You are currently browsing the Fizioterapija category
Jie skiriami į 3 grupes:
A – ilgabangiai ultravioletiniai spinduliai (bangos ilgis 400 – 315nm),
B – vidutinių bangų ultravioletiniai spinduliai (bangos ilgis 314 – 280nm),
C – trumpabangiai ultravioletiniai spinduliai (bangos ilgis 279– 100nm).
Veikimo mechanizmas. Ultravioletiniai spinduliai į audinius įsiskverbia 0,1–1mm. Veikdami organizmą, sukelia biofizinius, humoralinius ir neurorefleksinius pokyčius, aktyvina biocheminius procesus audiniuose. Pagal bangos ilgį skirtingų grupių jie veikia nevienodai. A ir B grupių ultravioletiniai spinduliai dalyvauja vitamino D gamyboje, o C grupės spinduliai ardo vitaminą D. A ir B grupių ultravioletiniai spinduliai didina skrandžio sulčių sekreciją, o C grupės – rūgštingumą ir fermentų kiekį jose. Bakteriostatiniu ir bakteriocidiniu poveikiu pasižymi C grupės ultravioletiniai spinduliai.
Ultravioletiniams spinduliams veikiant ilgiau, po latentinio periodo (8 – 12 valandų) atsiranda eritema. Eriteminės dozės uždegimą mažina, desensibilizuoja, greitina epitelizaciją, nuskausmina, nes smegenų žievėje sudaro naują dominantę.
Gydymo poveikis:
– slopina uždegimą;
– desensibilizuoja;
– nuskausmina;
– sintezuoja vitaminą D;
– aktyvina jungiamąjį audinį;
– normina kalcio apykaitą;
– gausina interferoną kraujo serume.
Perdozavus ultravioletinius spindulius arba ilgai juos taikant, vystosi įvairios fotodermatozės. Taip pat yra duomenų, kad, ilgą laiką švitinant, vystosi piktybiniai odos augliai.
Aparatūra skirstoma į selektyvią, kuri generuoja tik vieną bangos ilgį, ir integralią, generuojančią visų trijų grupių ultravioletinius spindulius. Selektyvią aparatūrą sudaro visos liuminescencinės eriteminės ir bakteriocidinės lempos, o integralią aparatūrą – liuminescencinės aukšto slėgio lempos.
Metodika: vietinė ir bendroji. Prieš švitinant, būtina nustatyti kiekvieno paciento biodozę. Biodozė – tai minimalus apšvitinimas, kuris sukelia ribinę (slenkstinę) eritemą. Ji nustatoma naudojant Gorbačiovo–Dalfeldo biodozimetrą. Tai šeši langeliai, kuriuos paeiliui kas 1 min. ar 30 sek. atidengiame ir švitiname ultravioletiniais spinduliais.. Tiriama pilvo apatinė dalis arba dilbio lenkiamasis paviršius. Biodozometras turi standžiai priglusti prie odos. Anga švitinama iš 50cm nuotolio. Pirma anga gauna 6min laiko švitinimą, paskutinė – 1min. Vertiname po 8–12 val. Mažaiusias paraudimas be epidermio pabrinkimo ir bus spindulinis slenkstis. Biodozė bus tame langelyje, kuriame jau pastebima eritema. Matuojama W į cm2. Biodozė yra individuali kiekvienu konkrečiu atveju, priklauso nuo odos tipo, organizmo būklių, vartojamų medikamentų.
Bendras švitinimas ultravioletiniais spinduliais dažniausiai pradedamas nuo 1/8 arba 1/4 biodozės, kasdien pridedant po 1/4 biodozės, iki 3 biodozių. Dirbama suberiteminėmis dozėmis. Jeigu oda parausta, švitinimą reikia 3 – 5 dienom nutraukti. Jei norima švitinimo intensyvumą padidinti, reiktų arba padidinti procedūros trukmę, arba sumažinti atstumą iki šaltinio.
Vietinis švitinimas dažniausiai dozuojamas vadinamosiomis eriteminėmis dozėmis. Skiriamos mažos eriteminės dozės (atitinkančios 1 – 2 biodozės), vidutinės (3 – 4 biodozės) ir didelės (5 – 8 biodozės).
Vieną dieną eritemine doze galima švitinti 600–800 cm2 plotą, kartoti švitinimą galima po 2 – 3 dienų, dozę didinant 25 – 50%. Švitinant odos plotą iki 600 cm2. leidžiamas intensyvus dozavimas nuo l – 2 iki 5 – 6 biodozių vienai procedūrai. Biodozių skaičius palaipsniui didinamas. Daugiau švitinti netikslinga, nes mažėja odos jautrumas.
Gydymui ultravioletiniais spinduliais priskiriama vadinamoji PŪVA terapija, naudojama psoriazei gydyti. Tai švitinimas A grupės ultravioletiniais spinduliais ir kartu skiriant puvaleno, psoraleno ar kitus medikamentus psoriazei gydyti.
Indikacijos:
– pneumonija, bronchitas, bronchinė astma;
– rožė;
– neuritai ir radikulitai;
– infekuotos žaizdos;
– karbunkulai, furunkulai;
– reumatinis artritas, artrozės;
– grūdinimas;
– rachito profilaktika;
– psoriazė, difuzinis neurodermitas (PŪVA terapija).
Kontraindikacijos:
– piktybiniai augliai;
– II–III stadijos hipertoninė liga;
– inkstų ligos su jų funkcijos nepakankamumu;
– hipertireozė;
– fotosensibilizacija;
– toli pažengusi aterosklerozė;
– Adisono liga.
Netinka švitinti ultravioletiniais spinduliais tą dieną, kai ligonis tiriamas rentgenologiškai arba jam perpilamas kraujas.
Fototerapija (gydymas šviesa) – tai tam tikro optinio diapazono bangų naudojimas gydymui. Gamtoje sklindančios bangos sudaro platų elektromagnetinių svyravimų spektrą – nuo radijo bangų iki kosminių spindulių.
Optinis spektras skirstomas taip:
– infraraudonieji spinduliai;
– matomieji spinduliai;
– ultravioletiniai spinduliai.
Elektromagnetinis spektras:
1. Radio – TV bangos,
2. Diaterminės bangos,
3. Mikrobangos,
4. Infraraudonieji spinduliai 400mkm – 760nm,
5. Matomi spinduliai 760 – 400nm
6. Ultravioletiniai spinduliai 400 – 180nm
7. Rentgeno spinduliai
8. Gama spinduliai
9. Kosminiai spinduliai
Šviesos bangų charakteristika pateikta 2.4.3. lentelėje.
Gydymui naudojami 780–1400 nm bangos ilgio infraraudonieji spinduliai. Juos skleidžia elektros kaitinimo lempos.
Veikimo mechanizmas. Šiluma prasiskverbia iki 3 cm. Nuo šilumos išsiplečia kraujagyslės, greitėja kraujo ir limfos apytaka, mažėja raumenų tonusas. Išsiskiria biologiškai aktyvios medžiagos: acetilcholinas, histaminas, serotoninas ir kt.
Gydymo poveikis:
– mažina uždegimą;
– nuskausmina;
– spazmolizinis;
– skatinantis opų gijimą.
Metodika. Ligoniai turi jausti šilumą, neturi jausti deginimo, procedūros trukmė – 20–30–40 min.
Indikacijos:
– lėtiniai ir poūminiai procesai;
– traumos;
– neuralgijos.
Kontraindikacijos:
– polinkis kraujuoti;
– širdies nepakankamumas;
– ūminiai pūliniai procesai;
– encefalitai.
BIOPTRON šviesos terapija jau daugiau kaip 20 metų sėkmingai taikoma, minkštųjų audinių sužeidimams gydyti, skausmui malšinti ir žaizdų gijimui stimuliuoti. Daugelyje klinikų ir medicinos įstaigų atliktų tyrimų dėka, BIOPTRON šviesos terapija šiandien tapo modernios medicinos terapijos dalimi. Ji taip pat sėkmingai taikoma profilaktikai ir reabilitacijai.
Šviesos terapijos istorija
Šviesos terapija senovėje. Šviesos terapijos pritaikymas medicinoje turi ilgą istoriją. Pirmasis medicinoje naudotas šviesos šaltinis buvo natūrali saulės šviesa.
Dar senovės Egipte gydymo tikslams buvo naudojama saulės šviesa. Vėliau Hipokratas aprašė įvairių susirgimų gydymą saulės šviesa. Nors tais laikais saulės šviesos terapinis poveikis nebuvo moksliškai paaiškintas, romėnų bei arabu gydytojai, suvokdami jos gydomąją galią, taikė šviesos terapiją medicinoje.
Šiuolaikinė šviesos terapija. Maždaug prieš l00 metų danų gydytojas Niels Ryning Finsen padėjo pagrindus šiuolaikinei šviesos terapijai. 1903 metais jam buvo paskirta Nobelio premija už darbus šviesos terapijos srityje. Finsen sukūrė pirmąjį prietaisą, kuris skleidė šviesą panašią į saulės spindulius, tokiu būdu atkurta saulės šviesa turėjo aiškių privalumų, pavyzdžiui, buvo, galima, kontroliuoti intensyvumo ir skleidžiamos šviesos spektro parametrus.
BIOPTRON šviesos terapijos vystymasis. Šiuolaikinės fotomedicinos vystymosi pradžioje paprastai buvo naudojamos infraraudonųjų ir ultravioletinių spindulių spektro dalys.
