, aerozolių terapija.

Natūralūs – klimato terapija, Belmetoterapija, peloterapija.

Fizioterapija pradėjo vystytis jau XV – V tūkst. pr.m.e.

Mokslai, padedantys fizioterapijos vystymuisi: mikrobiologija, biofizika, biochemija, imunologija, elektromagneto biologija, fotobiologija, bioklimatobiologija, hidrogeologija, higiena, ekologija.

Bendroji fizioterapija nagrinėja bendrus fizikinių faktorių panaudojimo principus. Specialioji – faktorių naudojimą prie atskirų susirgimų.

Gydomasis faktorių efektas priklauso:

*organizmo funkcinės adaptacijos rezervo ir reaktyvumo.

*išskirtinio jautrumo kokiam nors fizikiniam faktoriui, tai nurodo sensorinio pojūčio slenkstį.

*audinių savybių sugerti įvairių fizikinių faktorių energiją.

*fizikinių faktorių energijos plitimo laike ir erdvėje ypatumų.

Fizikiniai faktoriai slopina uždegimą, skatina rezorbciją, gerina kraujotaką ir trofiką audiniuose, mažina spazmus, didina raumenų tonusą, nuskausmina, koreguoja patologinius autoimuninius procesus. Pagerėja organizmo adaptacinės ir kompensacinės savybės. Tai:

*greitina ligos regresiją,

*neleidžia ligai progresuoti,

*pradeda išvengti komplikacijų ir invalidumo,

*padeda atstatyti išnykusias funkcijas.

Poveikio specifiškumą lemia:

Fizikinės energijos rūšis,

Poveikio lokalizacija,

Fizikinio veiksmo energijos patekimo į organizmą gylis,

Dozės,

Organizmo audinių funkcinis aktyvumas,

Biofizikinių procesų, vykstančių audiniuose, charakteristikos.

Dirbtiniai fizikiniai veiksniai organizmą veikia:

*tiesiogiai – fizikinis – cheminis poveikis į organizmo audinius.

*refleksiškai – neurohumoraliniu būdu (bendras poveikis į organizmą).

Fizikinių faktorių taikymo principai. Svarbu atsižvelgti į:

Ligonio amžių ir lytį.

Gretutinius susirgimus (hipertenzija, galvos smegenų kraujotakos sutrikimai, periferinės kraujotakos sutrikimai, cukrinis diabetas, plaučių ligos ir kvėpavimo funkcijos sutrikimai, kepenų ligos ir kepenų funkcijos sutrikimai, inkstų ligos ir inkstų funkcijos sutrikimai).

Organizmo reaktyvinius bei kompensatorinius adaptacinius mechanizmus.

Pagrindinių organizmo funkcijų bioritmų aktyvavimą.

Bendri priešparodymai gydymui fizikiniais veiksniais:

1. Sunki ligonio būklė.

2. Karščiavimas.

3. Kraujavimas.

4. Fizikinių faktorių netoleravimas.

5. Piktybiniai augliai.

6. Gerybiniai augliai.

7. Kraujo ligos.

8. Toli pažengusi aterosklerozė.

9. Rentgenologinio, ultragarsinio ištyrimo diena.

10. Kraujo perpylimas.

11. Sunkūs širdies ritmo sutrikimai.

12. Ryškūs kardiovaskulinės sistemos nepakankamumas, II – III laipsnio kraujotakos nepakankamumas, III laipsnio kvėpavimo nepakankamumas, dekompensuota cukraligė, tirotoksikozė, inkstų funkcijos nepakankamumas.

13. Psichikos susirgimai (isterinė neurozė, epilepsija).

14. Aktyvios formos plaučių tuberkuliozė.

15. Išeminė širdies liga ir kartu esanti ramybės stenokardija.

16. Sisteminiai susirgimai.

Naudojant fizikinius faktorius stebimi šie gydymo ypatumai:

*Galima taikyti saugiau gydymo metodų ir sutrumpėja ligonio gydymo trukmė.

*Nekelia medikamentinės alergijos.

*Sustiprina daugumos medikamentų poveikį.

*Nestebima vaistinė priklausomybė.

*Neskausmingi gydymo būdai.

*Naudojami ne invaziniai gydymo metodai.

*Stebimas lėtinių susirgimų ilgesnis remisijos laikotarpis.

* buitinės aplinkos pritaikymas;

* miesto, rajono pritaikymas,

* visuomeninio transporto pritaikymas neįgaliųjų poreikiams,

* darbo vietos pritaikymas neįgaliųjų poreikiams,

* profesinė reabilitacija,

* sociokultūrinė reabilitacija,

* sociokomunikacinė reabilitacija,

* aprūpinimas ergoterapinėmis priemonėmis, bei kompensacine technika.

Reikalavimai socialinei reabilitacijai:

– Nustatyti socialinę prognozę,

– Išaiškinti pacientui ir jo šeimai lengvatų, kompensacijų teikimo tvarką,

– Pritaikyti kompensacinę techniką,

– Patarti, kaip pakeisti profesiją, perkvalifikuoti ir rasti tinkamą darbo vietą,

– Informuoti apie galimybes pritaikyti gyvenamąją aplinką ir darbo vietą specialiams paciento poreikiams.

Socialinė reabilitacija neturi formuoti išlaikytinio psichologijos. Visas socialinės reabilitacijos priemonių kompleksas turi būti nukreiptas į aktyvaus socialinio subjekto, asmenybės, turinčios motyvaciją, savikritiškai bei savarankiškam darbui, visuma.

Socialinė reabilitacija remiasi 7 principais:

1. Individualumas – kiekvienas žmogus yra asmenybė ir skirtingai išreiškia savo jausmus ir sunkumus, ieško įvairių būdų išeiti iš susidariusios sunkios situacijos.

2. Empatija. Kiekvienas žmogus išgyvendamas sunkumus savaip reaguoja į sukeltas nuoskaudas, krizes, nepasiekimus. Socialiniam darbuotojui reikia ne tik logiškai ir racionaliai suprasti žmogaus išgyvenimus, bet ir pajusti jų realybę ir jam tai parodyti.

3. Pasitikėjimas žmogumi – išsiaiškinti ar išklausius žmogaus problemas, reikia jam padėti pasirinkti galimą išeitį iš susidariusios padėties.

