You are currently browsing the Bendra category
Lietuvoje kineziterapija laikoma tik gydymas judesiu. Pasaulyje kineziterapija arba Physical therapy susideda iš trijų dalykų – gydymo judesiu (mankšta), masažas ir fizioterapija. Lietuvoje viešose įstaigose seniau baigę kineziterapeutai minimaliai turi žinių apie masažą ir fizioterapiją. Naujai mokinantys ir neseniai baigę kineziterapeutai jau supažindinami su masažo ir fizioterapijos pagrindais, bet be papildomų kursų masažistu tikrai negali dirbti. Manau pats laikas žiūrėti į kineziterapiją plačiąja prasme, nes darbinantis privačioje įstaigoje kas nusimano apie šią specialybę visada klaus ar mokate masažo ir ar žinote kas yra elektrostimuliacija, dinamės srovės ir panašiai.
Kvėpavimo sistema perneša deguonį į dirbančius organus.
Taisyklingo kvėpavimo kriterijai
Ramiai sėdint, uždėjus vieną ranką ant pilvo, kitą ant krūtinės, 5min. vertinama išorinio kvėpavimo funkcija. Ramybės būsenoje, praėjus 10 – 15min. po krūvio turi būti tokie kvėpavimo požymiai: *Žmogus turi negirdėti savo kvėpavimo. *Krūtinės ir pilvo judesiai kvėpuojant neryškūs arba nepastebimi. *Pečių juostos raumenys neturi judėti. *Nesinori giliai atsidusti. *Kvėpuoti reikia pro nosį. *Kvėpavimo dažnis – 12 – 18k/min. *Įkvėpimo ir iškvėpimo trukmės santykis nemažiau kaip ½. *Pridėjus delną prie nosies iškvėpimo metu jaučiasi ne oro srovė, bet šiluma.
Po intensyvaus fizinio krūvio iki nurodytų kriterijų kvėpavimas turi sugrįžti per vieną valandą.
Kvėpavimo raumenys:
Įkvėpimas prasideda susitraukus inspiraciniams raumenims (diafragma, išoriniai tarpšonkauliniai, tarpkremzliniai). Pagalbiniai raumenys įsitraukia tik suaktyvėjus kvėpavimui (rombiniai, trapecinis, mentės keliamasis, priekinis dantytasis ir krūtinės didysis, mažasis). Iškvėpimas vyksta atsipalaiduojant inspiraciniams kvėpavimo raumenis, tada orą esantį plaučiuose pradeda spausti krūtinės ląstą, pilvo organai ir plaučių tamprioji trauka. Giliau iškvepiant dalyvauja ekspiraciniai raumenys (vidiniai tarpšonkauliniai r.). Labai giliai ir greit iškvepiant pradeda veikti pagalbiniai iškvėpimo raumenys (užpakalinis dantytasis, kvadratinis juosmens, pilvo raumenys).
Kvėpavimo pratimai pagal raumenų kiekį skirstomi į statinius ir dinaminius.
Kvėpavimo ciklo fazės
1. Įkvėpimas. Trukmė iki 5s/5 širdies ciklai (vėliau dar ilgėti iki 10s). Efektas: alveolių užpildymas oru, funkcionuojančių alveolių kiekio didinimas.
2. Pauzė įkvėpus. Visiškas nekvėpavimas, 2k ilgesnė už įkvėpimą. Efektai: alveolinio oro maksimalus panaudojimas – deguonies absorbcijos gerėjimas, angliarūgštės frakcijų kaupimasis, kvėpavimo centro stimuliavimas. Dujų apykaitos (vidinio kvėpavimo) greitėjimas.
3. Iškvėpimas. Ramus, lėtas, nepertraukiama srovele. Efektas: iš plaučių iškvepiamo oro didinimas. Lėtai ramiai iškvėpdami papildomai iškvepiame 0,25l panaudoto oro.
4. Pauzė po iškvėpimo. Efektai: sukuriama hipoksija, dėl kurios aktyvėja smegenų, širdies audinio ir visų gyvybiškai svarbių organų kraujotaka, greitėja dujų ir medžiagų apykaita audiniuose.
Deguonies paėmimas (absorbcija):
Plaučių alveolių kapiliarizacija
Plaučių ventiliacija (maksimalus minutinis tūris – oro kiekis cirkuliuojantis kraujyje 1min. dirbant max intensyvų darbą).
Deguonies transportavimas
*Hematologiniai veiksniai (Hb koncentracija kraujyje, cirkuliuojančio kraujo tūris, kraujo klampumas)
*Hemodinaminiai veiksniai (Širdies max minutinis tūris. Ramybėje – 5l/min. krūvio metu padidėja iki 25l/min. (40l/min.); raumenų kraujotaka (ramybės būklėje per minutę pro 100g raumeninio audinio prateka 4ml kraujo, o intensyvaus fizinio krūvio metu iki 150ml); kraujo paskirstymas).
Deguonies naudojimas priklauso nuo:
*Mitochondrijų kiekio ir aktyvumo; *Oksidacinių fermentų kiekio ir aktyvumo; *Energetinių substratų išteklių; *Mioglobino kiekio raumenyse; *Raumenų kapiliarizacijos.
Deguonis naudojamas:
*Energijos ir šilumos gamybai, gyvybiniams procesams reikalingoms funkcijoms vykdyti; *Energijos gamybos produktams naikinti; *Energetinių ir plastinių medžiagų kompensavimui.
Sveikatos stiprinimo programos sudarymo principai: 1. Medicininė kontrolė, sveikatos būklies įvertinimas. 2. Fizinio pajėgumo įvertinimas. 3. Sveikatos stiprinimo programos sudarymas, atsižvelgiant į fizinį aktyvumą, gyvenseną, sveikatos būklę, norimus rezultatus, pomėgius. Glaudus bendradarbiavimas su pacientu, išsiaiškinant jo pačio tikslus. 4. Pačios programos vykdymas – ergonomija (saugus judėjimas). 5. Programos poveikio vertinimas. 6. Programos tikslinimas ir koregavimas. 7. Programos atlikimas.
