Skeletinis tempimas taikomas, jei pakenkimo klinika nuo radikulito iki tetraplegijos – skubiai teikiant pagalbą. Jei ligonis neoperuojamas, skeletinis tempimas naudojamas imobilizacijai, nes apykaklė, kol bus nuspręsta gydymo taktika, nepakankama. Tempimo laikas iki 3 mėn. Skeletinio tempimo žiedo fiksatorių kontakto su oda vietos kasdien turi būti nuplaunamos su muilu ir vandeniu bei patepamos antibiotikų tepalu. Tempimas turi būti reguliuojamas kasdien. Jis laikomas, kol suauga slanksteliai ar ligonis išoperuojamas. Jei yra nestabilumas, geriau uždėti tempimą ir laikyti, kol bus nuspręsta, ar jis reikalingas nei uždelsti pagalbą, didinant antrinio smegenų pakenkimo riziką.

Tempimas pradedamas nuo 2 kg, didinant svorį iki atitempiančiojo, kuris apskaičiuojamas pagal formulę: 1-2 kg x pažeistas slankstelis. Kai pasiekiamas efektas, tempimo svoris mažinamas apsaugant ligonį nuo pertempimo iki 1/3 atitempimui reikalingo svorio. Jei facetės užsikirtusios, galima svorį didinti iki 20-22kg (kai kurios klinikos naudoja ir 28kg svorį). Toks tempimas gali būti 1-2 paras. Labai svarbus tempimo pritaikymo greitis – laikas nuo traumos iki dekompresijos. Per 2 val. reikėtų panaikinti sagitalinę dislokaciją. Tempimui naudojami analgetikai bei raumenų relaksantai, nuimantys paraspinalinių raumenų spazmą. Svoris pridedamas po 2,5-3 kg kas 10 min. Neurologinis įvertinimas ir rentgeno kontrolė būtini po kiekvienos manipuliacijos. Jei per 1-2 val dislokacijos nepasiseka sumažinti iki 3mm – sprendžiamas operacijos klausimas. Svarbu nepertempti, ką rodo padidėję tarpketeriniai ir tarpslanksteliniai tarpai. Į pertempimą linkę seni ar su stipriai pažeistais raiščiais pacientai. Tempiant sekti neurologinę būklę.

Skeletinio tempimo pasaga fiksuojama 4cm virš išorinės ausies landos. Jei yra panirimas į priekį, pasaga fiksuojama 1cm į priekį nuo biaurikulinės linijos, jei atgal – 1 cm už biaurikulinės linijos.

Sunkiausia komplikacija – abscesas.

Kontraindikacijos: atlanto-okcipitalinė dislokacija, IIA ir III tipų Hangman’o lūžiai, kaukolės defektai. Tempimas retai taikomas vaikams, nenaudojamas iki 3metų amžiaus.

Diagnostika

Pagrindinė diagnostinė priemonė yra šoninė rentgenograma, kurioje turi matytis visi 7 slanksteliai (ir C7-Th1 jungtis, kuri pažeidžiama 9% atvejų). Jos pagalba galima diagnozuoti 85% patologijos. Jei nesimato visi kaklo slanksteliai, rankos nutraukiamos žemyn ar naudojama “plaukiko” poza. Šoninėje rentgenogramoje įvertinami: stuburo ašis, lūžimai, sąnariai ir tarpslanksteliniai tarpai. Priekinėje rentgenogramoje gerai matyti keterinių ataugų tarpusavio santykis. Įstrižinėse rentgenogramose geriausiai matyti tarpslankstelinės angos, facetiniai sąnariai bei plokštelės. Priekinėje išsižiojus – matyti danties lūžis ar atlanto šoninių masių poslinkis, esant Džefersono lūžiui. Kai kada daromos funkcinės rentgenogramos (jei panirimas mažiau 3,5mm ir ligonis pilnai sąmoningas bei neturi neurologinės simptomatikos).

Kompiuterinė tomografija (KT) turi būti padaryta visiems ligoniams su kaklo lūžiu. Ji labai gerai parodo pakaušinių gumburų, atlanto lankų ir šoninių masių, kojyčių, facetinių ataugų, plokštelių bei keterinių ataugų lūžius, taip pat lūžgalių poslinkius į kanalą.