4. Neteisimas ir nesmerkimas. Socialinis darbuotojui svarbu giliai suprasti sunkumus išgyvenantį žmogų, neteisiant ir nesmerkiant, nors ir susidurtų su asmeniškai nepriimtinam žmogui.

5. Žmogaus, toks koks jis yra priėmimas.

6.

7. Profesinės paslapties išlaikymas.

Socialinio darbuotojo, dirbančio reabilitacijos specialistų komandoje neįgalaus asmens namuose, veiklos tikslas – invalido socialinė integracija.

Socialinis darbas yra orientuojamas ne į izoliuotą asmenį ar šeimą, bet į asmenį ar šeimą esančius tam tikroje socialinėje aplinkoje ir veikiamus tam tikrų socialinių veiksnių. Pagrindinis šio darbo reikalavimas – pasiekti, kad asmuo, aplinka ir asmens bei aplinkos santykiai sudarytų vieningą visumą.

Socialinio darbuotojo sudarytas paramos planas

Organizuojant socialinę reabilitaciją socialinis darbuotojas turi sudaryti paramos planą. Tam būtina:

1. Išanalizuoti ir įvertinti situaciją, identifikuoti problemas:

– nustatyti socialinės problemos atsiradimo priežastis.

– identifikuoti problemas socialinio darbo požiūriu.

– pateikti ir argumentuoti problemų sprendimo būdus.

– nustatyti prioritetines problemas.

– išaiškinti paties invalido galimybes sprendžiant problemas.

– nustatyti operatyvios pagalbos poreikį (ką būtinai reikia padaryti).

2. Sudaryti paramos programą:

– planuoti socialinių paslaugų rūšis.

– nustatyti kas ką turi daryti.

– nustatyti būdą, kaip invalidą supančią aplinką įtraukti į paramos procesą.

– numatyti darbo metodus.

– pasirinkti tinkamą paramos teikimo modelį.

– apibrėžti paramos teikimo reikalavimus invalidui.

– numatyti konkrečius darbuotojus, kurie vykdys paramos planą.

– parengti informaciją apie invalidą, kitai institucijai.

Socialinės paslaugos

Socialinės paslaugos – tai pagalbos rūšis silpniesiems visuomenės nariams, suteikiama įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais. Tai žymia dalimi subsidijuojamos, o atsitiktiniams asmenims ir nemokamos paslaugos.

Pirmaeilis socialinių paslaugų tikslas yra patenkinti asmenų gyvybinius poreikius ir sudaryti palankesnes žmogaus orumą išsaugančias gyvenimo sąlygas, kai jie patys savarankiškai nepajėgūs to pasiekti.

Galutinis socialinis paslaugų tikslas – sudaryti palankias sąlygas ir ugdyti asmenų sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje.

Socialinės paslaugos namuose

Socialinių paslaugų namuose klientai: vieniši pensininkai, vieniši invalidai, vienišos motinos, daugiavaikės šeimos, kiti asmenys priklausomai nuo poreikio ir savivaldybės galimybių.

Pagrindinės paslaugos namuose – tai paslaugos, kurios gyvybiškai būtinos norint išlaikyti žmogų namuose nepažeidžiant jo garbės ir orumo.

Papildomos paslaugos namuose – tai paslaugos, kurios nėra gyvybiškai būtinos konkrečiose situacijose, bet gali būti teikiamos asmeniui pageidaujant ar susitarus su paslaugų teikėju.

*Bendravimo, konsultavimo: – bendravimas, – korespondencijos tvarkymas, – laikraščių, knųgų skaitymas.

*Asmens higienos paslaugos: – išmaudymas, – aprengimas, – skalbimas, – kitos paslaugos.

*Namų tvarkymas: – buto tvarkymas, – langų valymas, – patalynės pakeitimas.

*Maisto paruošimas: – maisto pirkimas, – maisto paruošimas, – karšto maisto užtikrinimas.

*Įvairių pavedimų.

Socialinio darbuotojo uždaviniai

1. Bendradarbiauti su socialiniais partneriais:

– koordinuoti savanorišką ir socialinę paramą invalidams;

– koordinuoti savanorišką ir profesinę paramą invalidams;

– organizuoti reikalingą pagalbą, suteikiant įvairias garantijas, sutelkiant įvairias organizacijas;

– remiantis invalido ir jo šeimos narių nuomone, įvertinti suteiktą paramą;

– dalyvauti reabilitacijos specialistų komandos susirinkimuose;

– tarpininkauti kitiems specialistams iš skirtingų institucijų, sprendžiant bendrus paramos klausimus.

2. Įtraukti bendruomenės narius į socialinės reabilitacijos vykdymą:

– parinkti savanorius;

– skirstyti užduotis savanoriams;

– prižiūrėti ir vertinti jų darbą.

3. Plėsti institucijų veiklą:

– formuoti institucijos veiklos profilį (politiką);

– rengti ir teikti institucijos veiklos planus ir ataskaitas;

– rengti ir ginti socialines programas;

– rūpintis medžiagos apie institucijos veiklos sudarymą ir institucijos įvaizdžio skleidimu;

– susirašinėti su suinteresuotaisiais.

Medicinos socialinio darbuotojo vaidmenys ir jų vykdymo metodai

Mokytojo: *moko šeimos narius bendravimo su neįgaliuoju principų, *sudaro dienotvarkę, *supažindina su reabilitacijos sistemos galimybėmis, *informuoja apie galiojančias lengvatas, *pataria kaip pagerinti mikroklimatą šeimoje, *moko savanorius.

Įgalintojo: *organizuoja gyvybinių funkcijų užtikrinimą neįgaliojo namuose, *aprūpina ergoterapinėmis priemonėmis, kompensacine technika, *organizuoja gyvenamosios aplinkos pritaikymą neįgaliojo poreikiams, *organizuoja aprūpinimą ortopedinėmis priemonėmis.

Tarpininko: *ieškant darbo, *sprendžiant teisinius klausimus, *ieškant kontaktų su draugijomis, sporto klubais, religinėmis bendruomenėmis, *nustatant invalidumo grupę, *surandant savanorius, *patalpinant į globos įstaigas.

