You are currently browsing the Bendra category
Pagrindinė sąnarių sistema
Griaučių raumenų sistema sudaro kinetines grandis, kurios sudaro grupes. Judesiai vyksta per kurį tai sąnarį. Osteokinematikos metu svarbus slydimo ir riedėjimo judesiai. Sąnarių funkcija: gali būti judesys kai sąnarys išlieka stabilus, disfunkcija – kai laisvas sąnarys gali net išnirti arba gali tapti visai nejudrus, kuris vadinasi ankilozė. Ankilozė nuo nestabilumo iki visiško išnyrimo. Sąnarys gali duoti patempimą, skausmą.
Hipermobilumas: konstitucinis ir lokalus. Konstitucinis – toks tipas, kai kinetinis faktorius turi didesnę reikšmę per dideles judėjimo amplitudes. Pas moteris kartais hipermobilumas yra normalus reiškinys. Išsiskiria relaksinas, kad atsipalaiduotų raiščiai. Gali atsirasti skausmas kryžmens srityje. Po gimdymo kartais išnyksta, o kartais ne.
Vieningos sąnarių sistemos komponentai
Aktyvūs – raumenys, o pasyvūs – raiščiai, kaulai, sąnarių paviršiai, kapsulė, neigiamas slėgis, sinovialinis skystis. Jie turi užtikrinti stabilumo ir mobilumo pusiausvyrą. prie kai kurių sąnarių kapsulių tvirtinasi raumenys. Peties sąnarys turi rotatorių manžetę, kuri užtikrina stabilumą (dinaminiu metu). stabilizacija pasiekiama sąnarių kompensacija, tačiau per didelė kompresija su amžiumi gali pradėti regeneraciją.
Vieningos sistemos aktyvacijos modelis
Per KT mes galime veikti žmogų. Pats žemiausias lygis refleksinis. Refleksais mes nesiskirtume nuo gyvūnų. Masažas veikia į raumenis, fascijas. Gali nuimti skausmą, pagerinti mikrocirkuliaciją. Mobilizacija veikia esant atpalaiduotiem raumenims. Elektrostimuliacija eina į aktyvius komponentus, pasyvius, bet į kontrolinį (nervų sistema) mažai nueina. Tačiau geras masažas neužtikrina tęstinumo, įgūdžių.
Judesys gali veikti visas sistemas (aktyvius, pasyvius ir nervų sistemos komponentus), ypač nervų sistemos. Pratimai skiriasi nuo automatizmo. Jie turi būti kažkaip suplanuoti, o kasdieninėje veikloje vyksta automatiniai veiksmai.
Modifikuoti judesiai gali nuslopinti skausmą. Antalginė padėtis – ta padėtis, kurioje nejaučiamas skausmas. Tai kompensacija, jei pvz.: stojantis normalia padėtimi jam skauda koją, tai žmogus atras tokią padėtį, kurioje jam neskaudės.
Antropometrija – žmogaus morfofunkcijų rodymų matavimas (ūgis, kūno masė, apimtys), bei įeina – kūno dalių diametro matavimai, riebalų masės, aktyviosios kūno masės.
Ką antropometriniai matavimai duoda?
1. nustatoma tiriamųjų rizika susirgti tam tikromis ligomis, pagal kurį nors rodiklį – riebalinio audinio kiekis. Per mažai riebalinio audinio – širdies ir kraujagyslių, raumenų ligos, per daug riebalinio audinio – nervų, endokrininėm ligom. (o gal atvirkščiai)
2. kontroliuoti morfofunkcijų požymius, kitimus, susijusius su mitybos korekcijos, fiziniu aktyvumu, sergant kitomis ligomis.
3. nustatyti optimalią kūno masę, kiek turi sverti žmogus pagal amžių, lytį.
4. sekti organizmo augimo, brendimo ir senėjimo procesus.
5. teikti žmonėms rekomendacijas kaip jie gali keisti kūno masės komponentus, teikiant mitybą, fizinius pratimus.
Ne visada pati kūno masė gali pasakyti kiek yra riebalų, raumenų.
Yra daug metodų, nustatančių kokia turi būti normali kūno masė.
*Ūgis minus 100, tada parodo kiek turi žmogus sverti. Jei ūgis nuo 155 – 165, tada atimama 100, jei 165 – 175 – 110, ir taip toliau.
*Kūno masės indeksas – KMI=svoris/ūgio2, jei atsakymas mažiau 18 – tai žmogus liesas, ne daug riebalų, rizikosusirgti nutukimu nėra, 18,6 – 24,9 – normali kūno masė, 25 – 29,9 – antsvoris, daugiau 30 – nutukimas, didelė rizika susirgti.
*Juosmens dubens santykis: juosmens apimtis per kūdžiausią vietą/dubens per plačiausią, moterims normalus santykis 0,83, vyrams – 0,95.
Atskiri kūno masės komponentai
Aktyvi kūno masė,
Visa masė,
Riebalų masė.
Raumenys – jų turi būti apie 40%, nuo visos kūno masės. Naujagimiui – 25%, brendiminiam laikotarpį jų padaugėja. Maksimalus raumenų buvimas – tai būna trumpą laiką, apie 30 metus. Tada raumenų pradeda mažėti, kas 10m iki 2%, iki 75m sumažėja iki 20 – 30%.
Sarkopenija – baltymų sintezės lėtėjimas, tai susijęs su amžiumi raumenų audinių mažėjimas.
Raumenų audinių mažėjimui įtakos turi:
Nejudrumas, per mėnesį imobilizuotoj galūnėj sumažėja 20 – 50% raumenų.
Fiziniais pratimais padidinama raumenų masė. Tuo reikia akcentuoti ekscentrinį susitraukimą.
Riebalinis audinys – kiekvieno žmogaus individualus.
Riebalinis audinys:
*struktūriniai – įeina į ląstelės sudėtį, be kurių organizmas negali gyvuoti. Vyrai turi 3%, moterys iki 12%, riebalinio audinio nuo visos bendros kūno masės. (kitaip dar vadinami – esminiai riebalai, būtini). Vidiniai riebalai – nėra struktūriniai, tai aplink organus esantys riebalai. Suaugęs žmogus turi turėti riebalinio audinio nepriklausomai nuo amžiaus: vyrai mažiau nei 5%, moterims – mažiau nei 15% – per mažas, v – 5 – 9%, m – 15 – 19% – mažas, v – 10 – 14%, m – 20 – 24% – optimalus, v – 15 – 19, m – 25 – 29 – priimtinas, v –20 –24, m – 26 – 30 –per didelis, v – daugiau 25, m – daugiau 30 – nutukimas.
