Kineziterapijos tiksliai, sergant osteoporoze: stiprinti raumenis, kad atliekant bet kokį judesį ar palaikant pozą, kuo mažiau būtų apkraunami kaulai. Fizinio krūvio metu suaktyvinti medžiagų apykaitos procesus, lemiančius geresnę kaulinio audinio mityba ir tuo pačiu tiesiogiai stiprinti kaulus.

Atliekant bet kokius judesius, raumenims įsitempiant, raumenų prisitvirtinimo prie kaulų vietose pasireiškia didžiulis įtempimas. Kaulinis audinys turi pasipriešinti jį veikiančioms jėgoms, todėl nuolatinio fizinio krūvio pasekoje kaulinis audinys keičia savo struktūrą, lemiančią didesnį atsparumą jį veikiančioms jėgoms. Kaulas tankėja ir stiprėja. Pradinėse osteoporozės stadijose svarbiausias bendras organizmo pajėgumo didinimas mažo ar vidutinio intensyvumo fizine veikla, reikalaujančia ištvermės: važinėjimas dviračiu. bėgiojimas, aerobika, plaukiojimas, slidinėjimas ir t.t. Rekomenduotinas ir mažo apkrovinio svarsčių kilnojimas, bendro pobūdžio stiprinantys pratimai, tačiau būtina vengti netaisyklingų stuburą apkraunančių pozų, padėčių ir judesių bei saugotis kritimų ir sutrenkimų. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas liemens raumeninio korseto formavimui (t.y. liemens raumenų, fiksuojančių stuburą stiprinimui), ypatingai paravertebralinių bei dubens raumenų, nes jie sutvirtina vertikalioje pozoje esančio kūno labiausiai apkraunamus kaulus, t.y. stuburą ir šlaunikaulius. Atliekant pratimus tiesiogiai silpniesiems tam tikrus raumenis, naudingiausias yra izometrinis raumenų darbo rėžimas.

Esant labiau išreikštai osteoporozei ir didesnei lūžių rizikai, reikia vengti fizinės veiklos, kurios metu atliekami šuoliukai, staigūs pasisukimai, pasilenkimai, reikia vengti judesių kurių metu staigiai ir didele jėga įsitempia bet kurie raumenys (nes staigiai įtempiant raumenis, staigiai padidėja apkrovimas silpniems kaulams ir jie gali lūžti), taip pat intensyvių ir su apkrovimu/dideliu įtempimu atliekamų pratimų. Taikomi pratimai, stiprinantys visus organizmo raumenis (ypač liemens ir dubens), jie atliekami palengvintose padėtyse, t.y. padėtyse, kai mažiausiai apkraunamos skeleto sistemos, pvz.: gulint, keturpėsčia ar izoliuotai dirbant tik su tam tikra raumenų grupe. Ypatingai naudinga ilgalaikis vaikščiojimas ir plaukimas. Visus pacientus būtina apmokyti taisyklingų kasdieninės veiklos judesių ir pozų, mažiau apkraunančių bei traumuojančių stuburą ir visą skeleto sistemą.

osteoporozės profilaktika

Rekomendacijos:

•Reguliuoti kūno svorį – per mažas arba per didelis kūno svoris skatina osteoporozę.

•Judėjimas, pasivaikščiojimas gryname ore ne mažiau 30 min., vandens gimnastika, [rodyta, kad judėjimas mažina riziką susirgti osteoporoze, o ja sergant-lengvina ligos eigą.

•Kaulų atsinaujinimą skatinantys hormonai gaminasi miegant, todėl būtinas poilsis ir miegas.

•Saulės šviesa skatina kaulų regeneraciją. Kasdien bent po 30 min. reikėtų pabūti lauke.

•Maiste turi būti gausu kalcio, vitamino D3 ir fosforo. Šių medžiagų daug jūros žuvyje: skumbrėje, silkėje, lašišoje ir žuvies taukuose. Taip pat naudinga retkarčiais maistą paįvairinti kepenėlėmis, kepenine dešra, kiaušiniais ir kt.