Magnetinio branduolių rezonanso tyrimas (MBR) blogiau parodo kaulinę patologiją, tačiau išryškina raiščių pažeidimus, disko išvaržas, atskiria ekstraduralinius nuo intraduralinių pakenkimų (smegenų sumušimo židinius, tinimą, potrauminę siringomieliją).

Gydymo principai

Įvykio vietoje ar ligoninės priėmimo kambaryje kiekvienam nukentėjusiajam, besiskundžiančiam kaklo skausmu ar esančiam be sąmonės, turi būti uždėta kieta kaklo apykaklė. 3-5% be sąmonės esančių nukentėjusių diagnozuojamas kaklo lūžimas. Jei pažeidimas virš C5 segmento, reikalingas deguonis ar ventiliacija. Intubuoti reikėtų per nosį, nes orotrachėjinės intubacijos metu perdaug atlenkiamas kaklas. Dažnai ligoniai turi neurogeninį šoką, pasireiškiantį hipotenzija, bradikardija ir sumažėjusia širdies išmetamąja veikla. Skirtingai nuo hipovoleminio šoko, kuriam būdinga tachikardija, didelis skysčio kiekis gali būti blogai toleruojamas: iššaukiama plaučių edema (būna vazodilatacija žemiau pakenkimo lygio), dar labiau sumažinamas širdies išmetamo kraujo tūris. Kuo greičiau turi būti pradėta boliusinė metilprednizolono infuzija.

Stabilūs lūžimai (panirimas <3,5mm, kifozė <11°, ir kiti kriterijai) imobilizuojami, nestabiliems – prieš imobilizaciją atstatoma stuburo ašis bei pašalinamas nervinių struktūrų suspaudimas.

Stuburo ašies atstatymas dažniausiai pasiekiamas skeletiniu tempimu ar Halo-West sistema. Kai kurie chirurgai reponuoja rankomis narkozėje, ypač užsikirtus facetėms. Jei nepadeda uždara redukcija, naudojama atvira repozicija. Operacijos metu dekompresija visada derinama su stabilizacija.

Stabilizacija. Galima būtų išskirti sekančias imobilizacines priemones:

1. Minkšta kaklo apykaklė (tinka po kaklo raumenų raiščių patempimo).

2. Kieta kaklo apykaklė (Filadelfijos, KRO-16): tinka dauguma stabilių lūžimų ir panirimų.

3. Kieta plastikinė kaklo apykaklė (nestabilūs ypač viršutinio kaklo lūžimai).

4. Halo-West sistema (neneurokomplikuoti lūžimai, kai reikalingas tempiamasis ir atitempimo elementai).

5. Skeletinis tempimas.

6. Atvira chirurginė priekinė ar užpakalinė stabilizacija.

Halo-West sistema

Halo-West sistema taikoma ligoniams su nestabiliais kaklo neneurokomplikuotais lūžimais po panirimo atstatymo. Halo – West sistema taikoma vis plačiau nuo jos išradimo 1959m. (Perry ir Nickel). Taikoma kaip alternatyva skeletiniam tempimui vaikštantiems ligoniams. Netaikoma, esant raiščių pakenkimams ir dėl to atsiradusiam nestabilumui.

Lankas dedamas 1 cm virš antakių ir ausų, lokaliai nuskausminus. Priekiniai varžtai turi būti priešais užpakalinius. Priešingi varžtai vienu metu priveržiami 9,2kg/cm² jėga (vaikams 5 kg/cm²). Sistema leidžia vertikalų tempimą, fleksiją, ekstenziją. Per kelias dienas prie konstrukcijos priprantama. Įėjimo angos kasdien valomos antiseptikais. Per 2 paras varžtai porą kartų paveržiami. Kas 2 savaites reikalinga kontrolė, atliekant ir kontrolines rentgenogramas. Po 3 mėnesių sistema nuimama, 2 mėnesiams uždedant Filadelfijos apykaklę. Halo sistema sukelia osteoporozę nejudriame kakle, kuri atsistato po 3 mėnesių. Ji naudojama danties I, III ir nedislokuotiems II tipo lūžimams, ypač jei kartu lūžęs C1 slankstelis. Taip pat tinka Hangman’o tipo lūžimams, sprogdintiniams lūžiams, Džefersono lūžiui, hiperfleksiniams lūžiams su panirimu (po chirurgijos) bei hiperekstenziniams lūžiams.