Metodinės kryptys: 1. Individualių sveikatos sutrikimų sprendimas (širdies ir kraujagyslių sitemos ligos, laikysena, stresas, antsvoris, diabetas, kiti medžiagų apykaitos sutrikimai, nugaros skausmai, sąnarių pažeidimai, nepakankamas lankstumas, reabilitacija po ligų, kitos ligos). 2. Silpnų grandžių stiprinimas (sąlyginai sveikas žmogus). 3. Pasirinkti pratimus, atsižvelgiant į pomėgius, skatinti aktyvų poilsį.
Sveikatos stiprinimo programos rengimo etapai: *medicininė kontrolė, *fizinio pajėgumo testų atlikimas, *sveikatos būklės ir fizinio pajėgumo vertinimas, *programos sudarymas, *pratybos (treniruotės), *poveikio vertinimas, *programos tikslinimas, naujos programos sudarymas, * pratybos (treniruotės).
Sudarymo aspektai: 1. Ko pacientas nori, 2. Ko pacientui reikia. (po rimtų ligų yra kitokie tikslai – bendras fiz. akt.)
Reikia išsikelti tikslą ką norim pasiekti, tikslas derinamas tarp paciento poreikio ir nori. Svarbus yra paciento noras, kad nebūtų pasipriešinimo. Programos sudarymo principai: 1. Subjektyviai išklausinėto paciento norus, jo polinkius. 2. Psichoemocinė paciento būsena – subjektyviai (mums atrodo) – įv. testai (Mirolopezo psichoemocinis testas – žm. emoc. būklė atsispindi jo judesiuose). 3. Pačios treniruotės kompozicija: *apšilimas (lengvas, neilgas, aerobinis), *derinami jėgos, lankstumo, tempimo pr. (jei tren. yra intensyvi temp. pr. t.b. po apšilimo), *pabaigoj – tempimo pr. (išplaut pieno rūgštį). Vaikams tinka judrieji žaidimai, tačiau reikia būti atsargiems, nes žm. g. nepajausti subjektyvių signalų (sveikatos sutrikimų) dėl emocinių priežaščių. 4. Žm. sąmoningumas (saugumas), kad nepersistengtų dėl savo norų (pr. motyvacija ir svarba).
Fiz. pajėgumas – gebėjimas atlikti fizinį darbą. Fiz. aktyvumas – visas judėjimas. Fiz. darbas – specialus judėjimas.
Fizinio pajėgumo įvertinimas: *suteikia žinių apie individualią fiz. būklę. *gali suteikti žinių apie individualius sveikatos sutrikimus, tiek po vienkartinio tyrimo, tiek ir dinamikoje, kuriuos žinant galima atitinkamai juos treniruoti – koreguoti. *gali išryškinti gebėjimus, kuriuos asmuo nori ugdyti. *ugdo teigiamą požiūrį į savo kūną, stiprina poreikį išlaikyti ir tobulinti savo pajėgumą. *padeda ugdyti silpąsias ir stipriąsias grandis.
Svarbu jog fiz.pr. individuali sveikatos samprata, programa atitiktų individualų žmogaus pajėgumą, kurį galima pamatuoti.
Fizinis pajėgumas vertinamas: testais, kontroliniais pratimais, testų kompleksais.
Testai – t.y. užduotis ar užduočių sistema individo savybėms nustatyti. Jį naudojant siekiama nustatyti kiek individo ypatybių kiekybinių rodikliai skiriasi nuo tai grupiai, kuriai jis priklauso būdingų vidutinių charakteristikų arba standartų. Tai užduotis atliekama pagal tikslią standartinią metodiką ir vertinama pagal rezultatus, vertinimų skales. Testų reikalavimai (kaip patikrinimo priemonės): *informatyvumas – nustatomas tas komponento požymis, kuriam jis ir yra skirtas – validumas. *patikimumas – panaudojus pratimus pakartotinai ar pas nepriklausomus specialistus gaunamas pakankamai tapatus rezultatas (tiriami tie patys asmenys tokiomis pačiomis sąlygomis). *objektyvumas – tiriant įvairiems tyrėjas gaunamas toks pats rezultatas.
Kontroliniai pratimai – nuo testo skiriasi tuo, kad neturi vertinimo skalės. Vertinama pagal dinamiką ir dar daug įvairių dalykų.
Testų kompleksai. *EUROFIT, *Kanados standartizuotas fiz. vertinimo testas (CSTF), *EGREPA – vyresnio amžiaus žmonėms.