•Gausiai naudoti pieno produktus – pieną, varškę, rūgpienį, kefyrą, jogurtą, sūrį ir kai kuriuos augalinius produktus, kaip sojos pupeles, morkas, graikiškus riešutus, žalias daržoves ir kt.

•Kalcio įsisavinimą pagreitina vitaminas C, kurio yra citrinose, kivi, šaltalankio ir šeivamedžio uogose, svogūnuose, brokoliuose ir kitose augaluose.

•Rekomenduojama dažniau valgyti šaltieną ir kaulų sriubas. Juos verdant įpilti truputį acto, nes jis padės kauluose esančiam kalciui patekti į sultinį.

•Kuo mažiau vartoti angliavandenių (cukraus) ir daugiau baltymų.

•Nerūkyti, nes rūkant mažiau gaminasi estrogeno, kuris stabdo kaulų retėjimą.

•Nenaudoti alkoholio.

•Mažiau gerti kavos, nes kofeinas skatina kalcio išsiskyrimą su šlapimu.

•Nevartoti vidurius paleidžiančių vaistų ir diuretikų, nes jie skatina kalcio išsiskyrimą.

•Vengti ilgalaikio kortizono preparatų vartojimo, nes jie skatina osteoporozę.

Gydant cukrinį diabetą

Lietuvoje yra daugiau kaip 40 tūkstančių žmonių sergančių cukriniu diabetu. Cukrinis diabetas yra viena iš svarbiausių šio ir ateinančio šimtmečio medicinos problemų, nes pacientų sergančių šia liga, skaičius kasmet sparčiai didėja.

Diabeto rizikos faktorių yra gana daug. Daug įtakos šiai ligai formuotis turi paveldimi genetiniai rizikos faktoriai: gali būti paveldėta pakitusi insulino sintezė ir sekrecija. Optimaliomis sąlygomis pakitę genai būna neveiklūs ir suaktyvėja tik atsiradus rizikos faktoriams: pvz. virusinė infekcija, CD skatina ir psichinės traumos, nesaikingas alkoholiokai kurių vaistų ilgalaikis vartojimas.

Vienas grėsmingiausių rizikos faktorių – nutukimas. Dėl gausios riebalinio audinio veskuliarizacijos pailgėja kraujagyslių vaga ir padidėja krūvis širdžiai. (Tarpsienyje ir perikarde susikaupę riebalai apsunkina širdies diastolinį išsiplėtimą. Mažėja krutinės ląstos paslankumas ir plaučių ventiliacija). Nutukę žmonės cukriniu diabetu serga 10 kartų dažniau. Ligą sąlygoja per didelis vartojamų angliavandenių, riebalų kiekis, nepakankamas fizinis aktyvumas.

Kompleksiniame CD gydyme taikoma kineziterapija. Kineziterapija (graikiškos kilmės žodis kinesės – judesys + therapeia – gydymas) – tai gydymas judesiu.

Pažymėtina, kad judesys yra fizinių veiksmų visumos dalis, svarbus kompleksinės fizinės medicinos ir reabilitacijos elementas.

Vienas iš labiausiai paplitusių kineziterapijos metodų yra gydomoji kūno kultūra. Čia pagrindinis gydomasis veiksnys – natūrali biologinė Organizmo judėjimo funkcija.

Gydomosios kūno kultūros viena iš priemonių fiziniai pratimai. Kurių biologinis pagrindas yra raumenų veikla – tai gyvybinių funkcijų stimuliatorius, veikiantis per raumenų trofikos refleksus.

Nejudrumas neigiamai veikia psichosomatines funkcijas, skatina depresiją, kurios pasekoje pacientai pradeda vengti fizinio aktyvumo. Taip susiformuoja užburtas ratas. Judrumą riboja skausmas, o tai skatina morfologinius minkštųjų audinių pakitimus.