*rezerviniai
riebalinis audinys atsiranda:
kai nėra balanso tarp energijos gaminimo ir sunaudojimo, tam tikros ligos, kurios gali įtakoti riebalinio audinio didėjimą.
Norint sumažinti riebalinį audinį reikia: padidinti energijos išeikvojimą, apriboti energijos gavimą. Abu svarbūs, reikia derinti abu.
Norint sudeginti 0,5g riebalino audinio, reikia sudeginti 3500kcal. Per 1h fizinio aktyvumo vidutiniškai sudeginama 300 – 350kcal.
Kaulinis audinys
Kaulai – 16 – 18% nuo visos kūno masės. Kaulai – svarbi kokybinė kaulinė sudėtis.
Su amžiumi keičiasi kaulų sudėtis: mažėja kaulų, vystosi osteoporozė – padidinta galimybė kaulų lūžiams.
Osteopanezė – tik kaulo tankio retėjimo nustatymas.
Kurie pratimai kaulinio sudėties gerinimui geriausi nėra nustatyta.
Kaulo cheminė sudėtis priklauso nuo fizinio aktyvumo, mitybos (kava, alkoholis išplauna kaulus)
Metodai, kuriais galima įvertinti kiekybinę kaulo sudėtį:
1. Riebalinių raukšlių matavimo metodika – Kalipiometrija. Vertinamos 3, 7 ar daugiau riebalinės raukšlės. Skaičiuojamas kūno tankis, kuri syra išreiškiamas g/cm. Neatlikus fizinio krūvio (dieną prieš) paklaida ±3%
2. Pats tiksliausias metodas: svėrimas vandenyje. Hidrometrija. Paklaida ±0,5%. Atliekama labaratorijose.
3. Bioimpedancinis metodas. (1. basas žmogus ant metalo plokštės, 2. pagal kūno varžą nustatomas vandens kiekis, aktyvi kūno masė, riebalinis audinys). Paklaida iki ±4%. (pats netiksliausias). Žmogus turi nevalgęs, negėręs, moteris ne menstruacijų metu, padai sausi.
Odos varža – odos pralaidumas elektrai.
Fizinė ypatybė – gebėjimas atlikti tam tikrą, konkrečią užduotį.
Fizinės ypatybės: jėga, lankstumas, greitumas, vikrumas, ištvermė… Ne visos šios ypatybės yra svarbios sveikatai.
3 fundamentinės kryptys: jėga, ištvermė, lankstumas. Kitas likusios labiau susijusios su sportine praktika. Beveik visos lengvai pasiduodančios.
Ištvermė
Žmogaus organizmo fizinė ypatybė suvokiama kaip sugebėjimas ilgai tęsti tam tikro intensyvumo darbą, priešintis atsirandančiam nuovargiui.
Bendroji ištvermė – tai atsparumas tam tikro pobūdžio darbui (kasdieniniame gyvenime).
Specialioji ištvermė – tam tikros specifinės veiklos ištvermė, susijusi su gebėjimu ilgai tęsti konkretų darbą.
Raumenų stiprinimas yra jėgos ištvermė. Ištvermė daugeliu atveju yra viena iš sveikatos savybių. Ištvermės pobūdžio pratimai gali sukelti:
Griaučių raumenų sistemos pokyčiai:
*Gerėja kraujotaka (didėja kapiliarų tinklas)
*Didėja mioglobino kiekis
*Gerėja O2 pasisavinimas
*Susikaupia daugiau energetinių medžiagų kiekis(ATF, glikogenas)
*Mažėja pagamintos pieno rūgšties kiekis
Širdies ir kraujagyslių sistemos pokyčiai:
*Pakyla širdies ir kraujagyslių sistemos darbingumas
*Mažėja ŠSD ir AKS
*Didėja širdies sistolinis ir minutinis kraujo tūris
*Didėja kraujo kiekis, eritrocitų ir hemoglobino kiekis
*Mažėja aterosklerozinių plokštelių kiekis arterijose
Metabolinės sistemos pokyčiai
4 sąlygos, kurias turi tenkinti ištvermės pratimai:
*Turi dalyvauti stambiausios raumenų grupės
*Turi būti vidutinio, didelio ar besikeičiančio intensyvumo ribose
*Darbas turi vykti aerobinėmis sąlygomis
*Pratimai turi būti atliekami ilgai – nuo kelių iki 30 minučių ir ilgiau.
Sistemos , atsakingos už mūsų darbingumą:
*CNS fizinis pastovumas
*Hormoninės sistemos pajėgumas ir pastovumas
*Energetinių medžiagų atsargos
*Kraujotakos ir kvėpavimo sistemos
*Raumenų f-ja
Jėga
Fizinė ypatybė, suprantama kaip sugebėjimas raumenų pastangų dėka nugalėti išorinius pasipriešinimus arba jiems prieštarauti. Jei laviname jėgą, tai kartu laviname ir ištvermę.
Osteoporozė. Kylanti raumenų jėga sumažins osteoporozinį procesą, didina kaulo mineralinį tankį. Dažniausiai lūžta kulnakaulis, šlaunikaulis, stuburo slanksteliai.
Raumens jėgos pratimai formuoja kaulų struktūrą. Jėgos pratimų poveikis:
*Didėja kaulų mineralinis tankis
*Stiprėja raiščiai ir sausgyslės
*Gerinamas sąnarių stabilumas
*Gerėja raumenų regeneracijos procesas, bei raumenų koordinacija
*Reguliuojami medžiagų apykaitos procesai
*Aktyvinami endokrininės sistemos funkciniai rodikliai (AKS, ŠSD, sistolinis širdies tūris)
Raumuo gali susitraukti:
*Izometriškai (įtampa didėja, bet ilgis nekinta, gali sutrikdyti kraujotaką)
*Dinamiškai (gali raumenys ilgėti ir trumpėti)
Lankstumas
Gebėjimas atlikti judesius didele amplitude įvairiuose sąnariuose.