Komplikacijos: supūliavimas, abscesas, lūžgalių nesuaugimas (12-23%). Be to, išsivysto kaklo raumenų silpnumas, todėl, nuėmus Halo-West sistemą, reikalinga fizioterapija.

Chirurginio gydymo indikacijos

Esant pilnam mielitui studijomis nėra įrodyta, kad atvira operacija padeda geriau už uždarą repoziciją. Chirurginis gydymas rekomenduojamas, kai, maksimaliai stengiantis redukuoti panirimą:

1. Progresuoja neurologiniai simptomai.

2. Yra pilnas blokas mielogramose, MBR ar atliekant Queckendstedt’o mėginį.

3. Tyrimai rodo kaulinius ar minkštųjų audinių fragmentus, sukeliančius kompresiją.

4. Reikia atlikti funkciškai svarbios šaknelės dekompresiją.

5. Kartu su lūžimu yra penetruojanti trauma.

6. Yra priekinės spinalinės chordos sindromas.

7. Panirimas neatsistato dėl užsiblokavusių facečių.

Jei daugiau 24 val. yra pilno mielito klinika ar nestabili hemodinamika, skubi operacija nerekomenduotina.

68,4% operacijų tenka priekinei fiksacijai, 24% – užpakalinei, 7,6% viršutiniam kaklui.

Priekinė fiksacija

Labai populiari yra priekinė fiksacija, kurios metu taikomas priekinis chirurginis priėjimas. Jį naudojant galima geriau sutvarkyti priekines struktūras: pašalinti kūną, skeveldras, diskus. Techniškai sunkiau pasiekti viršutinį kaklą bei cervikotorakalinę jungtį. Fiksuojama varžtais ir plokštelėmis. Naudojami bikortikaliniai ir monokortikaliniai varžtai. Pastarųjų negalima sukti į slankstelio vidurį – gresia iškritimas. Esant reikalui, lūžęs slankstelio kūnas pakeičiamas autotransplantatu. Komplikacijos retos, bet pavojingos (pvz. stemplės perforacija).

Odos raukšlės yra skersinės apatinėje kaklo dalyje ir įstrižinės prie žandikaulio. Pjūvis daromas per jas. Paodinio kaklo rauments (m.platysma) pluoštai pjaunami skersai ar skeliami išilgai. Apatinėje kaklo dalyje pjūvį geriau daryti iš kairės – mažesnis pavojus pažeisti grįžtamąjį gerklų nervą.

Fascijos apsaugo gyvybines struktūras. Reikia skelti tarp jų per natūralius plyšius. Prie slankstelių prieinama buku būdu atsluoksniuojant visceralinę fasciją, gaubiančią trachėją, stemplę, skydliaukę bei grįžtamąjį gerklų nervą nuo sparninės fascijos, gaubiančios karotidinį pluoštą. Slankstelius dengia preslankstelinė fascija. Joje yra diafragminis nervas.

Užpakalinė fiksacija

Užpakalinės fiksacijos yra kelios. Sublaminarinė fiksacija apatiniame kakle pavojinga, nes ten siauresnis stuburo kanalas. Gali būti viela fiksuojamos keterinės ataugos, atliekama interlaminarinė fiksacija kabutėmis bei transpedikulinė fiksacija varžtais ir plokštelėmis.

Viršutinėje kaklo dalyje cervikookcipitalinei fiksacijai naudojamos specialios plokštelės. C1-2 užpakalinė fiksacija dažniausiai atliekama autotransplantatu ir viela. Pastaruoju metu populiari transartikulinė fiksacija varžtais ar specialiais smeigtukais. Iš priekio, esant II tipo danties lūžimui, lūžgalis fiksuojamas specialiu 1 ar 2 varžtais. Kartais jį tenka šalinti peroraliniu priėjimu.

Po gydymo ligoniai sekami pagal traumos sunkumą: po 3sav., 6sav., 3 mėn., 6 mėn., 1m.

Imobilizacijos terminai

Stabilūs lūžiai: halo imobilizacija ne Halo-West sistema iki 6sav.