Fiziniai pratimai stiprina organizmą ir didina jo atsparumą. ligų recidyvams, tuo pačiu padeda išvengti ligų ir jų komplikacijų. Geriausia terapinį efektą duoda saikingas, nevarginantis krūvis. Jis turi būti adekvatus ligonio amžiui, bei širdies – kraujotakos sistemos būklei, bei sukelti teigiamą subjektyvią reakciją.

Poreikis judėti yra įgimtas, fiziniai pratimai sukelia teigiamus organizmo pokyčius: *pagerėja savijauta; *stiprėja raumenys, raiščiai; *didėja sąnarių paslankumas; * intensyvėja medžiagų apykaita; *padidėja organizmo atsparumas įvairioms ligoms, gerėja širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų funkcijos.

Fizinio krūvio taikymo principai sergant cukriniu diabetu:

1. mankšta turi būti atliekama reguliariai,

2. mankšta pradedama, kai pasiekiamas insulino veikimo pikas, (30min. po insulino suleidimo ir pavalgius);

3. prieš mankštą būtina patikrinti gliukozės kiekį kraujyje,

4. negalima mankštintis, kai diabeto kontrolė nepakankama,

5. procedūros metu būtina turėti cukraus, gliukozės ar vaisių.

Atminti: Jei diabetas blogai kontroliuojamas, fizinio krūvio metu gali vystytis acetonurija bei didelė glikemija. Gera glikemijos kontrolė diabetikams – cukraus kiekis kraujyje 3,9 – 6,7 mmol/l (nevalgius), mažiau 10 mmol/1 (pavalgius).

Kineziterapijos procedūros ligoniams skiriamos sergant lengva ir vidutinio sunkumo cukrinio diabeto (CD) forma.

Pagrindiniai kineziterapijos procedūrų uždaviniai:

1. Gerinti organizmo audinių metabolizmą.

2. Virškinamojo trakto funkcijos gerinimas.

3. Periferinės kraujotakos gerinimas.

4. Širdies kraujagyslių ir kvėpavimo sistemų treniravimas.

5. Ligonio emocinės – psichinės būklės normalizavimas.

6. Bendrojo darbingumo didinimas.

I. Fizinis krūvis padeda reguliuoti medžiagų apykaitą, aktyvuodamas nervinį ir hormoninį poveikį. Fizinis krūvis veikia raumenis panašiai kaip insulinas. Jis padidina raumenų apvalkalų pralaidumą ir organizmo jautrumą insulinui ir tuo būdu sumažina insulino poreikį. Jau mankštos pabaigoje gliukozės kiekis mažėja ir tai tęsiasi dar kurį laiką.

CD– to sureguliavimo pagrindas – išlaikyti nekintamą, pusiausvyrą tarp: insulino, mankštos, dietos.

Sergantys CD– u paprastai įsitikina, kad reguliariai mankštinantis insulino reikia mažiau. Pastarojo meto tyrimai parodė, kad jei mankštinsime tuos raumenis, į kuriuos insulinas buvo suleistas, tai jis greičiau pateks į kraują.

I tipo debetu sergantys tūrėtų pasitarti su gydytojais, kaip tinkamai mankštintis. Ligoniai turi žinoti, kad čia tyko ir kai kurie pavojai, t.y. kai išaiškintos šios ligos komplikacijos kaip: retinopatyja, angiopatija, nefropatija ir t.t.

II. I tipo diabetikams, kurių cukraus kiekis kraujyje nesureguliuotas mankšta neskiriama. Jei glikemija aukšta t.y. virš 15mmol/l procedūros metu ji dar didėja ir atsiranda diabetinės komos pavojus. Jei glikemija per žema – gresia hipoglikemija.

Diabetikams kurie mankštinasi bėgiodami, patariama neleisti insulino į aktyvius raumenis – į kojas. Galūnės raumenyse pagreitės medžiagų apykaita ir pagreitins insulino patekimą į kraują, tuo būdu gali iššaukti greitesnį insulino poveikį. (Gali per staigiai nukristi cukraus kiekis).

