You are currently browsing the Fizioterapija category
Aerozolių terapija – tai metodas, kai inhaliuojami tirpalai ar milteliai, disperguojami ore, deguonyje ar kitose dujose.
Viena pagrindinių aerozolio charakteristikų yra jo dispersiškumas, išreiškiamas disperguotų dalelių skersmeniu. Pagal tai aerozoliai skirstomi į 5 grupes:
– didelio dispersiškumo (dalelių skersmuo 0,5 – 5 µm);
– vidutinio dispersiškumo (6 – 25 µm);
– mažo dispersiškumo (25 – 100 µm);
– smulkialašeliniai (100 – 250 µm);
– stambialašeliniai (250 – 400 µm).
Nuo dispersiškumo priklauso aerozolių nusėdimas kuriose nors kvėpavimo takų dalyse: į plaučių alveoles patenka dalelės, ne didesnės kaip 2 – 5µm. Stambius bronchus pasiekia 5 – 30µm dalelės, o didesnės nusėda trachėjoje, nosiaryklėje.
Pagrindinės teigiamos aerozolių savybės:
– didesnis vaisto kontaktas su paviršiumi;
– greita rezorbcija;
– padidėjęs fizinis ir cheminis medikamento aktyvumas. Aerozolių patekimo į organizmą keliai:
– intrapulmoninis,
– ekstrapulmoninis,
– parapulmoninis,
– transpulmoninis.
Aerozolių generavimo būdai:
– ultragarsinis,
– mechaninis – purškimas,
– garinimas.
Aparatai. Ultragarsiniai aparatai būna:
1) kompresoriniai,
2) drėgnų aerozolių (jprastiniai ir su didelio tūrio rezervuarais),
3) sausų miltelių.
Inhaliacijos veikimo mechanizmas: kontaktinis (vietinis), rezorbcinis (bendrasis).
Inhaliuojamų medikamentų klasifikacija:
– gleives tirpdantys ir skystinantys;
– silpnai prideginantys;
– bakteriocidiniai;
– nuskausminantys;
– nuo uždegimo;
– reguliuojantys medžiagų apykaitą;
– stabdantys kraujavimą;
– apveliantys (sudarantys plėvelę).
Gydymo poveikis priklauso nuo:
– dispersiškumo;
– medikamento farmakodinaminių savybių;
– aerozolio temperatūros ir pH;
– skonio ir aromatinių savybių;
– elektros krūvio.
Svarbu aerozolio temperatūra bei pH. Optimali aerozolio temperatūra 37 – 38° C. Tokioje temperatūroje vaistas nesuyra, tirpalai gerai rezorbuojasi, neslopinama virpamojo epitelio funkcija. Optimali pH 6; kai krypsta į šarminę pusę, slopinama virpamojo epitelio funkcija.
Svarbu, kad aerozoliai neturėtų nemalonaus kvapo ir skonio. Nustatyta, kad koncentruoti aerozoliai slopina virpamojo epitelio funkciją. Patariama vartoti ne didesnę kaip 2 – 3% tirpalo koncentraciją. Dideli medikamentų nuostoliai būna dėl aerozolių nestabilumo. Buvo rastas būdas aerozolio dalelėms dirbtinai suteikti elektros krūvį. Tai elektroaerozoliai. Manoma, kad elektroaerozoliai veikia humoraliniu, neurohumoraliniu ir refleksiniu būdu.
Gydymo poveikis.
Neigiamo krūvio aerozoliai:
– didina virpamojo epitelio aktyvumą;
– gerina rezorbciją;
– didina kvėpavimo minutinį tūrį;
– gerina bronchų pralaidumą.
Teigiamo krūvio aerozoliai gali turėti priešingą efektą, dėl to gydymui vartojami tik neigiamo krūvio aerozoliai.
Inhaliacijų rūšys:
– garų inhaliacijos;
– šiltos, drėgnos;
– vėsios (kambario temperatūros);
– riebalinės;
– miltelių.
Inhaliacijos atliekamos 2 – 3 kartus per dieną. Jas įvairiai galima kaitalioti su kitais fizioterapijos metodais.
Indikacijos:
– ūminės ir lėtinės viršutinių kvėpavimo takų ligos (faringitai, laringitai, rinitai, anginos);
– ūminiai ir lėtiniai bronchitai, pneumonijos, bronchinė astma, plaučių tuberkuliozė;
– ischeminė širdies liga;
– profesinės kvėpavimo takų, ypač bronchų, ligos;
– ligonio parengimas operacijai ir pooperacinis periodas;
– virškinimo trakto ligos, kai peroralinis medikamentų vartojimas kontraindikuotinas.
Kontraindikacijos:
– bulozinė emfizema;
– III° kvėpavimo nepakankamumas;
– kraujavimas iš plaučių;
– miokardo infarktas, perikarditas;
– spontaninis pneumotoraksas;
– alergija medikamentams.
Impulsinės srovės – tai impulsais einanti elektros srovė. Impulsinės srovės skirstomos pagal impulsų amplitudę, dažnį ir trukmę. Priklausomai nuo charakteristikos, šios srovės gali dirginti, stimuliuoti, slopinti, sukelti elektromiegą, nuskausminti.
Impulsinės srovės labai efektyvios, ypač kai jų poveikis sutampa su organizmo bioritmais.
Pagal impulsų formą skiriamos tokios impulsinių srovių rūšys:
– stačiakampės formos srovė – kai impulso ilgis nuo 0,1 iki 1msek., o dažnis nuo 1 iki 160 Hz; impulsų ir pauzių trukmės santykis keičiamas. Naudojamos elektromiegui, elektroanalgezijai, elektrodiagnostikai ir elektrostimuliacijai;
– trikampio formos srovės – kai impulso ilgis 1 – 1,5msek., dažnis 100 Hz, tai tetanizuojanti srovė, tinkanti elektrodiagnostikai ir elektrostimuliacijai;
– diadinaminės srovės (Bernaro srovės) – pusiau sinusoidinės, dažnis 50 – 100 Hz;
– sinusoidinės srovės;
– sinusoidinės fluktuojančios srovės.
Veikimo mechanizmas. Naudojant impulsines sroves, audiniuose paeiliui vyksta elektrolizė ir poliarizacija. Periferijoje blokuojami nerviniai receptoriai, aktyvėja kraujotaka, endokrininės sistemos funkcija, greitėja energetiniai procesai ląstelėse, todėl susidaro bioaktyvios medžiagos, dėl kurių smegenų žievėje atsiranda dominantės židinys, kuris slopina skausmo židinį.
Gydymo poveikis:
– nuskausminantis;
– slopinantis uždegimą;
– stimuliuojantis;
– veikiantis trofiką;
– skatinantis regeneraciją;
– mažinantis spazmus;
– norminantis dirginimo ir slopinimo procesus smegenų žievėje.
Pagal dažnumą skiriamos tokios impulsinės srovės:
Tai metodas, kai centrinė nervų sistema veikiama stačiakampės formos impulsinėmis srovėmis, kurių dažnis nuo 1 iki 130 Hz, stiprumas nuo 2 iki 4mA, impulso trukmė 0,4 – 2msek., įtampa maža – iki 50 V. Tai nemedikamentinio neurotropinio poveikio metodas.