Fizinio pajėgumo vertinimas: Aerobinis darbingumas. maksimalus deguonies sunaudojimas (MDS). Nustatoma tiesioginiu (metodas, kai nustatomas įkvepiamo ir iškvepiamo oro sudėtis) ir netiesioginiu (*PWG170 – kokio galingumo darbą tiriamasis gali atlikti, kai jo ŠSD yra 170; *Rufje Diksono indeksas ir Harvardo indeksas – po fizinio krūvio matuojamas SŠD). Kalbant apie vyresnio amžiaus žmones ar su sutrikikimais, jiems šie testai netaikomi, bet taikomas ėjimo testas (modifikuoti), ergometrai – ilgai besitęsiantis darbas. Raumenų jėga. 1. kontroliniai pratimai, 2. dinamometrija, 3. tenzometrija – nustatoma statinė atskirų raumenų ar grupių jėga, esant skirtingai judesių amplitudei ar sąnario kampui. 4. vieno kartojimo maksimumas (1RM) – nustatomas didžiausias apsunkinimo dydis, kuriam esant žmogus gali atlikti 1 judesį tik vieną kartą. 5. izokinetinė dinamometrija. Raumenų ištvermė – sugebėjimas atlikti kartotinį raumens susitraukimo darbą neesant nuovargiui (kybojimas sulenktom rankom, atsilenkimai). Lankstumas – matuojamas atskiriems sąnariams. Vertinant: –maksimali judesio amplitudė: goniometras, fleksometras. Reikalavimai vertinant amplitudę: *taisyklinga goniometro padėtis, *kiekvieno sąnario tam tikra pradinė padėtis, *stengtis išvengti klaidų, susijusių su kompesatoriniais judesiais, *nustatomas maksimalus sąnario lenkimo kampas. –forografinis metodas, kai reikia registruoti sudėtingus erdvinius judesius (registruojama tam tikra poza judesio atlikimo metu). –linijinis matavimas: vertinamas atstumas tarp 2 kūno segmentų taškų arba tarp 2 nurodytų anatominių taškų. Matavimo vertingumas yra žemas, nes neatkreipiama į galūnių anatominius ilgius. –rentgianologinis tyrimas – leidžia išmatuoti teoriškai galimą judesių amplitudę. Koordinaciniai sugebėjimai. Principas – duoti atskirus judesius, jungti juos į kompleksus ir ekspertiškai juos vertinti. Pusiausvyra. Flamingo testas. Kūno masės kompozicija. *kaliperis – odos raukšlių matavimas (3 – 9 raukšlių, riebalų, raumenų kiekis). *kūno masės indeksas (KMI). 20 – 25. *hidrostatinis svėrimas – skalės (auksinis standartas). * bioelektrinis impedansas (varža). *dexa – kaulinio audinio matavimas – rentgeniologinis.
Jei tirimasis nesportavo arba yra vyresnis nei 40 metų, prieš vertinant fiz.pajėg. reikia pasikonsultuoti su šeimos gydytoju.
Testų ir kontrolinių pratimų atlikimui keliami reikalavimai: 1. Vertintojo kvalifikacija. 2. Testavimo vieta – mikroklimatas. 3. Reglamentuojama (testų komplesams) *paskutinio valgymo laikas, *alkoholio ir kofeino turinčių produktų vartojimas, *paskutinio fizinio aktyvumo laikas.
Fizinis pajėgumas (fitnesas) – gebėjimas žvaliai ir gyvai atlikti kasdienines užduotis be pernelyg didelio nuovargio ir su pakankama energija. Jis dažnai sutapatinamas su sportu.
Kaip fizinis pajėgumas siejasi su sveikata? Ne visada fizinis pajėgumas žmogui yra sveikas. Fizinis pajėgumas turi tamprų ryšį su širdies – kraujagyslių sistemos ligomis. Jei aerobinis pajėgumas mažesnis nei vidutinis, yra rizika susirgti širdies išemine liga, bet didesnis už vidutinį aerobinis darbingumas taip pat nėra gerai, nes kas per daug tas nesveika. Vidutinis aerobinis darbingumas yra geriausias ir sveikiausias.
Fizinis aktyvumas – kuo aktyvesnis žmogus, tuo jis pajėgesnis.
Fizinio pajėgumo komponentai: *aerobinis pajėgumas (gebėjimas dirbti kuo intensyviau papildant energijos atsargas aerobiniu būdu. Šį požymį geriausiai atspindi max O2 suvartojimas); *raumenų pajėgumas (atspindi raumenų jėga; lankstumas; raumenų ištvermė. Raumenų jėga ir ištvermė svarbios laikysenos formavimuisi); *motorinis pajėgumas (pusiausvyra (ji priklauso nuo mūsų CNS, vestibiulinio aparato, propriorecepcijos ir regos analizatorių) ir koordinacija (judesių valdymas – vidinė tarpraumeninė koordinacija, sugebėjimas valdyti raumenis antagonistus ir agonistus. Atsakinga CNS.); *kūno sandara (kūno masės komponentai: riebalų kiekis, pasiskirstymas organizme).
Eurofito testai: suaugusiems(19-65m.); vaikams(6-18m.): veloergometras (arba 20m šaudyklinis bėgimas); ėjimo testas(suaugusiems 2km); dinamometrija; sėstis-gultis (atsilenkimai per 30s); šuolis į tolį iš vietos (parodo kojų sprogstamąją jėgą);sėsti – siekti (lankstumui, rodo šlaunies užpakalinės dalies ir apatinės nugaros dalies lankstumą); flamingo testas (pusiausvyrai); kybojimas; atsispaudimai; šaudyklinis bėgimas (10x5m.); tepingas (su rankom paliesti kuo daugiau kartų tam tikras atžymas).
Motyvai, skatinantys sportuoti: *gražiau atrodyti; *pagerinti sveikatą; *padidinti darbingumą; *įdomiai, aktyviai praleisti laisvalaikį.
Priežastys, kurios trukdo sportuoti: *nežinojimas fizinio aktyvumo naudos; *nežinojimas fizinio aktyvumo dozių; * antsvoris, amžius (senėjimas); *rūkymas; - paauglystė mergaitėms; *šeimos ir visuomenės tradicijos ir kultūra.
Sveikata – asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne vien ligos ar negalios nebuvimas. (PSO)
Vidutinė gyvenimo trukmė – 76m.; 64m. – sveikata; 12,7m. – liga.(1900m.vidutinė gyvenimo trukmė buvo 45m.)
Sveikatą įtakojantys veiksniai: 50% gyvenimo būdas; 20% genetiniai faktoriai; 20% aplinka; 10% medicina.
Fizinis aktyvumas – skeleto raumenų susitraukimų sukeliamų judesių visuma, kuri lemia padidėjusį organizmo energijos suvartojimą.
Fiziniai pratimai – planingi, struktūriškai apibrėžti ir pasikartojantys kūno judesiai, kurių tikslas ugdyti ar palaikyti vienas ar kitas fizines ypatybes.