Aktyvus lankstumas – tai tokia judesio amplitudė, kuri pasiekiama savo kūno raumenų pastangomis.
Pasyvus lankstumas – kai atliekamas judesys arba išlaikoma tam tikra kūno padėtis veikiant išorinėms jėgoms.
Lankstumą lemiantys veiksniai:
*Sąnario struktūros
*Raumeniniai audiniai, sausgyslių, raiščių elastingumas
*Oda
*Nervų raumenų reguliacija
*Amžius
*Lytis
*Genetiniai faktoriai
Lankstumą didinančių faktorių poveikis:
*Gerina sąnarių bei raumenų paslankumą
*Didina raumenų, raiščių ir sausgyslių elastingumą – apsaugant nuo traumų, mėšlungio, skausmo ir pirmalaikio senėjimo
*Gerina raumenų kraujotaką
*Atpalaiduoja raumenis
*Mažina skausmą po treniruočių
*Gerina laikyseną ir raumenų veiklos koordinaciją
Atliekant tempimo pratimus reikia laikytis apsaugos priemonių: lėtumo, vengti staigių judesių, pernelyg didelio tempimo.
Žmogaus adaptaciją nagrinėja įvairios sritys: psichologija, biologija, edukologija ir kt.
Biologija nagrinėja organizmo adaptaciją fiziniam krūviui. Organizmo fizinis krūvis – labai stiprus dirgiklis, kad organizmas normaliai funkcionuotų.
Organizmas turi išlaikyti homeostazę (dinaminis pastovumas). Homeostazė kinta per fizinius pratimus, tad organizmas turi adaptuotis prie naujovių.
Norint išlaikyti homeostazę:
Reguliaciniai mechanizmai:
*CNS signalai,
*endokrininiai signalai,
*hormoniniai,
*medžiagų apykaitos.
Neurohumoralinė reguliacija padeda išlaikyti organizmo homeostazę.
Organizmo pokyčiai, kurie vyksta fizinių pratimų metu vadinama greitąja adaptacija. (trumpalaikė)/
Laipsniškas organizmo funkcijų kitimas, morfologinis, ilgai trunkantiems fiziniams krūviams, nuolat pasikartojantys – ilgalaikė adaptacija.
Veiksniai aktyvinantys organizmą:
1. Fizinio krūvio pradžioje – CNS. Joje susiformuoja motorinė dominantė ir joje kyla organizmo jaudinimo procesai, kurie veikia motorinius vegetacinius centrus, iš kurių nerviniai signalai patenka į dirbančius organus, ir jų veikla aktyvėja.
2. Nerviniai impulsai kartu su CNS siunčiami į vidaus sekrecijos liaukas ir jų išskiriami hormonai priverčia, skatina organus veikti, dirbti.
3. Reguliacinę reikšmę turi ir metabolitai, laktatas, CO2. Atliekantys vykdomąją veiklą jie yra aprūpinami krauju ir tampa kraujo tėkmės monopolistais. Raumenys pasiglemžia didelę dalį kraujo.
Kraujo pratekėjimas ramybėje ir krūvio metu.
Vieta ramybėje (ml/min.) krūvio metu (ml/min.) pokytis Δ
Širdies ir kraujagyslių sistema 250 1000 4↑
Smegenys 750 750 =
Neaktyvūs raumenys 650 300 2↓
Aktyvūs raumenys 650 20.850 32↑
Vidaus organai 3100 600 5↓
Oda 500 500 =
Kraujotaka 500 500 =
Smegenys nuolat atlieka reguliacinį vaidmenį, virškinimo organų kraujotaka reikalinga virškinti maistą.
Greitosios adaptacijos stadijos:
1. Įsidirbimo – organizmo funkcijos suaktyvėja tiek, kad patenkintų išaugusius reikalavimus (aprūpinimą).
2. Stabilios veiklos laikotarpis – tada, kai suaktyvėjusios funkcijos pasiekia stabilumą ir tai tęsiasi kažkurį tai laikotarpį.
3. Organizmo funkcijų silpnėjimo laikotarpis – nuovargis sukelia energijos medžiagų išsekimą, CNS nuovargį, lėtėja nervinių impulsų greitis.
4. Atsigavimas po krūvio (geriausia, kada fizinis krūvis baigiasi nepasireiškus nuovargiui) – organizmo funkcijos grįžta į pradinį lygį, pašalinama O2 skola, kompensuojamo energetinės medžiagos. Atsigaudamos organų sistemos pasiekia didesnį funkcionalumą – superkompensacijos dėsnis.
4 stadijų trukmė priklauso nuo organizmo galimybių, taikomo krūvio.
Superkompensacijos dėsnis – organizmo funkcinio pajėgumo greitesnis atsigavimas po fizinio krūvio įvyksta dėl įvairių pokyčių. Superkompensacijos dėsnis vyksta pradedant ląstelėm, audiniais, organais, baigiant visi organizmu (sistema).
Didėja kraujotaka ir daugiau O2 prisotinama į organizmą.
Superkompensacijos efektas išnyksta:
1. jei fizini krūvis atliekamas per anksti, dar organizmui pilnai neatsistačius, tai organizmas yra alinamas.
2. jeigu krūvis kartojamas per vėlai, tai superkompensacijos procesas jau išnyko, tad viskas vyksta iš naujo, kaip ir buvo pradžioje.
3. geriausia fizinį krūvį kartoti tada, kai superkompensacijos procesas yra aukščiausiame taške.
Kai taikom fizinį krūvį ir siekiam superkompensacijos reikia tą fizinį krūvį varijuoti intensyvumu, pobudžiu ir kt.
Atsigavimo periodas
Greičiausiai atsistato KF, ATP (1 – 2 min.)
Gliukogeno atsargos atsigauna vidutiniškai po 2 – 3val. Jei fizinis darbas buvo labai ilgas, tai po 48val.
Pieno rūgšties išplovimas trunka iki 1 val.
Širdies ritmas, kvėpavimas – 1 – 2min.
AKS – po 4 – 5 min.,
Kiekvieno žmogaus adaptacija yra skirtinga.
Jei prakaituojant netenkama mineralinių medžiagų, reikia jas atstatyti.
Atsigavimo, nuoseklumo principas – įvairių rodiklių atsigavimas iki pradinio lygio.
