You are currently browsing the Kineziologija category
Žmogaus adaptaciją nagrinėja įvairios sritys: psichologija, biologija, edukologija ir kt.
Biologija nagrinėja organizmo adaptaciją fiziniam krūviui. Organizmo fizinis krūvis – labai stiprus dirgiklis, kad organizmas normaliai funkcionuotų.
Organizmas turi išlaikyti homeostazę (dinaminis pastovumas). Homeostazė kinta per fizinius pratimus, tad organizmas turi adaptuotis prie naujovių.
Norint išlaikyti homeostazę:
Reguliaciniai mechanizmai:
*CNS signalai,
*endokrininiai signalai,
*hormoniniai,
*medžiagų apykaitos.
Neurohumoralinė reguliacija padeda išlaikyti organizmo homeostazę.
Organizmo pokyčiai, kurie vyksta fizinių pratimų metu vadinama greitąja adaptacija. (trumpalaikė)/
Laipsniškas organizmo funkcijų kitimas, morfologinis, ilgai trunkantiems fiziniams krūviams, nuolat pasikartojantys – ilgalaikė adaptacija.
Veiksniai aktyvinantys organizmą:
1. Fizinio krūvio pradžioje – CNS. Joje susiformuoja motorinė dominantė ir joje kyla organizmo jaudinimo procesai, kurie veikia motorinius vegetacinius centrus, iš kurių nerviniai signalai patenka į dirbančius organus, ir jų veikla aktyvėja.
2. Nerviniai impulsai kartu su CNS siunčiami į vidaus sekrecijos liaukas ir jų išskiriami hormonai priverčia, skatina organus veikti, dirbti.
3. Reguliacinę reikšmę turi ir metabolitai, laktatas, CO2. Atliekantys vykdomąją veiklą jie yra aprūpinami krauju ir tampa kraujo tėkmės monopolistais. Raumenys pasiglemžia didelę dalį kraujo.
Kraujo pratekėjimas ramybėje ir krūvio metu.
Vieta ramybėje (ml/min.) krūvio metu (ml/min.) pokytis Δ
Širdies ir kraujagyslių sistema 250 1000 4↑
Smegenys 750 750 =
Neaktyvūs raumenys 650 300 2↓
Aktyvūs raumenys 650 20.850 32↑
Vidaus organai 3100 600 5↓
Oda 500 500 =
Kraujotaka 500 500 =
Smegenys nuolat atlieka reguliacinį vaidmenį, virškinimo organų kraujotaka reikalinga virškinti maistą.
Greitosios adaptacijos stadijos:
1. Įsidirbimo – organizmo funkcijos suaktyvėja tiek, kad patenkintų išaugusius reikalavimus (aprūpinimą).
2. Stabilios veiklos laikotarpis – tada, kai suaktyvėjusios funkcijos pasiekia stabilumą ir tai tęsiasi kažkurį tai laikotarpį.
3. Organizmo funkcijų silpnėjimo laikotarpis – nuovargis sukelia energijos medžiagų išsekimą, CNS nuovargį, lėtėja nervinių impulsų greitis.
4. Atsigavimas po krūvio (geriausia, kada fizinis krūvis baigiasi nepasireiškus nuovargiui) – organizmo funkcijos grįžta į pradinį lygį, pašalinama O2 skola, kompensuojamo energetinės medžiagos. Atsigaudamos organų sistemos pasiekia didesnį funkcionalumą – superkompensacijos dėsnis.
4 stadijų trukmė priklauso nuo organizmo galimybių, taikomo krūvio.
Superkompensacijos dėsnis – organizmo funkcinio pajėgumo greitesnis atsigavimas po fizinio krūvio įvyksta dėl įvairių pokyčių. Superkompensacijos dėsnis vyksta pradedant ląstelėm, audiniais, organais, baigiant visi organizmu (sistema).
Didėja kraujotaka ir daugiau O2 prisotinama į organizmą.
Superkompensacijos efektas išnyksta:
1. jei fizini krūvis atliekamas per anksti, dar organizmui pilnai neatsistačius, tai organizmas yra alinamas.
2. jeigu krūvis kartojamas per vėlai, tai superkompensacijos procesas jau išnyko, tad viskas vyksta iš naujo, kaip ir buvo pradžioje.
3. geriausia fizinį krūvį kartoti tada, kai superkompensacijos procesas yra aukščiausiame taške.
Kai taikom fizinį krūvį ir siekiam superkompensacijos reikia tą fizinį krūvį varijuoti intensyvumu, pobudžiu ir kt.