Nestabilūs: skeletinis tempimas – iki 7 sav., po to apykaklė iki 8 sav.;

Halo-West sistema – iki 11 sav., po to apykaklė iki 4 sav.;

po chirurginės fuzijos – apykaklė iki 15 sav.;

jei be fuzijos atlikta vidinė fiksacija – apykaklė kelioms savaitėms.

Viršutinės kaklo dalies sužalojimai

Kakliniai sužeidimai skirstomi į viršutinio kaklo (C0-C2; 25%) ir apatinio kaklo (C3-C7; 75%) pažeidimus.

Pakaušio gumburų lūžimai. Reti. Gana stabilūs. Matomi KT. Gydomi kieta apykakle ar Halo sistema.

Atlanto – okcipitalinė dislokacija. Retas sužalojimas. Daugelis miršta traumos metu dėl smegenų kamieno pakenkimo ir kvėpavimo sustojimo. Esant rotaciniam panirimui, pakaušio gumburiai nuslysta vienas į priekį, kitas atgal. Priekinio panirimo atveju dėl hiperfleksijos pakaušis panyra į priekį C1 slankstelio atžvilgiu, užpakalinio (dėl hiperekstenzijos) – atgal. Sparniniai raiščiai nuplyšta, nuplėšdami ir danties viršūnę. Rentgenologiškai panirimas praktiškai nematomas. Galima įtarti, dalinant atstumą nuo bazės iki užpakalinio atlanto lanko ir nuo opostiono – iki priekinio, jei gaunamas skaičius, didesnis už 1. Šis apskaičiavimas netinka, jei ligonis turi įgimtas anomalijas. Išgyvenusiems reikalinga ankstyva užpakalinė atlantookcipitalinė fiksacija.

Atlantoaksialinis panirimas. Gali būti su ir be danties lūžimo.

1. Priekinis- plyšta skersinis raištis ir šoninėje rentgenogramoje tarpas tarp priekinio lanko ir danties padidėja virš 2-3mm suaugusiems ir 4-5mm vaikams.

2. Užpakalinis- atlantas nuslysta atgal su lūžusiu dančiu.

3. Rotacinis- labai retas, su facečių panirimu.

Dažnai šios traumos susijusios su ligomis (reumatoidinis artritas, danties agenezė, hipoplazija ar os odontoideum). Šiais atvejais jau būna nestabilumas ir trauma gali jį padidinti. Įtikinami atlantoaksialiniai panirimai turėtų būti chirurgiškai fiksuojami, nes konservatyvus gydymas dažnai neefektyvus, ypač, jei nutraukti sparniniai raiščiai.

Atlanto lūžimai. Sudaro 5-10% kaklinių lūžimų. 40% atvejų būna lydimi ir kito kaklo slankstelio lūžimo (40% C2). Kai lūžta C1-2 slanksteliai, 15% atvejų būna neurologinis pakenkimas. Izoliuoti atlanto lūžimai pagrinde neneurokomplikuoti, nes kanalo spindis paprastai nesumažėja ar net padidėja. Bet 50% tokių ligonių skundžiasi lėtiniais sprando skausmais, jiems išryškėja okcipitalinė neuralgija.

Skirstomi į 3 tipus:

I. 30-45%. Dėl hiperekstenzijos. Lūžta vienas lankas.

II. 35-55%. Abiejų lankų lūžimas, einantis per slankstelio ekvatorių. Tai taip vadinamas Džefersono lūžimas. Esant ašiniam smūgiui, slankstelio lateralinės masės nuslysta į šonus, lankai perlūžta. Jei masių poslinkis abipusiai didesnis nei 6,9mm, reiškia, kad trūkęs skersinis raištis.

III. 13-15%. Lūžis eina per lateralines mases į vieną lanką. Būna esant ašiniam smūgiui su palenkta galva.

Ašies lūžimai. Sudaro 10-20% kalo lūžių suaugusiems ir 70% vaikams. 25-40% miršta įvykio vietoje, tačiau iš išgyvenusių tik 3-10% turi neurologinį pažeidimą.