Adaptacijos specifiškumas – fizinis krūvis nevienodai veikia organus ir jų sistemas.
Greitosios skaidulos – raudonos, (atsakingos už greitalaikę adaptaciją) lėtosios – baltosios, (atsakingos už trumpalaikę adaptaciją).
Pratimų ABC
Klasifikacija
Tradicinė pratimų klasifikacija:
*Panaudojant savo kūno svorį (stovint, sėdint, gulint)
*Su treniruokliais
*Su laisvaisiais svoriais
*Su specialiomis priemonėmis (elastinėm gumom, kamuoliais…)
Pratimų klasifikacija pagal kūno padėtį:
*Stovint
*Gulint (ant nugaros, pilvo, šono)
*Sėdint
Biomechaninė pratimų klasifikacija:
*Atviros kinetinės grandies (open kinetic chain) (AKG)
*Uždaros kinetinės grandies (closed kinetic chain) (UKG)
Kinetinių grandžių koncepcijos atsiradimas
AKG – tai toks judėjimo pobūdis ar pratimas, kuomet distalinė galūnės dalis nėra fiksuota į ką nors ir gali laisvai judėti erdvėje.
UKG – tai toks judėjimo pobūdis ar pratimas, kuomet distalinė galūnės dalis yra fiksuota į ką nors, kas gali būti stabilu ir nestabilu.
AKG ir UKG pratimų koncepcija naudojama profilaktiškai realizuojant griaučių raumenų sistemos f-jų lavinimą ir diagnostiką (testavimą).
AKG
*Distalinis segmentas laisvas
*Distalinis segmentas nėra atraminis
Naudojama raumenų jėgos ir ištvermės lavinime.
Pratimų pvz.: dilbių lenkimas stovint, blauzdų tiesimas sėdint, kojų kėlimas gulint…
*Galima izoliuotai apkrauti atskirus raumenis
*Labiausiai aktyvuojami agonistai ir sinergistai
*Raumenų aktyvacija dalinai neatitinka kasdieninėje veikloje ar sporte dominuojančios raumenų aktyvacijos
*Dominuoja sąnarinius paviršius veikiančios šlyties (slydimo) jėgos
UKG
*Distalinis segmentas yra fiksuotas
*Distalinis segmentas yra atraminis
Naudojama raumenų jėgos ir ištvermės lavinime, o taip pat gerinant griaučių raumenų stabilizavimo ir sensorinę f-ją.
Pratimų pvz.: prisitraukimai, atsispaudimai, dubens kėlimas gulint (pėdos ant žemės).
*Treniruojama atskirų raumenų grupių koaktyvacija (aktyvacija tuo pačiu metu)
*Aktyvuojami agonistai, sinergistai ir antagonistai
*Raumenų aktyvacija artima kasdieninėje veikloje ar sporte pasireiškiančiai raumenų aktyvacijai
*Atliekant judesį užtikrinama didesnė sąnario kompresija
*Sąnarinius paviršius veikiančios šlyties jėgos veikimas minimalus
Agonistų ir antagonistų šlaunies raumenų koaktyvacijos priklausomybė nuo kampo kelio sąnaryje (atliekant UKG judesius).
Žmogaus ėjimo ciklą sudaro: 60% UKG judesiai ir 40% AKG judesiai.
Kinestezija, kai žmogus blogiau ar geriau jaučia savo judesius.
Bet kokia motorinė veikla, kurią atlieka raumenys, naudoja energiją.
Fizinius pratimus iš judesių veiklos skiria tai, kad fizinius pratimus galima planuoti, sudaryti ir jie atliekami laikantis metodinių principų.
Fiziniai pratimai – tai sąmoningi kūno ar jo atskirų dalių judesiai, specialūs fiziniai pratimai – tam tikro turinio, formos veikla daranti poveikį psichikai ir sveikatai.
Fiziniai pratimai sprendžia visus 4 medicinos uždavinius: gydymo, reabilitacijos, ligų profilaktikos (ėjimas taikomas prieš širdies ir kraujagyslių ligas), sveikatos stiprinimo.
Fiziniai pratimai gali būti kaip priemonė:
*fizinių ypatybių ugdymo priemonė (ištvermė, jėga, lankstumas, vikrumas, greitumas, judesių koordinacija),
*kaip aktyvaus poilsio priemonė,
*streso įveikimo būdas, priemonė,
*asmenybės psichologinių ypatybių formavimo priemonė (ugdo valią, drausmę, disciplinuotumą),
*sveikatos stovio įvertinimo priemonė (testavimas, objektyvus įvertinimas).
Fizinių pratimų klasifikacija:
*pagal anatominį požymį: pratimai kojų, nugaros raumenims, pečių juostai,
*pagal smulkesnį požymį: pratimai žasto, šlaunies raumenims,
*pagal paskirtį: specialieji, pagalbiniai, kontroliniai, ideomotoriniai, varžybiniai pratimai,
*pagal poveikio fizinėm ypatybėm efektą: pratimai ištvermei, lankstumui, jėgai lavinti,
*pagal atlikimo pobūdį: pratimai atliekami kūno svorio pagalba, specialisto pagalba, su treniruokliais, individualūs, porose.
Fizinių pratimų fiziologinė klasifikacija:
Jis sudaryta remiantis:
1. raumenų, dalyvaujančių pratimų atlikime kiekiu,
2. darbo charakteriu,
3. susitraukimo tipu,
4. medicinos ir energijos apykaitos intensyvumu.
1. raumenų, dalyvaujančių pratimų atlikime kiekiu:
a) lokalieji fiziniai pratimai – jų metu dalyvauja iki 1/3 raumenų nuo bendrosios raumenų masės (viso kūno). Tai yra smulkios raumenų grupės. Jų metu nesuintensyvėja širdies kraujagyslių, kvėpavimo sistemos darbą. Darbas vyksta raumenyse – raumenų jėgą didinantys pratimai.
b) regioninio pobūdžio pratimai – jų metu aktyvioji raumenų masė = 1/3 – 2/3 nuo bendrosios raumenų masės.
c) globalieji – daugiau nei 2/3 visų raumenų masės. (globalus fizinis darbas – daug raumenų)
2. raumenų darbo charakteris:
a) dinaminis darbas, kai kinta atskirų jo dalių padėtis erdvėje. Dinaminio darbo metu vyksta geresnis aprūpinimas deguonimi į audinius, kraujotaką, raumenis.
b) statinis darbas – paskirtis yra raumenų jėgos pagalba išlaikyti kūno ar atskirų jo dalių pusiausvyrą ir priešintis tą pusiausvyrą trikdančioms jėgoms. Statinio darbo metu užspaudžiami kapiliarai dėl padidėjusio kraujospūdžio, sunkiau teka kraujas.