Veikimo mechanizmas aiškinamas dviem teorijom. Pagal refleksinę teoriją, impulsinės srovės per akių vokus refleksiškai veikia galvos smegenis, hipotalaminę bei limbinę sritį, taip pat retikulinę formaciją, sukelia slopinimą, snaudulį, miegą. Humoralinė teorija aiškina, kad, impulsinėms srovėms veikiant, kraujyje atsiranda biologiškai aktyvių cheminių medžiagų, gausėja endorfinų, tuo aiškinamas raminantis, migdantis ir skausmą mažinantis poveikis.
Gydymo poveikis:
– ramina, šalina emocinę įtampą, gerina miegą;
– gerina smegenų trofiką, mažina nuovargį;
– gerina kraujotaką, audinių mikrocirkuliaciją;
– gerina kvėpavimo funkciją;
– aktyvina skydliaukės veiklą.
Metodika. Elektrodai dedami ant užmerktų akių ir speninių ataugų srityje. Dažnis 15 – 40 Hz, ligonis turi justi lengvą vibraciją. Procedūros trukmė 60 min. Vieni ligoniai procedūros metu užmiega, kiti tik snaudžia, treti užmiega po procedūros. Būtina izoliuota nuo triukšmo patalpa.
Indikacijos:
– neurozės;
– I – II stadijos hipertoninė liga;
– ischeminė širdies liga;
– skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė;
– diencefalinis sindromas;
– vibracinė liga.
Kontraindikacijos:
– akių uždegiminės ligos;
– veido egzema;
– arachnoiditas;
– isterinė neurozė.
Centrinė elektroanalgezija – tai centrinės nervų sistemos veikimas mažo stiprumo elektros srove. 200 – 300 Hz dažnio srovė veikia raminančiai, o elektroanalgezija prasideda nuo 800 – 1000 Hz ir daugiau dažnio impulsų. Vienodas ritmiškas dirginimas mažo stiprumo srove sumažina smegenų retikulinės formacijos aktyvumą, sukelia parabiotinę būklę. Todėl sumažėja informacijos srautas iš periferijos į galvos smegenų žievę, susilpnėja simpatoadrenalininės sistemos tonusas, grįžta pažeista emocinė, vegetacinė, hormoninė pusiausvyra. Šis gydymo metodas turi sedacinį, antistresinį poveikį, mažina skausmą, gerina nuotaiką. Rekomenduojama šį gydymo metodą taikyti esant ryškioms vazospastinėms reakcijoms.
Kontraindikacijos: galvos smegenų kraujotakos pažeidimai, organiniai, trauminiai, infekciniai centrinės nervų sistemos pažeidimai, psichikos ligos.
Tai toks elektroterapijos metodas, kai naudojamos sinusoidinės 5000 Hz dažnio srovės, moduliuotos žemu dažniu (10 – 150 Hz), vadinamos sinusoidinėmis moduliuotomis srovėmis (SMS). Ligoniai jas gerai pakelia, jos staiga nesutraukia raumenų, švelnios. Prie jų ligoniai nepripranta. Yra keturios darbo rūšys:
I – „moduliuota srovė“ – 5000 Hz srovė, moduliuota žemo dažnio virpesiais, stipriai dirginanti. Naudojama elektrostimuliacijai.
II – „moduliuota srovė – pauzė“ – tam tikro dažnio moduliuotų virpesių serijos kaitaliojamos su pauzėmis. Srovės veikimo ilgį ir pauzę galima reguliuoti. Tinka elektrostimuliacijai.
III – „pasikaitaliojančios moduliuotos ir nemoduliuotos virpesių serijos“ – veikia nuskausminančiai, nelabai dirgina. Šiuo metodu parengiama dirva kitai SMS rūšiai.
IV – „pasikartojančios dviejų dažnių moduliacijos“ – sinusoidinė srovė moduliuojama pakaitomis dviem dažniais – pastoviu 150 Hz dažniu ir besikeičiančiu – nuo 10 iki 150 Hz. Prie šios srovių rūšies nepriprantama, jos stipriai nuskausmina, veikia kraujotaką.
Dirginantį SMS poveikį galima reguliuoti keičiant srovės stiprumą ir moduliacijos gylį. Moduliacijos gylis išreiškiamas procentais – nuo 1 iki 100%. Jis rodo, kiek skiriasi impulsų serijų virpesių amplitudė nuo pagrindinės srovės amplitudės. Juo didesnis moduliacijos gylis, juo stipresnis dirginimas. Esant ryškiam skausminiam sindromui, naudojamas 25% moduliacijos gylis, o skausmui rimstant, jį galima didinti.
SMS poveikį organizmui galime reguliuoti darbo rūšimi (I, II, III, IV), režimu (nuolatinis ir kintamas), dažniu (nuo 10 iki 150 Hz), periodų trukme ir moduliacijos gyliu (nuo 25 iki 100%). SMS procedūras ligoniai gerai toleruoja, po elektrodais dirginimas nedidelis (todėl galima naudoti vaikams), nelabai apkraunama širdies ir kraujagyslių sistema.
Veikimo mechanizmas ir gydymo poveikis:
– nuskausmina, nes gerina kraujotaką, mažina edemą, skatina endorfinų išskyrimą, šalina spazmus,
– gerina endokrininės sistemos veiklą,
– gerina vegetacinės sistemos funkciją,
– gerina audinių trofiką.
Elektrodai kaip elektroforezės.
Nuskausminimui dažniausiai naudojamos 2 darbo rūšys (III ir IV, kad būtų mažesnė pripratimo galimybė ir greitesnis poveikis).
Elektrostimuliacijai tinka II darbo rūšis. Reikalui esant, galima keisti moduliacijos gylį ir dažnį. Tai priklauso nuo pažeidimo sunkumo. Galima atlikti ir apytikslią elektrodiagnostiką.
Indikacijos:
– I – II stadijos hipertoninė liga;
– periferinės kraujotakos sutrikimai, pavyzdžiui, obliteruojantis endarteriitas;
– limfostazė;
– periferinės nervų sistemos ligos;
– radikulalgija, esant osteochondrozei;
– vertebrobaziliarinis nepakankamumas poūminiu periodu;
– virškinimo trakto ligos (gastritai ir kartu sumažėjęs rūgštingumas, opaligė, demping sindromas, refliuksezofagitas, hipotoninio tipo tulžies pūslės diskinezija);
– kvėpavimo sistemos ligos (bronchinė astma, destrukcinis bronchitas);
– artritai, artrozės;
– lėtiniai salpingooforitai.
– Kontraindikacijos:
– kaulų lūžiai, hemartrozės;
– ūminiai uždegiminiai procesai;
– kraujavimas;
– tromboembolijos.
Krioterapija (graikiškai kryos – šaltis) – tai žemų temperatūrų naudojimas audiniams, organams arba visam organizmui atšaldyti.
Naudojamos ekstremalios žemos temperatūros iki –180° C, vidutinės –20° C ir mažos – 0° C.