1981 metais Vengrijos mokslininkų grupė, remdamasi lazerio terapijos pagrindais, sukūrė šviesos šaltinį, kuris skleidė matomą šviesą ir infraraudonuosius spindulius. Svarbiu parametru grupė laikė šviesos poliarizavimą. Remiantis šiomis technologijomis buvo sukurta BIOPTRON šviesos terapijos sistema.
„BIOPTRON“ šviesos savybės:
Poliarizacija, BIOPTRON šviesa yra poliarizuota šviesa. Tai reiškia, kad jos bangos sklinda lygiagrečiomis plokštumomis. BIOPTRON prietaise šviesos poliarizacijos laipsnis siekia maždaug 95%.
Polichromija. BIOPTRON šviesa yra polichromatinė. Tai reiškia, kad joje yra ne vieno bangų ilgio spinduliai kaip lazerio šviesoje, bet platus spektras. Įskaitant matoma šviesą ir infraraudonųjų spindulių spektro dalį, BIOPTRON šviesos bangų ilgio diapazonas yra nuo 480 iki 3400 n.m.
BIOPTRON elektromagnetiniame spektre nėra ultravioletinių spindulių.
Nekoherentiškumas. Priešingai nei lazerio šviesa, BIOPTRON šviesa yra nekoherentiška arba nefazinė šviesa. Tai reiškia, kad šviesos bangos yra nesinchronizuotos.
Mažos galios šviesa. BIOPTRON šviesos energijos intensyvumas yra žemas, vidutiniškai 2,4 J/cm2. Šis energijos intensyvumas turi biostimuliuojantį poveikį. Tai reiškia, kad šviesa gali teigiamai stimuliuoti įvairius biologinius organizmo procesus.
Biostimuliacija . BIOPTRON šviesa turi biostimuliuojantį poveikį: ji stimuliuoja šviesai jautrias vidines ląstelių struktūras ir biomolekules. Taip pradedamos grandininės ląstelių reakcijos ir sukeliamos vadinamosios antrinės reakcijos, kurios neapsiriboja gydoma vieta, bet veikia visą organizmą.
Teigiamas BIOPTRON šviesos poveikis:
– Skatina žaizdų gijimą
– Stimuliuoja ir moduliuoja audinių atstatomuosius ir regeneracinius procesus
– Stimuliuoja imuninę sistemą (organizmo gynybinę sistemą)
– Stimuliuoja metabolizmą
– Pasižymi priešuždegiminiu poveikiu
– Malšina skausmą
Kaip veikla BIOPTRON šviesos terapija. Biologiniam atsakui sukelti reikalinga šviesos absorbcija. Kūno audiniai ir ląstelės pasižymi unikaliomis šviesos absorbcijos (optinėmis galimybėmis), kurios apsprendžia, kokio bangos ilgio šviesa turi būti absorbuota, kad būtų suteiktas reikalingas gydomasis poveikis. Kiekviena ląstele absorbuos tik tam tikro ilgio šviesos bangas. Taigi, skirtingo ilgio bangos veikia skritingus kūno audinius ir ląsteles. Štai kodėl BIOPTRON šviesos terapijos sistema viename prietaise derina įvairaus ilgio bangas. BIOPTRON šviesoje yra matomos šviesos ir infraraudonųjų spindulių spektro dalys, todėl ši šviesa suteikia teigiamą poveikį gydant įvairiausias ligas ir negalavimus. Ir matomos, ir infraraudonosios šviesos spinduliai teigiamai veikia ląstele ir įtakoja teigiamus pokyčius jos viduje. BIOPTRON šviesos poveikio mechanizmas nėra vienpusis. Iš tikro BIOPTRON šviesos biostimuliacinis poveikis yra skirtingų mechanizmų veikimo rezultatas.
Pagrindiniai BIOPTRON šviesos terapijos sistemos poveikio mechanizmai:
– Adenozino trifosfato (ATF) gamybos stimuliavimas
– Kraujo apytakos gerinimas
– Fibroblastų aktyvumo ir kolageno gamybos didinimas
– Limfotakos suaktyvinimas
– Fagocitozės proceso stimuliavimas
– Šiluminis poveikis audiniams
– DNR ir RNR gamybos padidėjimas
– Nervinių audinių jaudrumo sumažinimas ir raumenų atpalaidavimas
– Enkefalinų ir endorfinų stimuliavimas.
„BIOPTRON“ šviesos terapijos sistemos patvirtintos kaip kliniškai veiksmingi medicinos prietaisai šioms indikacijoms:
Žaizdų gydymui:
*Žaizdų gydymui po traumų (sužeidimų)
*Nudegimams
*Žaizdų gydymui po operacijų
*Kojų opoms
*Praguloms
Skausmo malšinimui:
*Reumatologijoje
*Fizioterapijoje
*Sporto medicinoje
BIOPTRON šviesos terapijos sistema plačiai taikoma įvairiems vaikų negalavimams ir sužeidimams gydyti. Pagrindinės indikacijos:
Žaizdų gydymas:
*Žaizdų gydymas po traumų (sužeidimų)
*Nudegimai
*Žaizdų gydymas po operacijų
Skausmo malšinimas:
*Vaikų reumatologija
*Fizioterapija ir reabilitacija
*Sporto traumos
BIOPTRON šviesos terapija stimuliuoja ir pagreitina žaizdų gijimą stimuliuodama ir reguliuodama atstatomuosius procesus. Suteikia priešuždegiminį poveikį ir sustiprina žmogaus organizmo gynybinės sistemos funkcijas. BIOPTRON šviesa:
– Pagreitina žaizdų gijimą audinių granuliacijos proliferacijos pagalba.
– Pagreitina pažeistų audinių atsistatymą
– Sutrumpina laiką, kuris reikalingas visiškam žaizdų užgijimui
Nudegimai yra sužeidimai, atsiradę dėl šilumos, elektros ar cheminio poveikio. Nudegimai yra skirstomi į pirmo, antro, trečio, ketvirto laipsnio nudegimus, priklausomai nuo audinių pažeidimo gylio.
Pirmo ir paviršutiniams antro laipsnio nudegimams gali būti taikomas įprastas gydymas kartu su BIOPTRON šviesos terapija.
BIOPTRON šviesos terapija stimuliuoja ir ženkliai pagreitina nudegusios odos gijimą. Sumažėja randų atsiradimo tikimybė.
Skausmo malšinimas
Reumatologija. Artritas reiškia sąnarių uždegimą ir priskiriamas tiems negalavimams, kūne sukelia skausmą, patinimą, sąstingį ir sąnarių judrumo praradimą. Juvenilinis reumatinis artritas (JRA) yra dažniausiai pasitaikanti vaikų artrito forma. Ši atrito forma sukelia sąnarių uždegimą ir sąstingį daugiau nei 6 savaitėms 16 metų amžiaus ir jaunesniems vaikams. Pagrindinis visų rūšių JRA simptomas yra nuolatinis sąnarių patinimas, skausmas ir sąstingis, kuris paprastai sustiprėja rytais ar po miego. Daugiausia veikiami rankų ir kojų ir smulkieji sąnariai. JRA sergantys vaikai susiduria su augimo problemomis.
Pagrindinis gydymo tikslas yra išsaugoti aukštą fizinio ir socialinio aktyvumo lygį, užtikrinančią gerą gyvenimo kokybę.
BIOPTRON šviesos terapija reumatologijoje:
*Malšinamas skausmas ir sumažinamas jo intensyvumas
*Sutrumpėja rytinio sąstingio trukmė
*Padidėja pėsčiomis nueinamas nuotolis ir greitis
*Sustiprėja raumenys ir pagerėja kūno judesiai
*Išsaugomos pažeistų sąnarių judėjimo funkcijos
*Sumažėja patinimas
*Pagerėja miegas
Sporto medicinoje:
Vaikų ortopediniai negalavimai, įskaitant lūžimus ir kitas sportines traumas, gali būti gydomi BIOPTRON šviesa – pagreitėja gijimo procesas ir greičiau atsistato pažeistos funkcijos.
BIOPTRON šviesos terapija sporto medicinoje:
*Atpalaiduoja skaudančius raumenis
*Leidžia greičiau atsistatyti judėjimo funkcijoms
*Mažina sąnarių skausmą
Taip pat papildo šių negalavimų gydymą:
*Sutrenkimų
*Išnirimų
*Sausgyslių patempimų
*Įdrėskimų
*Įsipjovimų
*Mėlynių
Vaikų ligų reabilitacija reikalauja specializuoto gydymo, sutelkiant dėmėsi į skausmo malšinimą ir diskomforto pašalinimą, sąstingio mažinimą ir judėjimo galimybių didinimą. Taip pat labai svarbu atstatyti judesio funkcijas, motorinius įgūdžius, stabilumą ir pasitikėjimą.
Reabilitacijoje BIOPTRON šviesos terapija puikiai papildo tradicinį gydymą. Ji dažnai taikoma kartu su įprastinėmis fizioterapinėmis procedūromis, gydant įvairius negalavimus, kuriems reikalinga reabilitacija: kaulų lūžiai, sporto traumos, amputacija, nudegimai, kulkšnies ir kelio sužeidimai, peties ir alkūnių negalavimai, sausgyslių patempimai, sutrenkimai.
BIOPTRON šviesos terapija
*Malšina skausmą ir raumenų įtempimą
*Pagerina audinių maitinimą
*Mažina patinimą
*Stimuliuoja regeneracijos procesą ir žaizdų gijimą
*Pagerina sąnariu judesio funkciją
BIOPTRON šviesos terapijos privalumai
*Lengva naudoti
*Trumpas naudojimo laikas
*Platus pritaikymo spektras
*Saugus gydymas be žinomo šalutinio poveikio
BIOPTRON šviesos terapijos naudojimas yra ekonomiškai naudingas:
*Mažiau laiko praleidžiama ligoninėse
*Sutrumpėja reabilitacijos laikas
*Mažiau išlaidų vaistams ir tvarstomosioms medžiagoms
BIOPTRON šviesos terapijos taikymas yra lengvas, saugus ir patogus
BIOPTRON šviesos terapija turi būti taikoma individualiai.