3. susitraukimo tipas:
1) koncentrinis – nugalintis, raumens ilgis mažėja, jis priverčia jungtis, judėti,
2) ekscentrinis – užleidžiantis, raumens ilgis didėja,
3) izometrinis – raumens ilgis nekinta, raumuo įtemtas, tai statinis darbas.
4. medžiagų ir apykaitos energijos intensyvumas:
1. maksimalus intensyvumas,
2. submaksimalus intensyvumas,
3. didelis intensyvumas,
4. vidutinis intensyvumas,
5. mažas intensyvumas.
Pagal energijos apykaitos intensyvumą:
Aerobiniai (deguoniniai), anaerobiniai (bedeguoniai), mišrūs pratimai.
1) cikliniai pratimai (jų metu, tam tikru laiko tarpu pasikartoja judesiai, pvz. ėjimas, bėgimas, šokinėjimas). Vienas nuo kito skiriasi darbo galingumu, judesių pobūdžiu, aplinka, kurioje pratimai atliekami. Pranašumas, kad jų metu galima tiksliai dozuoti fiziologinį krūvį organizmui.
2) acikliniai pratimai – sudaryti iš nesikartojančių judesių tam tikrais tarpais (šuolis, metimas, gimnastikos pratimai, žaidimai). Sunku dozuoti tokį fizinį krūvį.
Sveikatos stiprinimui labiau tikslinga paskirti ciklinius pratimus.
Cikliniai pratimai skirstomi pagal intensyvumą.
Tam, kad raumenys susitrauktų reikalinga energija.
Cheminė energija paverčiama mechanine:
Energija akumuliuojama ATP, kurios raumenys yra, bet užtenka tik trumpam laikui – 1–2 raumenų susitraukimui, jei darbas vyksta ilgesnį laiką, tai ATP transformuojama iš kretino fosfato (KF).
KF>ATP, jo užtenka 20sek.
KF adenazuojasi į ATP. Ta reakcija, kuri vyksta fermentų pagalba, vyksta anaerobinėmis sąlygomis.
Angliavandeniai (gliukozė) – anaerobinė reakcija, pagalba skaidomas į laktatą ATP ir gaunama energija – anaerobinė gliukolizė, darbas vyksta bedeguoninėmis sąlygomis, bet susidaro laktatas, kuris kaupiasi raumenyse, limituoja darbingumą. Ramybėje laktato yra 1,5milimol/l, fizinio darbo metu pasiekia 4milimol/l. Apibūdinimas vadinamas anaerobinės apykaitos slenksčiu.
Esant pakankamai O2 – anaerobinės oksidacijos reakcija. Susidaro daugiau energijos, darbas gali vykti iki 1h. Energijos šaltinis gali būti ir riebalai.
Riebiosios rūgštys, oksidacijos metu, pakankamai deguonies, darbo trukmė ilga, intensyvumas mažas.
1) maksimalaus intensyvumo darbas:
Jo metu energijos poreikis per laiko vienetą pats didžiausias, naudojama ATP ir KF, šis darbo intensyvumas trunka iki 15 – 20sek. Rekordinis galingumas, talpumas – 120kcal/min., bedeguoninis, galingumas – 95 – 100%. Maksimalios pastangos (štangos kėlimas, bėgimas trumpą laiko distanciją).
2) submaksimalaus intensyvumo darbas:
Anaerobinės gliukolizės, ATP resintezės, transformavimas, bedeguoninis, organizme didėja rūgštingumas, kaupiasi pieno rūgštys, darbo trukmė iki 3min. Galingumas siekia iki 40kcal/min., energijos šaltinis raumenų gliukogenas, pastangos 80 – 90% nuo maksimalaus galingumo.
3) didelio intensyvumo darbas:
Jo metu pagrindiniai energijos šaltiniai – raumenų gliukogenas, rekordinis galingumas – 20kcal/min., vyrauja aerobinės ir dalinai anaerobinės gliukolizės reakcijos iki 30 min.
4) vidutinis ir mažas intensyvumas:
Trukmė iki kelių valandų, be raumenų gliukogeno, energijos šaltinis – riebalai, galingumas mažiau 12kcal/min, darbas vyksta iki anaerobinio laktato slenksčio.
Cikliniai pratimai skirstomi: maksimalūs ir kiti.
Acikliniai – ir turi skirtingus darbo intensyvumus, tačiau dažnai trumpalaikės, bedeguonės.
(čia turėtų būti diagrama)
Maksimalus deguonies sunaudojimas skaičiuojamas laboratorinėm sąlygom, mes tik širdies susitraukimo dažnio dėka.
Širdies susitraukimo dažnis, kuris skaičiuojamas max = 200 – amžius, 68% nuo maksimalaus širdies dažnio, kurioje pasiekiamas optimalus širdies dažnis.
Jei širdis susitraukia iki 85%, tai darbas vyksta iki laktatinio slenksčio, jei viršijama riba, peržengiama į anaerobines reakcijas, negalima dirbti ilgą laiką, nes pavargstama, deguonies įsiskolinama, rūgščių kėlimas.
Sveikata (pagal PSO) – individo ir visuomenės fizinė, dvasinė, socialinė gerovė, ne tik ligų ne buvimas.
Sveikata priklauso:
1. Aplinka (darbo, gyvenimo, natūralioji) 20%
2. Genetinis faktorius 20%
3. Medicinos priežiūra 10%
4. Gyvenimo būdas 50%
Gyvenimo būdas: fizinis aktyvumas, darbas, mityba, žalingi įpročiai.
Fizinis aktyvumas
Kaip fizinį aktyvumą įtakoja kiekvieną sudedamąją dalį?
Fizinis aktyvumas ir sveikata vienas nuo kito nepriklausomi, tačiau labai bendri fenomenai.