Danties lūžimai. Sudaro 60% ašies lūžimų – sutinkami dažniausiai. 25% atvejų būna neurokomplikuoti, tačiau neurologinis pakenkimas linkęs regresuoti. Pagal Andersono ir D’alonzo 1974m. klasifikaciją, skirstomi į 3 tipus:

I. 0-4%. Lūžta danties galvutė, ją nuplėšia sparniniai raiščiai.

II. 65-80%. Lūžta per danties kaklą toje vietoje, kur dantis jungiasi su kūnu. IIA tipas nustatomas, kai ties danties lūžio linija susidaro laisvi lūžgaliai. Sutinkamas 3-5% atvejų.

II tipo danties lūžimai sutinkami dažniausiai (60-80%), o jų gydymas yra sunkiausias. Tai motociklininkų(65%), krituolių(15%) ir vairuotojų(6%) trauma. 25-40% nukentėjusiųjų miršta įvykio vietoje, dar 3-10% ligonių po šios traumos miršta gydymo įstaigose.

III. 20-35% danties lūžimų. Dantis nulūžta per slankstelio kūną.

65% danties lūžimų būna lydimi įvairaus laipsnio atlantoaksialinės dislokacijos. Kai dantis panyra į priekį hiperfleksijos mechanizmo metu, jį dažniausiai nuplėšia skersinis raištis. Hiperekstenzijoje dantį dažniausiai nulaužia priekinis atlanto lankas. Šie lūžimai daug dažniau būna neurokomplikuoti. Vaikams iki 7m. dantis su kūnu jungiasi per kremzlinį sąnarį. Įvykus epifiziolizei, dantis gali suaugti kampu, sudarydamas kifozę.

Trauminė C2 spondilolistezė (Hangman’o tipo lūžimas). Hangman-budelis. Sudaro 20% C2 lūžimų. Daugėja dėl mototraumų dažnėjimo. Tikrasis istoriškai sąlygotas mechanizmas: distrakcija ir pakaušio-C1-C2 komplekso hiperekstenzija. Mototraumos metu atsiranda dėl aksialinės kompresijos. Lūžta C2 tarpsąnarinė dalis. Praktikoje simetriškas retai: lūžta plokštelės, apatinės ar viršutinės facetės, tarpsąnarinė dalis, užpakalinė kūno siena. Priklauso nuo galvos rotacijos impakcijos metu. Kanalas paprastai nenukenčia, todėl dažniausiai būna neneurokomplikuotas. Toliau veikiant jėgai, trūksta užpakalinis ir priekinis išilginiai raiščiai bei pažeidžiamas C2-3 diskas. Nuo to priklauso C2-3 dislokacija ir kampas tarp C2-3 apatinių paviršių. Jei dislokacija iki 3mm ir nėra kampo (I tipas), lūžimas stabilus. Jei yra fleksinė padėtis ir vienpusė ar abipusė facetinių sąnarių dislokacija, lūžimai yra ypatingai nestabilūs. Gali plyšti slankstelinės arterijos ir vystytis retrofaringinis tinimas (reikalinga tracheostomija).

Kiti ašies lūžimai. Sudaro 20%. Tai kūno, lateralinių masių, keterinės ataugos lūžimai. Dažniausi yra kūno lūžimai, kurie yra stabilūs, jei tik nėra C2-3 panirimo.

Viršutinės kaklo dalies sužalojimų gydymas

Izoliuoti atlanto lūžimai dažniausiai sugydomi konservatyviai, imobilizuojant 8-16sav. Paskutiniu metu jie, ypač su C2 danties lūžimu, sėkmingai operuojami, reponuojant įgrežtomis vielomis ir fiksuojant transartikuliariai. Jei masių dislokacija viršija 6,9mm, 8-16 sav. dedama Halo sistema. Jei kartu yra ir danties lūžimas, gydymas priklauso nuo jo lūžimo tipo. I ir III tipai gydomi konservatyviai. Danties dislokacijos laipsnis yra pagrindinis požymis, leidžiantis numatyti, ar lūžimas sugis konservatyviai gydant, ar ligoniui reikalinga skubi chirurginė imobilizacija. Tokiu būdu jų gydymas išlieka diskutuotinas iki šių dienų. Gydant ūmius atvejus, ankstyva chirurgija taikoma apie 8% ligonių. Gydant konservatyviai, imobilizacija taikoma 10-23 sav., vidutiniškai 12 sav. Trečdaliui neoperuotų ligonių (28%) negaunamas suaugimas. Daliai ligonių jis pasiekiamas labai ilgai taikant Halo-West imobilizaciją, o dar 20% ligonių operuojami vėlyvu laikotarpiu. Analizuojant nesuaugimus, pastebėta, kad, jeigu lūžusio danties dislokacija yra mažesnė nei 6mm, lūžgaliai nesuauga 10% atveju, o jeigu didesnė – 78% atveju. Šis skirtumas statistiškai patikimas ir nepriklauso nei nuo ligonio amžiaus, nei nuo neurologinės būklės, nei nuo panirimo krypties. Nesuaugimo tikimybę didina taip pat amžius virš 65m.bei vėliau nei 1 sav. diagnozuotas lūžimas. Vaikams suaugimo tikimybė daug didesnė.