Fizinės ypatybės – tai žmogaus gebėjimas atlikti konkrečią judėjimo užduotį. Ištvermė – gebėjimas ilgai tęsti duoto intensyvumo darbą bei toleruoti atsirandantį nuovargį. Jėga – gebėjimas raumenų pastangomis nugalėti išorinius pasipriešinimus arba jiems prieštarauti. Greitumas – gebėjimas greitai pradėti ir atlikti judesius bei atlikti kuo daugiau judesių per tam tikrą laiką (judesių dažnis). Lankstumas – gebėjimas atlikti judesius galimai didesne amplitude (anatominėse sąnario ribose). Aktyvus ir pasyvus lankstumas. Pusiausvyra – gebėjimas išlaikyti stabilią kūno padėtį esant mažam atramos plotui bei išlaikyti reikiamą kūno padėtį atliekant įvairius judesius. Vikrumas – gebėjimas atlikti įvairaus sudėtingumo greitus ir tikslius judesius. Koordinacija – gebėjimas greitai išmokti naujus judesius, jungti šiuos judesius į derinius, juos tiksliai atlikti standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis.
Visos fizinės ypatybės skirstomos į dvi grupes: I.sveikatai svarbios ypatybės: ištvermė, lankstumas (pusiausvyra, koordinacija); II.sportinei veiklai ar tam tikriem specialiems įgūdžiams svarbios ypatybės: jėga, greitumas, pusiausvyra, vikrumas, koordinacija (ištvermė).
Sveikata – amens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerove, o ne vien tik ligos ar negalios nebuvimas. Vidutinė pasaulyje gyvenimo trukmė 76m, 12,7m – su liga, 64m – sveikai. Sveikatą įtakojantys veiskniai: gyvenimo būdas 50%, aplinka, kuri supa 20%, genetiniai faktoriai 20% – šiems skiriama 4% lėšų, medicina sudaro 10%, jai skiriama 96% pinigų.
Fiz. akt. rūšys: *Fiz. akt. – skeleto r. susitraukimų sukeliamų jud. visuma, kuri lemia padidėjusį organizmo energijos suvartojimą, (visuma jud., kuriuos per tam tikrą laiką atlieka r.) *Fiz. lavinimas – sąmoningas fiz. gebėjimų tobulinimas. Lavinimo užduotis – mokyti tobulinti įgūdžius. *Fiz. pr. – planingi, stuktūriškai apibrėžti ir pasikartojantys kūno judesiai, kurių tikslas ugdyti ar palaikyti vienas ar kitas fizines ypatybes, (sąmoningi valingi jud. ir veiksmai skirti fiz. lavinimui arba gydymui. (fiz. pr. – tikslingas, sąmoningas, fiz. akt. – ne)).
Fiz. yp. – žm. gebėjimas atlikti konkrečią užduotį. Fiz. yp.: Ištvermė (bendroji, specialioji), jėga (greitumo jėga, staigioji jėga, jėgos ištvermė), greitumas, lankstumas, pusiausvyra, koordinacija, vikrumas.
Ištvermė – žmogaus gebėjimas ilgai tęsti darbą ir priešintis nuovargiui: a) bendroji ištvermė (aerobinis darbingumas) – globalaus pobūdžio darbas (pasireiškia pulso padidėjimu); b) specialioji ištvermė (anaerobinis darbingumas) – specialios užduoties atlikimas (kiek ilgai org. gali tęsti darbą anaerobinėmis sąlygomis). Įtakojantys veiksniai. Kvėpavimas, kraujotaka. Bendrosios ištvermės limituojantis faktorius priklauso nuo to, kaip deguonį teikianti sistema (kraujas, ŠSD ir kvėpavimas) sugeba aprūpinti raumenį deguonimi. Kraujotakos sistema: *širdis – priklauso nuo kamerų dydžio, skilvelių prieširdžių, šird. raumens išsivystymo. *kraujagyslės atlieka – susitraukimą, atsipalaidavimą, kraujo perskirstymą. (kr. metu kraujag. atsipalaiduoja, spindis didėja, kai šird. nepaveža kr. tada kraujag. spazmuoja, kad pagerinti filtraciją, tuo reikia nutraukti krūvį, AKS tai parodo. * kraujas – did. kraujo klampumas dėl prakaitavimo (trump. efektyvumas), bei nuo eritrocitų priklauso kokios sąlygos yra pernešant O2. *kraujo kiekis – dalis kraujo yra kraujo depuose (kepenys, blužnis, venos), iš depo krūviui intensyvėjant yra išmetamas kraujas į apytakos sistemas – didėja kraujo kiekis.
Jėga – žmogaus sugebėjimas, raumenų pagalba, priešintis ir nugalėti išorinį pasipriešinimą. 1. Greitumo jėga – raumens gebėjimas greitai ir galingai įveikti pasipriešinimą. 2. Staigioji arba sprogstamoji jėga – raumenų sugebėjimas pasiekti maksimalią jėga judesių pradžioje (balistiniai judesiai). 3. Jėgos ištvermė – raumenų gebėjimas stipriai ir ilgą laiką įsitempti. Įtakojantys veiksniai: 1.raumens storio; 2. raumens ilgio,kuo ilgesnis, tuo stipriau gali susitraukti; 3. raumens kompozicijos,santykis tarp lėtųjų ir greitųjų skaidulų; 4. biomechaninių sąlygų – skaidulų išsidėstymo, raumens prisitvirtinimo prie kaulo vietos; 5. vidinės raumenų koordinacijos – nervinių impulsų,siunčiamų į raumenį,skaičiaus ir dažnio reguliavimas; 6. tarpraumeninė reguliacija; 7. impulsų dažnio, raumens tamprios savybių ir refleksų; 8. pastangų dydžio ir pobūdžio; 9. emocinės būklės – įtakos turi endokrininė sistema pvz.,išskiriamas adrenalinas.