Fiziškai pajėgūs žmonės bus daug stipresni, nei fiziškai aktyvūs.
Fizinis aktyvumui priklauso: fizinis pajėgumas, fizinis krūvis, fizinis darbas, fizinė veikla.
Fiziniam krūviui svarbu: trukmė (dozavimas), tempas, intensyvumas, ritmas, judesių amplitudė, kartojimų skaičius, poilsio intervalai (koks jis? Aktyvus, pasyvus?
Bet ryšys tarp fizinio aktyvumo ir sveikatos nėra visada sveika, pvz. Neadekvatus krūvis (ligos).
Dvasinis komponentas
Psichinės sveikatos sutrikimai: depresija, stresas. Fizinis aktyvumas mažina stresą, didina savivertę.
Socialinė sveikata
Fizinis aktyvumas suartina įvairaus amžiaus žmones.
Rekomendacijos: “užsiimti fiziniu aktyvumu”. Tačiau po rekomendacijos slepiasi: jei ligoniui pasakai sportuoti 3k per savaitę po 50min, jis taip ir darys, reikia sakyti – ne mažiau 3k. Tačiau šis parinkimas neadekvatus, rekomendacijos labai bendros.
Neigiamos fizinio aktyvumo pasekmės:
*aukštas kraujospūdis daugiau nei 90×140 – širdies ir kraujagyslių sistemoje
*griaučių raumenų sistemoje
Uždavinys: tinkamai valdyti fizinį aktyvumą žmogaus gyvenime ir jo sveikatos stiprinime.
4 pagrindiniai medicinos uždaviniai:
1. gydymas (vaistais)
2. reabilitacija
3. ligų profilaktika
4. sveikatos stiprinimas
Diagrama: fizinis aktyvumas susijęs su sveikatos būkle.
Žalia linija – judrus gyvenimas
Raudona – ne fiziškai aktyvus žmogus
Melsvos – ne fiziškai aktyvus žmogus pradeda sportuoti tam tikru laiku, kuo ankščiau pradėsim fizinį aktyvumą, tuo kreivė kils ankščiau.
Fizinis aktyvumas ir sveikata per materialinę prizmę:
*Fizinis aktyvumas ir širdies kraujagyslių sistema: širdies darbas, padidėjęs ar pamažėjęs arterinis kraujo spaudimas, priklauso kiek širdies sistolinio susitraukimo metu širdis sugeba išmesti kraujo, širdies raumens stiprinimas (sportininkų – raumuo didesnis), patį kraujagyslių skaičių (papildomų kraujagyslių atsiradimas)
*Kvėpavimo sistema: kvėpavimas suintensyvėja, fizinis aktyvumas didina givybinę plaučių talpą.
*Griaučių raumenų sistema: pagreitina kaulų lūžių gijimą, osteoporozės (kaulų retėjimas) galimybės atsiradimo mažinimas (derinti su mityba, vaistais). Osteoporozė atsiranda moterims dėl hormonų. Osteohondrozė (ataugos) dėl judėjimo sumažėjimo.
*Imuninė sistema: dėl ne didelio fizinio aktyvumo.
*Lipidų ir angliavandenių apykaita: cukrinis diabetas, antsvoris, nutukimas, hipertenzija.
*Virškinimo sistema: šią sistemą galima gydyti fiziniu krūviu, pavalgius aktyviai sportuoji negalima, nes kraujo reikia virškinimo sistemai, o kai sportuoji kraują vartoja raumenys.
*Nervų sistema: nervinių impulsų siuntimas į raumenis.
*Psichinė sveikata: stresas, depresija.
(fizinis aktyvumas padeda kontroliuoti paauglius)
Fizinį aktyvumą įtakoja (mes galime į juos atsižvelgti parinkdami fizinį krūvį):
Aptarsim faktorius plačiąja prasme:
*Amžius – kiekvienam amžiui fizinio aktyvumo reikšmė ir poreikiai skirtingi. (fizinis aktyvumas gali turėti neigiamą atspalvį).
*Lytis – moterys fiziniam aktyvumui labiau atsparesnės.
*Noras, motyvacija
*Sveikatos būklė – antsvoris ir patologija
*Šeimos ir visuomenės tradicijos
Fizinis aktyvumas ir fizinis pajėgumas
Fizinis aktyvumas – tik įrankis fiziniam pajėgumui pasiekti
Fizinį pajėgumą lemia: ištvermė, krūvio toleravimas, jėga, lankstumas.
Fizinis aktyvumas matuojamas kitomis dimensijomis nei fizinis pajėgumas. Fizinis aktyvumą sunku išmatuoti, tad vertinamas fizinis pajėgumas.
* atkurti sutrikusią š-krg.sist. f-ją
* gydyti klinikinius simptomus
* išvengti komplikacijų
* išvengti ligos plitimo atnaujinti darbingumą
* pagerinti ligonio gyvenimo kokybę
1. stacionarinis:
lovos režimas
palatos režimas
laisvas režimas
2. ambulatoriškai:
tausojantis režimas
tausojantis-treniruojantis režimas
treniruojantis režimas
3. ligonis apmokomas fizinių pretimų, sveiko gyvenimo ir gydymą tęsia namuose.
Kardiologiniams ligoniams naudojami f-niai mėginiai, kad išsiaiškinti ligą, kad parinkti fiz.kr., kad įvertinti gydymo efektyvumą.
* velergometrija
* tredmilas
* mastero mėginys
* steptestas
* spiroergometrija
* 6 min. ėjimo mėginys
* ortostatinis mėginys (pasyvus ir aktyvus)
Ortostatinis mėginys – š-krg. reakcijos į vertikalią padėtį nustatymas. Aktyvus ir pasyvus. Atsistojus pulsas didėja ne daugiau kaip 100k/min;diastolinis 5-10 sumažėja. Patologijos atveju labai padidėja arba visai nepakinta, sistolinis padidėja 10, o diastolinis sumažėja 5.
Kvėpavimo mėginys – pagrįstas apskaičiavimu laiko, kurį tiriamasis gali išbūti nekvėpavęs.