Minimalus socialinių paslaugų tinklas savivaldybėje:

1. Senelių globos namai (alternatyva – savarankiško gyvenimo namai, slaugos namai).

2. Pagalbos namuose tarnyba.

3. Dienos centras neįgaliems suaugusiems.

4. Dienos centras neįgaliems vaikams (arba grupės prie darželio).

5. Dienos centras probleminiams vaikams + laikino apgyvendinimo vietos vaikams ir moterims su vaikais.

6. Paslaugų centras piktnaudžiaujantiems alkoholiu, narkotikais ir pan.

7. Bendruomenės centras.

8. Nakvynės namai (laikinas apgyvendinimas).

Klinikoje ES įgauna vis didesnį pritaikymą – minimalizuoti vaistų vartojimą.

Gali būti stimuliuojama ir galva, kad praplėsti kraujagysles, bet tada būtina rašyti ENG, bei žiūrėti ar ES išplečia ir likusias kraujagysles, kad greičiau tekėtų kraujas, nes jei kraujas bėgs greičiau nei 82cm/s, tada kraujo eritrocitai nespės pasisavinti nuodingųjų medžiagų ir atiduoti maistingąsias. Pritaikant ES kraujo apytaka sumažėja. Tikslas – medicininis – atpalaiduoti kraujagysles, ugdyti raumenų jėgą įsitempiant. Tačiau padauginus ES srovę gausim blogus rezultatus. Vietoj vazodilatacijos (išsiplėtimo) vazokonstrikciją.

ES svarbus grįžtamasis ryšys – koks raumens yra funkcinis pajėgumas, kurį geriausiai atspindi apčiuopa ir daug kitų mėginių.

Elektrostimuliacija gali būti leidžiama per galvą kai yra grėsmė išeminių insultų buvimas.

- viskas priklauso nuo dozės, ES gali žmogų nužudyti, bet tinkamos dozės gydo.

Naudojant elektrostimuliaciją gerėja:

*Fizinis aktyvumas

*Sumažėja barkatinis metabolizmas

*Sumažėja stenokardinių skausmų dažniai

*Priepuolių pasikartojimų skaičius

*Pagerėja vainikinių kraujagyslių kraujotaka miokardų pakenktoje zonoje. Esant angina pektores skausmams veda į miokardo infarktą, kuris įvyksta dėl to, kad tam tikrose miokardo (širdies raumens) zonose sutrinka zonų maitinimo kraujo apytaka. Kraujas nepatenka į miokardą dėl įvairių priežasčių, gali spazmuoti, gali būti susiaurėjimai, tuo išsivysto be kraujo apytakos išeminės zonos, jos ne maitinamos, pasidaro žymiai neatsparesnės esamam kraujo spaudimui (120 – 150). Tas kraujo spaudimas išardo sienelę, todėl kanadiečiai ir rašo – naudojant elektrostimuliaciją pagerėja buvusių išemituotų be kraujo apytakos zonų funkcinė būklė, taip kad išemituotose zonose pagerėja kraujo apytaka dėl: 1. pranyksta spazmai, išsiplečia koronarai (teka daugiau kraujo), nes sumažėja simpatinis aktyvumas. 2. prasideda naujų kraujo gyslų įaugimas – proliferacija. Per ilgesnį laiką jos pradeda augti, formuotis į pažeistą zoną – čia elektrodai ant širdies ploto.

Fiziniai pratimai padeda auginti raumenis, nes didėja jų skaidulos, skaidulos padidėja todėl, kad pagerėja kraujo apytaka.

Kraujo apytaka pagerėja todėl, kad:

1. atsiveria kapiliarai fizinio krūvio metu jų atsiveria 4 – 5ki iš 6, ramybės metu funkcionuoja tik 1. Tad jais pradeda tekėti kraujas.

2. ilgai treniruojantis ląstelė turi gauti daugiau kraujo, nes kapiliarų atidarymo neužtenka. Taip kaip auga raumuo.

Raumens ląstelė yra šešiakampė, kurią maitina 6 kapiliarai kampuose. Fizinio krūvio metu kapiliarai funkcionuoja, nutraukus fizinį krūvį kapiliarai pradeda nykti – raumuo pasidaro kaip skuduras. Tas pats yra ir miokardo infarkte – miegančių kapiliarų atidarymas ir proliferacija.

Funkcinė elektrostimuliacija – kai išauga naujos kraujagyslės, kai auginama tos priežastys (?) – pagerina audinių ir organų funkciją.

Funkcinė elektrostimuliacija

Funkcinės elektrostimuliacijos (FES) pradininkas – prof. Alijeri iš Italijos. Pats buvo po insulto, tad bandė ant savęs.

ES Reikšmė – vienas iš seniausių ir efektyviausių fizinės terapijos metodų.

Taikant ES reikia žinoti ką stimuliuoti. Reikia turėti šių žinių: fiziologijos, reabilitacijos medicininės, inžinerijos, radiotechnikos, kompiuterių žinių, ortotikos, kineziologijos, dinamikos metodikos.

Klasikinė ES buvo iki 50m (tik nežinau čia turbūt iki 1950?). po to prasidėjo naujoji ES: I. FES 50m, bet klinikinė 1970m. V.Alijeri. II. Ir 1970m išsivystė nuskausminančioji elektrostimuliacija (TENS).

Abi sritys taikomos: kosmose, klinikinėje medicinoje, sporto medicinoje (labai svarbus funkcijos atsistatymas. ES gali sustiprinti jėgą 20 – 40 % per 10d. ES daug geriau stiprina jėgą, nei fiziniai pratimai. ES labai gerai pagerina veninę kraujotaką), profesinėje veikloje, karinėje veikloje (populiaru karo lakūnų tarpe).

FES veikia: ląstelinį, audinių, segmentinius, sisteminius sluoksnius.

Elektros srovė taiko ištyrus žmogaus signalą, kuris panašus į kardiogramos. Srovė – 20 – 25miliamperai.

ES programuojama į: dažnį, impulso trukmę (poveikio), susitraukimą – atsipalaidavimą (impulsas įeina lėtai, mažu kampu ir išeina taip pat, tada būna neskausminga – kuo didesnis kampas, tuo skaudžiau), intensyvumas, amplitudė.

Silpnas ES poveikis penktadaliu padidina kraujotaką, o jėga didėja per masę.

Krešulių susidarymą lemia kraujo tėkmės sulėtėjimas. O blauzdose yra angos, todėl jose sulėtėja kraujo apytaka, tada susidaro sūkurinis tekėjimas, kuris sąlygoja tromboembolų susidarymą, bet jie neplyšta ir nekeliauja, tad svarbu, operacijų metu kraujo tekėjimas nesulėtėtų. Reikia taikyti prevenciją – ES arba naudoti periferinę širdį (aparatas, kuriuo lankstomos kojos). ES operacijos metu kraujo apytaką pagerina visą laiką, o tvarstant koją su elastiniu bintu didinama rizika. Pooperaciniam periode blauzdoje kraujo apytaka pagerėja 20%, sumažėja anglies dvideginio kiekis 6% ir padidėja deguonie kiekis.