Atsigavimo periodas
Greičiausiai atsistato KF, ATP (1 – 2 min.)
Gliukogeno atsargos atsigauna vidutiniškai po 2 – 3val. Jei fizinis darbas buvo labai ilgas, tai po 48val.
Pieno rūgšties išplovimas trunka iki 1 val.
Širdies ritmas, kvėpavimas – 1 – 2min.
AKS – po 4 – 5 min.,
Kiekvieno žmogaus adaptacija yra skirtinga.
Jei prakaituojant netenkama mineralinių medžiagų, reikia jas atstatyti.
Atsigavimo, nuoseklumo principas – įvairių rodiklių atsigavimas iki pradinio lygio.
Adaptacijos specifiškumas – fizinis krūvis nevienodai veikia organus ir jų sistemas.
Greitosios skaidulos – raudonos, (atsakingos už greitalaikę adaptaciją) lėtosios – baltosios, (atsakingos už trumpalaikę adaptaciją).
Pratimų ABC
Klasifikacija
Tradicinė pratimų klasifikacija:
*Panaudojant savo kūno svorį (stovint, sėdint, gulint)
*Su treniruokliais
*Su laisvaisiais svoriais
*Su specialiomis priemonėmis (elastinėm gumom, kamuoliais…)
Pratimų klasifikacija pagal kūno padėtį:
*Stovint
*Gulint (ant nugaros, pilvo, šono)
*Sėdint
Biomechaninė pratimų klasifikacija:
*Atviros kinetinės grandies (open kinetic chain) (AKG)
*Uždaros kinetinės grandies (closed kinetic chain) (UKG)
Kinetinių grandžių koncepcijos atsiradimas
AKG – tai toks judėjimo pobūdis ar pratimas, kuomet distalinė galūnės dalis nėra fiksuota į ką nors ir gali laisvai judėti erdvėje.
UKG – tai toks judėjimo pobūdis ar pratimas, kuomet distalinė galūnės dalis yra fiksuota į ką nors, kas gali būti stabilu ir nestabilu.
AKG ir UKG pratimų koncepcija naudojama profilaktiškai realizuojant griaučių raumenų sistemos f-jų lavinimą ir diagnostiką (testavimą).
AKG
*Distalinis segmentas laisvas
*Distalinis segmentas nėra atraminis
Naudojama raumenų jėgos ir ištvermės lavinime.
Pratimų pvz.: dilbių lenkimas stovint, blauzdų tiesimas sėdint, kojų kėlimas gulint…
*Galima izoliuotai apkrauti atskirus raumenis
*Labiausiai aktyvuojami agonistai ir sinergistai
*Raumenų aktyvacija dalinai neatitinka kasdieninėje veikloje ar sporte dominuojančios raumenų aktyvacijos
*Dominuoja sąnarinius paviršius veikiančios šlyties (slydimo) jėgos
UKG
*Distalinis segmentas yra fiksuotas
*Distalinis segmentas yra atraminis
Naudojama raumenų jėgos ir ištvermės lavinime, o taip pat gerinant griaučių raumenų stabilizavimo ir sensorinę f-ją.
Pratimų pvz.: prisitraukimai, atsispaudimai, dubens kėlimas gulint (pėdos ant žemės).
*Treniruojama atskirų raumenų grupių koaktyvacija (aktyvacija tuo pačiu metu)
*Aktyvuojami agonistai, sinergistai ir antagonistai
*Raumenų aktyvacija artima kasdieninėje veikloje ar sporte pasireiškiančiai raumenų aktyvacijai
*Atliekant judesį užtikrinama didesnė sąnario kompresija
*Sąnarinius paviršius veikiančios šlyties jėgos veikimas minimalus
Agonistų ir antagonistų šlaunies raumenų koaktyvacijos priklausomybė nuo kampo kelio sąnaryje (atliekant UKG judesius).
Žmogaus ėjimo ciklą sudaro: 60% UKG judesiai ir 40% AKG judesiai.
Kinestezija, kai žmogus blogiau ar geriau jaučia savo judesius.
Bet kokia motorinė veikla, kurią atlieka raumenys, naudoja energiją.
Fizinius pratimus iš judesių veiklos skiria tai, kad fizinius pratimus galima planuoti, sudaryti ir jie atliekami laikantis metodinių principų.
Fiziniai pratimai – tai sąmoningi kūno ar jo atskirų dalių judesiai, specialūs fiziniai pratimai – tam tikro turinio, formos veikla daranti poveikį psichikai ir sveikatai.