Greitumas – gebėjimas kuo greičiau pradėti (reakcijos laikas), atlikti (vienkartinis judesio greitis) judesį ir jį atlikti (judesio dažnis) kuo daugiau kartų. Įtakojantys veiksniai. (tik nežinau ar tikrai šie) fiziologiniai mechanizmai: *reakcijos laikas – reflekso lankas. *vienkartinio judesio greitis priklauso nuo motorinių vnt. susitraukimo greičio, nuo r. skaidulų susitraukimo greičio. Yra trijų rūšių skaidulų: I (15 – 20%) lėtosios – ištvermingosios, IIa (30 – 35%) greitosios – lėtai varkstančios, IIb (55%) greitos – greit varkstančios. Tačiau šie procentai labai priklauso nuo individualių fiziologinių savybių. Greitosios r. skaid. prisitaikę anaerobiniam darbui, mitochondrijų skaičiu skinta lėtai, lėtos r. skaid. – deguoninei apykaitai – mitochondrijų skaičius skinta greitai. Kuo daugiau mitochondrijųm kuo did, kraujagyslių kapiliarų tinklas, tuo raumenys būna stipresni ir greitesni. R. susitraukimo greitis – r. greitis auga didėjant sąrkomerų kiekiui, kuo daugiau sarkomerų r. skaid. tuo r. susitraukimo greitis didesnis. R. susitraukime svarbus jėgos valdymas. Patys greičiausi r. turi didž. motorinius vnt. (aksonų ir skaid. kiekis), lėtose – mažus motorinius vnt. Kuo reikalingi tikslingi judesiai, tuo motoriniai vnt. lėtesni ir mažesni, o greituose judesiuose t.b. greiti motoriniai vnt. ir did. pastangos. Rekrutacijos greitis priklauso nuo motorinių vnt. *judesių dažnis – t.y. fiziol. prasmereciprokinės inervacijos. (r. susitraukiant antagonistai t.b. atpalaiduoti, darant priešingą judesį jie t.b. įtempiami). Judesių dažnio nerviniai centrai reguliuoja jaudinimo ir slopinimo procesų kaitą.
Lankstumas – gebėjimas atlikti judesį kiek galima didesne amplitude. Įtakojantys veiksniai. Lankstumas priklauso: *nuo sąnario stuktūros (sąn. anatominė struktūra nulemia kokia amplitude ir kokiose plokštumose atliekamas jud) kuo did. skirtumas tarp sąn. paviršių, tuo did. ampl.; *nuo raiščių ir sausgyslių, sąn. kapsulės – elastinių komponentų; *nuo raumenų audinio tamprumo; *nuo ribojamos odos; *nerv. r. reguliacijos (kaip r. Sugeba atsipalaiduoti); *nuo vidinės r. temp. Išoriniai veiksniai turintys įtakos lankstumui: *paros laikas, *aplinkos temp., *amžius (didž. Lankstumas 15 – 20m), *lytis, *psich. emoc. būsena, *treniruotumas.
Pusiausvyra – sugebėjimas išlaikyti stabilią kūno padėtį esant mažam atramos plotui, atliekant įv. judesius vienoje vietoje ir judant įvairiu greičiu. Įtakojantys veiksniai. Fiziologiniai dalykai: *Priklauso nuo pusiausvyros organų (smegenėlių, vidinės ausies), *Raumenų receptoriai (verpstės ir goldžio aparatai, verpstės – reaguoja į tempimą, goldžio – į suspaudimą), *Rega.
Koordinacija – tai organų ir sistemų veiklos darna, kurią lemia jaudinimo ir slopinimo procesų derinimas CNS. Judesio koordinacija – žmogaus gebėjimas greitai išmokti naujus judesius, juos jungti į derinius, tiksliai atlikti standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis. Nervinių impulsų siunčiamų raumenims stiprumas, tvarka ir dažnumas. Koordinacija – fiz. Ypatybė, kuri apima pusiausvyrą. Įtakojantys veiksniai. Faktoriai, nuo kurių priklauso – tie patys kaip ir pusiausvyroje + nerviniai procesai.
Vikrumas – gebėjimas greitai atlikti įv., sudėt., greitus jud. prisitaikant prie besikeičiančių sąlygų. Įtakojantys veiksniai (tik nežinau ar tikrai šie) fiziologinis aspektas – reikalingos tam tikros motor. programos. Iš anksto t.b. sudaryta darbo seka raumenims. Yra mažai valdymo smeg. Kaupia tam tikras vykdomąsias komandas, programas, tuo žm. nuo mažens jas išmoksta. Ir kada reikia greitai atlikti judesį žm. jungia tas programas. Daugiausia lemia koordinaciniai gebėjimai ir motorinė patirtis.
Laikysena turi daug apibrėžimų ir vieno tokio konkretaus nėra. Vienas iš apibrėžimų: laikysena, tai kūno dalių išlaikymas tam tikroje padėtyje, pozoje, kurioje nėra įtempti papildomi, specialūs raumenys, tik tie, kurių dėka yra stovima.
Stuburas turi 4 linkius sagitalinėje plokštumoje, frontalioje plokštumoje linkių nėra, jei būtų, reiškia laikysena sutrikus.
Laikysenos sutrikimai sagitalinėje plokštumoje:
1. Padidėjusi krūtininė kifozė (stuburas C formos) – hiperkifozė. Pasireiškia kupra, lordozė yra pamažėjusi.
2. Padidėjusi juosmeninė lordozė – hiperlordozė.
3. Visi linkiai išsitiesę. Stuburas I formos.
4. Padidėjusi kifozė ir lordozė. Stuburas S formos.
Už laikyseną atsakingi:
1) griaučių raumenų sistema (sausgyslės, kaulai ir t.t.)
2) nervų sistema
3) raiščiai
Stuburo laikysenos eiga:
1. gimdoje stuburas tiesus, tai dar vadinama embriono poza.
2. kai vaikas dar mažas, mažai judrus jis dažnai būna susirietęs į kamuoliuką, tad jo stuburas lyg C raidelė.