Veikimo mechanizmas nėra visiškai aiškus, ištirti tik kai kurie jo aspektai:
– poveikis audiniams ir ląstelėms. Šaltis mažina deguonies poreikį, jo naudojimą audiniuose, mažina raumenų susitraukimo aktyvumą;
– poveikis neuroendokrininei sistemai, medžiagų apykaitai. Šaltis sukelia ištisą reakcijų grandinę šilumą reguliuojančiose sistemose, ypač aktyvina adrenokortikotropinę sistemą;
– kraujavimą stabdantis poveikis: sutraukiami smulkūs kapiliarai, kurie vėliau išsiplečia. Tai priklauso nuo šalčio dozės ir procedūros trukmės;
– poveikis nervų ir raumenų sistemai – spazmolizinis ir miorelaksacinis, reguliuojantis raumenų tonusą;
– poveikis uždegimams ir imuninėms reakcijoms – uždegimą mažinantis, imunomoduliatorinis;
– analgetinis efektas, ypač ryškus, blokuojant skausmo receptorius odoje, dalyvaujant endogeniniams opiatams; nutrūksta ryšys užburtame rate „skausmas – raumenų spazmas – skausmas“;
– didina fizinę ligonių toleranciją.
Krioterapija sudaro galimybę mažinti vaistų dozes; tai ypač svarbu reumatinėms sąnarių ligoms gydyti. Metodikos skiriamos į 2 grupes:
1 grupė – kai naudojamos vidutinės žemos temperatūros – apie –20° C ledų aplikacijos, ledo gabalų masažas, bendros ir vietinės šaltos vonios, krioaplikacijos termoelektrinės aparatūros pagalba, chloretilo ir spirito blokados;
2 grupė – kai naudojamos ekstremalios žemos temperatūros iki –120° C nuo 30 sek. iki 3 min. kriokameroje, taip pat apipurškimas šaltu oru iki –180° C nuo 30 sek. iki 5 min.; gali būti naudojama skystas azotas, CO2 aerozolis; čia priskiriama ir kriopunktūra (nuo –60° iki –140° C).
Pats pigiausias krioaplikatorius yra ledai, užšaldyti šaldytuve nuo –4° iki –15° C. Jie naudojami labai dažnai. Galima dėti susmulkintą ledą, atšaldytus šlapius rankšluosčius, šaldytą vandenį.
Šalčio dozavimas labai individualus. Juo aktyvesnis uždegiminis procesas, juo pertraukos tarp procedūrų turi būti trumpesnės. Gydant lėtinius uždegimus, pertraukos po šalčio procedūros ilgesnės.
Gali būti naudojama impulsinių srovių ir šalčio derinys vienu metu.
Siūloma šalčio procedūras derinti su gydomąja kūno kultūra, kaitaliojant jas keletą kartų: 3 min. šaltis, 5 min. mankšta ir pan. Po kelio sąnario artroskopijos edemai mažinti rekomenduojama 15 – 20 min. ledų aplikacijos. Ilgesnės ledo aplikacijos gali sukelti įvairaus laipsnio nušalimą.
Indikacijos:
– artritai, ankilozuojantis spondilitas, osteoartrozė ir kartu sinovitas, ligamentitai, tendinitai;
– traumos, trauminės kilmės kontraktūros;
– smegenų kraujotakos sutrikimai;
– parezės ir paralyžiai;
– skausminiai sindromai;
– autoimuninės ligos (bronchinė astma ir kt.).
Kontraindikacijos:
– alergija šalčiui;
– Reno liga;
– jaunesniems nei 5 metų;
– šaltis kairiojo peties srityje netinka sergant širdies ligomis.
Tai gydymas parafinu, ozokeritu ir gydomuoju purvu.
Veikimo mechanizmas. Gydomasis purvas, veikdamas organizmą fizikinėmis, cheminėmis ir biologinėmis savybėmis, odoje dirgina nervų receptorius ir sukelia įvairius biocheminius kitimus. Susidarę impulsai nerviniais takais pasiekia centrinę nervų sistemą, vegetacinius požievio branduolius ir sukelia įvairias hipotalamo – hipofizio – antinksčių sistemos bei limbinės – retikulinės formacijos reakcijas. Kraujyje atsiranda biologiškai aktyvių medžiagų. Visa tai sukelia organizmo fiziologinių sistemų reakcijas, gerina neuroreguliacines funkcijas, didina adaptaciją, skatina kompensacinę funkciją.
Gydymo poveikis:
Mechaninis, temperatūrinis, cheminis, biologinis, dirgina odos receptorius.
– atpalaiduoja kraujagyslių spazmus;
– mažina kapiliarų pralaidumą;
– normina organizmo imunobiologinį ir neurovegetacinį aktyvumą. Purvas dažniausiai susidaro vandens telkinių gelmėse. Pagal tai skiriamas:
– dumblo sulfitinis purvas;
– sapropelis – pelkių dumblas;
– durpių purvas.
– vietiškai sukelia hiperemija
– gerina kraujotaka
– stiprina medžiagų apykaitą
– stiprina virškinimo organų funkciją
– veikia nuskausminančiai
– veikia skrandžio sekreciją
– priešuždegiminis
Sūriųjų ir gėlųjų vandenų telkiniai dumblų, durpės, ir purvų.
Gydomieji purvai – gamtiniai organizmai – mineraliniai ir koloidiniai dariniai, turintys biologinį aktyvumą, medžiagų ir gyvų mikroorganizmų. Biologinis poveikis priklauso nuo jų formavimosi sąlygos.
Sulfidiniai purvai – tai jūros įlankose esantys purvai. Neorganiniai, didėja įvairūs joniniai sudarymai mineralinių medžiagų, dėl geležies – juoda ar tamsiai pilka.
Sapropelinis purvas – gėlo vandens ežeruose, mažesnė mineralizacija, nedaug sulfidų, bet didėja biologinis aktyvumas medžiagų.
Durpinis purvas – iš negyvųjų augmenijos liekanų, gana dideli kiekiai vandens organinių medžiagų (kumino, celiuliozės, amino rūgšties) ir įvairų jonų ir mikroelementų.
Vulkaninis purvas – pusiau skystas, į molį, turi Br, I, B ir hidrokarbonatų.
Hidroterminis purvas – CO2 ir sieros vandenilis bei mikroelementai. Karštų šaltinis, mineralinis purvas formuojasi iš ant terminių šaltinių dugno nusėdusių mineralinių medžiagų.
Parafinas ir ozokeritas gali būti naudojami atskirai ir mišiniais. Jų poveikis ir gydymo poveikis labai panašūs į purvo procedūrų efektą. Skiriasi tik cheminis poveikis.
Peloterapijos indikacijos:
– virškinimo sistemos ligos (remisijos fazės gastritai, lėtinis kolitas, tulžies pūslės ir latakų diskinezija, lėtinis hepatitas);
– sąnarių ir raumenų ligos;
– periferinės nervų sistemos ligos;
– ginekologinės ligos (lėtinis salpingitas, salpingoooforitas, endometritas remisijos fazėje);
– jungiamojo audinio ligos (poliartropatijos, ankilozinis spondilioartritas, miozitas ir t.t.);
– nervų sistemos ligos;
– virškinimo ligos (peridontitai, cholecistitai, pilvo plėvės sąaugos, chroninis gastritas ir duadenitas);
– urogenitalinės ligos (prostatitas, gimdos uždegimas, makšties uždegimas, sėklidės disfunkcija).
