Hidroterapija

§ Lapkritis 9th, 2008 § Filed under Hidroterapija, Kineziterapija vandenyje, Kineziterapijos metodikos § Tagged Hidroterapija, Kineziterapija vandenyje, Masažas, vonios § Pakomentuok

Nuo seniausių laikų pripažįstama, kad vanduo turi gydomųjų, netgi stebuklingų, savybių. Pradedant romėniškosiomis ir turkiškosiomis pirtimis, Bavarijos ir Britanijos kurortais, Lurdo gydomuoju vandeniu, baigiant šiuolaikinėmis saunomis ir fizioterapijos skyriais, hidroterapija įrodė neabejotiną savo vertę. Vanduo gydymui gali būti vartojamas įvairiais būdais.

Išoriškai. Vanduo gali būti vartojamas voniai, dušui ir prievilgams.

Vonios. Jos nuplauna prakaitą, stimuliuodamos kraujotaką, mažina uždegimą bei tonizuoja, raminamai veikia emocijų sistemą. Šaltos vonios stiprina organizmą. Karšta vonia gali būti terpė įvairių medžiagų – druskų, mineralinių medžiagų ir vaistažolių – priedams. Vidutinės temperatūros vonią (32–35 °C) galima priiminėti gerokai ilgiau negu karštą ar šaltą, ir ji efektyviai mažina įtampą. Sūkurinių, deguonies ar dujų prisotintų vonių paskirtis labiau specifinė. Sėdimosios vonios, kai sėdima atitinkamo dydžio ir formos vonelėje ar dubenyje, ypač naudingos pilvo, dubens, lytinių ir šlapimo sistemos organų negalavimams gydyti, nes skatina daugiau kraujo pritekėti į šią kūno sritį.

Dušas. Tai stipri vandens srovė, nukreipta į tam tikrą kūno vietą ar visą kūną. Mes daugiausia žinome įprastą dušą. Dušo poveikis panašus į vonios, tik prisideda mechaninis stiprios srovės poveikis. Jie yra kelių rūšių; Šarko, kontrastinis arba škotiškas, vėduoklinis, cirkuliarinis, lietaus, adatinis, kylantis. Įvairių dušų poveikis skirtingas.

Prievilgai ir kompresai. Jie gali būti karšti ar šalti, priklauso nuo norimo efekto. Ledo kompresai veikia greitai ir tiesiogiai. Tai naudinga susižeidus, nes mažina tinimą ir kraujo išsiliejimą į audinius.

Į vidų. Vandenį galima vartoti paprastoms ar sifoninėms klizmoms, kai norima pašalinti toksinus iš organizmo. Jo taip pat galima įkvėpti garų pavidalu, o tai padeda išvalyti kvėpavimo takus.

Paveikslėlyje sūkurinė vonia, masažuojanti ir stimuliuojanti kūną stipriomis vandens srovėmis.

Karšta vonia dažnai padeda, ji ypač efektyvi, kai skauda nugarą ir kaklą. Karštoje vonioje atsipalaiduoja ir visas kūnas, taip pat lengviau judinti negaluojančią kūno dalį, nes vanduo sumažina gravitacijos jėgą.

Atpalaidavimui sustiprinti į vonios vandenį galima pridėti kvapų terapijai vartojamų aliejų, pavyzdžiui, ramunėlių, kadagių, levandos ar eukalipto. Taip pat naudinga ant skausmingos srities dėti šių aliejų kompresų.

Raminamai veikdama karšta vonia mažina skausmo sukeliamą stresą, ir judesiai pasidaro ne tokie skausmingi.

Kontrastingos karšto ir šalto vandens vonios naudingiausios, kai nuo susirgimo pradžios praeina 48 valandos. Jos, stimuliuodamos kraujotaką, gydomąsias organizmo jėgas atneša į pažeistą sritį. Į skaudamą vietą nukreipkite karšto dušo srovę vieną minutę, paskui 30s. ją pakeiskite šaltu vandeniu. Pirmąsias 48 valandas po raumenų patempimo gali padėti šaldomieji kompresai. Dėkite juos ant pažeistos vietos po 20 minučių, darydami 20 minučių pertraukas. Šie kompresai mažina tinimą ir spazmus, taip pat maudžiantį skausmą.

Šildomieji kompresai (tam tiks ir apvyniotas karšto vandens butelis) padeda nuo lokalizuoto sustingimo. Kompresus galima derinti su masažu ar pasyviąja mankšta.

Sportuojant baseine tausojami sąnariai, lengviau atlikti pratimus. Svarbiausia – kiekvienas judesys reiškia du kartus didesnį krūvį raumenims. Pavyzdžiui, stovint šiltame baseino vandenyje koja staigiu judesiu keliama pirmyn įveikiant vandens pasipriešinimą – ir didysis šlaunies raumuo, vadinamasis kvadricepsas, patiria nemenką krūvį. Tas pat nutinka staiga nuleidžiant koją: norint ją pastatyti ant dugno vėl tenka padirbėti raumenims. Dėl to bet kokios treniruotės vandenyje lengvesnės, spartesnės ir du kartus veiksmingesnės nei sausumoje. Tai geriau nei bėgioti ristele miesto parke, kratytis sėdint ant kalnų dviračio balnelio ar valandų valandas žaisti tenisą. Dvidešimt malonios treniruotės vandenyje minučių neretai pakeičia valandą kankinamo triūso sausumoje. Šiuo metu populiarūs pratimai, skirti greitai deginti riebalus, pavyzdžiui, pritūpimai vandenyje. Verti dėmesio ir vadinamieji pliometriniai pratimai – juos atliekant didele jėga atsispiriama nuo baseino dugno.