Fiziniai pratimai sprendžia visus 4 medicinos uždavinius: gydymo, reabilitacijos, ligų profilaktikos (ėjimas taikomas prieš širdies ir kraujagyslių ligas), sveikatos stiprinimo.
Fiziniai pratimai gali būti kaip priemonė:
*fizinių ypatybių ugdymo priemonė (ištvermė, jėga, lankstumas, vikrumas, greitumas, judesių koordinacija),
*kaip aktyvaus poilsio priemonė,
*streso įveikimo būdas, priemonė,
*asmenybės psichologinių ypatybių formavimo priemonė (ugdo valią, drausmę, disciplinuotumą),
*sveikatos stovio įvertinimo priemonė (testavimas, objektyvus įvertinimas).
Fizinių pratimų klasifikacija:
*pagal anatominį požymį: pratimai kojų, nugaros raumenims, pečių juostai,
*pagal smulkesnį požymį: pratimai žasto, šlaunies raumenims,
*pagal paskirtį: specialieji, pagalbiniai, kontroliniai, ideomotoriniai, varžybiniai pratimai,
*pagal poveikio fizinėm ypatybėm efektą: pratimai ištvermei, lankstumui, jėgai lavinti,
*pagal atlikimo pobūdį: pratimai atliekami kūno svorio pagalba, specialisto pagalba, su treniruokliais, individualūs, porose.
Fizinių pratimų fiziologinė klasifikacija:
Jis sudaryta remiantis:
1. raumenų, dalyvaujančių pratimų atlikime kiekiu,
2. darbo charakteriu,
3. susitraukimo tipu,
4. medicinos ir energijos apykaitos intensyvumu.
1. raumenų, dalyvaujančių pratimų atlikime kiekiu:
a) lokalieji fiziniai pratimai – jų metu dalyvauja iki 1/3 raumenų nuo bendrosios raumenų masės (viso kūno). Tai yra smulkios raumenų grupės. Jų metu nesuintensyvėja širdies kraujagyslių, kvėpavimo sistemos darbą. Darbas vyksta raumenyse – raumenų jėgą didinantys pratimai.
b) regioninio pobūdžio pratimai – jų metu aktyvioji raumenų masė = 1/3 – 2/3 nuo bendrosios raumenų masės.
c) globalieji – daugiau nei 2/3 visų raumenų masės. (globalus fizinis darbas – daug raumenų)
2. raumenų darbo charakteris:
a) dinaminis darbas, kai kinta atskirų jo dalių padėtis erdvėje. Dinaminio darbo metu vyksta geresnis aprūpinimas deguonimi į audinius, kraujotaką, raumenis.
b) statinis darbas – paskirtis yra raumenų jėgos pagalba išlaikyti kūno ar atskirų jo dalių pusiausvyrą ir priešintis tą pusiausvyrą trikdančioms jėgoms. Statinio darbo metu užspaudžiami kapiliarai dėl padidėjusio kraujospūdžio, sunkiau teka kraujas.
3. susitraukimo tipas:
1) koncentrinis – nugalintis, raumens ilgis mažėja, jis priverčia jungtis, judėti,
2) ekscentrinis – užleidžiantis, raumens ilgis didėja,
3) izometrinis – raumens ilgis nekinta, raumuo įtemtas, tai statinis darbas.
4. medžiagų ir apykaitos energijos intensyvumas:
1. maksimalus intensyvumas,
2. submaksimalus intensyvumas,
3. didelis intensyvumas,
4. vidutinis intensyvumas,
5. mažas intensyvumas.
Pagal energijos apykaitos intensyvumą:
Aerobiniai (deguoniniai), anaerobiniai (bedeguoniai), mišrūs pratimai.
1) cikliniai pratimai (jų metu, tam tikru laiko tarpu pasikartoja judesiai, pvz. ėjimas, bėgimas, šokinėjimas). Vienas nuo kito skiriasi darbo galingumu, judesių pobūdžiu, aplinka, kurioje pratimai atliekami. Pranašumas, kad jų metu galima tiksliai dozuoti fiziologinį krūvį organizmui.
2) acikliniai pratimai – sudaryti iš nesikartojančių judesių tam tikrais tarpais (šuolis, metimas, gimnastikos pratimai, žaidimai). Sunku dozuoti tokį fizinį krūvį.
Sveikatos stiprinimui labiau tikslinga paskirti ciklinius pratimus.
Cikliniai pratimai skirstomi pagal intensyvumą.