Kontraindikacijos:
– augliai;
– tulžies pūslės akmenligė;
– nespecifinis opinis kolitas;
– sunkus sąnarių pažeidimas;
– aktyvus reumatas;
– kiaušidžių cistos, endometritai;
– tireotoksikozė;
– lėtinės virškinimo trakto ligos paūmėjimas;
– 8 – 10min. kraujavimas iš virškinamojo trakto;
– esant polipams virškinimo trakte;
– besitęsiant geltai;
– su virškinamo trakto patologija yra hipertoninė liga, vainikinių kraujagyslių nepakankamumas, CD;
– aktyvus reumatas;
– piktybiniai augliai;
– tuberkuliozė;
– pakilusi temperatūra;
– hipertonija;
– medžiagų apykaitos sutrikimai, anemija, artaminozė;
– alergija purvui.
Metodikos
Aplikacijos, purvo paketai, vonios.
Dozavimas
Priklauso nuo ligos pobūdžio, trukmės, aktyvumo, proceso eigos, ligonio būklės.
Purvo temperatūra, lyginamasis svoris, procedūros trukmė, aplikacijos dydis, veikimo zona.
Dozės:
I. refleksinė – išorės energija veikia odos receptorius – CNS,
II. neurocheminė – atsipalaiduoja biologinis aktyvumas medžiagų, stimuliuoja nervų sistemą.
III. atoveiksmio – 2 – 24h ir ilgiau.
Gydymo variantai
1. intensyvus vidutinis – vietinis, rečiau viso kūno 44 – 46°C, kas 2dienas.
2. mažesnio intensyvumo – vyresniame amžiuje, veidui, 40 – 42°C, 20min., kas 2trą dieną, per savaitę 2 dienos laisvos/
3. intensyvus – patologija procentus vangus, dinaminė stadija 40 – 42°C, aplikacijos, plotas nedidelis.
Tą pačią dieną nerekomenduojama: mineralinės vonios, gydomieji dušai, intensyvi ergoterapija, saulės vonios, 4 kamerų galvaninės vonios.
Rekomenduojama: masažas, gydomoji kūno kultūra, galvanizacija, elektroforezė, oro vonios, inhaliacijos.
Hidroterapija – tai įvairios temperatūros gėlo vandens procedūrų naudojimas gydymui. Gydymas natūraliais ir dirbtiniais mineraliniais vandenimis vadinamas balneoterapija.
Veikimo mechanizmas. Vandens procedūrų poveikis žmogaus organizmui įvairiapusis ir sudėtingas. Vanduo veikia savo temperatūra, taip pat mechaniškai. Veikiant mineraliniu vandeniu, labai svarbus cheminis mikroelementų, dujų, mineralinių druskų ir kt. poveikis.
Vanduo pasižymi dideliu šilumos laidumu bei šilumos imlumu ir konvekcija, todėl indiferentinė vandens temperatūra žmogui yra 34 – 36°C, tuo tarpu oro indiferentinė temperatūra daug mažesnė (22 – 23°C). Vandens terminis poveikis ryškus ir greitas, tiesiogiai ir refleksiškai veikiantis organizmo gyvybines funkcijas. Vanduo odos receptoriais sukelia hemodinamikos pokyčius. Tai vienas pagrindinių terapijos efektų.
Gydymo efektas:
– ramina centrinę nervų sistemą, mažina dirglumą;
– vėsios ir šaltos vonios stimuliuoja hipotalamo-hipofizio sistemą, skatina adaptacines organizmo reakcijas;
– veikia kraujagyslių sistemą:
1. Šaltas vanduo per 1–2 sek. sutraukia odos kraujagysles, po to jos išsiplečia, oda parausta, pasidaro šilta; ilgai veikiant šalčiui, reakcija pereina į trečiąją fazę, kai išsivysto pasyvi hiperemija.
2. Karšto vandens poveikis taip pat turi 3 fazes: pirmoji – trumpas kraujagyslių spazmas, kuris pereina į aktyvią hiperemiją – antroji fazė, o jei poveikis užtrunka – vystosi pasyvi hiperemija – trečioji fazė.
Bendrų šiluminių procedūrų metu vidaus organų kraujagyslių reakcija priešinga, nei odos, išskyrus inkstų ir smegenų kraujagysles, kurių reakcija nepriklauso nuo odos kraujagyslių reakcijos.
Veikiant šilumai:
– funkcionuojančių kraujagyslių gausėja, pulsas dažnėja;
– kraujyje didėja forminių elementų ir hemoglobino kiekis;
– karštų procedūrų metu kraujo krešėjimas didėja, šaltų procedūrų metu mažėja;
– raumenų tonusas, veikiant šalčiui, didėja; veikiant šilumai, iš pradžių kiek padidėja, po to mažėja;
– gerėja kraujotaka inkstuose;
– greitėja medžiagų apykaita;
– treniruojami šilumą reguliuojantys mechanizmai.
Vandens procedūros skirstomos į vietines (apipylimai, trynimai, įvyniojimai) ir bendrąsias (dušai, vonios, saunos).
Dušai pagal intensyvumą ir mechaninį poveikį yra: lietaus, adatinis, cirkuliarus, kylantysis, Šarko, garų ir kt.
Vonios skiriamos:
– bendrinės ir vietinės (pagal apimtį);
– šaltos (19 – 20° C), vėsios (21 – 23° C), indiferentinės (34 – 36° C), šiltos (37 – 38° C), karštos (38 – 40° C) – pagal temperatūrą;
– kontrastinės, skirtingų temperatūrų vonios;
– aromatinės (pušų, ekstrakto, garstyčių, terpentino);
– dujinės (perlinės, deguonies, angliarūgštės, sieros vandenilio, radono);
– vibracinės.
Hidroterapijos ir prakaitavimą skatinančių procedūrų kombinacija vadinama hidrosudoterapija. Tai sauna, o po jos – baseinas arba dušas.
Hidroterapijos indikacijos:
– kvėpavimo organų ligos (bronchinė astma, lėtinė pneumonija);
– virškinimo sistemos ligos (gastritai, tulžies pūslės diskinezijos, vidurių užkietėjimai);
– sąnarių ligos (distrofiniai degeneraciniai procesai);
– nervų sistemos ligos (radikulitas, pooperacinės periferinių nervų traumos, neuritai, neurozės).
Kontraindikacijos:
– ūminiai uždegimai;
– recidyvuojantis tromboflebitas;
– polinkis į kraujavimą;
– sunki stenokardijos forma;
– širdies ir aortos aneurizmos;
– II – III stadijos širdies nepakankamumas;
– miokardo infarktas;
– širdinė astma;
– epilepsija.
Mineraliniai vandenys – natūralus vanduo, dėl ypatingos cheminės sudėties (įvairių mineralų, elektrolitų, mikroelementų, dujų rečiau organinių medžiagų) ir specifinių fizinių (oksidacijos – redukcijos, potencialo), šarmų ir rūgščių (pH), t° teigiamai veikia sutrikusias organizmo funkcijas, metalo, fermentiniai, biocheminiai, biofiziniai procesai ir todėl yra vartotini ligų prevencijai, gydymui, reabilitacijai.