Kalbant apie gydymą, jo taktika parenkama individualiai kiekvienam ligoniui. Kalbant apie II tipo danties lūžimus su didesne nei 6mm dislokacija, jie turėtų būti operuojami. Išskirtini IIA tipo lūžimai, kai randamos skeveldros danties pagrinde. Šie lūžimai yra ypatingai nestabilūs, o skeveldros maišo jų suaugimui. Todėl jie taip pat turėtų būti operuojami. Pasirenkant gydymo taktiką labai svarbus ir ligonio amžius. Vyresniems nei 60m. žmonėms nesuaugimo tikimybė išauga, todėl jiems dažniau turėtų būti parenkamas chirurginis gydymo metodas, nežiūrint į silpnesnes gijimo galimybes. Kokia bebūtų taikoma imobilizacija, ligonis turėtų būti sekamas iki pilno lūžgalių sugijimo.

Hangmano lūžimai be panirimo gydomi 6 sav. apykakle. Dislokuoti II tipo (dislokacija daugiau 4mm ar kampas tarp C2-3 apatinių paviršių daugiau 11º) lūžimai gydomi tempimu su vėlesne Halo imobilizacija, po 8-12 sav. ją pakeičiant apykakle. III tipo lūžimai su užsikirtusiomis facetėmis gydomi atvira repozicija. Kiti C2 lūžiai gydomi 10-16 sav. imobilizacija.

Apatinės kaklo dalies sužalojimai

80%, įvyksta dėl netiesioginių jėgų poveikio. Dažniausiai lūžta C5 slankstelis, dislokacija įvyksta C5-6 lygyje. Uždarų sužalojimų 1989 m. Allen klasifikacija pagal traumos mechanizmą neįtraukia visų sužalojimo rūšių, tačiau padeda suprasti įvairius sužalojimų tipus šiame lygyje. Sužalojimai gali būti aiškinami 1983 m. Denis sukurta 3 stulpų teorija, taikoma torakolumbaliniams pakenkimams, kur priekinis stulpas sudarytas iš priekinio išilginio raiščio ir priekinės kūno ir disko pusės, vidurinis stulpas – iš užpakalinės kūno ir disko pusės bei užpakalinio išilginio raiščio, o užpakalinis stulpas sudarytas iš lankų ir juos jungiančių raiščių. Dažniausi mechanizmai: kompresinė fleksija, distrakcinė fleksija bei kompresinė ekstenzija (83%). Daug retesnė vertikali kompresija, lateralinė fleksija bei distrakcinė ekstenzija. Kiekvienoje grupėje pagal pakenkimo laipsnį sužalojimai dar suskirstyti į stadijas.

Apatinės kaklo dalies lūžimų chirurginės fiksacijos metodas priklauso nuo lūžimo tipo bei įvaldyto metodo. Jei pažeisti 2 ir daugiau stulpų, lūžimas nestabilus. Jei panirimas daugiau 3mm ar kifozės kampas daugiau 15º, panirimas nestabilus. Dauguma distrakcinių fleksinių ir kompresinių fleksinių sužalojimų sugydomi Halo sistema. Esant masyviam raiščių pakenkimui reikalingas chirurginis gydymas. Taip pat chirurgiškai turėtų būti gydomi stipriai kompresuoti lūžiai, nes dėl jų vystosi vėlyva kifozė.