3. vėliau, kai vaikas pradeda judėti atsiranda linkiai: a) kai vaikas kelia galvą susiformuoja kaklo lordozė, b) sėdant susiformuoja juosmeninė lordozė. Kifozes vaikas turi jau gimus.
Skoliozės požymiai:
Skoliozė, tai šoninis stuburo iškrypimas, kurio metu slankstelis pasisuka aplink savo ašį – šonkaulinę kurpelę.
Skoliozės linkis gali būti: palinkęs į vieną ar kitą pusę, lokalizacija gali būti krūtininė ar juosmeninė, skoliozė gali pereiti iš krūtininės dalies į juosmeninę.
Stubure krūtininė dalis pati stabiliausia, nes yra šonkauliai.
Skoliozė gali būti:
Struktūrinė atsiranda dėl kaulų sistemos pakitimų, raiščių sukaulėjimo.
Funkcinė – raiščių, raumenų sutrumpėjimas (gulint nėra pastebimų išorinių požymių)/
Skoliozę diagnozuoja ligonį paguldžius stebint, bei rentgenu.
Laikyseną įtakoti gali:
* Genetinis faktorius (nustatoma rentgeno nuotrauka). Pastebimi susirgimai tokie, kaip pleištinė slankstelio deformacija, žuvies slanksteliai, vienoje kažkurioje tai dalyje per daug slankstelių (gali būti visose), pusiau pridėtinis slankstelis, juosmeninio slankstelio lumbalizacija, sakralizacija (suaugimas su kryžkauliu), spina bifita (nesuaugę juosmeninės ar kryžkaulio dalies slanksteliai). Sutrikimai medžiagų apykaitos sistemoje, nervų sistemoje.
* Gimdymo metu įvykę kaulų postūmiai.
* Įgyti gyvenimo būdo faktoriai, kuriuos lemia mityba, darbo ir poilsio vietos, sėdima vieta, fizinis aktyvumas.
* Socialiniai faktoriai. Kaip tėvai, mokytojai į vaiko laikyseną žiūri.
* Sporto šakos parinkimas vaikui.
* Lytis, tačiau nėra tvirtai nustatyta, kurios lyties laikysena yra geresnė.
* Kaulinis pakitimas. Šį faktorių lemia kaulų sutrumpėjimas, bei dubens nevienodas pasvirimas.
* Raumeninės prigimties pakitimai. Tai lemia raumenų asimetriją.
Laikysenos vertinimo būdai:
1) Apklausa, anamnezė – apklausti pacientą ar skauda, ar ne, paklausti kuo skundžiasi.
2) Apžiūra, apčiuopa. Žiūrint į žmogų iš priekio anatominė linija turi eiti kaktos, nosies, smakro centrus, bambos centrą, gaktinės sąvaržos centru, kelių ir kulkšnies centru. Iš priekio galima matyti galvą, veidą, vyrams palyginti spenelių aukštį, matyti šonkaulių lanką, rankų ilgį, jų pronaciją, supinaciją (pvz. jei viena ranka labiau pronuota nei kita), matyti ar krūtinės ląsta įdubus, ar atsikišus. Galima matyti bambą, gaktinę sąvaržą, priekinius dyglius, dubens pasvirimą, girnelės padėtį, pėdas. Iš šono anatominė linija turi eiti per speninę ataugą, ausies akromion ataugą, S2 slankstelį, didįjį šlaunikaulio gūbrį, priekinę kelio sąnario dalį, šokikaulio priekinę dalį. Iš šono apžiūrima galvos fleksija, ekstenzija, pečių pronacija, stuburo kifozė, lordozė, dubens pasvirimas, kelių hiperekstenzija, raiščių laisvumas, pėdos skliautas. Iš nugaros anatominė linija eina galvos centras, slankstelio C7 keterinė atauga, plyšys tarp sėdmenų, centras tarp kulkšnių. Iš nugaros apžiūrima galvos (kaklo trikampis), stuburo pasvirimas į kairę ar į dešinę, rotacija, pakrypimas pagal ausį, pečių aukštis, jų pronacija supinacija dėl raumenų susitraukimo, mentės aukštis dažniausiai nustatomas pagal apatinį kampą, ar mentė atsitraukus nuo stuburo vienodai ar ne (raumenų būklė). Matomas šonkaulių lankas, rankų ilgis, atstumas tarp rankų ir liemens (talijos trikampis). Apžiūrimas klubakaulis, jo aukštis, dubens pasisukimas, jo pasvirimas, simetrija, užpakaliniai dygliai, nupaišomi sipsai (klubakaulio duobutės), nustatoma ar sėdmenys yra vienodam aukštyje, vienodo dydžio, ar uodegikaulis yra savo vietoje. Apžiūrimos kojos, kelio sąnarys, kojų formos, jos gali būti X ar O forma, (X formą lemia raumenų asimetrija), jėgos pakitimus, meniskų deformaciją, vertinamos dvi vertikalios linijos – raumenų prisitvirtinimo vietos, kelių pasisukimas, ar kelio hiperekstenzija yra abiejuose sąnariuose, bei čiurnos sąnario padėtis, pėdos pasisukimas, skliauto padidėjimas ar pamažėjimas.
Dominuojanti žmogaus laikysena – tai stovėsena, kaip žmogui geriausia stovėti.
Tikroji pilnapėdystė – kulnas pasisukęs, o skliautas įdubęs.
3) Įvertinamas raumenų tonusas. Tai įvertinama vertikaliuoju svareliu – nuleidžiamas svarelis nuo C7 slankstelio arba nuo sukurtos kojų vidurio linijos, ir žiūrima kur svarelis projektuojasi, turi projektuotis į sėdmenų plyšį.
Stuburo iškrypimas gali būti:
* Kompensuotas, kai C7 slankstelis yra vienoje linijoje su kryžkauliu.