I tipo diabetikai turėtų mankštintis su partneriu ir visada su savimi turėti angliavandenių.

III. II tipo diabetu sergantiems fiziniai pratimai yra labai pageidaujami. Jiems žymiai mažiau rizikinga nei sergantiems I – tipo diabetu. Kadangi II tipo diabetikai dažniausiai būna nutukę, mankštinantis dėmesys turi būti nukreiptas į kalorijų eikvojimą. II tipo ligoniai reguliariai mankštindamiesi suliesėja, tuo būdu pagausėja insulino receptorių ląstelėse ir taip jų pačių insulinas tampa veiksmingesnis. Tai savo ruožtu padės sureguliuoti cukraus kiekį kraujyje ir prireiks mažiau vaistų.

Hipoglikemijos profilaktikai rekomenduojama 30 min. prieš.mankštą lengvai pavalgyti.

IV. Mūsų sąnarių paslankumas arba lankstumas kiekvieno individuali savybė. Tačiau kaip fizinė ypatybė, nelavinama ji blogėja. Pastoviai padidintas gliukozės koncentracijos kiekis organizme veikia raiščių, sausgyslių ir raumenų sistemas tuo būdu sumažindamas sąnarių paslankumą. Tam, kad nemažėtu sąnarių judesių amplitudė ir nesiformuotų kontraktūros į savo mankštos programą būtina įtraukti specialių raumenų tempimo pratimų. (Apie sąnarių struktūrą).

V. Kadangi apie diabeto komplikacijas kaip polineuropatiją, angiopatiją nefropatija reikia atkreipti dėmesį į jų sunkumo laipsnį.

Lietuvoje daugiau kaip puse visų netrauminių amputacijų atliekamos dėl cukrinio diabeto. Gera profilaktika – kasdien kojų pėdų mankšta, aktyvūs judesiai galūnėms, padeda išvengti šių komplikacijų. Pėdų kraujotakai gerinti ir jutimų sutrikimų normalizavimui, labai efektyvu pėdų refleksinis masažas naudojant refleksinius volelius.

VI. Esant pėdos deformacijoms negalima daryti pratimų, didinančių spaudimo į pėdą (pvz. ėjimo, bėgimo, šuoliukų). Mankštą atlikti pasirenkant kitas padėtis gulint, sėdint. Esant galimybei pritaikomos ortopedinės priemonės, avalynė.

Dėl angiopatinių komplikacijų vykstantis gangrenai atliekama galūnės amputacija. Čia ligoniams begalo sunkus psichologinis momentas. Šiam etapui ruošiamas ligonis iš anksto. Supažindiname su mūsų darbo tikslais ir uždaviniais reikalinga: sustiprinti rankų ir pečių juostos raumenis; likusios galūnės kontraktūrų profilaktika; sustiprinti sveikosios galūnės raumenis; išmokyti pusiausvyros, vaikščiojimo su kompensacinėmis priemonėmis. t.y. vaikštynėm, ramentais.

Po operacijos užgijus siūlėms ir norint sumažinti fantominius skausmus (nesančios galūnės skausmas) taikomas bigės bintavimas elastiniu bintu. Tai mažina fantominius skausmus ir tinkamai formuoja bigę tolesniam ortopediniam gydymui pritaikant protezus.

Esant akių kraujagyslių pakitimams (sunkaus laipsnio retinopatijai) negalima daryti pratimu: didinančių pečių juostos įtampą, staigių, ilgalaikių padėčių pasilenkus, sunkaus svorio kėlimo, nešiojimo pratimų, šuoliukų.