Pagal mineralizaciją mineraliniai vandenys skirstomi:
– silpnos mineralizacijos (iki 2g/l) („BMV“, „Birštonas“)
– mažos mineralizacijos (2 – 5g/l) („Birutė“, „Vytautas“, „Birštonas)
– vidutinės mineralizacijos (5 – 15g/l) dažniausiai geriami („Vytautas“, „Biržai“, „Likėnai“)
– didelės mineralizacijos (15 – 35g/l) – vonioms
– >35g/l skiriami į specialių sūrymų grupę – tik vonioms
– jeigu >150g/l jie yra praskiedžiami gėlu ar mažos mineralizacijos vandeniu.
Pagal joninę sudėtį:
– hidrokarbonatiniai
– chloridiniai
– sulfatiniai
– nitratiniai
– mišrios sudėties
Kiekviena iš šių klasių dar skiriama:
a) Na, b) Ca, c) Mg vandenys.
Kita klasifikacija:
– be specifinių komponentų sąveikos
– angliarūgštės
– sulfitiniai
Nerekomenduojama:
– kuriuose yra Fe, osmio
– kuriuose yra bromo ar organinių medžiagų
– radono vandens (radioaktyvaus)
– terminiai silicio vandenys
Pagal temperatūrą:
– šaltus (–20°)
– šiltus (subterminiai) (20° – 35°)°
– karšti (terminiai) 35° – 42°
–labai karšti (hiperterminiai) >42°
Pagal osmosinį slėgį, kuris tiesiogiai priklauso nuo jų koncentracijos, lyginant su kraujo plazmos osmosiniu slėgiu:
– izotoniniai (tinka gerti)
– hipotoniniai (tinka gerti)
– hipertoniniai (kompresams)
Pagal rūgštį ir šarmą, tai yra aktyvios reakcijos:
– rūgštūs – pH=3,5 – 5,5
– mažai rūgštūs pH=5,5 – 6,8
– neutralūs pH=6,8 – 7,2
– mažai šarminiai pH=7,2 – 8,5
– šarminiai pH=8,5
Geriamojo mineralinio vandens dozė – 3,3ml/kg
Vartojami:
*esant normaliai skrandžio reakcijai rekomenduojama 40 – 60min. prieš valgį.
*esant hiposekrecijai (kambario temperatūros mineraliniai vandenys) 15 – 20 prieš ar pradedant valgyti.
*hipersekrecijai (pašildytas iki 35° – 50°C) 1 – 1,5val. prieš valgį (jei graužia rėmuo – 50ml mineralinio vandens 15 – 30min. po valgio)
*sergant kepenų, tulžies pūslės ir takų ligoms – šaltas mineralinis vanduo 40 – 45min. prieš valgį.
*obstipacijų atvejais – šaltas 18° – 20°C, 1 – 2 kartus dienoje.
Lėtinis gastritas su maža sekrecija ir hiposekrecija „Vytautas“ tinka šiltas, slopina sekreciją, tai jei alkanas reikia gerti šiltą. Su angliarūgšte svorio metimui netinka. Mineralinį vandenį reikia keisti kas 4 savaites, kad nepriprastų.
Veikimo mechanizmas. Veikia nerviniu refleksiniu, cheminiu, humoraliniu ir harmoniniu būdu. Refleksinis veikimas liudija greitai susidariusias reakcijas , humoralinis – tai kad skrandžio gleivinėje ir kasoje praėjus ilgesniam laikui pasikeičia, kai kurių hormonų aktyvumas, bei jų balansas.
Mineralinės vonios: mechanizmą sudaro šie poveikiai: *specifinis (vandens mineralizacija, druskų cheminė sudėtis), *nespecifinis (šiluminis, elektros laukas, hidrostatinis)
Šiluminis poveikis vonios temperatūra didesnė už kūno temperatūrą, tai pereina į organizmą. Juo mineralizacija didesnė, tuo didesnis šilumos patekimas.
Hidrostatinis poveikis – vanduo spaudžia kraujagysles ir kraujo šiluma didėja.
Trukmė 10 – 15min., kartais iki 30min., kas antrą dieną. Dažniausiai interferentiškos vonios 35° – 36° ar šiltos 37° – 39° apsupti iki krūtinės. Vonioje reikia judėti.
Po mineralinių vonių reikalinga 0,5h jei šaltas oras 1h poilsio. Po 1 – 2h po vonių galima skirti ES, ultragarsą, elektroforezes. Bet neatlikti gydymo durpėmis, šarko dušio, aktyvios kineziterapijos.
Pulsas nedidesnis kaip 100k/min., spaudimas neturi kristi, galva neturi svaigti, širdies plakimas neturi viršyti 10 – 15 dūžių, o kvėpavimo dažnis 5 – 8 įkvėpimų, neturi jausti mieguistumo, profuzinis prakaitavimas nepageidaujamas.
Magneto terapija – tai metodas, kai organizmas yra veikiamas žemo dažnio (50 Hz) kintamu arba nuolatiniu magnetiniu lauku.
Poveikis priklauso nuo magnetinės indukcijos intensyvumo, matuojamo tesla vienetais – T, ir magneto fizikinės charakteristikos. Magnetinio lauko poveikis yra vietinis ir humoralinis bei refleksinis. Magnetinis laukas veikia vandens molekules, kraujo elementus, oksidaciją, homeostazę. Dėl to stiprėja mitochondrijų aktyvumas, fagocitozė, imuninis reaktyvumas. Veikimo mechanizmas nėra visiškai aiškus, todėl yra daug įvairių teorijų.
Gydymo poveikis:
– slopina uždegimą (aktyvina imunitetą, antinksčius, gerina mikrocirkuliaciją);
– ramina (slopina galvos smegenų žievėje dirginimo procesus);
– mažina edemą;
– mažina kraujo spaudimą, plečia kraujagysles, gerina širdies raumens kontrakciją, adaptaciją;
– hipokoaguliacinis poveikis;
– nuskausmina.
Procedūros gali būti atliekamos pro tvarsčius, rūbus, trukmė 30 min. ir ilgiau. Magnetinio lauko poveikio gylis audiniuose – 3 – 4 cm.
Yra ir daugiau įvairių metodikų.
Indikacijos:
– smegenų kraujotakos sutrikimai (po insultų, traumų);
– vegetaciniai polineuritai, neuritai;
– ischeminė širdies liga, I ir II stadijos hipertoninė liga;
– obliteruojantis endarteriitas, periferinių kraujagyslių aterosklerozė;
– opaligė, poūminis hepatitas, lėtinis pankreatitas;
– bronchinė astma, lėtinė pneumonija, rinitai;
– posttromboflebitiniai sindromai;
– osteochondrozės, osteoartrozės.
Kontraindikacijos:
– kraujavimai ir polinkis kraujuoti;
– ryški hipotonija;
– ūminiai uždegiminiai procesai;
– III stadijos hipertoninė liga.