Fazės:
1. suskaičiuoti kvėpavimo dažnį
2. pacientas giliai įkvepia ir sulaiko kvėpavimą; tą laiką, kiek jis išbūna nekvėpavęs
3. kai vėl pradeda kvėpuoti, suskaičiuoti, kokiu dažniu kvėpuoja
4. po kurio laiko jis giliai iškvėpia ir vėl sulaiko kvėpavimą
Šis mėginys atspindi kvėpavimo centro būklę, kuri priklauso nuo š-krg. sist. f-nės būklės.
Normos:
Įkvėpus – didesnis kaip 30-40s
Iškvėpus – daugiau kaip 20-30s
Abiejose fazėse kvėpavimas palyginamas su pradine būkle – truputį gilėja, bet nedažnėja.
Veloergometrija – fiz. darbingumo nustatymas specialiu aparatu – veloergometru. Fiz.kr. tolerancija – didžiausias kgmetrais išreikštais per 1 min atlikto darbo krūvis nesutrikdęs š.veiklos ir nepadidinęs ŠSD daugiau kaip 170k/min (max toleruojamo krūvio nustatymas) arba 150k/min (submax toleruojamo krūvio nustatymas). Prieš krūvį užrašoma kardiograma, pamatuojamas kraujospūdis, pulsas, bendra būklė. Rekomenduojama atlikti taikant laiptiškai didėjantį krūvį. Mina 3 min, po to krūvis didinamas. Mina kol atsiranda reiškinių, kurie rodytų, kad reikia baigti. Didinant krūvį kol max pasiekia submax arba nutraukiame atsiradus požymiams:
* subjektyvūs:
– stenokardija
– gręsiantis apalpimas
– dusulys
– galvos svaigimas
– nuovargis
* objektyvūs:
– arterinio kraujospūdžio padidėjimas (200/120)
– pacientas išblyško
– šaltas prakaitas
– mėlsta
– ryški tachikardija
Krūvis, kurio metu atsiranda šie požymiai, vadinamas slenkstiniu krūviu. Pagal jį galima pasirinkti treniruojamąjį krūvį. Jis atitiks 50-60%.
Dviguba sandauga: ŠSD*AKS/100
Tada galima nustatyti metus, pagal kuriuos galime priskirti ligonį f-nei klasei. 1 metas parodo, kiek O2 1kg-ui kūno masės sunaudoja per 1min. normoje – 3,5.
Tredmilas – slenkančio takelio mėginys. Atsižvelgiant į sveikatą, amžių, keičiamas greitis, kampas. Šis mėginys yra pranašesnis, nes jis artimesnis natūraliai fiziologinei padėčiai. Eina kol pasiekia submax požymių.
Mastero mėginys – laipiojama laipteliais priklausomai nuo amžiaus, lyties.
Koltenbacho mėginys – toks pat tik įsikimba į skersinį.
Harvardo steptestas – š-krg.sist. reakcijos į žingsniais dozuotą pakopos užlipimą ir nulipimą nuo jos nustatymas.
Spiroergometrija - lipama laiptais ar einama, bet dar uždedama dujų kaukė.
Labai svarbu nustatyti: treniruojamą krūvį (60-90%); kokiai rizikos grupei priklauso; ramybės pulsas 80, o max – 130k/min; prieaugis 130-80=50.
1 riba 80+50*60%=110k/min
max riba 80+50*90%=125k/min
Aktyvinant ligonį stacionare ŠSD didėja iki 30k/min arba mažėja 10k/min; sistolinis didėja 30 ar mažėja 5-10; o diastolinis didėja ir mažėja iki 15.
Veikiant fiz.kr. dėl nervinės ir humoralinės reakcijos mažėja vainikinių krg. tonusas ir didėja vainikinė kraujotaka; pagerėja š. raumens medžiagų apykaita, maisto medžiagos naudojamos ekonomiškiau, t.y. daugiau susikaupia š.raumenyje, pagerėja ligonio savijauta, didėja fizinis darbingumas, ligonis geriau toleruoja fiz.kr., pagerėja širdies kontraktiliškumas (kraujo išstūmimas iš širdies).
Pratimai turi eiti nuo lengvo iki sunkesnio, nuo žinomo prie nežinomo, nuo įprasto prie neįprasto. Pratimas turi būti labai nuoseklus, aiškiai nupasakojamas, įvykdomas. Neturi būti per didelė, per sunki užduotis, kad kelis kartus nepasisekus jam nepraeitų noras atlikti užduotis.
Vaikų kineziterapeuto tikslas – išprovokuoti judesius žaidimo metu. svarbu, kad užduotys, žaidimas keistųsi, nes vaikui gali atsibosti. jeigu vaikui nepavyksta atlikti užduoties, jam reikia logiškai paaiškinti, kaip jis kitaip galėjo atlikinėti užduotį, kad būtų ją teisingai atlikęs.
Vaikas pats sau susigalvojęs užduotį, ją lengviau atlieka. Kineziterapeutas gali pasunkinti (nepastebimai vaikui) užduotis. Prieš užsiėmimą vaikui reikia paaiškinti, kas bus daroma, ką darys kineziterapeutas, ką darys pats vaikas, ko tuo siekiama. Svarbiausia, kad vaikas suprastų ko jūs iš jo norite tą dieną. Gali tekti vaikui pasufleruoti, ką daryti. Papasakojus rezultatus vaikui galima tikėtis, kad jis darys užduotį su didesniu entuziazmu. Su tais vaikais, kurių intelektas žemesnis nei turėtų būti, tada kineziterapeutas ne tik lavina jėgą, ištvermę…, bet ir mąstymą, logiką…
Viena iš lavinimo taktikų yra dėmesio blaškymas. Dirbant su vaiku, reikia jį įvertinti labai individualiai. Atlikus kelis kartus teisingai užduotį, galima tą užduotį pasunkinti. Per poilsio pertraukėles vaikui turi būti paaiškinta kaip ta užduotis turėjo būti atliekama teisingai, kad jis galėtų tai įsivaizduoti (lavinti mąstymą). Užsiėmimai su vaikais yra koncentruoti (jungtiniai) ir išskaidyti (poilsis yra ilgesnis nei užsiėmimas – vieną kartą per dieną). Paprasti pratimai yra palaipsniui didinami, kad vaikas galėtų nuvargti, kad vaikas turėtų didinti pastangas. Vaikas turi būti pailsėjęs, nenuvargęs, nes norimo rezultato nebus įmanoma pasiekti.