Nugaros smegenų pažeidimas be radiologinių pokyčių (SCIWORA)

10-15% kaklinės nugaros smegenų dalies pažeidimų nerandama jokių rentgenologinių pokyčių. Vaikams iki 9 metų jie sudaro iki 40%. Daugeliui tai būna grįžtami nepilni mielitai (pagrinde centrinio kanalo pažeidimo sindromas), tačiau senesniems ligoniams gali būti ir stipresni pakenkimai. Mechanizmai: danties skersinio raiščio trūkimas, tarpketerinių raiščių trūkimas, spontaninis panirimo atsistatymas, hiperekstenziniai pažeidimai, disko išvarža, spondiliozė (stenozė).

Kaklo sužeidimai

Epidemiologija

JAV nugaros smegenys pažeidžiamos 5/100000 gyventojų per metus, 40-60% pažeidimų tenka kaklui. Mirštamumas siekia 15%, neurologinis pakenkimas lieka 45-60% ligonių. Traumos priežastys: trečdalis susižeidžia mototraumos metu, trečdalis – krentant, likęs trečdalis – sportuojant ar sužeidžiami krintančio daikto, sužalojami ginklu. Apie 70% mototraumų pažeidžiama viršutinė kaklo dalis. Apie 60% atvejų kaklo traumą lydi ir kiti sužeidimai.

Klasifikacija

Sužalojimų klasifikacija pagal traumos mechanizmą (1 pav.).

1. Kompresiniai – fleksiniai (22%)

2. Vertikalūs – kompresiniai (8%)

3. Distrakciniai – fleksiniai (40%)

4. Kompresiniai – ekstenziniai (24%)

5. Distrakciniai – ekstenziniai (6%)

1 pav. Sužalojimų klasifikacija pagal traumos mechanizmus

Sužalojimai smulkiau skirstomi į stadijas.

Nugaros smegenų pakenkimo patologinė fiziologija

Pirminis nugaros smegenų pažeidimas įvyksta traumos metu: lūžgaliai, hematomos, raiščiai, disko išvaržos ir nestabilumas mechaniškai traumuoja nugaros smegenis. Toliau vyksta antrinis smegenų pažeidimas. Jo mechanizme dalyvauja potrauminė išemija bei lipidų peroksidacija bei hidrolizė. Po traumos mažėja pratekančio kraujo kiekis, dėl ko kyla išemija, pažeidžianti pilkąją bei baltąją smegenų medžiagas. Svarbiausia apsaugoti smegenis nuo šio pažeidimo. Išemijos pasėkoje išskiriamos įvairios endogeninės medžiagos, kalcis patenka į ląsteles, sutrikdydamas elektroninį transporto mechanizmą. Laisvi deguonies radikalai atakuoja membranos fosfolipidus, ląstelė suardoma. Vyksta lipidų peroksidacija, ko pasėkoje atsipalaiduoja nauji deguonies laisvieji radikalai. Be to, kalcis aktyvuoja fosfolipazes (vyksta lipidų hidrolizė), suardo memembranos fosfolipidus ir atpalaiduoja laisvąsias riebiąsias rūgštis. Jos, dalinai arachidoninė rūgštis, enzimų verčiamos į prostaglandiną F2 ir tromboksaną A2, kurie yra vazoaktyvūs, edemą sukeliantys agentai, toliau didinantys antrinį pakenkimą. Nors kai kurie vaistai (aminofilinas, naloksonas, E vitaminas) pristabdo šį mechanizmą, patikimiau veikia tik metilprednizolonas (per pirmas 8 val.). Jis suriša laisvuosius radikalus bei sustabdo lipidų peroksidaciją. Pastaruoju metu tiriami 21-aminosteroidai, turintys aukštą antioksidacinį poveikį bei nepasižymintys gliukokortikoidiniu veikimu. Galbūt jie su kalcio antagonistais pagerins nugaros smegenų pažeidimų išeitis.

Makroskopiškai gali būti matomos nutrauktos smegenys, hematomos, sumušimo židiniai su laisvu detritu. Tačiau nugaros smegenys išoriškai gali būti ir nepakitusios ar kiek patinusios. Pakenkimui besitęsiant, sutrūkinėja aksonai, vyksta vakuolizacijos procesas kelių valandų – parų laikotarpiu, po ko smegenys žūsta, jų vietoje susidarant cistoms ar randams.