Gydymo seanso trukmė taip pat visas gydymo kursas priklauso nuo kai kurių veiksnių, t.y. gydymo priežasties ir gydomos ligos būklės.
Priklausomai nuo indikacijos, BIOPTRON šviesos terapiją reikia taikyti 4 – 10 minučių per dieną.
Ultragarsas – tai tamprios terpės didelio dažnio išilginės krypties mechaniniai virpesiai, gaunami veikiant kristalus kintama elektros srove, dėl ko terpė tai suspaudžiama, tai atpalaiduojama. Veikia atvirkštinis pjezoefektas. Virpėjimo dažnis atitinka viršutinį akustinį diapazoną. Yra 3 akustiniai diapazonai: 1) iki 16 Hz – infragarsas, 2) nuo 16 iki 20 000 Hz – garsas, 3) daugiau kaip 20 000 Hz – ultragarsas. Žemo dažnio – 20 – 40 kHz ultragarsas naudojamas chirurgijoje, vidutinio dažnio – 0,8–3 MHz – fizioterapijoje ir aukšto dažnio – diagnostikai.
Juo didesnis virpesių dažnis, juo poveikis ryškesnis odoje ir poodyje.
Poveikis:
1. terminis (mikrocirkuliacinis, audinių medžiagos, apykaitos, difuzinis kitimas)
2. mechaninis (membranos pralaidumo kitimai)
3. netiesioginis (fizikinis, cheminis)
Mažina uždegimines reakcijas, nuskausmina, rezorbcinis, adaptacinis, katodinis, sąnarių judrumo didinamas.
Veikimo mechanizmas:
1. Mechaninis poveikis – tai lyg „mikromasažas“ subląsteliniame lygyje. Kinta membranų laidumas, greitėja difuzija ir osmosas, gerėja trofika, spartėja medžiagų apykaita, susidaro puresnis jungiamasis audinys.
2. Šiluminis poveikis – kai kaupiasi šiluma ultragarso bangų energiją sugeriančiuose audiniuose. Nuo to gerėja kraujotaka, o tai nuskausmina ir rezorbuoja.
3. Fizikinis – cheminis poveikis, kurio metu susidaro biologiškai aktyvios medžiagos, kinta pH, fermentinės sistemos; dėl poveikio simpatiniams ir parasimpatiniams mediatoriams sinapsėse – ganglioblokuojantis efektas; ypač yra veikiamas jungiamasis audinys, slopinami distrofiniai procesai, gerinama kaulinio audinio konsolidacija.
Gydymo poveikis:
– ramina uždegimą;
– spazmolizinis;
– nuskausminantis;
– fibrolizinis;
– hiposensibilizuojantis;
– rezorbuojantis;
– adaptacinis.
– katabolinis
– baktericidinis
Indikacijos:
*Sąnarių, kaulų, raumeninio audinio ligos, lūžiai,
*Neūmus reumatoidinis artritas,
*Kraujotakos sutrikimas,
*Vidinių organų sutrikimai,
*PNS ligos ir traumos,
*Odos pažeidimai, raudoni audiniai,
*Atviros žaizdos, pragulų opos,
*Degeneraciniai distrofiniai sąnarių ir stuburo pakitimai,
*Sulėtėjusi kaulų konsolidacija po lūžio,
*Plaučių ir bronchų uždegimai,
*Virškinimo trakto ligos,
*Sąauginiai procesai,
*Gimdos ir jos priedų uždegimai,
*Ausų, nosies ir gerklės ligos.
Kontraindikacijos (absoliučios): akis, širdis, nėštumas, epifiziniai diskai (vaikams), smegenų audinys, sėklidės.
(reliatyvios): jutimų praradimas, endoprotezai, būklė po laminektomijos, augliai, traumų pasekmės, tromboflebitai ir varikozė, pūlingas uždegimas, CD, žydinti osteoporozė, kraujo krešėjimo sutrikimai, aktyvi tuberkuliozė, sklerodermija, bronchektazinė liga, toksikozės atvejai, II stadijos hipertoninė liga, sunki bendra ligonio būklė, širdies stimuliatorius, IŠL ir kartu stenokardijos priepuoliai, endokrininės ligos, ypač tireotoksikozė.
Parametrai
Ūmus (mechaninis poveikis) – 3MHz. Lėtinis – pastovi srovė – 1MHz.
Fonoforezė – vaistų įvedimas ultragarso pagalba. 3 – 5% tepalus vartoti.
Procedūros metu tiesiogiai veikiamas židinys arba refleksogeninė zona, galimas impulsinis ir nepertraukiamas režimas. Ultragarso ir kūno paviršiaus kontaktui gerinti oda ištepama vazelinu ar lanolinu, galima ultragarsą taikyti vandens terpėje.
Metodika: labilioji ir stabilioji. Dozuojama W/cm2:
– mažos dozės – 0,05–0,4 W/cm2;
– vidutinės dozės – 0,5–0,8 W/cm2;
– didelės dozės – 0,9–1,2 W/cm2.
Procedūros trukmė – 10–16 min. Gydymo kursas – 10–12– 16 procedūrų. Kartoti kursą galima po 1,5–2 mėn. Tą dieną, kai ligonis tiriamas rentgenologiškai, procedūros neskiriamos. Taip pat dažnai naudojama fonoforezė, kai medikamentai (hidrokortizonas, kalio jodidas, terilitinas, eufilinas ir kt.) į audinius įterpiami ultragarsu. Vaistai įvedami po oda, susidaro mažas vaistų depas ir trumpai veikiama. Reikia taikyti nepertraukiamą režimą 0,8 – 0,6W/cm2.
Šviesos terapija: elektromagnetinis spektras, infraraudonieji spinduliai, poliarizuota šviesa
Šalčio sukeliami pokyčiai organizme:
1) Hemodinaminiai efektai
* pradinis kraujo tėkmės sulėtėjimas dėl ūmaus kraujagyslių spazmo ir kraujo klampumo padidėjimo.
* vėlesnis kraujo tėkmės sulėtėjimas dėl pastovios vazodiliatacijos.
2) Neuromuskuliniai efektai
* sumažėjęs nervų laidumas.
* padidėja skausmo jutimo slenkstis.
* veikia į raumens jėgą priklausomai nuo procedūros trukmės: < 5min – izometrinis raumenų susitraukimas (padidėja jėga); > 30 min. – sumažėja ir pradeda didėti po l val.
* mažina raumens spastiškumą: stimuliuoja odos receptorius ir slopina raumens aktyvumą, ilgiau šaldant tiesiogiai veikia į raumens verpstę.
* palengvina raumens susitraukimą atliekant trumpalaikį (kelių s) masažą ledu. Bet efektas trumpalaikis.
3) Metaboliniai efektai
* lėtina medžiagų apykaitą. Šaltis taikomas ūmaus uždegimo metu su tikslu mažinti uždegimą ir temperatūrą.
Šalčio gydomasis poveikis
1) Mažina uždegimą.
Ypač ūmaus uždegimo metu, potrauminiu ūmiu periodu (2–3 paros po traumos).
2) Mažina audinių paburkimą ir edemą.
3) Mažina skausmą.
4) Mažina spastiškumą.ir atpalaiduoja raumenų spazmus.
5) Palengvina judesius.
6) Išsėtinės sklerozės simptomų mažinimas
Sumažina nuovargį, padidina raumenų jėgą, stabilizuoja laikyseną.
Kontraindikacijos
1) Padidėjęs jautrumas šalčiui ( šalčio urtikarija).
2) Šalčio netoleravimas pasireiškia stipriu skausmu, sustingimu ir odos spalvos pokyčiais.
3) Krioglobulinemija.
4) Paroksizminė šalčio hemoglobinurija.
5) Periferinės kraujotakos sutrikimai (CD, Reino sindromas).
6) Pažeistų periferinių nervų vietoje (nes lėtina nervų regeneraciją). Atsargiai naudoti esant:
*Vietose, kur arti paviršiniai nervai.
* Virš atvirų žaizdų (ypač gilių, nes lėtėja žaizdos gijimas).
* Hipertenzijai.
* Jutimų sutrikimams.
* Labai jauniems ir seniems pacientams (sutrikusi termoreguliacijai, sunku bendrauti)
Žalingi efektai:
* Audinių nekrozė (bei audinių temperatūra nukrenta iki 15 °C ).
* Nušalimas.
* Laikinas ar pastovus nervų pažeidimas.
Šalčio terapijos metodai
1) Šalčio ir ledo paketai.
Šalčio paketai pripildyti silikoninio gelio, >° 0° iki 5°C.
Ledo paketai sudaužyti ledo gabaliukai plastikiniame maišelyje. Ant odos dedamas rankšluostis, suvilgytas šiltu vandeniu, kad pacientas spėtų priprasti prie šalčio poveikio. Naudojant ledo paketus dedamas sausas rankšluostis, kad būtų didesnis šaldymo efektas. Trukmė 10–15 min.
2) Masažas ledu.
Naudojami ledo puodeliai arba ledai ant pagaliuko. Po galūne reikia patiesti medžiagą sugerti vandeniui. Trukmė 5–10 min. Galima taikyti mažiems ir nelygiems paviršiams šaldyti (pvz. kulnis).