Tam, kad raumenys susitrauktų reikalinga energija.
Cheminė energija paverčiama mechanine:
Energija akumuliuojama ATP, kurios raumenys yra, bet užtenka tik trumpam laikui – 1–2 raumenų susitraukimui, jei darbas vyksta ilgesnį laiką, tai ATP transformuojama iš kretino fosfato (KF).
KF>ATP, jo užtenka 20sek.
KF adenazuojasi į ATP. Ta reakcija, kuri vyksta fermentų pagalba, vyksta anaerobinėmis sąlygomis.
Angliavandeniai (gliukozė) – anaerobinė reakcija, pagalba skaidomas į laktatą ATP ir gaunama energija – anaerobinė gliukolizė, darbas vyksta bedeguoninėmis sąlygomis, bet susidaro laktatas, kuris kaupiasi raumenyse, limituoja darbingumą. Ramybėje laktato yra 1,5milimol/l, fizinio darbo metu pasiekia 4milimol/l. Apibūdinimas vadinamas anaerobinės apykaitos slenksčiu.
Esant pakankamai O2 – anaerobinės oksidacijos reakcija. Susidaro daugiau energijos, darbas gali vykti iki 1h. Energijos šaltinis gali būti ir riebalai.
Riebiosios rūgštys, oksidacijos metu, pakankamai deguonies, darbo trukmė ilga, intensyvumas mažas.
1) maksimalaus intensyvumo darbas:
Jo metu energijos poreikis per laiko vienetą pats didžiausias, naudojama ATP ir KF, šis darbo intensyvumas trunka iki 15 – 20sek. Rekordinis galingumas, talpumas – 120kcal/min., bedeguoninis, galingumas – 95 – 100%. Maksimalios pastangos (štangos kėlimas, bėgimas trumpą laiko distanciją).
2) submaksimalaus intensyvumo darbas:
Anaerobinės gliukolizės, ATP resintezės, transformavimas, bedeguoninis, organizme didėja rūgštingumas, kaupiasi pieno rūgštys, darbo trukmė iki 3min. Galingumas siekia iki 40kcal/min., energijos šaltinis raumenų gliukogenas, pastangos 80 – 90% nuo maksimalaus galingumo.
3) didelio intensyvumo darbas:
Jo metu pagrindiniai energijos šaltiniai – raumenų gliukogenas, rekordinis galingumas – 20kcal/min., vyrauja aerobinės ir dalinai anaerobinės gliukolizės reakcijos iki 30 min.
4) vidutinis ir mažas intensyvumas:
Trukmė iki kelių valandų, be raumenų gliukogeno, energijos šaltinis – riebalai, galingumas mažiau 12kcal/min, darbas vyksta iki anaerobinio laktato slenksčio.
Cikliniai pratimai skirstomi: maksimalūs ir kiti.
Acikliniai – ir turi skirtingus darbo intensyvumus, tačiau dažnai trumpalaikės, bedeguonės.
(čia turėtų būti diagrama)
Maksimalus deguonies sunaudojimas skaičiuojamas laboratorinėm sąlygom, mes tik širdies susitraukimo dažnio dėka.
Širdies susitraukimo dažnis, kuris skaičiuojamas max = 200 – amžius, 68% nuo maksimalaus širdies dažnio, kurioje pasiekiamas optimalus širdies dažnis.
Jei širdis susitraukia iki 85%, tai darbas vyksta iki laktatinio slenksčio, jei viršijama riba, peržengiama į anaerobines reakcijas, negalima dirbti ilgą laiką, nes pavargstama, deguonies įsiskolinama, rūgščių kėlimas.
Sveikata (pagal PSO) – individo ir visuomenės fizinė, dvasinė, socialinė gerovė, ne tik ligų ne buvimas.
Sveikata priklauso:
1. Aplinka (darbo, gyvenimo, natūralioji) 20%
2. Genetinis faktorius 20%
3. Medicinos priežiūra 10%
4. Gyvenimo būdas 50%
Gyvenimo būdas: fizinis aktyvumas, darbas, mityba, žalingi įpročiai.
Fizinis aktyvumas
Kaip fizinį aktyvumą įtakoja kiekvieną sudedamąją dalį?
Fizinis aktyvumas ir sveikata vienas nuo kito nepriklausomi, tačiau labai bendri fenomenai.
Fiziškai pajėgūs žmonės bus daug stipresni, nei fiziškai aktyvūs.
Fizinis aktyvumui priklauso: fizinis pajėgumas, fizinis krūvis, fizinis darbas, fizinė veikla.