Elektrostimuliacija padeda daug greičiau ir geriau išvystyti raumenį, daug greičiau nei fiziniai pratimai, nors tai ir yra pats geriausias fizinis krūvis.

Elektrostimuliacija žymiai efektyvesnė jėgai, ištvermei formuoti, 20 – 40% raumenų jėgą „užvaryti“ per 10 – 20 procedūrų, procedūra 10min. fiziniai pratimai tai galėtų padaryti tik per 1 – 2 mėnesius.

Trigalvis šlaunies raumuo pavojingas trombo embolų formacijai – labiau vyrams (beveik 66% formuojasi čia). Elektrostimuliacija šiam raumeniui yra tam, kad nesivystytų tromboembolinės komplikacijos. Čia yra kraujo apytakos pakitimai. Kai raumuo stimuliuojamas labai silpnai 10min. (fascikuliaciniai sutrikimai – susitraukia tik skaidulos pats raumuo nesusitraukia). Kraujo apytaka eksponentiškai, statistiškai patikimai didėja ir tik nutraukus stimuliaciją kraujo apytaka pradeda mažėti. Per 10min. ES kraujotaka padidėja 1/5 tai yra 20% pagerėja kraujo apytaka ir kai kiekvieną dieną kraujo apytaką gerinant po 20% didėja jėga.

Per 10 dienų stimuliuojant po 10min, raumens jėga didėja 20% patikimai statistiškai – tai fiziniai pratimai tikrai per tokį laiką padaryti negali. Kraujo apytakos pagerėjimas sąlygoja jėgos padidėjimą.

Anatomiškai raumuo sudarytas iš 3 rūšių skaidulų: stambių – jėgos (5 mikronai), vidutinių – pusiau jėgos, pusiau koordinacijos (3 mikronai), smulkių – koordinacijos (1mikronas). Stambioji skaidula turi storą, plona – ploną motoneuroną. Leidžiant ES pirmiausia susitrauks stambi skaidula. Jei skaidulos diametras didesnis srovė teka greičiau, todėl, kad yra mažesnis pasipriešinimas – varža mažiausia. Fiziologiškai kada kalbama apie raumens susitraukimą pirmiausia susitraukia smulkiosios skaidulos, paskui rekrutuoja, įsijungia nepavargusios skaidulos, kai jos pavargsta pereina į stambesnes skaidulas ir tik paskui, pačiam gale, kai šios skaidulos pavargsta įsijungia stambiosios skaidulos. O per ES atvirkščiai, todėl, kad orientuojamasi tik į jėgos skaidulas (stambias), o į smulkias ir vidutines praktiškai nekreipiama dėmesio.

Svarbu kokį: 1. signalą duoda elektrostimuliacija – panašus į kardiogramą. Kuo įėjimo signalo kampas statesnis, tuo skaudesnis impulsas, kuo mažesnis – tuo mažiau skaudus. 2. pasikartojimų dažnis – kiek per sekundę atsikartoja impulsas naudojama 2 – 50 – 70 hm. 3. svarbus susitraukimų ir atsipalaidavimų tarpusavio santykis. Ramybė turi būti 3 kartus ilgesnė už susitraukimą. 4. svarbu amplitudė, kuri rodo kokia jėga reikia sutraukinėti raumenį. Priklausomai nuo raumens tipo (greiti, lėti, vidutiniai), nuo susirgimo (ūminiam – vienas, lėtiniam – kitas). Šie visi parametrai turi būti žinotini tuo juos galima keisti (priklausomai nuo raumens santykius tarp susitraukimo ir poilsio intervalų).

Kardiochirurgija – į širdį įvedamas elektrodas ir stimuliuojama.

Tromboembolinės komplikacijos – dėl jų mirčių būdavo 12 per metus, netaikant ES, pradėjus taikyti, bet nedideliu mastu – pamažėjo iki 7 mirčių per metus, pradėjus stimuliuoti daug – 4 mirtys per metus.

Traumatologija – paveikiamos tik jėgos skaidulos – silpniau, tik skaidulos virpės, tuo kraujo apytaka gerės, bet lūžiai, kaulai nejudės.

Ortopedija – būna sutrikusi kraujo apytaka. Kaulo kraujo apytaka yra lygi arba intensyvesnė nei raumens, o po protezavimo ligonis nejudinamas, tad kaulas negyja, tad turi būti atliekama mankšta iki slenkstinio krūvio (10 min. į dieną po 2 kartus). Po mėnesio intensyvios ES visi kaulo defekto reiškiniai sumažėjo.

Nudegimai – kad gydyti su ES reikia sveikos odos, tad naudojami laidūs hidroforiniai tvarsčiai, tad kraujo apytaka daug pagerėja. Naudojama ikislenstinė ES.

Urologija – šlapimo nelaikymas – sulaikymas. Reikia žinoti kokios srovės, nors ir elektrodų vietos tos pačios nelaikymui ir sulaikymui, tačiau srovės skirtingos.

Endokrinologija – padeda 95% ligonių.

Nuskausminančioji elektrostimuliacija (TENS)

TENS – nuskausminančioji elektrostimuliacija

93% TENS naudojama aštriam skausmui mažinti, 96% – lėtiniam skausmui mažinti

TENS gauna 450,000 ligonių

TENS naudojimas platus: vidaus organų skausmams, stenokardiniai skausmai, (angine pectories) – krūtinės angina.

Nuskausminančioji elektrostimuliacija – objektas skausmo malšinimas.

Jei kraujagyslė sklerizuota elektrostimuliacija nieko nepadės, tik šuntavimas, bet tik 5 – 6 metams tačiau elektrostimuliacija padeda iš sklerizuotos kraujagyslės išauginti naujas kraujagysles. (čia ne apie kamienines, bet iš jos išauga naujos mažos smulkios).

Nuskausminančioje elektrostimuliacijoje yra viskas paprasčiau – ten yra skaudama vieta, kuri ir stimuliuojama.