3) Kontroliuojamo šalčio spaudimo aparatai.
Veikia 2 faktoriai: šaltis ir spaudimas. Ant sąnarių uždedamas specialus aplikatorius ir aparatu reguliuojama šalčio temperatūra ir spaudimas. Taikoma pooperaciniu periodu galūnių uždegimui, edemai mažinti. Galima naudoti visą dieną kasa 2 vai. po 15 min.
4) Šalto garo purkštuvai.
Purkštuvai su etilo chloridu ar Fluori – Methane. Šaldo užgarinimo būdu. Pirmiausia šaldoma i trigerinius taškus, paskui – pagal raumeninių skaidulų kryptį, padaromos 2–5 linijos. Aplinkiniai plotai uždengiami, kad nenušaltų. Atstumas 45 cm.
5) Kitos priemonės:
* Sušaldyti šlapi rankšluosčiai.
* Ledo ar šalto vandens kibiras.
* Šaltos sūkurinės vonios.
* Kontrastinės vonios.
Šilumos sukeliami pokyčiai organizme:
1) Hemodinaminiai efektai.
* Vazodiliatacija.
2) Neuromuskuliniai efektai.
* Pagerina motorinių ir sensorinių nervų laidumą ir sumažina jautrumo slenkstį. Pagreitėja po 2 m/s kiekvienam I°C.
* Padidėja skausmo jutimo slenkstis.
* Sumažėja raumenų jėga ir ištvermė po 30 min. ir sugrįsta į pradinį lygį po 2 vai.
3) Metaboliniai efektai.
* Pagreitėja medžiagų apykaita.
4) Pažeistų audinių elastingumas.
* Padidina kolageno elastingumą, suminkština randus. Didžiausias efektas gaunamas, kai šildoma 40–45°C 5 –10 min.
Paviršinės šilumos gydomasis poveikis:
1) Mažina skausmą.
* Tiesiogiai per odos termoreceptorius.
* Netiesiogiai. Sumažėja raumenų spezmas, išemija.
* Psichologinis. Komforto jausmas, atsipalaidavimas.
2) Padidina judesių amplitudę ir sumažina sąnarių sustingimą.
3) Pagreitina paviršinių žaizdų gijimą.
4) Infraraudonieji spinduliai gydo: K Psoriazę.
* Paviršines opas. Kontraindikacijos
1) Ūmus uždegimas ar trauma. Negalima šildyti 2–3 paras po traumos.
2) Esanti ar įtariama hematoma.
3) Tromboflebito vietoje.
4) Jutimų sutrikimai.
5) Piktybinių navikų projekcijoje. Atsargiai naudoti esant:
* Nėštumui.
* Kraujotakos sutrikimams. x Edemos vietoje.
* Širdies nepakankamumui.
* Metaliniams implantams.
* Atviras žaizdas (taikant parafino aplikacija).
* Odos vietoms užteptoms tepalais ar kremais, dirginančiais odą.
Žalingi efektai
1) nudegimas.
2) Alpimas, silpnumas.
3) Kraujavimas.
4) Odos ir akių pažeidimas dėl infraraudonų]ų spindulių poveikio.
Šilumos terapijos metodai
Giluminio šildymo metodai
1) Ultragarsas.
2) UAD.
3) Mikrobangų terapija.
4) Induktotermija. Paviršinio šildymo metodai
1) Šilumos paketai
Pripildyti silikoninio gelio. Šildomi specialiuose aparatuose iki JO–IS^C. Paketas įvyniojamas į 6 sluoksnių sausą rankšluostį. Trukmė 20 min.
2) Parafinas
Parafinas + mineraliniai aliejai 6:1; 7:1. T °45–50 °C. Metodai:
1. Panardinimo – ištraukimo metodas.
Panardinama plokštelė į parafiną ir ištraukiama. Palaukiama, kol sustings. Pakartoti 6–10 kartų. Įvynioti plokštelę į plastikinį maišelį ir į rankšluostį. Trukmė 10–15 min. arba kol atšals.
2. Panardinimo metodas.
Panardinama plokštelė į parafiną ir ištraukiama. Palaukiama, kol sustings. Panardinti ir laikyti 20 min.
3. Užtepimo metodas.
Užtepti 6–10 parafino sluoksnių ant odos, įvynioti į plastikinį maišelį ir į rankšluosti. Trukmė 20 min. arba kol atšals.
4. Aplikacijos.
3) Gydymas karštu oru.
Sausas cirkuliuojantis oras specialiuose aparatuose atiduoda šilumą kūnui konvekcijos būdu. Tinka galūnėms gydyti. T °38–48 °C, 20 min.
4) Šilta sukūrime vonia.
5) Infraraudonasis spinduliavimas.
Naudojami IFA spinduliai, 50–1500 W, atstumas 45–60 cm. Trukmė 15 min. (poūmi stadija) ir 30 min. (lėtinė stadija).
Elektros stimuliacija (ES) – tai elektros srovės naudojimas audinių ir organų funkcijai aktyvinti bei stiprinti. Audinių ir organų stimuliacija per odą, mechaniškai nepažeidus jos vientisumo, vadinama transkutanine. ES procedūros gali būti atliekamos nuolatine ir kintamąja elektros srove įvairiose žmogaus kūno vietose, atsižvelgiant į stimuliuojamųjų audinių jautrumą bei funkcinę būklę. Nuolatinės elektros srovės stimuliaciniai impulsai būna skirtingos trukmės (0,5–300 ms) bei formos, 30–150 Hz dažnio. Elektros srovės stiprumas siekia iki 100 mA. Impulsų serijas pertraukia pauzės. Impulsų serijos ir pauzės trukmių tarpusavio santykiai laiko atžvilgiu labai įvairuoja, pvz.: 1:1, 1:2, 1:3, 1:6. Esminis šio metodo privalumas – sužadinti audinių funkciją (pvz., sutraukti raumenis palyginti nedidele srove). Motorinių nervų bei įnervuojamų raumenų stimuliavimui naudojama kintamoji sinusoidės formos, 2–10kHz dažnio, moduliuota serijomis (su dirginimo ir pauzių periodais) elektros srovė. Esminis šio metodo privalumas – minimalus po elektrodais odoje esančių receptorių dirginimas.
Poveikio mechanizmas. Impulsinę audiniais tekančią elektros srovę staiga įjungus ar išjungus, pusiau laidžių audinių membranose susikaupia daug vienaženklių jonų. Tai keičia jų poliaringumą, ląstelėse esančių koloidų būklę. Ląstelės sudirginamos. Stimuliuojami audiniai ir organai aktyvina veiklą (pvz., raumeninis audinys susitraukia). Norint, kad stimuliuojamasis audinys susitrauktų kuo natūraliau, naudojami impulsai, gebantys per trumpiausią laiką pasiekti maksimalų efektą. Tokia savybe pasižymi stačiakampio arba trikampio formos impulsai. Impulso trukmė – 0,5–1ms. Stimuliuojamasis raumuo ar jų grupės periodiškai susitraukia (impulsų serija) ir atsipalaiduoja per pauzę po impulsų serijos.
ES poveikis audiniams yra daugiakontūrinis. Vienas jų – hipertrofuoja raumenų skaidulos. Literatūroje nurodomas ir galingas jos hiperplastinis poveikis. Raumeniui hipertrofuojant, didėja jo jėga, ištvermė (vidutiniškai 40 proc.). Fiziologiniai veiksniai, sąlygojantys raumens jėgą, labai įvairūs. Bene svarbiausias veiksnys – susitraukime dalyvaujančių neuromotorinių vienetų kiekis. Juo daugiau jų dalyvauja, tuo raumuo stipriau susitraukia. Natūralus raumens susitraukimas savo struktūra iš esmės skiriasi nuo dirbtinio, sukelto elektros stimuliatoriaus. Tačiau šitaip treniruojant raumenį jo jėga ir ištvermė vystosi greičiau. ES didina raumenyse glikogeno, ATF, mioglobino, fosforo rūgšties kiekį. Dėl ES poveikio greitėja šių medžiagų resintezė.
ES iš esmės gerina griaučių raumenų kraujo apytaką. Fibriliaciniai raumens susitraukimai (kai stimuliuojant pradeda trūkčioti pavienės skaidulos, visam raumeniui dar nesusitraukinėjant) padidina jame esančio kraujo kiekį 10–15 proc. Tokia raumens kontrakcija nedeformuoja jame esančių kraujagyslių spindžių ir nesutrikdo kraujo apytakos, todėl trofiniai procesai nesutrikdomi.
Kitoks yra kraujo apytakos vaizdas raumenyse, jam susitraukinėjant submaksimalia jėga (75 proc. maksimaliai galimos jėgos). Raumeniui susitraukiant submaksimalia jėga, deformuojasi raumens kraujagyslių, ypač venų, spindžiai, sumažėja kraujo apytaka. Raumuo dirba hipoksijos sąlygomis. Kaupiasi „kraujo skola“. Ji kompensuojama tik procedūrai pasibaigus, kai raumens kraujagyslių spindžiai jau nesideformuoja. Tuo metu kraujo raumenyje teka kelis kartus daugiau, palyginti su registruotuoju prieš stimuliaciją.
Fibriliacinis raumens susitraukimas ES metu jo beveik nenuvargina, o submaksimalus – nuvargina greit. Todėl silpnesniems ligoniams rekomenduotinas pirmasis, nors abiem atvejais periferinė kraujo apytaka gerėja.