* Dekompensuotas, kai C7 slankstelis nėra vienoje linijoje su kryžkauliu.
4) Bilateralinės svarstyklės – kojos dedamos ant svarstyklių, sudarytų iš dviejų dalių, ant kiekvienos dalies dedama koja, tuo šios svarstyklės nurodo kuriai kojai tenka didesnis krūvis. Lyginama pagal normas.
5) Kojų plantografija – kojų antspaudas ant popieriaus, kuris vėliau lyginamas pagal normas.
6) Veidrodinis prietaisas – kojų antspaudas ant veidrodžio.
7) Rentgenograma – skoliozės kampo pasvirimo nustatymas – kobo kampas. Situs inversija – kai tam tikras organas yra visai priešingoj pusėj nei turi būti.
Elektrostimuliacija (miografija) – nustatomas raumenų tonusas, jėga, ištvermė, pajėgumas.
Keletas pastebėjimų:
*Vertinant raumenų pajėgumą skiriami testai raumenims, fiziniai pratimai.
*Testuojant vieną raumenų grupę reikia išjungti agonistus.
*Dar yra vertinama raumenų jėga, raiščiai, patologija yra ar ne .
Geroj laikysenoj turi būti:
* Raumenų darbo pajėgumas turi būti vienodas.
* Neišvystyti kompensacinių mechanizmų (kad raumuo neatliktų ne savo darbo, o kiti nebūtų neišvystyti).
Sudarant sveikatos stiprinimo programą svarbu įvertinti silpnąsias grandis. Tuo galima laikyti įvairias priemones tas grandis atstatymui iki kitų grandžių lygio funkcionavimo.
Kalbant apie silpnųjų grandžių įvertinimą galima naudoti aktyvacijos modelį, tuo įvertinama disfunkcija.
Kontrolinė sistema siunčia impulsus į raumenis, raiščius, kurie stengiasi stabilizuoti raumenis.
Kalbant apie kontrolinę sistemą – pas žmogų yra 3 pagrindinės proprioreceptorių sistemos.
Ekstenzijos pratimų metu nucleus pulposus stumiamas pirmyn. Ten kur nėra neurogeninių sistemų.
Judesių kontrolės problema nugaros skausmus.
Norint sumažinti skausmą:
1) Kineziterapeuto pagalba ilginti raumenis, manualine ar kitomis terapijomis.
2) Apmokinti nuo raumens numesti krūvį ir kompensuoti kitų raumenų dėka.
Fascijos – pasyvus darinys kaip ir raištis, į fasciją įeina daug raumenų. Fascijos palaiko kūno formą. Fascijų pertempimas galimas dažniau nei raiščių.
Jei slankstelis yra hipermobilus, raumuo gali neišlaikyti slankstelio stabilumo, tuo slankstelis gali išnirti, nes tada ir raiščiai būna atsipalaidavę, pailgėję.
Kineziterapija – aktyvus požiūris, bet ir apima daug kitų sričių.
Raumenų asimetrija
Silpnoji grandis raumenų asimetrijos gali sudaryti poveikį kitoms raumenų grandims, asimetrija įvyksta tarp porinių raumenų. O anatomiškai: 1) tarp pilvo – nugaros, 2) tarp viršaus – apačios, 3) tarp dešinės – kairės, 4) giliųjų ir paviršinių raumenų.
Koks buvo asimetrijos laipsnis randamas palpuojant raumenis prieš ir po fizinių pratimų.
Raumenų asimetrija – morfologinė – ar raumuo yra storesnis, ar plonesnis. Funkcinė – neveikia tam tikra funkcija.
Raumenų asimetrijai nustatyti naudojami ne tik pratimai, bet ir daug kitų krūvių.
Raumenų asimetrijos įvertinimas yra silpnųjų grandžių diagnostika.
Asimetrijos reikšmė
Dėka asimetrijos perkraunamos pasyvios dalys, tuo atsiranda kompensaciniai mechanizmai, kurie didina asimetriją, o tai provokuoja degeneracinius pokyčius.
Raumenų skausmą aiškinančios teorijos (po krūvio atsirandantis raumenų skausmas):
* Pieno rūgšties susikaupimas darbo metu ir po fizinio krūvio neišnykstantis – skausmas.
* Raumenų skausmas gali atsirasti dėl struktūrinių raumenų skaidulų pakitimų – sutrūksta miofibrilių Z diskai (linijos), plonieji aktino siūlai pažeidžiami, tai nustatoma biopsijos metodu, yra matomas pakitęs Z disko pavidalas (banguota forma). Tuo sukeliama raumenų skaidulos įtrūkimai, kadangi raumenų ląsteles dengia apvalkalėlis – sarkolema, tad tam plyšus į vidų patenka eritrocitai. Pažeidus skaidulas jos išbrinksta – mitochondrijos išbrinksta labiausiai.
* Masažas, vandens procedūros, mityba, pilnavertė angliavandenių reikalinga tada, kai skausmas yra mažas po fizinio krūvio. Kai skausmas didelis nereikia taikyti stiprių fizinių pratimų, o lengvus ar tempimo pratimus, kad ir pasyvius pratimus, kas gerina kraujotaką.
Kodėl traukia raumenis fizinio krūvio metu?
* Dėl mikroelementų trūkumo,
* Dėl kalcio, magnio kiekio trūkumo,
* Dėl netinkamos avalynės.
Ilgalaikės adaptacijos fenomenas, raumenų hipertrofija
Teiginiai aiškinantys raumenų hipertrofija:
1) Metabolinis stimulas – skaiduloje sumažėja KF, ATP (energetinės medžiagos), padaugėja medžiagų kretino, neorganinio fosfato, teigiama, kad šie stimulai perduoda informaciją genams, kurie reguliuoja baltymų sintezę, kokiu būdu tai vyksta, nėra aišku.