ES padeda gydyti kontraktūras. Uždedami nuskausminantys elektrodai tada laužiama kontraktūra. Skausmas mažina kraujagyslių aprūpinimą krauju – o ES gerina kraujotaką nuimdama skausmą. Skausmas malšinamas atliekant ES parinkus tam tikrus parametrus – yra TENS 1, TENS 2.

Rezultatai: sumažinamas skausmas – pakeičiamas jo pobūdis. 60% ligonių ES yra efektinga.

Pvz.: Tarkim yra skausmas kaklo srityje, ten uždedama ES, tada skausmas liaunasi, todėl kad: jis veikia dviem kryptim – pirmoji – jis eina į stuburo smegenis, o tam stubure ES tarsi užkerta (stemoforas) skausmo kelią į skausmo analizės centrus. Skausmo analizatoriai negauna skausmo impulsų, jis nežino, kad yra skausmas. Antra – stimuliuojant iškart paveikiamas skausmo centras kitais keliais ir skausmo centras reaguoja į mažesnį ateinantį skausmą. Atidaro čiaupą, kuriuo pasipila visos polimentinės medžiagos, endogeniniai polipeptidai, kurie (endorfinas, enkafelinas ir kt.) užblokuoja skausmą – dalis skausmo uždarytas ir nebepraeina, dalis naikinamas polipeptidais, todėl skausmas sumažėja arba visai pranyksta. ES aktyvina organus, kurie sugeba gaminti morfijų, kad jis galėtų malšinti skausmą.

ES mechanizmų yra maždaug 7. Vienas iš jų – visi mūsų jausmai (skausmas ir ne) siunčiami iš skausmo ir neskausmo receptorių, kurie patenka į nugaros smegenis, užpakalinius ragus. Čia yra želatininė masė, kuri sudaryta iš T ląstelių. Visi jutimai ateina į T ląsteles, čia kaupiami, tuo nuskausminančiosios ES paskirtis – kad reikia pasiųsti galingą impulsą neskausmo laidais, kad jie gausiai plūstant užpildytų T ląsteles ir kita informacija skausmo, kuri plinta lėčiau, jau nebepatektų į T ląstelę, jos jau nebepriimtų. Esant lėtiniam skausmui duodama gausesnė, stipresnė informacija.

Buvo atvejis, kai ligoniui skausmo malšinimui buvo paskirtos narkotinės medžiagos, bet TENS įveikė skausmą.

1. aktyvi (gydomoji kūno kultūra (GKK); žaidimai; sporto elementai; dozuotas ėjimas ir terenkūras; darbo terapija)

2. pasyvi (masažas; mechanoterapija; tempimo (trakcinė) terapija).

Aktyvios kineziterapijos priemonės: gimnastikos pratimai; taikomojo ir sportinio pobūdžio pratimai.

Pasyvios kineziterapijos priemonės: atliekama personalo arba aparatų pagalba.

KT uždaviniai: *normalių fiziologinių funkcijų palaikymas; *pažeistų funkcijų normalizavimas; *įvairių komplikacijų profilaktika; *regeneracinių procesų organizme skatinimas.

1. Aktyvioji kineziterapija

1. Gydomoji kūno kultūra. Pagrindiniai GKK veiksniai, turintys organizmo profilaktikos ir gydomosios galios yra fiziniai pratimai, kurie taikomi raumenims, raumenų grupėms, vienam sąnariui, ar grupei sąnarių, taip pat visoms organizmo sistemoms ir funkcijoms, sukeliant viso organizmo pakitimus.

GKK uždaviniai: 1. išsaugoti sergančio organizmo funkcijas; 2. apsaugoti nuo komplikacijų, susijusių su priverstine hipodinamija ir gydyti jas; 3. stimuliuoti potencialias organizmo galimybes, kovoti su liga; 4. šalinti vietinius anatominius, funkcinius ligos požymius; 5. per trumpiausią laiką grąžinti normalias organizmo funkcijas.

GKK apima: gydomąją gimnastiką, žaidimus, sporto elementus.

a) Gydomoji gimnastika (GG) – pagrindinė GKK priemonė. Pagrindinė GG priemonė – gimnastikos pratimai. Skiriamos tokios GG rūšys: 1. analitinė (kai reikia gydyti raumenų grupę ar atskirus raumenis ligoniams, sergantiems vangiaisiais paralyžiais, po raumenų traumos ar chirurginių intervencijų. Pagrindinis analitinės GG uždavinys yra vietinio pobūdžio, t.y. stimuliuoti tam tikro raumens ar raumenų grupės judesius, didinti raumenų jėgą). 2. bendra stiprinanti (fizinių pratimų poveikis šiuo atveju netiesioginis, o keičiama bendra fiziologinė ligonio organizmo būklė, gerėja kraujotaka, kvėpavimo funkcija, žarnyno peristaltika, medžiagų apykaita. Paprastai naudojama vidaus ligoms gydyti, kai labiau reikia veikti ne atskirą organą, o bendrą organizmo būklę). 3. kvėpavimo (gimnastikos rūšis naudojama gydant ligonius, sergančius kvėpavimo sistemos ligomis arba kaip profilaktikos priemonė nejudriems ligoniams. Atliekant kvėpavimo GG, gerėja krūtinės ląstos ekskursija, stiprėja kvėpavime dalyvaujantys raumenys, didėja diafragmos paslankumas, gerėja plaučių ventiliacija, medžiagų apykaita). 4. koreguojanti (ši rūšis naudojama esant judamojo aparato pakitimams, t.y. stuburo, krūtinės ląstos bei galūnių deformacijoms. Uždaviniai: gerinti bendrą ligonio savijautą, koreguoti deformuotus stuburo dalies, stiprinti liemens ir nugaros raumenis, ugdyti tinkamą laikyseną). 5. gamybinė (uždavinys – bendras organizmo stiprinimas).

b) Žaidimai – paįvairinti ligonio režimą ir žadina susidomėjimą kineziterapija, nukreipia dėmesį nuo neigiamų emocijų, mobilizuoja ligonio jėgas ir norą pasveikti. Gali būti individualūs ir grupiniai. Žaidimai vietoje, mažai judrūs, judrieji.

c) Sporto elementai. Aktyviąjai kineziterapijai priklauso sporto elementai: plaukimas (naudojamas esant raumenų silpnumo reiškiniams, mažai sąnario amplitudei); irklavimas (taikoma esant viršutinių galūnių, pečių juostos, judėjimo aparato traumoms); slidinėjimas (veikia panašiai kaip irklavimas), važiavimas dviračiu).