Norint stiprinti ligonių raumenis, patartina dirbti submaksimalia jėga. Rekomenduojamas kuo ilgiausią pauzę tarp raumens susitraukimų turintis ES režimas. Toks ES būdas dėl minimalaus kraujagyslių spindžius deformuojančio poveikio mažiausiai trikdo kraujo apytaką. Todėl stimuliuojamojo raumens darbingumas yra didžiausias.
Tarkim yra skausmas kaklo srityje, ten uždedama ES, tada skausmas liaunasi, todėl kad: jis veikia dviem kryptim – pirmoji – jis eina į stuburo smegenis, o tam stubure ES tarsi užkerta (stemoforas) skausmo kelią į skausmo analizės centrus. Skausmo analizatoriai negauna skausmo impulsų, jis nežino, kad yra skausmas. Antra – stimuliuojant iškart paveikiamas skausmo centras kitais keliais ir skausmo centras reaguoja į mažesnį ateinantį skausmą. Atidaro čiaupą, kuriuo pasipila visos polimentinės medžiagos, endogeniniai polipeptidai, kurie (endorfinas, enkafelinas ir kt.) užblokuoja skausmą – dalis skausmo uždarytas ir nebepraeina, dalis naikinamas polipeptidais, todėl skausmas sumažėja arba visai pranyksta. ES aktyvina organus, kurie sugeba gaminti morfijų, kad jis galėtų malšinti skausmą.
ES mechanizmų yra maždaug 7. Vienas iš jų – visi mūsų jausmai (skausmas ir ne) siunčiami iš skausmo ir neskausmo receptorių, kurie patenka į nugaros smegenis, užpakalinius ragus. Čia yra želatininė masė, kuri sudaryta iš T ląstelių. Visi jutimai ateina į T ląsteles, čia kaupiami, tuo nuskausminančiosios ES paskirtis – kad reikia pasiųsti galingą impulsą neskausmo laidais, kad jie gausiai plūstant užpildytų T ląsteles ir kita informacija skausmo, kuri plinta lėčiau, jau nebepatektų į T ląstelę, jos jau nebepriimtų. Esant lėtiniam skausmui duodama gausesnė, stipresnė informacija.
ES metodika. Prieš elektros stimuliaciją tikslinga atlikti elektrodiagnostiką. Nustatomas raumens nervo degeneracijos laipsnis bei optimalūs elektrostimuliacijos srovės parametrai. ES kurso trukmė – iki 10 procedūrų. Po to daroma 10 dienų pertrauka. Gydymo poveikį stiprina ir stimuliuojama nepakenktoji pusė. Tokia ES metodika maždaug trečdaliu gerina nestimuliuojamos pusės kraujo apytaką, skatina raumens motorinę veiklą. Prieš atliekant ES procedūras, oda nuvaloma medicininiu spiritu. Šitaip pagerinamas stimuliacinės srovės skvarbumas į poodinius audinius, mažinamas nemalonus dirginimo pojūtis po elektrodais.
TENS pagrindiniai parametrai:
1. Tiesioginė ir kintama srovė;
2. Srovės poleriškumas;
3. Impulso dažnis;
4. Impulso trukmė;
5. Impulso stiprumas;
6. Parametrų moduliacija.
FES – funkcinė elektrostimuliacija.
FES indikacijos:
– esant neurologiniai raumenų patologijai;
– skeletinių raumenų patologijai;
– griaučių raumenų silpnumas (atrofijos, hipotrofijos):
pacientai po CNS pažeidimų (insultai, galvos, stuburo traumos),
pacientai po ortopedinių operacijų, sąnarių protezavimo, gipso, sausgyslių įplysimo,
po periferinių nervų pazeidimo;
– raumenų kraujotakos gerinimui;
– edemų mažinimui;
– šlapimo pūslės funkcijos sutrikimams gydyti;
– pragulų, tofinių opų gydymui;
– obstipacijos;
– tromboembolijų profilaktikai;
– skoliozės;
– riebalinio audinio sluoksnio mažinimui, celiulito mazinimui;
– gamybinio nuovargio profilaktikai, gydymui,
– urologijoje;
–endokrinologijoje.
ES (bendros) indikacijos:
– raumenų hipo – ir atrofijos, jų jėgos bei ištvermės mažėjimas, ypač parezių bei paralyžių (centrinės bei periferinės kilmės atvejais);
– diafragmos ir kvėpuojamųjų raumenų, gerklų raumenų funkcijos nusilpimas;
– diabetinės kilmės angiopatijos, obliteruojantis endarteritas, trofinės opos, pragulos, sunkiai gyjančios pooperacinės žaizdos;
– skausmams malšinti;
– po operacijos sutrikusioms skrandžio, žarnyno, šlapimo išskyrimo funkcijoms grąžinti;
– šlapimo pūslės ir raukų, šlapimtakių, gimdos motorikos patologija;
– reparacinės osteogenezės sutrikimas;
– hipokinezės, hipodinamijos pasekmių profilaktika.
ES (bendros) kontraindikacijos:
– sunki ligonio būklė;
– jautrumas elektros srovei;
– karščiavimas (temperatūra aukštesnė nei 38° C);
– piodermijos elektrodų uždėjimo vietose;
– įvairiausio pobūdžio kraujavimai;
– inkstų ir tulžies pūslės akmenligė (kartu ir uždegiminis procesas);
– ūminė plaučių tuberkuliozė;
– ūminis tromboflebitas;
– atviri kaulų lūžiai.
Šiuo metodu gydant, organizmą veikia dvi vidutinio dažnio impulsinės srovės, kurių viena nekintanti 5000 Hz, o kita 4900 Hz, ir dėl jų interferencijos susidaro nauja žemo dažnio srovė nuo 1 iki 200 Hz, kurios amplitudė palengva kinta nuo nulio iki maksimumo, ir atvirkščiai. Tai nauja vidutinio dažnio kintamoji srovė, kuri, periodiškai kišdama, sudaro vadinamąjį „mušimo – plakimo“ efektą. Elektrodai išdėstomi taip, kad stovės dengtų viena kitą, kai srovės susikerta jos viena kitą susriprina.
Veikimo mechanizmas ir gydymo poveikis: giliai audiniuose aktyvėja medžiagų apykaita, gerėja periferinė kraujotaka, dėl to mažėja uždegimai, gerėja rezorbcija. Ypač jautri interferencinėm srovėm vegetacinė nervų sistema. Nuskausminimo poveikis mažesnis, negu DDS ar SMS.
Metodika. Naudojama dvi elektrodų poros. Nuo reguliuojamos srovės dažnio (kuris gali būti laisvai keičiamas) priklauso terapijos poveikis: naudojant 1 – 10 Hz dažnį, didėja vegetacinės nervų sistemos tonusas, 25 – 50 Hz dažnis sutraukia raumenis, 90 – 100 Hz – nuskausmina ir blokuoja simpatinę nervų sistemą. Bipoliarinė interferencija – kai naudojami 2 elektrodai
Dozavimas:
1. Dažnis (skirtumas tarp nešančių srovių. Kai procesas aktyvus, patartina pradėti nuo pastovaus dažnio. Dažnis gali būti ir pastovus ir kintamas, priklausomai nuo reikiamybės).
2. Srovės intensyvumas (gerai jaučiama vibracija, švelniai jaučiama vibracija, iki toliarancijos)
3. Procedūros trukmė – 1 lauku – 12 – 15min.
Prie šių srovių greit priprantama.
Indikacijos:
– neuritai, neuralgijos, mialgijos;
– padidėjęs jautrumas plexus solaris srityje;
– vegetodistonijos.
Kontraindikacijos:
– kraujavimai;
– ūminiai uždegimai;
– sąnarių pažeidimas ir kraujo išsiliejimas.
Diadinamines sroves (DDS) gydymui pasiūlė prancūzų gydytojas stomatologas P. Bernaras, todėl šis metodas dar vadinamas jo vardu – Bernaro srovės. Gydant šiuo metodu, organizmą veikia nuolatinės žemo dažnio (50– 100 Hz) nedidelio stiprumo (iki 50mA) ir mažos įtampos impulsinės srovės.
Naudojama 7 rūšių DDS.
1. Vientaktė fiksuota – VF. Pusiau sinusoidinė, 50 Hz dažnio, dirginanti po elektrodais, sukelianti vibraciją.
2. Dvitaktė fiksuota – DF. Pusiau sinusoidinė, 100 Hz dažnio srovė; jos keliama vibracija smulkesnė, ją geriau toleruoja ligoniai; veikia slopinančiai, gerina kraujotaką.
3. Trumpi periodai – TP. Tai DDS, kai VF ir DF impulsai kartojasi kas 1,5 sek. Toks intervalas ne taip pripratina, geriausiai nuskausmina, gerina trofiką, kraujotaką.
4. Ilgi periodai – IP. Tai irgi VF ir DF srovių kombinacija, tik kitokiu periodiškumu: VF 4 sek., DF 8 sek., visas periodas 12 sek. Slopina, nuskausmina, rezorbuoja, gerina kraujotaką.
5. Sinkopės ritmas – SR. Vieno periodo fiksuota su pauzėmis 50 Hz dažnio srovė, skatina raumenų susitraukimą ir atsipalaidavimą, tinka elektrostimuliacijai.
6. Vientaktė banguota – VB. Impulsinė 50 Hz srovė, kai amplitudė per 2 sek. lėtai didėja, po to 4 sek. laikosi ir per 2 sek. vėl grįžta iki 0. Visas periodas trunka 12 sek., tinka elektrostimuliacijai.
7. Dvitaktė banguota – DB srovė, analogiška VB, tik dažnis – 100 Hz; viso periodo trukmė, kaip ir VB, – 12 sek.; tai švelniai veikianti srovė, tinkanti elektroforezei.