2) Hormoninis stimulas – vyriški lytiniai hormonai – testosteronai, augimo hormonai, hormonų koncentracijos padidėjimas skatina baltymų sintezę, ypatingai kada fizinis krūvis taikomas didelio intensyvumo – 85 – 90% nuo maksimalaus raumenų susitraukimo. Taikant fizinį krūvį aktyvuojamas hormonas, jis aktyvuojamas apie 30min, po to apykaita mažėja, tad už 30min sukeliama testosterono koncentracija.
Raumenų skaidulų trūkinėjimai susiję su pačiu susitraukimo režimu, ekscentrinis susitraukimas dažniau sukelia neadekvačius pažeidimus.
3) Mechaninis stimulas – remiasi, tuo, kad susitraukiant išsitempusios raumenų skaidulos yra aktyvuojamos raumenų skaidulas supančios įvairios molekulės. (apie šį stimulą mažai žinoma).
Visi trys stimulai skatina hipertrofiją.
Raumenų hipertrofijos šaltiniai
1) MIOFIBRILINIS – susijusi su miofibrilių padidėjimu (kontraktilinė medžiaga). Baltymai atsiranda po trumpo intensyvaus darbo, skylant kretinfosfatui, susidaro kretinas, kuris skatina baltymų sintezę.
2) SARKOPLAZINIS – padidėja mitochondrijų. Esant sarkoplaziniam šaltiniui didėja kapiliarų skaičius. Treniruotoje galūnėje kapiliarų yra iki 10% daugiau nei ne treniruotoje. Šis fenomenas būna kai dirbama ilgą laiką ir nereikalaujama didelių pastangų.
3) KAPILIARIZACIJA – pagerėja kraujotakos aprūpinimas maisto medžiagomis ir sukelia poveikį įvairiom sistemom, tuo raumuo tampa daug darbingesnis. Pasisėjus mitochondrijom pagerėja energetika. ATP koncentracija nepadaugėja, tačiau padidėja fermentų aktyvumas.
Lėtosios greitosios skaidulėlės
Taikant didelio intensyvumo krūvį paliečiamos greitosios skaidulos, jos greit susitraukia ir greit atsipalaiduoja, bet ir pavargsta greit. Kapiliarų tinklas retas (55%). Lėtųjų skaidulų susitraukimo greitis, jėga, nuovargis lėtas. Kapiliarų tinklas tankus (45%).
Greitosios skaidulos:
a) A tipas – tarpinės, tarpinės, arčiau lėtųjų skaidulų.
b) B tipas – greit pavargstančios, iš vis mažas kapiliarų skaičius.
Santykis dėl treniruočių tarp lėtųjų ir greitųjų skaidulų pasikeist negali, tačiau skaičius – gali, gali transformuotis ir įgauti priešingų savybių.
Kas vyksta kauluose?
Kaulai, kurie pakelia didesnį krūvį, turi daugiau sukaupę kalcio atramos paviršiaus, kur labiausiai veikiama jėga. Kurie gauna didesnį krūvį įgauna geresnį reljefą, nei tie, kurie yra pasyvūs, taip pat fizinio krūvio dalis – antkaulis – fizinis krūvio metu sustorėja, atsiranda daugiau kraujagyslių, pagerėja mityba, padidėja raudonųjų kaulų čiulpų.
Kaulų augimui per didesnio krūvio gali stabdyti kaulų augimą, nes sukaulėja augimo zonos (tam tikros kremzlės). Kaulo augimas yra determinuotas genetiškai apie 95%.
Kas vyksta su jungtimis (sąnariais)?
Dėl adekvačių, didelių krūvių sustorėja sąnariai, kremzlės, pagerėja amortizacinės savybės, sąnarių kapsulė sustandėja daugiau nuo statinių krūvių (mažėja elastingumas skaidulose). Dinaminių – atvirkščiai. Sumažinamas sąnarių paslankumas, sumažinama amplitudė nes sustorėja raiščiai ir raumenų antagonistai, kurie stabdo judesį.
Fizinių ypatybių veikla fiziniuose pratimuose
Žmogaus raumenų jėga priklauso:
*Raumenų skaidulų skaičiaus, dydžio,
*Raumens skersmens, ploto.
Hiperplazija – raumens skaidulų skaičiaus didėjimas.
Hipertrofija – raumens skaidulų masės ir skersmens didėjimas
Raumenims labiau būdinga hipertrofija, tai priklauso:
* Nuo smegenų veiklos, impulsacijos didėjimo, o tai nulems didesnę raumenų jėgą.
* Rekrutacijos fenomeno – vystant tam tikrą jėgą, vis daugiau ir daugiau įsijungia motoneuronų ir didėja raumenų. Iš pradžių didėja jėga, tačiau nuo nuovargio didėja svoris. Dirbant dinaminiu būdu agonista ir sinergista turi darbo, antagonistai – ilsisi. Sporte įjungiama ir pasyvi sistema.
Greitumas, tai:
a) Reakcijos greitis nuo padirginimo iki atsako.
b) Vienkartinio judesio greitis (bokso smūgis). Svarbi CNS
c) Judesių dažnis (kaip dažnai galima atlikti tam tikrą judesį). Svarbus psichinis atsparumas nuovargiui.
Greitumas gali būti; paprastas – tik reaguojantis į signalą, sudėtingas – rinktis iš tam tikrų impulsų.
Dirgikliai gali būti – vizualinis, skausminis, aktyvinis.
Amplitudės lavinimo pratimai:
a) aktyvūs – žmogus pats daro pratimą,
b) pasyvūs – su kineziterapeuto pagalba.
Žmogaus nervų sistema įtakoja hiper ar hipomobilumą. Bei amplitudė priklauso nuo pasyvių struktūrų (raiščių, sąnarių).
Sensomotorinė funkcija
Kalbant apie atskiras fizines ypatybes (pastovumą, greitį, jėgą), jos bus sensomotorinės sistemos, jos apima visas grandis į loginę sistemą.
« Senesni įrašai
Naujesni įrašai »