Intermituojanti kompresija yra skirta veninio nepakankamumo gydymui ir trombozės profilaktikai.
Terapinė manžetė užmaunama ant galūnių ir naudojamas protarpinės terapijos gradientas.
Manžetės trys kameros viena po kitos užpildomos oru, pradedant nuo pėdos: jei pirmos kameros spaudimą prilyginsim 100%, tai antros – 80%, o trečios – 60%.
Žemiau esanti kamera lieka užpildyta oru tol, kol aukščiau esančioje kameroje pasiekiamas atitinkamas spaudimas. Tada iš visų kamerų oras išleidžiamas vienu metu ir ciklas pradedamas iš naujo. Fiziologiškai yra reikalingas srovės kryptį ir spaudimo kritimą nulemiantis gradientas. Gydymo metu audiniuose mažinamas kraujo paplūdimas, stimuliuojama kraujotaka, limfotaka, pagerėja medžiagų ir dujų apykaita.
Kai manžetėje sumažinamas spaudimas, iš paviršinių venų čiulpiamas kraujas. Skysčiai patenka į giliąsias venas, o iš jų – į širdį.
Spaudimas manžetėje – 20 – 90 mmIIg, procedūros trukmė – 10 – 10 min, priklausomai nuo patologijos, paciento pojūčių.
Indikacijos:
Edeminė flebopatija,
Blauzdos opa (su ar be edemos),
Žaizdų gijimo skatinimas,
Venos ligatūra,
Varikozė su patinimu,
Lėtinis venų nepakankamumas,
Potrombozinis sindromas,
Potrauminė edema,
Lengva edema,
Trombozės profilaktika.
Kontraindikacijos:
Giliųjų venų tromboflebitas,
Ūminis uždegiminis odos pažeidimas,
Plaučių edema,
Ūmine flebotrombozė,
Nekompensuota hipertenzija.
Piktybiniai navikai,
Rožė,
Arterinės kraujotakos sutrikimai.
Lazeris – tai žemo dažnio kvantinis generatorius, kuris įvairias energijos rūšis priverstinio spinduliavimo pagalba paverčia į optinio diapazono monochromatines koherentines elektromagnetines bangas. Lazerio spinduliams analogų gamtoje nėra. Tai gamtoje naujas fenomenas.
Terminas lazeris yra akronimas angliškų žodžių Light Amplification by Stimulated Emission of Radiation (šviesos plitimas stimuliuojant radiacine emisija).
Pagrindinės lazerio spindulio savybės:
– monochromiškumas – vienodo bangos ilgio spinduliavimas;
– koherentiškumas – visų šviesos bangų sutapimas laike ir erdvėje;
– lygiagretumas – spindulys nediverguoja, bangos lygiagrečios viena kitai;
– labai mažas išsisklaidymas;
– galima fokusuoti;
– poleriškumas – kryptingumas.
Šios lazerio spindulio savybės suteikia jam didelį energijos tankį ir preciziškumą, fokusavimo galimybę.
Pagrindinė kiekvieno lazerio dalis – aktyvi medžiaga. Optiniuose kvantiniuose generatoriuose dabartiniu metu naudojama daugiau kaip 160 rūšių aktyvių medžiagų.
Pagal aktyvių medžiagų tipą lazeriai būna:
– kieto kūno (rubinas, krištolas, stiklas);
– dujiniai (helio neoniniai, helio–kadmio, organiniai, CO2); Visi jie funkcionuoja aukštos įtampos generatorių pagalba, todėl kenksmingi personalui.
– puslaidininkiniai (efektyviausi ir ne tokie kenksmingi personalui);
– skystieji (labai perspektyvūs ir skirtingo spektro – raudono, žalio, mėlyno).
Lazerio spindulio veikimo mechanizmas nėra visai aiškus. Lazerio spindulių poveikis priklauso nuo lazerio tipo, bangos ilgio, taip pat nuo audinių ar organų optinių biologinių savybių. Manoma, kad veikia šiluminė energija, šviesos smūgis, elektromagnetinis laukas, kurie sukelia fotochemini ir fotoelektrinį efektą. Dėl šio poveikio aktyvinamos ląstelių fermentinės sistemos, didėja jų biopotencialai bei ląstelių rezistentiškumas patologiniams poveikiams, gausėja ATF. Stimuliuojama antinksčių veikla, kraujyje gausėja noradrenalino, aktyvinami regeneraciniai procesai audiniuose. Vykstant biocheminiams procesams ląstelėse, vyksta fosforescencija, o po to fluorescencija.
Lazeriai pagal galingumą: 1. labai didelio galingumo (chirurgijoje), 2. nedidelio, 3. mažo (šalti lazeriai, ląstelių biostimuliacija iki 5mV).
Lazeris daro biostimuliuojantį poveikį organizmo biochemijai.
Terapinis poveikis:
– priešuždegiminis,
– nuskausminantis,
– priešedeminis,
– regeneraciją skatinantis,
– desensibilizuojantis,
– imunokoreguojantis,
– bakteriocitinis.
Gydymo poveikis:
– nuskausmina;
– slopina uždegimą;
– mažina kraujagyslių tonusą;
– stimuliuoja imuninius procesus;
– didina mikrofloros jautrumą antibiotikams;
– gerina kraujotaką audiniuose;
– stiprina organizmo atsparumą jonizuojančiai radiacijai;
– greitina kraujo krešulio susidarymą.
Perspektyvi yra lazerio spindulių ir magnetinio lauko kombinacija, nes magnetinis laukas tęsia lazerio poveikį. Patogūs ir nekenksmingi personalui yra puslaidininkių lazeriai, kuriais per šviesolaidžius galima veikti įvairius organus: tonziles, bronchus, skrandžio gleivinę, kraujagyslių spindį ir kt.
Metodika priklauso nuo lazerio tipo, jo bangos ilgio ir organo savybių. Skiriamos šios metodikos:
– vietinė;
– refleksogeninių zonų;
– biologiškai aktyvių taškų.
Dozės: nuo 1mW iki 3–5 W/cm, nuo 30 sek. iki 5 min. laukui. Režimas nepertraukiamas arba pertraukiamas.
Labai svarbu darbo sauga. Personalas turi būti su apsauginiais akiniais, tikrintis pas okulistus, nestovėti arti generatoriaus. Patalpa turi būti gerai apšviesta.
Indikacijos:
– uždegiminės ligos;
– bronchitai, tonzilitai, bronchinė astma;
– neuritai, radikulitai;
– II – III stadijos širdies nepakankamumas;
– aulų, raumenų degeneracinės distrofinės ligos;
– ischeminė širdies liga;
– keloidiniai randai;
– trofinės opos.
Kontraindikacijos:
– hipotoninės būklės;
– piktybiniai augliai;
– kraujo ligos;
– II–III stadijos širdies nepakankamumas;
– toli pažengusi aterosklerozė.
Skiriami kintamieji aukšto, ultra aukšto, superaukšto ir ypač aukšto dažnio laukai. Aukštas dažnis generuojamas aparatuose, kurių pagrindinė dalis – virpamasis kontūras, indukcijos būdu ir per elektrodus perduodamas ligoniui.