Diadinaminių srovių veikimo mechanizmas sudėtingas. Jos:
– blokuoja nervinių skaidulų receptorius;
– smegenų žievėje sudaro dominantę, kuri slopina skausmo židinį;
– veikia vegetacinius darinius nervuose ir raumenyse;
– gerina kraujotaką, mažina edemą;
– didina endorfinų, turinčių opiatinių savybių, kiekį centrinėje nervų sistemoje;
– gerina audinių trofiką.
Gydymo poveikis:
– nuskausminantis,
– stimuliuojantis,
– mažinantis uždegimą,
– mažinantis edemą.
Metodikos: elektrodai kaip elektroforezės arba taškiniai. Labai svarbu tiksliai nustatyti skausmo vietą. Labiausiai nuskausmina minusinis polius, todėl skausmo vietoje reikia dėti katodą. Juo mažesnis elektrodas ir juo stipresnę vibraciją pakels ligonis, juo greitesnis nuskausminimo efektas. Jei po 3– 5 procedūrų efekto negaunama, procedūrą reikia keisti. Jei kankina skausmas, galima skirti 2– 3 procedūras per dieną.
Indikacijos:
– periferinės nervų sistemos ligos, vyraujant skausmo sindromui (neuralgijos, neuritai, radikulitas);
– lėtinės virškinimo trakto ligos;
– periferinės kraujotakos sutrikimai;
– simpatalgijos;
– traumos;
– miozitai.
Kontraindikacijos:
– ūminiai pūliniai uždegiminiai procesai;
– nefiksuoti kaulų lūžimai;
– tromboflebitai;
– kraujavimai;
– II– 111° kraujotakos nepakankamumas.
Bendrinės kontraindikacijos:
– širdies ekstrasistolės,
– arti kardiostimuliatorius,
– prieširdžių virpėjimas.
Galvanizacija – gydymas žemos įtampos nuolatine srove; jos šaka – gydomoji elektroforezė. Galvaline vadinama srovė, visą laiką tekanti viena kryptimi.
Galvanizacija:
–vietinė – kai srovė veikia nedidelį kūno plotą;
–bendrinė – kai visą organizmą
Galvanizacijos fiziologinis poveikis
Visas organizmas, taip pat ir įvairūs jo audiniai, yra sudėtingas elektrolitinis t–las. Jonai, esantys audinių viduje, veikiami pastovaus elektrinio lauko, atsirandančio tarp dviejų elektrodų, pradeda judėti. Ląstelėse jonų ryšys, prasideda poliarizacija. Pasikeitus biofizinėms savybėms, padidėja ląstelių ir audinių jaudrumas. Energingiau vyksta medžiagų apykaita. Sveika oda sudaro didelę varžą nuolatinei srovei. Galvaninė srovė pradeda veikti organizmą per odą ir joje esančius nervinius receptorius. Galvanizuojamas žmogus jaučia dilgsėjimą, deginimą „skruzdžių bėgiojimą“ paprastai tose vietose, kur uždėti elektrodai. Po procedūros tose vietose būna hiperemija, kartais oda pabrinksta, net atsiranda dilgėlinis bėrimas.
Galvanizacija sukelia ne tik vietinę odos reakciją. Pagrindinis jos veikimo mechanizmas – refleksas, atsirandantis, srovei sudirginus odos ir gilesnių audinių nervinius receptorius, šis dirginimas per centrinę ir vegetacinę nervų sistemą perduodamas į įvairius organus , ir pakinta jų aprūpinimas krauju, medžiagų apykaita bei trofika
Organizmo atsakomojoje reakcijoje dalyvauja ne tik vegetacinė nervą sistema, bet ir aukštesnieji centrai– galvos smegenų didžiųjų pusrutuli žievė.
A.Ščerbakas ir jo mokykla nustatė, kad atisakomosios reakcijos į nervinių receptorių dirginimą gali kilti ne tik tuose segmentuose, kurių odą veikia srovė, bet ir tolimesniuose, dalyvaujant požievio ir žievės centrams.
Elektroforezė – galvaninės srovės panaudojimas įvairiems vaistų jonams į organizmai įvesti.
Elektroforezės fiziologinis veikimas susideda iš pačios galvaninės srovės poveikio ir jos įvedamų jonų farmakologinio veikimo. Odoje po elektrodu, kurio tarpiklis suvilgytas vaistais, susikaupia jonų, ir susidaro vadinamasis „odos depas“. Iš šio depo vaistų jonai labai pamažu ir tolygiai patenka į bendrąją kraujo apytaką ir gana lėtai pasišalina iš organizmo (lėčiau negu leidžiant į odą ar po oda); jie veikia specifiškai, nors jų koncentracija audinyje ir nedidelė. Taip yra dėl to, kad pati srovė padidina organizmo jautrumą tiems vaistams.
Indikacijos galvanizacijai ir įvairių vaistinių medžiagų elektroforezei:
– periferinės nervų sistemos ligos:
*sėdimojo ir veldinio nervo neuritai,
*juosmens – kryžkaulio radikulitas,
*kaklo – pečių pleksitas,
*polineuritas,
*trišakio, pakaušinio, klubinio ir tarpšonkaulinių nervų neuralgija;
– funkciniai ir organiniai, centrinės nervų sistemos pažeidimai:
*neurozės,
*migrena,
*akroparestezijos,
*poliomielitas,
*nugaros ir galvos smegenų traumų liekamieji reiškiniai;
– sąnarių lėtiniai uždegimai:
*infekciniai ir trauminiai artritai (kad rezorbuotųsi uždegiminiai židiniai ir suminkštėtų randai);
– vidaus organų lėtiniai uždegimai:
*lėtinis gastritas,
*lėtinis cholecistitas;
– skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė;
– liekamieji reiškiniai po traumų;
– užsitęsus konsolidacijai, lūžus kaulams;
– skausmo sindromas;
– akių ligos
Kontraindikacijos
–piktybiniai navikai,
–odos pažeidimai,
–kai kurios egzemos formos,
–ūminiai uždegimai ir spinduliavimai,
–širdies ir kraujagyslių sistemos dekompensaciją,
–aktyvi plaučių tuberkuliozė,
–atsikosėjimas krauju ir kraujavimai,
–galvaninės srovės nepakentimas.
Aparatūra
Galvaninė srovė tiekiama galvanizacijos aparatu AGN–1 kuris yra elektroninis įprastos kintamosios srovės lygintuvas. Aparato viduje yra žeminantysis transformatorius ir lygintuvas, kurie miesto tinklo kintamąją srovę pakeičia nuolatine galvanine. Elektrodai naudojami įvairaus dydžio ir formos, 0,3 – 1,5 mm storio valcuoto švino lanksčios plokšteles, Galvaninė srovė dozuojama pagal srovės tankį nuo 0.03 iki 0.1mA 1cm elektrodo. N.Kaplunas savo darbais įrodė, kad efektyvesnės mažos dozės galvaninės srovės dozės (grafitinio audinio plokštelės).
Gydant galvanizacija, reikia turėti ne mažiau kaip 2 elektrodus.Vienas prijungiamas prie teigiamo, o kitas prie neigiamo aparato poliaus.
Elektrodų išdėstymo metodai galvanizuojant:
–skersinis – kai kūno plotas arba kuris nors organas būna taip elektrodų.
–išilginis – kai elektrodai dedami vienoje plokštumoje aukščiau ir žemiau pažeistos vietos,
Bendrajai galvanizacijai naudojama 4 kamerų hidrogalvaninė vonia. Ją sudaro 4 fajansinės vonelės – 2 rankoms ir 2 – kojoms. Į voneles srovė patenka angliniais elektrodais, kiekvienai vonelei yra 2 elektrodai. Aparate yra papildomas komutatorius. 4 kamerų hidrogalvaninėmis voniomis galima atlikti ir vaistinių medžiagų ektroforezę. Esant reikalui, galima naudoti 3, 2 ir net 1 kameros.
Jeigu vieno elektrodo medžiaginį tarpiklį suvilgysime vaistais, uždėsime ant odos ir sujungsime su galvanizacijos aparatu, tai tirpalo jonai pradės judėti. Pagal fizikos dėsni, teigiantį, kad krūviai vienas kitą stumia, o priešingi – traukia, teigiami jonai slinks prie katodo, o neigiami – prie anodo. Jeigu vieną tarpiklį, prisigėrusį vaistų tirpalo, sujungsime su teigiamu poliu, tai, elektros srovei, tik teigiami vaistų jonai ims skverbtis į odą; jeigu sujungsime su neigiamu – tai į odą skverbsis tik neigiami. Kad būtų galima žinoti, iš kurio poliaus įvesti vaistų, jonus, reikia prisiminti taisyklę: „jonas į organizmą patenka tik nuo vienvardžio poliaus, būtent, teigiami nuo pliusinio, o neigiami – nuo minusinio, arba, kaip sakoma, metalai slenka kartu, srove“.
Naudojamos įvairios medžiagos: aminazinas, askorbo rūgštis, tiaminas, jodas, kalis, kalcis, lidazė, litis, magnis, nikotino r., novokainas, papaverinas, prozerinas, salicilatas, sulfatas, chininas, chromas, cinkas. Atliekant elektoforezę, vaistais reikia suvilgyti filtrinį popierių ir uždėti jį ant odos. Ant uždedamas tarpiklis, suvilgytas, vandeniu, ir metalinis elektrodas.