Sergant cukriniu diabetu fizinis aktyvumas labai individualizuojamas. Atsižvelgiant į ligos eigą bei lydinčius gretutinius susirgimus, kineziterapijos procedūroms sudaroma individuali programa. Pirmos procedūros metu įvertinamas fizinis pajėgumas, sekant tokius parametrus, kaip AKS ir pulso dažnis, sąnarių paslankumas, bei atkreipti dėmesį į bendrą ligonio savijautą. Procedūros trukmė 30 – 45 min. Gulint stacionare procedūrų skaičius 9 – 10. Pratimų kartojimo skaičius ir atlikimo tempas individualus, kartu taikomi kvėpavimo pratimai.

Užsiėmimų metu dažniausiai taikomi bendrai lavinantys fiziniai pratimai apimant dideles raumenų grupes. Reikalui esant naudojami specialūs pratimai konkrečiam tikslui siekti (pvz. koksartrozės, pleksitų, skoliozės gydymui, po insultu liekamiesiems reiškiniams šalinti ir t.t.).

Atliekami pratimai naudojant kamuolius, gimnastikos lazdas, veloroergometrus, treniruoklius. Teigiamą įtaka, turi muzikinio fono buvimas. Ligoniams po kojų amputacijų pritaikomos įvairios vaikštynės. Sergant stuburo degeneraciniais susirgimais pritaikomi elastiniai korsetai.

Darant išvadas apie fizinio aktyvumo poveikį, jos butų tokios:

1. Sumažėja gliukozės kiekis kraujyje.

2. Gerėja medžiagų apykaita.

3. Gerėja kraujotaka.

4. Gerėja sąnarių paslankumas.

5. Gerėja širdies – kraujagyslių ir kvėpavimo sistemų darbas.

6. Leidžia sumažinti insulino dozę iki 30%.

7. Veikia kaip antidepresinė priemonė.

Bendrame gydymo ir reabilitacijos etape labai svarbus faktorius – ligonio motyvacija, supratimas apie savo liga, apie judesio daromą, poveikį.

Sergant cukriniu diabetu tinkamai parinktas fizinis krūvis padeda normalizuoti medžiagų apykaitą ir sumažina hiperglikemija. Intensyviai dirbant raumenims, skaidosi raumenyse sukauptas glikogenas (pagrindinė raumenų darbo energetinė medžiaga) ir todėl staigiai didėja cukraus kiekis kraujyje. Raumenims dirbant mažu intensyvumu ir ilgą laiką, sunaudojamas ne tik raumenyse sukauptas glikogenas, ir kraujyje esantis cukrus. Sergant bet kuria cukrinio diabeto stadija, kineziterapijos esme – taikomas ilgai trunkantis mažo intensyvumo fizinis krūvis, įraukiantis visus organizmo raumenis ir jų darbo pasekoje normalizuojantis cukraus kiekį kraujyje. Kineziterapinės procedūros taikomos; praėjus 1 Valandai po valgio ar insulino suleidimo. Sergant lengvos formos cukriniu diabetu atliekami lėti didelių amplitudžių judesiai stambiesiems raumenims ir greiti judesiai smulkiesiems raumenims. Procedūra pradedama smulkiųjų sąnarių judesiais, palaipsniui įjungiant stambiuosius sąnarius, ir baigiama vėl smulkiųjų sąnarių judesiais. Procedūra trunka 30 – 45 min. leistinos visos pradinės padėtys, naudojami pagalbiniai įrankiai. Rekomenduotinas ilgalaikis vaikščiojimas ir važiavimas dviračiu (pradžioje mažu intensyvumu, palaipsniui jį didinant). Sergant vidutinio sunkumo cukriniu diabetu; taikomi mažo intensyvumo pratimai visoms raumenų grupėms, įterpiant atsipalaidavimo pratimus ir poilsio pertraukėles. Procedūros trukmė iki 30 min. Rekomenduotina keletą kartų per dieną pasivaikščioti. Sergant sunkia cukrinio diabeto forma taikomi smulkiųjų sąnarių judesiai, palaipsniui įjungiant vidutinių sąnarių judesius. Pratimus galima atlikti gulint, sėdint, stovint, tačiau intensyvumas turi būti labai mažas. Procedūros trukmė apie 20 min.