Gydymui naudojami aukšto dažnio elektros svyravimai yra nuo 30 kHz iki 300 000 MHz. Tai radijo bangų diapazonas; bangų ilgis nuo 1 mm iki kelių km
Gydymo aukštu dažniu metodai:
1) aukštas dažnis:
– darsonvalizacija,
– ultratonoterapija,
– induktotermija.
2) ultraaukštas dažnis
3) superaukštas dažnis:
– decimetrinės bangos,
– centimetrinės, arba mikrobangos
4) ypač aukštas dažnis:
– milimetrinės bangos.
Poveikis organizmui sudėtingas. Skirstomas į nespecifinį ir specifinį. Nespecifinis poveikis kyla dėl dipolių molekulių judėjimo apie savo ašį, kai energija iš mechaninės pereina į šiluminę, ir audiniuose susidaro endogeninė šiluma. Temperatūra pakyla 2–3° C. Kitaip vadinama šiluminis poveikis.
Specifinį osciliacinį poveikį lemia tai, kad vyksta dipolių molekulių poliarizacija, nutrūksta ryšys tarp sinapsių, kinta baltyminių molekulių mikrostruktūra. Visa tai keičia audinių fizikines ir chemines savybes, kurios ypač išryškėja, kai veikimo dozė oligoterminė (ligonis šilumą vos jaučia). Juo srovės dažnis didesnis, juo osciliacinis poveikis stipresnis, o endogeninės šilumos mažiau (ypač kai mažesnis srovės stiprumas).
Absoliučios kontraindikacijos:
1. Implantuoti širdies stimuliatoriai,
2. Metaliniai endoprotezai poveikio zonoje,
3. Piktybiniai augliai,
4. Aktyvi tuberkuliozė ir kitos ūmios specifinės ligos,
5. Nėštumas,
6. Kraujavimas.
Atsargiai:
1. Ūmios infekcinės ligos su aukšta temperatūra,
2. Ūmus uždegimas,
3. Traumatiniai kraujagyslių pažeidimai pirmas 24 – 36 valandos po traumos, kad neišprovokuoti vidinį ar išorinį kraujavimą,
4. Padidintas jautrumas šilumai,
5. Išeminiai audiniai,
6. Taikant procedūras akių srityje,
7. Naudojant kontaktinius lęšius (slopina šilumos išsiskaidymą)
8. Gydant testikulų srautą.
Tai toks gydymo metodas, kai ligonis yra veikiamas kintamąja sinusoidine aukšto dažnio aukštos įtampos (3–5 kV), iki 10 W galingumo elektros srove. Poveikis organizmui ryškesnis, nei darsonvalizacijos metu.
Gydymo poveikis:
– nuskausminantis;
– rezorbuojantis;
– veikia antispazmiškai;
– desensibilizuojantis;
– aktyvina estrogenų išsiskyrimą;
– gerina hemodinamiką.
Indikacijos: Kontraindikacijos:
– uždegiminiai procesai; – srovės netoleravimas;
– randai; – kraujavimai.
– neurodermitai;
– ginekologinės ligos;
– neuralgijos;
– osteochondrozė.
Tai organizmo veikimas impulsine kintama sinusoidine aukšto dažnio, aukštos įtampos (10–100kV), mažo stiprumo (1–10mA) srove. Dabartiniu metu naudojama tik vietinė darsonvalizacija.
Gydymo poveikis:
– nuskausminantis;
– stimuliuojantis opų gijimą;
– mažina kraujagyslių tonusą; reakcijos lokalinės ir trumpos
Indikacijos: Kontraindikacijos:
– funkciniai nervų sistemos sutrikimai; – srovės netoleravimas;
– niežėjimas; – kraujavimai;
– trofinės opos; – II laipsnio kraujotakos nepakankamumas.
– parodontozė
Tai toks metodas, kai ligonį veikia kintamasis aukšto dažnio magnetinis laukas. Šis laukas atsiranda solenoide – induktoriuje, tekant jo spirale aukšto dažnio srovei.
Gydymo poveikis:
– raminantis;
– mažinantis uždegimą;
– gerinantis kraujotaką;
– mažinantis skausmą;
– skatinantis rezorbciją.
Indikacijos: Kontraindikacijos:
– poūminiai ir lėtiniai uždegiminiai procesai; – ūminiai uždegimai;
– sąauginiai procesai; – kraujavimai;
– degeneracinės distrofinės ligos; – II–III stadijos širdies nepakankamumas;
– opaligė, gastritai, hepatitai; – tireotoksikozė;
– funkcinės nervų sistemos ligos. – dekompensuota cukraligė.
Induktotermija gali būti naudojama kartu su elektroforeze. Toks kombinuotas metodas vadinamas induktoelektroforeze.
Ultraaukšto dažnio (UAD) terapijos metu organizmą veikia ultra–aukšto dažnio elektros laukas. Galingumas nuo 1 iki 100 W. UAD elektros laukas organizmui turi šiluminį ir osciliacinį poveikį. UAD elektros lauko energiją daugiausia sugeria nervinis bei riebalinis audinys, sausgyslės, fascijos, oda. Ten susidaro didžiausias šilumos kiekis – endogeninė šiluma.
Osciliacinis poveikis sukelia:
*kraujo baltymų kitimus (didėja albuminų kiekis),
*keičia pH į rūgščią reakciją
*keičia jonų pusiausvyrą ląsteliniame ir subląsteliniame lygyje.
Svarbiausia, kad UAD gydo uždegimą. UAD veikia retikulinę – endotelinę sistemą, visas uždegiminio proceso grandis (alteraciją, eksudaciją, regeneraciją). Aktyvina makrofagų funkciją, fagocitozę, ypač apie uždegiminį židinį – apie jį sudaro lyg ir volą, tuo mažindama uždegiminį procesą. Kinta audinių medžiagų apykaita, mažėja edema, gerėja trofika ir nervinio audinio regeneracija. Dėl UAD terapijos vystosi jungiamasis audinys. Ši aplinkybė ne visada naudinga, nes, ilgai naudojant procedūras, po operacijų gali nevaldomai išvešėti jungiamasis audinys, susidaryti sąaugos, vešlus randas.
Kiti UAD gydymo rezultatai:
– veikia imuninę sistemą: gausėja T supresorių, aktyvėja intraląsteliniai prostaglandinai;
– nuskausmina, atpalaiduoja spazmus;
– gerina skrandžio sekreciją, diurezę;
– mažina kraujospūdį;
– veikia antinksčius, didina jų gliukokortikoidinę funkciją.
Veikimas:
– sukeliama ilgai trunkanti ir gili hiperemija, išsiplečia kapiliarai.