Kaktos – pakaušio galvanizacija. Vienas elektrodas 50cm2 (katodas) tvarsčiu pritvirtinamas prie kaktos, o antras – (anodas) – prie kaklo ir pakaušio. Srovės stiprumas – 3 – 4mA, procedūros trukmė – 15 – 20 min. Skiriama, skaudant galvą, sergant akinio nervo neuralgija ir kt. Elektroforezė dažniausiai atliekama su novokainu ir jodu.
Akiduobių – pakaušio (Burginjono „transcerebralinė“) galvanizacija. 2 apvalūs elektrodai dvigubu laidu prijungiami prie aparato vieno poliaus. Hidrofilinis tarpiklis, suvilgytas vandeniu arba vaisių tirpalu. Kitas elektrodas su tarpikliu, suvilgytų vandenyje, pritvirtinamas kaklo pakaušio srityje. Naudojam gydant kai kuriuos centrinės nervų sistemos kraujotakos sutrikimus, po galvos traumų, atstatomuoju laikotarpiu po insulto, sergant nelabai sunkia galvos smegenų kraujagyslių ateroskleroze.
Bergonje puskauke. Vienas specialios formos su trimis išgaubimais 200 cm2 elektrodas pritvirtinamas prie atitinkamos veido pusės, o kitas – dedamas tarp menčių arba ant priešingo peties. Gydant trišakio nervo neuralgiją dažniausiai naudojama novokaino elektroforezė. Srovės stiprumas 3–5mA, procedūros trukmė 15 – 30min, gydymo kursas– 15 procedūrų.
Kaklo simpatinių mazgų galvanizacija. Pailgi elektrodai uždedami abiejuose kaklo šonuose pagal galvos sukamojo raumens vidinį kraštą. Antras elektrodas ant sprando. Procedūra naudojama galvos smegenų didžiųjų pusrutuliu žievės dirginimo ir slopinimo procesams išlyginti sutrikus miegui, gydant skrandžio opaligę, kai kurias hipertonines ligos formas.
Galvaninė Ščerbako apykaklė. Didelės apykalės pavidalo elektrodas uždedamas ant nugaros taip, kad jo galai uždengtų pečius iki raktikaulių. Antras elektrodas pritvirtinamas juosmens – kryžkaulio srityje. Srovė laipsniškai stiprinama nuo 6 iki 16mA, procedūros trukmė – nuo 6 iki 16min. Naudojama tuomet, kai vegetacinės nervų, sistemos sutrikimai susiję– su kraujagyslių distonija.
Galvaninės Ščerbako kelnaitės. Vienas elektrodas uždedamas juosmens kryžkaulio srityje, 2 elektrodai po 150 – 200 cm2, prijungti prie neigiamo poliaus dedami šlaunų priekinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje. Srovės stiprumas 10 – 15mA, trukmė 15 – 20min. Gydomos vidaus organų ligos.
Vermelio bendroji galvanizacija. Vienas elektrodas dedamas tarpumentėje, o 2 kiti prijungiami prie vieno poliaus ir uždedami ant blauzdų raumenų. Poliariškumas priklauo nuo jonų. Vegetacinė nervų sistema gydoma kalcio jonais, hipertonija – magnio, bromo ir kt.
Stuburo galvanizacija. Reikalingi 2 150cm2 dydžio elektrodai. Vienas dedamas ant stuburo žemiau kaklinės dalies, o kitas – ant kryžmens. Uždėjus elektrodus ant krūtinės arba pilvo sienos ir ant stuburo, galima atlikti tam tikros stuburo dalies skersinę galvanizaciją. Išilgine galvanizacija gydomos neurozės, o skersine – atitinkamos lokalizacijos procesai
Pilvo galvanizacija. Elektrodai, išdėstomi skersai: aktyvusis elektrodas ant pilvo, o indiferentinis ant juosmens. Gydomas soliaritas.
Endonazalinė elektroforezė. Į abi šnerves pincetu įkišami vaistais suvilgyti vatos voleliai. Ant viršutinės lūpos uždedama klijuotė ir prie jos elektrodas, prie kurio prilydytas laidas, prispaudžiami įsikišę volelių galai. Nazalinis elektrodas, priklausomai nuo vaistų, prijungiamas prie teigiamo arba neigiamo poliaus. Antras elektrodas pritvirtinamas kaklo – pakaušio srityje. Srovės stiprumas 0,50 – 1,00 mA, procedūros trukmė 10 – 30min, gydymo kursas – 15 – 20 procedūrų. Gydoma skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, migrenos tipo kraujagyslių distonija ir kt.
Antibiotikų elektroforezė. Darant antibiotikų elektroforezę, elektrodai uždedami pagal specialią metodiką, nes elektros srovei praeinant susidarantys elektrolizės produktai susiję su antibiotikų irimu, ir tai mažina jų biologinį aktyvumą. Elektrolizės produktams sugerti naudojamas 5% gliukozės tirpalas. Gydomos akių ligos.
Klimatas – tai daugiametės gamtos sąlygos susiformavusios tam tikroje vietoje.
Klimatoterapija – tai specifinių klimato ypatumų panaudojimas gydymo tikslams.
Organizmą veikia visi klimato veiksniai: atmosferos slėgis, oro temperatūra ir drėgnumas, kritulių kiekis, vėjo kryptis ir stiprumas, saulės radiacijos intensyvumas. Klimato terapijos procedūros:
– treniruoja organizmo termoreguliacinę funkciją,
– skatina medžiagų apykaitą ir daugelio organų bei fiziologinių sistemų veiklą,
– didina organizmo imunobiologinį reaktyvumą,
– normalizuoja jo neuroreguliacinę funkciją.
Išorės veiksniai organizmui sukelia dvejopą reakciją, t. y. fiziologinę adaptaciją įprastiems klimato veiksniams, arba meteopatinę reakciją, kai organizmas neišlaiko įprastos homeostazės. Manoma, kad trečdalis vidutinio klimato juostos gyventojų yra jautrūs oro permainoms, t. y. meteolabilūs. Miesto gyventojai 1,5 karto labilesni nei kaimo. Nustatyta, kad 50–80 proc. sergančiųjų širdies ir kraujagyslių ligomis – meteolabilūs.
Svarbiausia klimato terapijos forma yra buvimas ore: oro vonios, miegas lauke, poilsis lauke, gimnastikos pratimai ir sportiniai žaidimai atvirame ore. Šios procedūros dažnai derinamos su saulės voniomis ir maudymusi.
Kontraindikacijos:
– aktyvios formos plaučių tuberkuliozė;
– II ir III stadijos hipertoninė liga su padidintu nerviniu jautrumu;
– Bazedovo liga.
Klimatą lemia 3 veiksniai:
1. Meteorologinis – saulės radiacija, atmosferos, oro savybės ir judėjimas, slėgis, temperatūra ir drėgnumas, deguonies kiekis, jonizacijos laipsnis.
2. Telūrinis – žemės paviršiaus reljefas, kalnai, tarpekliai, jūros, miestai, vandens telkiniai, dirvos savybės.
3. Sociologinis – balų sausinimas, melioracija arba sausų durpių drėkinimas, želdinimas dėl pramonės procesų ir netinkamų trąšų ar pesticidų naudojimas – užterštas oras, vanduo.
Orai pagal poveikį sveikatai skirstomi į:
1. Palankius, kada metereologinių veiksnių dinamika yra tolygi ir menka.
2. Sąlyginai palankius, kada metereologiniai veiksniai kaitaliojasi nesmarkiai.
3. Nepalankius – pastarieji pasireiškia dideliu atmosferos slėgio, vėjo, temperatūros ir drėgnumo šuoliais, kuriuos lydi viesulas, audra, kruša, pūga, didžiausi elektriniai atmosferos kiekiai.
Klimato tipai:
1. Kontinentinis (kalnų, lygumų, tundrų, dykumų, tropinis, subtropinis, stepių ir miškų)
2. Jūrinis (atviros jūros, pakrančių klimatas).
Didžiausios galimybės naudotis natūraliais gamtos veiksniais sanatorijose, kurortuose.
Kurortas (vok. Kur – gydymas, Ort – vieta) – vieta, kurioje yra gamtinių gydomųjų veiksnių (palankus klimatas, mineralinių vandens veiksnių, gydomojo purvo ir specialių įstaigų bei įrenginių ligoniams gydyti).
Pagal pagrindinį gydomąjį veiksnį kurortai skirstomi į:
– klimato (pajūrio, kalnų, dykumų, miškų ir lygumų),
– balneologinius (su mineralinio vandens versmėmis),
– peloterapija (purvo)
Pajūrio klimatui būdingas vasarą didesnis, žiemą mažesnis atmosferos slėgis, nedideli temperatūros svyravimai per parą, tyras ir gaivus oras su ozono ir jūros druskos dalelėmis. Svarbi šių kurortų gydomoji priemonė – maudymasis jūroje (talasoterapija). Juose gydomos nervų sistemos funkcinės, kvėpavimo organų, skydliaukės ir kitos ligos, širdies ir kraujagyslių veiklos sutrikimai.
Kalnų kurortai pasižymi tyru jonizuotu oru, mažesniu atmosferos slėgiu, didesne ultravioletine radiacija. Juose dažniausiai gydoma plaučių tuberkuliozė.
Dykumų kurortų sausas ir karštas klimatas tinka sergantiems inkstų, odos ligomis.
Miškų ir lygumų kurortai – sergantiems kvėpavimo organų ligomis.
Balneologinių kurortų pagrindinis gydomasis veiksnys – įvairios sudėties mineralinio vandens versmės (balneoterapija). Juose geriami mineraliniai vandenys ir jo voniomis gydomos širdies ir kraujagyslių, virškinimo organų ligos, medžiagų apykaitos sutrikimai.