2. Dozuotas ėjimas ir terenkūras taikomas sergant širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis. Fizinis krūvis priklauso nuo maršruto ilgio, tempo (lėtas – 60 – 80 žingsnių/min.; greitas – 100 žingsnių/min.; labai greitas – 120žingsnių/min.). Terenkūras – ėjimas nelygia, kalnuota vietove. Svarbus akcentas – ligonis turi kontroliuoti pulsą ir ritmingai kvėpuoti.

3. Darbo terapija. Pagrindinis tikslas – padėti ligoniui atsigauti fiziškai, protiškai ir socialiai. Dirbant gerėja medžiagų apykaita, judesių koordinacija, ugdomas vikrumas. Uždaviniai: bendras poveikis organizmui ir tikslingas lokalus poveikis priklausomai nuo pažeistos funkcijos.

2. Pasyvioji kineziterapija

1. Masažas: gydomasis, taškinis, segmentinis, higieninis, kosmetinis, masažas aparatais, hidromasažas, savimasažas.

2. Mechanoterapija naudojama norint atgaivinti nusilpusius ar sunkiai atliekamus judesius. Ji atliekama specialiai sukonstruotais aparatais. Taikant mechanoterapiją judesys yra griežtai lokalizuotas, tiksliai dozuojamas pasipriešinimas, raumuo tempiamas mechaniškai, judesys kartojamas daug kartų. Mechanoterapijos metu veikiami rigidiški raumenys, kontraktūros po imobilizacijų, tempiamos sausgyslės, atstatomas raumenų tonusas.

3. Tempimo terapija – gydymo metodas, kai tempiant mechaniniu būdu pagal išilginę ašį stengiamasi atitraukti, pailginti tam tikras žmogaus kūno vietas. Dažniausiai veikiama sausgyslės ir raiščių sistemos. Tempimo indikacijos: tarpslankstelinio disko išvarža, skoliozė, kifozė, Bechterevo liga, o kontraindikacijos: nesugiję dislokuoti lūžiai, ryški osteoporozė, hipertonija, širdies dekompensacija, nėštumas.

Kineziterapijos principai: laipsniškumas (didinant krūvį, viso gydymo kurso metu pamažu didinamas kineziterapijos procedūrų skaičius, trukmė, didėja judesių amplitudė, judesių skaičius, intensyvumas, atlikimo tempas, judesių sudėtingumas); sistemingumas (kineziterapijos procedūros atliekamos ilgą laiką nedarant didesnių pertraukų, kineziterapija atliekama visuose reabilitacijos etapuose (stacionare, sanatorijoje, poliklinikoje, namuose)); individualumas (atsižvelgti į ligonio lytį, amžių, pajėgumą); sąmoningumas (ligonis turi aktyviai įsijungti į gydymą); visapusiškumas (kineziterapija turi veikti ne tik pažeistą organą, bet ir visą organizmą).

Procedūra – pagrindinė kineziterapijos forma. Ji gali būti individuali (įvadinė 10 – 20% visos procedūros laiko, atliekami nesudėtingi fiziniai pratimai, daugiau distalinei kūno daliai ir smulkioms raumenų grupėms; pagrindinė 60 – 80% visos procedūros laiko, keliant konkrečias užduotis pagal ligos pobūdį, pasiekiamas maksimalus fizinis krūvis; baigiamoji, joje fizinis krūvis mažinamas, ji baigiama atsipalaidavimu, kvėpavimo pratimais) ir grupinė ( ligoniai skirstomi pagal ligos pobūdį, sveikimo periodą, amžių, lytį, fizinį pajėgumą).

Judėjimo režimai – nusako ar ligonis gali save aptarnauti, keisti kūno padėtį, valgyti, vaikščioti, mankštintis. Ligos metu būtina reguliuoti fizinę veiklą, kuri priklauso nuo raumenų apkrovimo, eikvojamos energijos ir aplinkos poveikio. Paskirtas judėjimo režimas mobilizuoja ligonio organizmo apsauginius ir prisitaikomuosius mechanizmus, padeda organizmui palaipsniui adaptuotis pasikeitusioje aplinkoje ir sveikstant prie didesnio fizinio krūvio.

Skiriamas:

I. lovos (griežtas, laisvas – paprastas). Griežtas lovos režimas, kai gyvybei pavojinga būklė. Ilgas griežtas režimas pavojingas dėl hipodinamijos. Ligonis turi gulėti tik toje padėtyje, kurioje gali gulėti, trumpam atsisėsti galima tik su atrama. Kineziterapija taikoma atliekant statinius kvėpavimo pratimus, nugaros ir galūnių masažą, atsipalaidavimo pratimus. Tikslas – aktyvinti periferinę kraujotaką, stimuliuoti žarnyno peristaltiką, gerinti kvėpavimą.

II. palatos. esant palatos režimui ligoniui leidžiama nueiti ir iki tualeto. Kineziterapijos tikslas – didinti adaptaciją buityje. Atliekami bendro pobūdžio pratimai, naudojamos priemonės.

III. laisvas režimas – tęsia gydymą stacionare ar kitoje gydymo įstaigoje. Mažinamas medikamentų skyrimas, daugiau skiriama fizikinio gydymo priemonių. Kineziterapijos tikslas – stiprinti bendrą sveikatos būklę ir specialiais pratimais atstatyti pakenktus judesius ir fiziologines funkcijas.

Raumenys sudaro 50 – 55% kūno masės. Bet jie ne pilnai panaudojami. Kojų raumenys išeikvoja 90% energijos, skirtos raumenų darbui.

Hipodinamija – fizinis aktyvumas nepakankamas normaliai organizmo veiklai. CNS gauna per mažai dirgiklių, informacijos iš mechano receptorių, todėl pablogėja CNS reguliacinė veikla, po 12 valandų išgulėjimo lovoje pablogėja kraujagyslių tonų reguliacijos mechanizmas, dėl to atsistojus žmogui po savaitės, krenta AKS, smegenims neužtenka deguonies, todėl jis alpsta. Reikia kovoti su hipodinamija. Kitas pokytis dėl nepakankamos apkrovos – kaulų retėjimas (kaulų spangiozinėje erdvėje sijos retėja, o kalis iš organizmo išeina su šlapimu). Dėl hipodinamijos mažėja baltymų kiekis, tai rodo tyrimai azoto balansu. Baltymų pasigamina, bet suyra daugiau, nei galima. Po 10 dienų lovos režimo netenkama 40% raumenų jėgos. Dėl mažo fizinio aktyvumo padidėja kraujospūdis, apie 25% gyventojų yra padidėjęs kraujo spaudimas, o padidintas kraujo spaudimas susijęs su tuo, kad greičiau susidėvės kraujo spaudimas ir vystysis išeminė širdies liga. Dėl širdies kraujagyslių ligų miršta pusė gyventojų. Kraujospūdis didėja dėl streso, nemigos, nesveiko gyvenimo būdo.