– pagerėja regioninė kraujotaka ir limfotaka
– gerėja ląstelių pralaidumas
– gerėja rezorbcija uždegiminio proceso srityje
– mažėja skausmas, sukeltas audinių paburkimo ir uždegimo
– didėja Ca koncentracija, aktyvuojami metaboliniai procesai uždegiminiame židinyje
– stmuliuojami proliferacijos – regeneracijos procesai jungiamajame audinyje aplink uždegiminį procesą
–didėja fagocitinis leukocitų aktyvumas
– stimuliuojama PNS ir mažėja simpatikotoninė įtaka vidaus organams
– gerėja GK sintezė
– mažėja lygiųjų raumenų spazmas, mažėja AKS
Gydomasis poveikis:
– priešuždegiminis
– sekrecinis
– nuskausminantis
– spazmolitinis
– miorelaksuojantis
– imunosupresinis
– enzimus stimuliuojantis
Dozuojama pagal lauko galingumą, ligonio jutimus ir trukmę. Pagal jutimus skiriamos 3 dozių grupės: aterminės, oligoterminės ir terminės. Juo uždegimas aktyvesnis, juo dozė mažesnė. Trukmė – 10 – 15 min., kursas – 6 – 8 procedūros. Paprastai daugiau procedūrų retai skiriama, nes galimas jungiamojo audinio vešėjimas. Procedūras galima atlikti pro sausus tvarsčius, medvilninius rūbus, gipsą. Poveikio vieta turi būti sausa ir negali būti metalo.
Sūkurinės srovės. Elektrodas (EVT) jungiamas prie įvairių UAD aparatų: portatyvių iki 20 W galingumo, stacionarių – 80 – 100 W galingumo. Veikia kintamasis magnetinis laukas. Todėl sūkurinių srovių poveikis labiau panašus į induktotermijos poveikį, o antiuždegiminis – į UAD, ir nepakenkiama jungiamajam audiniui.
Impulsinis UAD daugeliu atvejų yra efektyvesnis, nes neturi šiluminio poveikio, o veikia savo osciliaciniu efektu. Aparatų, kuriais gaunamas impulsinis UAD, mūsų respublikoje dar nėra pakankamai.
Indikacijos:
– nervų sistemos uždegiminės ligos (neuralgija, neuritai, meningitai, encefalitai);
– širdies ir kraujagyslių ligos;
– I – II stadijos hipertonija;
– kvėpavimo organų ligos, ligos su išreikštu alerginiu komponentu (rinitai, sinusitai, pneumonijos, bronchinė astma);
– virškinimo sistemos ligos (gastritai, opaligė, paraproktitai);
– ūmūs odos ir paodžio uždegiminiai procesai infiltracijos stadijoje, negyjantys randai;
– artrozės, artritai, miozitai;
– urogenitalinės sistemos ligos (nefritai, cistitai, prostatitai, adneksitai).
– traumos, kaulų – raumenų sistemos ligos
– nušalimas
– fantominiai skausmai
– kauzalgija
– galūnių kraujagyslių ligos
– vegetodistonija
Kontraindikacijos:
– nenutekėję inkapsuliuoti pūliniai;
– pankreatitai;
– kraujavimas;
– ischeminė širdies liga ir kartu dažni stenokardijos priepuoliai;
– miokardo infarktas;
– hipotenzija;
– insultas;
– jungiamojo audinio didelio vešėjimo galimybė.
– Ao aneurizma
– ankstyvos fazės galvos smegenų kraujotakos sutrikimas
– pūlingas sinusitas
Decimetrinių bangų (DB) terapija – tai elektroterapijos metodas, kai veikia 460MHz elektromagnetinis laukas, bangos ilgis 65 cm, galingumas iki 100 W. DB energija prasiskverbia į audinius 8 – 10 cm. Daugiausia jos sugeria kraujingi audiniai – parenchiminiai organai, raumenys ir kt. Į audinius, turinčius daug vandens, DB patenka iki 3,5 cm, o turinčius mažai vandens – iki 26 cm.
Gydymo poveikis:
– mažina uždegimus (gerėja mikrocirkuliaciją, medžiagų apykaita);
– mažina alergiją (veikia limfoidinį audinį, slopina DNF ir auto antikūnių sintezę, gerina gliukokortikoidų aktyvumą);
– slopina kraujagyslių spazmus (gerėja kraujotaka);
– gerina regeneraciją (stimuliuoja kolagenizaciją, randėjimą);
– ramina;
– padidina adaptacines organizmo savybes.
Indikacijos:
– ūminė ir lėtinė pneumonija, bronchinė astma, bronchitai;
– I – II stadijos hipertoninė liga;
– IŠL, miokardo infarktas (25–28 d.), o širdies nepakankamumas ne didesnis kaip IIA stadijos, įtampos stenokardija;
– reumatas;
– galvos smegenų aterosklerozė;
– osteochondrozė, osteoartrozės;
– opaligė, gastroduodenitai;
– lėtiniai adneksitai.
Kontraindikacijos:
– ūminiai uždegiminiai procesai;
– kraujavimai;
– kraujo ligos;
– IŠL ir kartu ramybės stenokardija, širdies nepakankamumas didesnis kaip IIA stadijos, širdies astma;
– opinė liga ir kartu prievarčio stenozė ar kraujavimas.
Mikrobangos (MB) – tai 1 – 10 cm ilgo elektromagnetinės bangos (dažnis 2375 MHz), dar vadinamos centimetrinėmis bangomis. Gydymui naudojamos nedidelio galingumo – iki 80 W. Šitos bangos kaip šviesa – atsispindi nuo kūno paviršiaus ir sudaro vadinamąsias „stovinčias bangas“. Dėl to audiniai gali perkaisti. Į audinius bangos prasiskverbia 3 – 5 cm.
Gydymo efektai:
– nuskausminantis;
– mažinantis spazmus;
– mažinantis uždegimą;
– sedatyvinis.
Indikacijos:
– ūminiai ir poūminiai uždegiminiai procesai ausų, nosies ir gerklės srityje, kvėpavimo organų ligos;
– potrauminiai ir distrofiniai procesai, artritai, miozitai, artrozės;
– lytinių organų poūminės ir lėtinės ligos (prostatitai, salpingitai ir kt.);
– pooperaciniai infiltratai;
– virškinimo trakto ligos.
Kontraindikacijos:
– miokardo infarktas, insultas, II° kraujotakos nepakankamumas;
– paūmėjusios virškinimo sistemos ligos;
– kraujo ligos;
– tireotoksikozė;
– epilepsija.
Milimetrinės bangos (mmB) yra ypač aukšto dažnio – nuo 30 000 iki 300 000 MHz ir nuo 10 iki 1 mm ilgio bangos. Pradėtos naudoti medicinoje neseniai – apie 1985 metus.
Gydymo poveikis:
– normina organizmo imuninę būklę ir sudaro galimybę kovoti su agresiniais veiksniais;
– skatina randėjimą, opų gijimą;
– mažina periferinių kraujagyslių priešinimąsi;
– mažina cholesterolio ir beta lipoproteidų kiekį;
– mažina stresą.
Indikacijos:
– skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė (verifikuota endoskopijos būdu);
– IŠL, progresuojanti stenokardija, miokardo infarktas;
– hipertoninė liga;
– ischeminis insultas, discirkuliacinė encefalopatija;
– artrozės;
– bronchinė astma;
– lėtinis pielonefritas;
– onkologijoje
– norint pagerinti adaptacines ir imunines organizmo savybes.
Kontraindikacijos:
– virškinimo trakto piktybiniai procesai;
– individualus netoleravimas.
« Senesni įrašai