Fiziniam krūviui svarbu: trukmė (dozavimas), tempas, intensyvumas, ritmas, judesių amplitudė, kartojimų skaičius, poilsio intervalai (koks jis? Aktyvus, pasyvus?
Bet ryšys tarp fizinio aktyvumo ir sveikatos nėra visada sveika, pvz. Neadekvatus krūvis (ligos).
Dvasinis komponentas
Psichinės sveikatos sutrikimai: depresija, stresas. Fizinis aktyvumas mažina stresą, didina savivertę.
Socialinė sveikata
Fizinis aktyvumas suartina įvairaus amžiaus žmones.
Rekomendacijos: “užsiimti fiziniu aktyvumu”. Tačiau po rekomendacijos slepiasi: jei ligoniui pasakai sportuoti 3k per savaitę po 50min, jis taip ir darys, reikia sakyti – ne mažiau 3k. Tačiau šis parinkimas neadekvatus, rekomendacijos labai bendros.
Neigiamos fizinio aktyvumo pasekmės:
*aukštas kraujospūdis daugiau nei 90×140 – širdies ir kraujagyslių sistemoje
*griaučių raumenų sistemoje
Uždavinys: tinkamai valdyti fizinį aktyvumą žmogaus gyvenime ir jo sveikatos stiprinime.
4 pagrindiniai medicinos uždaviniai:
1. gydymas (vaistais)
2. reabilitacija
3. ligų profilaktika
4. sveikatos stiprinimas
Diagrama: fizinis aktyvumas susijęs su sveikatos būkle.
Žalia linija – judrus gyvenimas
Raudona – ne fiziškai aktyvus žmogus
Melsvos – ne fiziškai aktyvus žmogus pradeda sportuoti tam tikru laiku, kuo ankščiau pradėsim fizinį aktyvumą, tuo kreivė kils ankščiau.
Fizinis aktyvumas ir sveikata per materialinę prizmę:
*Fizinis aktyvumas ir širdies kraujagyslių sistema: širdies darbas, padidėjęs ar pamažėjęs arterinis kraujo spaudimas, priklauso kiek širdies sistolinio susitraukimo metu širdis sugeba išmesti kraujo, širdies raumens stiprinimas (sportininkų – raumuo didesnis), patį kraujagyslių skaičių (papildomų kraujagyslių atsiradimas)
*Kvėpavimo sistema: kvėpavimas suintensyvėja, fizinis aktyvumas didina givybinę plaučių talpą.
*Griaučių raumenų sistema: pagreitina kaulų lūžių gijimą, osteoporozės (kaulų retėjimas) galimybės atsiradimo mažinimas (derinti su mityba, vaistais). Osteoporozė atsiranda moterims dėl hormonų. Osteohondrozė (ataugos) dėl judėjimo sumažėjimo.
*Imuninė sistema: dėl ne didelio fizinio aktyvumo.
*Lipidų ir angliavandenių apykaita: cukrinis diabetas, antsvoris, nutukimas, hipertenzija.
*Virškinimo sistema: šią sistemą galima gydyti fiziniu krūviu, pavalgius aktyviai sportuoji negalima, nes kraujo reikia virškinimo sistemai, o kai sportuoji kraują vartoja raumenys.
*Nervų sistema: nervinių impulsų siuntimas į raumenis.
*Psichinė sveikata: stresas, depresija.
(fizinis aktyvumas padeda kontroliuoti paauglius)
Fizinį aktyvumą įtakoja (mes galime į juos atsižvelgti parinkdami fizinį krūvį):
Aptarsim faktorius plačiąja prasme:
*Amžius – kiekvienam amžiui fizinio aktyvumo reikšmė ir poreikiai skirtingi. (fizinis aktyvumas gali turėti neigiamą atspalvį).
*Lytis – moterys fiziniam aktyvumui labiau atsparesnės.
*Noras, motyvacija
*Sveikatos būklė – antsvoris ir patologija
*Šeimos ir visuomenės tradicijos
Fizinis aktyvumas ir fizinis pajėgumas
Fizinis aktyvumas – tik įrankis fiziniam pajėgumui pasiekti
Fizinį pajėgumą lemia: ištvermė, krūvio toleravimas, jėga, lankstumas.
Fizinis aktyvumas matuojamas kitomis dimensijomis nei fizinis pajėgumas. Fizinis aktyvumą sunku išmatuoti, tad vertinamas fizinis pajėgumas.
Naujesni įrašai »