Žasto lenkimas
|
* pagr. –
|
priekinė deltinio raumens dalis
|
|
|
snapinis žasto
|
|
* pagalb. –
|
didysis krūtinės raumuo
|
|
|
dvigalvis žasto
|
Žasto tiesimas
|
* pagr. –
|
platusis nugaros
|
|
|
didysis apvalusis
|
|
|
užpakalinė deltinio raumens dalis
|
|
* pagalb. –
|
mažasis apvalusis
|
|
|
trigalvis žasto (ilgoji galva)
|
Žasto atitaukimas
|
* pagr. –
|
vidurinė deltinio raumens dalis
|
|
|
antdyglinis raumuo
|
|
* pagalb. –
|
priekinė užpakalinė deltinio raumens dalis
|
|
|
priekinis dantytasis
|
Žasto pritraukimas
|
* pagr. –
|
krūtinės didysis
|
|
|
platusis nugaros
|
|
* pagalb. –
|
didysis apvalusis
|
|
|
priekinė deltinio raumens dalis
|
Žasto išorinė rotacija
|
* pagr. –
|
mažasis apvalusis
|
|
|
podyglinis raumuo
|
|
* pagalb. –
|
užpakalinė deltinio raumens dalis
|
Žasto vidinė rotacija
|
* pagr. –
|
platusis nugaros
|
|
|
didysis krūtinės
|
|
|
didysis apvalusis
|
|
|
Pomentinis
|
|
* pagalb. –
|
priekinė deltinio raumens dalis
|
Menčių kėlimas
|
* pagr. –
|
mentės keliamieji
|
|
|
trapecinis raumuo
|
|
* pagalb. –
|
mažasis didysis rombiniai
|
Menčių pritraukimas
|
* pagr. –
|
mažasis didysis rombiniai
|
|
* pagalb. –
|
trapecinis raumuo
|
Menčių atitraukimas
|
* pagr. –
|
priekinis dantytasis
|
Menčių nuleidimas
|
* pagr. –
|
trapecinio apatinė dalis
|
|
|
mažasis krūtinės
|
Lenkimas
|
* pagr. –
|
dvigalvis žasto
|
|
|
žastinis raumuo
|
|
* pagalb. –
|
žastinis stipinkaulio
|
|
|
Nugręžiamasis
|
Tiesimas
|
* pagr. –
|
trigalvis žasto
|
|
* pagalb. –
|
Alkūninis
|
Supinacija
|
* pagr. –
|
Atgręžiamasis
|
|
|
dvigalvis žasto
|
|
* pagalb. –
|
stipininis žasto
|
Pronacija
|
* pagr. –
|
apvalusis nugręžiamasis
|
|
|
kvadratinis nugręžiamasis
|
|
* pagalb. –
|
stipininis riešo lenkiamasis
|
Lenkimas
|
* pagr. –
|
stipininis riešo lenkiamasis
|
|
|
alkūninis riešo lenkiamasis
|
Tiesimas
|
* pagr. –
|
ilgasis trumpasis stipininis riešo tiesiamieji
|
|
|
alkūninis riešo tiesiamasis
|
Lenkimas
|
* pagr. –
|
Per PIP sąnarius – paviršutinis pirštų lenkiamasis raumuo
Per DIP sąnarius – gilusis pirštų lenkiamasis
Per MP sąnarius – sliekiniai raumenys
|
Tiesimas
|
* pagr. –
|
Bendrasis pirštų tiesiamasis
Smiliaus tiesiamasis
Mažylio tiesiamasis
|
Atitraukimas
|
* pagr. –
|
Nugariniai tarpkauliniai
Mažylio atitraukiamasis
|
Pritraukimas
|
* pagr. –
|
Delniniai tarpkauliniai
|
Lenkimas
|
* pagr. –
|
Ilgasis trumpasis nykščio lenkiamieji
|
Tiesimas
|
* pagr. –
|
Ilgasis ir trumpasis nykščio tiesiamieji
|
Atitraukimas
|
* pagr. –
|
Ilgasis ir trumpasis nykščio atitraukiamieji
|
Pritraukimas
|
* pagr. –
|
Nykščio pritraukiamasis raumuo
|
Opozicija (nykščio priešpastatymas)
|
* pagr. –
|
Trumpasis nykščio lenkiamasis
Trumpasis nykščio atitraukiamasis
|
Lenkimas
|
* pagr. –
|
klubinis juosmens
|
|
* pagalb. –
|
tiesusis šlaunies (4galvio)
|
Tiesimas
|
* pagr. –
|
didysis sėdmens
|
|
* pagalb. –
|
blauzdos lenkėjai (hamstringai)
|
Atitraukimas
|
* pagr. –
|
vidurinysis sėdmens
|
|
* pagalb. –
|
mažasis sėdmens
|
Pritraukimas
|
* pagr. –
|
ilgasis pritraukiamasis
|
|
* pagalb. –
|
didysis pritraukiamasis
trumpasis pritraukiamasis
grakštusis
skiauterinis
|
Išorinė rotacija
|
* pagr. –
|
didysis sėdmens
kriaušinis
keturgalvis šlaunies
viršutinis užtvarinis (superior geamili)
vidinis užtvarinis (inferior geamili)
|
Vidinė rotacija
|
* pagr. –
|
mažasis sėdmėns
plačiosios fascijos tempiamasis raumuo
skiauterinis
|
Lenkimas
|
* pagr. –
|
dvigalvis šlaunies raumuo
pusgyslinis
pusplėvinis
|
Tiesimas
Čiurnos sąnario raumenų funkcijos tyrimas
Lenkimas
|
* pagr. –
|
dvilypis blauzdos raumuo
ilgasis ir trumpasis šeiviniai
ilgasis pirštų lenkiamasis
ilgasis nykščio lenkiamasis
|
Tiesimas
|
* pagr. –
|
priekinis blauzdos
ilgasis pirštų tiesiamasis
ilgasis nykščio tiesiamasis
|
Lenkimas
|
* pagr. –
|
ilgasis trumpasis nykščio lenkiamasis
ilgasis trumpasis pirštų lenkiamasis
|
Tiesimas
|
* pagr. –
|
ilgasis nykščio tiesiamasis
ilgasis trumpasis pirštų tiesiamasis
|
« Senesni įrašai
Naujesni įrašai »