Dėl hipodinamijos sulėtėja žarnyno veikla, virškinamojo trakto, vidurių užkietėjimas, didėja kūno masė, mažėja fizinis darbingumas, blogėja fizinis išsivystymas (Šiaurės Amerikoje 90čia% žmogaus aktyvumas per mažas).

Hipodinamija, kai fizinį aktyvumą apriboja liga ar trauma:

ŪMI (susilaužė koją, plaučių uždegimas) – fizinis aktyvumas apribojamas. Dėl to gali būti ir skausmingų pasekmių – komplikacijų:

– Tromboembolinė komplikacija. Mažojo dubens, kojų venose. Atitrūkęs trombas nukeliauja į dešinę širdį po to į plaučius. Trombai susidaro dėl: *sulėtėjusio kraujo tekėjimo greičio (hipodinamija), *padidėjusio krešamumo (hipodinamija), *vidinės kraujagyslių sienelės pažeidimų.

– Plaučių uždegimas (hipoventiliacinė pneumonija). Ištinka po operacijos su narkoze, arba be operacijos vyresniame amžiuje dėl hipodinamijos. Požymiai – sunaudojama ne daug deguonies, kvėpuojama paviršutiniškai, dauguma plaučių dalių neventiliuojami, organizmas nusilpęs tuo kovoti su infekcija nepajėgia, susidaro uždegimai, kurie baigiasi mirtimi.

– Kontraktūros – audinių sutrumpėjimas, susitraukimas. Sumažėja judesio amplitudė. Jos vargina ligonį, tačiau galima jų išvengti.

– Pragulos. Jos išsivysto tada, kai žmogus daugiau nei 4 valandas išbūna nekintamoje padėtyje, žmogus nesąmoningas, sutrikusi inervacija.

Fizinis krūvis sąlygoja fizinį išsivystymą, gerą nuotaiką – tuo reikia didinti fizinį aktyvumą – kad nesivystytų hipodinamija.

Fizinio darbingumo įvertinimas

Fizinis darbingumas – tai žmogaus pasirengimas atlikti fizinį krūvį. Vienetai: 20% išeikvotos energijos virsta darbu. Darbo ir energijos vienetai tie patys. Tai jei matuosim darbą, tai energijos ešeikvota bus 5 kartus daugiau. Darbas: J=0,1kgm. Krūvio galia (sunkumas) W=6kgm/min. Fizinio darbingumo norma (minimali) lygi 1,5W/1kg kūno masės. (s – sekundė) W=J/s, J=W*s. 50W – ėjimas neskubant.

Labai svarbu žinoti fizinį darbingumą koks buvo iki ligos, nes po ligos jis sumažės 70%. Žmogus turi 3 kartus į savaitę 20 minučių pasiekti submaksimalų ŠSD (200 – amžius), jei skaičiuojama energija – tai kiek žmogus sunaudoja deguonies. Ramybėje sunaudojama 3,5ml = 1Met (metabolinis vnt.) deguonies 1kg/kūno masės per minutę (Met=3,5ml_deguonies/kg/min.). Mažiausiai galima sunaudoti 0,8 Met vnt. Po 8 valandų miego, tik pabudus sunaudojama dar mažiau. Sveikas žmogus Met vnt. gali viršyti 15 – 18k.

Fizinį darbingumą galima įvertinti fizinio krūvio metu atliekant mėginius:

1. Paprastas (single) – nustatoma kaip žmogus reaguoja į standartinį paprastą mėginį. Labai paplitęs Mastero mėginys (3 laipteliai 23cm aukščio. 1 koja ant pirmo laiptelio į viršų, kita koja dar kartą į viršų ant antro laiptelio, po to žemyn ant trečio ir ant žemės, apsisuka ir vėl lipa).

2. Augančio intensyvumo mėginiai: *gali augti pastoviai (sporto medicinoje), *laiptiškai augantys be pertraukų (klinikinėje praktikoje), *laiptiškai augantys su pertraukomis (moksliniams tyrimams).

Labai svarbu, kad mėginio metu būtų galima apskaičiuoti fizikinius ir funkcinius matavimus: *kiekybinį funkcionalumą, *dinaminį darbą (fizinis krūvis tęsiamas aerobiniu būdu ir pakankamai ilgai (10min)). Turi būti galimybė stebėti reakciją į fizinį krūvį, užrašyti EKG ir t.t.

Reikalavimus atitinka:

– Stepergometrinis mėginys. Krūvis apskaičiuojamas pagal formulę: P(kgm/min)=m*h*f*k. m – kūno masė (kg), h – laiptelio aukštis (m), f – kartojimų skaičius, k=1,33 – koeficientas, tam, kad įvertinti neigiamą darbą.

– Veloergometrinis mėginys (VEM). Privalumai – galima užrašyti kokybišką EKG. Kai nėra žymaus nuovargio dirbama tik tam skirtomis galūnėmis (neapkraunami kompensaciniai raumenys). Galima atlikti rankomis, sėdint, gulint, pusiau gulint. Plačiausiai paplitęs Europoje.

– Slenkanti juosta, labiausiai paplitusi Š.Amerikoje, fiziologiškiausias mėginys. Bėgimas yra fiziologiškai natūralus, kur įjungiama daugiausiai raumenų. Geriausia kvėpavimo gimnastika – bėgimas.