Purvo kurortų pagrindinis gydomasis veiksnys – gydomasis purvas (peloidoterapija). Juose gydomos judėjimo ir atramos organų, nervų sistemos ir ginekologinės ligos.
Kurortologija – mokslas, tiriantis gamtinius gydomuosius veiksnius (klimatą, mineralinius vandenis, gydomąjį purvą), jų fizines, chemines, biologines savybes, poveikį sveikam ir sergančiam organizmui, naudojimą profilaktikai, gydymui ir reabilitacijai. Šis mokslas apima balneologiją, klimato terapiją, talasoterapiją, kurortinę klimatologiją (tiria klimato veiksnių poveikį žmogui.
Yra 5 kurortologijos kryptys:
1. Gamtinių gydomųjų veiksnių išteklių ir jų naudojimo galimybių tyrimas.
2. Šių veiksnių poveikio mechanizmo tyrimas.
3. Gamtinių ir performuotų fizinių veiksnių naudojimas gydymui ir profilaktikai.
4. Gydomųjų veiksnių naudojimo medicinoje efektyvumo tyrimas.
5. Sanatorinės, kurortinės ir fizioterapinės pagalbos, profilaktikos ir aktyvaus poilsio organizavimas.
Klimato sąlygojami pokyčiai ligonius gali veikti kaip ligos paūmėjimą sukeliantys veiksniai. Yra nustatytas ryšys tarp klimato pokyčių ir susirgusiųjų širdies ir kraujagyslių ligomis. Meteotropinės reakcijos sumažina kurortinio gydymo efektyvumą. Meteotropinės žmogaus reakcijos – tai suma objektyvių procesų ir subjektyvių nusiskundimų, kurie blogina žmogaus sveikatą ir mažina jo darbingumą, veikiant aplinkos veiksniams. Nustatyta, kad sergančiųjų miokardo infarktu padaugėja esant žemam atmosferos slėgiui ir dideliam oro drėgnumui.
Bendros kontraindikacijos, siunčiant ligonius priešrecidyviniam gydymui ir reabilitavimui į kurortus:
1. Visi ūmaus laikotarpio susirgimai, chroninių susirgimų paūmėjimai.
2. Ūmūs infekciniai susirgimai, nesibaigus karantino laikotarpiui.
3. Visi odos ir venerinių ligų ūmios ir užkrečiamos stadijos susirgimai.
4. Psichikos ligos. Visos narkomanijos formos, chroninis alkoholizmas, epilepsija.
5. Visos ūmios stadijos ir paūmėjimo laikotarpio kraujo ligos.
6. Bet kurios kilmės kacheksijos.
7. Onkologiniai susirgimai.
8. Pasikartojantys dažni ir gausūs kraujavimai.
9. Nėštumas (balneologinės ir peloterapinės sanatorijos – visu laikotarpiu); nuo 26 savaitės rekomenduojami klimatiniai kurortai.
10. Visų formų ūmaus laikotarpio tuberkuliozė – į netuberkuliozinio profilio sanatorijas.
11. Visi susirgimai ir ligonio būklė, reikalaujanti stacionarinio gydymo ligoninių, visi chirurginio gydymo reikalaujantys susirgimai.
12. Kai nesudarytos specialios sąlygos – ligoniai, negalintys savarankiškai judėti ir apsitarnauti, reikalingi specialios priežiūros.
Fizioterapija – tai yra mokslas, kuris tiria natūralių ir dirbtinių gamtinių veiksnių įtaką žmogaus organizmui ir jų naudojimą profilaktiškai, gydymui ir reabilitacijai.
PSO duomenimis, yra 172 medicinos specialybės. Visose jose naudojamos 3 pagrindinės gydomųjų veiksnių grupės:
1. Medikamentinis gydymas.
2. Operacinis gydymas.
3. Gydymas fizikiniais veiksniais.
Fizioterapijos mokslas ir praktika grindžiami iš esmės trečiąja gydomųjų veiksnių grupe. Fizikiniai veiksniai organizmą veikia refleksiniu, neurohumoraliniu būdu ir turi tiesioginį fizinį ir cheminį poveikį. Nustatyta, kad fizikiniai veiksniai pirmiausia veikia specifiškai, o nespecifinis poveikis turi antraeilę reikšmę.
Poveikio specifiškumą lemia fizikinės energijos rūšis, poveikio lokalizacija, energijos pateikimo gylis, dozė ir kt. Svarbią reikšmę turi organizmo atsakomosios reakcijos vienkartinio fizikinio veiksnio poveikiui. Tai priklauso nuo organizmo bei įvairių jo sistemų funkcinės būklės. Fizikiniai veiksniai veikia kaip adaptogenai, nes didina organizmo energetines galimybes, nespecifinį organizmo atsparumą. Kartu fizikiniai veiksniai pasižymi imunomoduliatorių savybėmis, nes veikia limfinį audinį. Daugelio veiksnių naudojimas tą pačią dieną nepateisinamas, nes galimos neadekvačios atsakomosios organizmo reakcijos.
Įrodyta, kad fizioterapinės procedūros gerai veikia, kai atsižvelgiama į organizmo bioritmus.
Gydomieji fizikiniai procesai:
Dirbtiniai – elektroterapija, magnetoterapija, mechanoterapija, hidroterapija, termoterapija, radioterapija, aerozolių terapija.
Natūralūs – klimato terapija, Belmetoterapija, peloterapija.
Fizioterapija pradėjo vystytis jau XV – V tūkst. pr.m.e.
Mokslai, padedantys fizioterapijos vystymuisi: mikrobiologija, biofizika, biochemija, imunologija, elektromagneto biologija, fotobiologija, bioklimatobiologija, hidrogeologija, higiena, ekologija.
Bendroji fizioterapija nagrinėja bendrus fizikinių faktorių panaudojimo principus. Specialioji – faktorių naudojimą prie atskirų susirgimų.
Gydomasis faktorių efektas priklauso:
*organizmo funkcinės adaptacijos rezervo ir reaktyvumo.
*išskirtinio jautrumo kokiam nors fizikiniam faktoriui, tai nurodo sensorinio pojūčio slenkstį.
*audinių savybių sugerti įvairių fizikinių faktorių energiją.
*fizikinių faktorių energijos plitimo laike ir erdvėje ypatumų.
Fizikiniai faktoriai slopina uždegimą, skatina rezorbciją, gerina kraujotaką ir trofiką audiniuose, mažina spazmus, didina raumenų tonusą, nuskausmina, koreguoja patologinius autoimuninius procesus. Pagerėja organizmo adaptacinės ir kompensacinės savybės. Tai:
*greitina ligos regresiją,
*neleidžia ligai progresuoti,
*pradeda išvengti komplikacijų ir invalidumo,
*padeda atstatyti išnykusias funkcijas.
Poveikio specifiškumą lemia:
Fizikinės energijos rūšis,
Poveikio lokalizacija,
Fizikinio veiksmo energijos patekimo į organizmą gylis,
Dozės,
Organizmo audinių funkcinis aktyvumas,
Biofizikinių procesų, vykstančių audiniuose, charakteristikos.
Dirbtiniai fizikiniai veiksniai organizmą veikia:
*tiesiogiai – fizikinis – cheminis poveikis į organizmo audinius.
*refleksiškai – neurohumoraliniu būdu (bendras poveikis į organizmą).
Fizikinių faktorių taikymo principai. Svarbu atsižvelgti į:
Ligonio amžių ir lytį.
Gretutinius susirgimus (hipertenzija, galvos smegenų kraujotakos sutrikimai, periferinės kraujotakos sutrikimai, cukrinis diabetas, plaučių ligos ir kvėpavimo funkcijos sutrikimai, kepenų ligos ir kepenų funkcijos sutrikimai, inkstų ligos ir inkstų funkcijos sutrikimai).
Organizmo reaktyvinius bei kompensatorinius adaptacinius mechanizmus.
Pagrindinių organizmo funkcijų bioritmų aktyvavimą.
Bendri priešparodymai gydymui fizikiniais veiksniais:
1. Sunki ligonio būklė.
2. Karščiavimas.
3. Kraujavimas.
4. Fizikinių faktorių netoleravimas.
5. Piktybiniai augliai.
6. Gerybiniai augliai.
7. Kraujo ligos.
8. Toli pažengusi aterosklerozė.
9. Rentgenologinio, ultragarsinio ištyrimo diena.
10. Kraujo perpylimas.
11. Sunkūs širdies ritmo sutrikimai.
12. Ryškūs kardiovaskulinės sistemos nepakankamumas, II – III laipsnio kraujotakos nepakankamumas, III laipsnio kvėpavimo nepakankamumas, dekompensuota cukraligė, tirotoksikozė, inkstų funkcijos nepakankamumas.
13. Psichikos susirgimai (isterinė neurozė, epilepsija).
14. Aktyvios formos plaučių tuberkuliozė.
15. Išeminė širdies liga ir kartu esanti ramybės stenokardija.
16. Sisteminiai susirgimai.
Naudojant fizikinius faktorius stebimi šie gydymo ypatumai:
*Galima taikyti saugiau gydymo metodų ir sutrumpėja ligonio gydymo trukmė.
*Nekelia medikamentinės alergijos.
*Sustiprina daugumos medikamentų poveikį.
*Nestebima vaistinė priklausomybė.
*Neskausmingi gydymo būdai.
*Naudojami ne invaziniai gydymo metodai.
*Stebimas lėtinių susirgimų ilgesnis remisijos laikotarpis.
« Senesni įrašai
Naujesni įrašai »