Jei atliekame augantį krūvį, reikia nustatyti kiek jį auginsime. Sportininkams galima iki maksimalaus. Sveikiems žmonėms, kai pasiekiamas maksimalus deguonies sunaudojimas. Jis pasiekiamas tada, kai ŠSD yra 220 – amžius. Ligoniams turi būti pasiekiamas 75% maksimalaus deguonies sunaudojimo. Krūvis nutraukiamas, kai pasiekiamas slenkstinis krūvis (SŠD yra 200 – amžius). Treniruojantis krūvis – 60 – 90% slenkstinio krūvio. Slenkstinis krūvis – toks minimalus krūvis, kai atsiranda požymių ir simptomų, kurie rodo, kad krūvį reikia nutraukti (toks krūvis, kuris sukelia subjektyvius ir objektyvius krūvio netoleravimo požymius; reikia apskaičiuoti dvigubą sandaugos rodiklį: 258 – tolerancija gera; 257 – 190 – II funkcinė klasė; 190 – 150 – III funkcinė klasė; 150 ir mažiau – IV klasė. Slenkstinis krūvis dar vadinamas submaksimaliu krūviu). Treniruojantis krūvis sudaro 60 – 90% slenkstinio krūvio. Treniruojantį krūvį atitinkantis pulso dažnis apskaičiuojamas jei mėginio metu ŠSD_max=130k/min, o ramybėje – 80k/min, pulso prieaugis – 130–80=50k/min, 60 – 90% šio skaičiaus bus 30 – 45k/min. Tad darant pratimus ligonio pulsas t.b. (80+30)–(80+45)=110–125k/min.

Kai žmogus yra virš 40 rekomenduojama 1k per 5m atlikti fizinį mėginį, patikrinti sveikatą ir anksti įspėti apie ligą.

Pažinimo kelias: nesąmoninga nekompetencija à sąmoninga nekompetencija à sąmoninga kompetencija à nesąmoninga kompetencija.

Pagrindinės medicinos dalys: profilaktika; diagnostika, gydymas; reabilitacija.

Reabilitacija – kordinuotas, kompleksinis medicininių, socialinių, pedagoginių, profesinių priemonių naudojimas, siekiant maksimalaus asmens funkcinio aktyvumo (PSO, 1969m.).

Reabilitacijos objektas – žmogus, kuriam sutrikusios jo biosocialinės funkcijos.

Pagrindinės biosocialinės funkcijos:

*orientuotis aplinkoje; *priimti – perduoti informaciją; *apsitarnauti save; *judėti aplinkoje; *matyti; *girdėti; *seksualinė funkcija; *dirbti; *būti ekonomiškai nepriklausomu; *būti socialiai aktyviu.

Reabilitacijos reikia 20% ligonių, o kitiems 80% – sveikatą grąžinančio gydymo.

Testai, tiriantys žmogaus biosocialines funkcijas: Bartelio indeksas (valgymas, pasinaudojimas tualetu, apsirengimas, nusirengimas, šlapimo pūslės kontrolė, lipimas laiptais, žarnyno funkcijos kontrolė); Funkcinio nepriklausomumo testas (FNT) (judėjimas, judrumas, bendravimas, socialinis pažinimas); Intelekto mini testas (IMT); Keitelio indeksas; Karnovskio indeksas.

Abilitacija – sugebėjimų ugdymas (vaikų reabilitacija).

Invalidumas: pirminis (dėl ligos, traumos ar apsigimimo) ir antrinis (dėl ligos, traumos, komplikacijos ar taikyto neadekvataus gydymo).

Pas mus: pirminis 50% ir antrinis 50%.

Tiesioginiai nuostoliai dėl invalidumo: 1. Dėl vieno invalidumo atvejo apie 5000lt/metus; apie 35000lt iki invalido mirties. 2. Respublikoje per metus dėl invalidumo prarandama apie 650 mln. litų. (reabilitacijai skiriama apie 3% litų iš tų pinigų).

Reabilitacijos sistemos sudėtinės dalys:

teisinė; medicininė; profesinė; ugdymas; kompensacinė technika, protezavimas, ortopedija; aplinkos pritaikymas; kultūra, sportas, laisvalaikis, religija; informacijos teikimas; transporto sistemos paslaugos; socialinė globa ir kitos socialinės paslaugos; prarastų pajamų kompensavimas; specialistų rengimas; medicininė socialinė ekspertizė. Visos sistemos dalys tarpusavyje daugmaž susijusios ir jos turi būti vystomos nuosekliai ir tolygiai.

Reabilitacijos vystymosi pagrindinės kryptys:

– Daugiaprofiliniuose stacionaruose – 10000 gyv. – 1 lova.

– Poliklinikose – 10000 gyv. – 3 apsilankymai.

– Specializuotuose reabilitacijos skyriuose, centruose – 10000 gyv. – 16 lovų.

– Reabilitacija namuose (bendruomenės jėgomis)

Viso: 10000 gyv. – 20 lovų (apsilankymų).

Reabilitacijos specialistų komanda:

gydytojas; kineziterapeutas; slaugytoja; ligonis; šeimos narys, likimo draugas; psichologas; ergoterapeutas, socialinis darbuotojas, ortozių specialistas, gydytojai konsultantai.

Pagrindiniai reabilitacijos principai:

1. turi būti taikoma visiems, kuriems jos reikia (20 proc. stacionarizuotų ligonių, neįgaliesiems); 2. pradedama pirmomis sunkios ligos ar traumos dienomis; 3. maksimaliai artinama prie gyvenamosios vietos; 4. vykdo reabilitacijos specialistų komanda; 5. kompleksiškumas (medicininė, profesinė, aplinkos pritaikymas ir t.t.); 6. individualumas; 7. neįgalių žmonių dalyvavimas; 8. šeimos narių įtraukimas; 9. grįžtamojo ryšio užtikrinimas; 10. ekonominio efektyvumo vertinimas.

Reabilitacijos efektyvumo vertinimas:

1. gyvenimo pilnavertiškumo didėjimas; 2. fizinio aktyvumo didėjimas; 3. ligos paūmėjimo mažėjimas; 4. pakartotinių hospitalizacijų mažėjimas; 5. invalidumo rodiklių dinamika; 6.išvengiama antro invalidumo; 7. padidėja žmogaus gyvenimo vidutinė trukmė, mirštamumo mažėjimas.

Reabilitacijos ekonominė nauda: *išvengiama sunkių komplikacijų; *didėja sunkių ligonių savarankiškumas, jų gyvenimo pilnavertiškumas; *sutrumpėja ligonių gulėjimo laikas stacionare; *ligoniai rečiau stacionarizuojami pakartotinai; *mažėja vartojamų vaistų kiekis; *pagerėja psichologinis klimatas šeimoje; *didesnė dalis ligonių grįžta į profesinę veiklą; *mažėja ištisas slaugos laikas.