Vaistinėse galima įsigyti patogių naudoti pagalvėlių, skirtų šilumos ar šalčio procedūroms. Tai plokšti polietileno maišeliai, pripildyti drebučių pavidalo silikono. Prieš naudojant jie palaikomi šaldiklyje ar karštame vandenyje, tada įkišami j plono audinio užvalkalą ar įsukami į kokią nors skepetaitę.

Vandens poveikis organizmui priklauso nuo vandens temperatūros ir cheminės sudėties. Pasireiškia ir mechaninis poveikis, atsirandantis dėl vandens srovės spaudimo. Dažniausiai susiduriame su vandens temperatūriniu veikimu, todėl reikia žinoti, kad šaltas vanduo (nuo+19° C iki +23° C) sutraukia odos kraujagysles; juo veikiama 1–2 sek. Paskui kraujagyslės išsiplečia, oda parausta, pasidaro šilta.

Veikiant ilgiau, atsiranda „žąsies oda“, lūpos pamėlynuoja; jei prisitaikomosios reakcijos sutrikusios, galimas peršalimas. Tokiu atveju procedūros ar maudynės nutraukiamos, nusišluostoma šiurkščiu rankšluosčiu, atliekami fiziniai pratimai.

Karštas vanduo iš pradžių taip pat sukelia kraujagyslių spazmus, tačiau greitai kraujagyslės išsiplečia. Ilgiau veikiant karštam vandeniui, galimas perkaitimas: pulso dažnėjimas, raumenų tonuso mažėjimas, kraujospūdžio didėjimas. Kaip organizmo apsauginė reakcija pasireiškia prakaitavimas, lydimas silpnumo ir galvos svaigimo. Tokiu atveju žmogų reikia apšlakstyti šaltu vandeniu, paguldyti taip, kad galva būtų žemiau, duoti atsigerti kambario temperatūros vandens.

Gydymui naudojamos visos vandens gydomosios procedūros: dušai, vonios, baseinai, apipylimai, aptrynimai, įvyniojimai ir pirtys.

Plačiau apie kiekvieną treniruotės baseine būdą

Vertikali vonia

Vertikali vonia – tai bendra vonios ir stuburo tempimo vandenyje gydomoji procedūra. Pagrindinis principas – stuburo tempimas vandenyje įvairiomis kryptimis tam tikromis priemonėmis ir pratimais. Atliekama vadovaujant kineziterapeutui. Vertikali vonia sustiprina ir atpalaiduoja raumenis, gerina jų trofiką, atlaisvina suspaustus stuburo diskus bei stuburo segmentų funkcinius blokus. Po vertikalių vonių procedūros pacientai, kenčiantys nuo stuburo ir sąnarių skausmų, jaučiasi daug geriau ir, atlikus gydymo kursą, dažnai pamiršta savo negalias. Gydoma: stuburo ligos; sąnarių ligos; nervų sistemos ligos.

Vertikali vonia:

1. Sergantiems:

ostechondroze, radikulitu, su nugaros skausmais, su stuburo tarpslankstelinių diskų išvaržom,

po įvairių traumų, kaulų lūžių, po galvos ir nugaros smegenų traumų, po sąnarių išnirimų,

po meniskų, raiščių, sausgyslių ir raumenų plyšimų,

po mikrochirurginių operacijų, po peties sąnario operacijų,

po įvairių stuburo operacijų,

po klubo, kelio, peties sąnarių endoprotezavimo,

esant sąnarių uždegimams, skausmams, ribotam sąnarių paslankumui,

neurologinėmis ir širdies kraujagyslių ligomis (insultai,infarktai, vaikų cerebralinis paralyžius),

kvėpavimo ligomis (bronchinė astma, bronchitai, po persirgto plaučių uždegimo), po įvairių plaučių operacijų,

dirbantiems sunkų protinį ir fizinį darbą, turintiems viršsvorį,

vaikams su ydinga laikysena, plokščiapadyste.

2. Trumpas procedūros aprašymas.

Pratimai atliekami grupėje nuo 3 iki 6 žmonių. Atliekamas kompleksas specialių tempimo, atpalaidavimo su pagalbinėm priemonėm ir kitų pratimų. Pratimai parenkami individualiai kiekvienam pacientui.

Po procedūrų kurso (10–15 kartų) sumažėja ir išnyksta sąnarių, nugaros skausmai, sustiprėja raumenys, didėja sąnarių paslankumas, padidėja fizinio krūvio tolerancija, pagerėja medžiagų apykaita, sumažėja svoris, pagerėja nuotaika.

Užsiėmimą vedą patyręs kineziterapeutas (gydomosios mankštos specialistas).

Vandens temperatūra 35 – 37 C.

Procedūros trukmė 1 val.

Gydomosios vonios gali būti skirstomos pagal pagrindinį jų veiksni: gėlo vandens vonios, aromatinės vonios, dujinės vonios, vibracinės vonios, mišrios vonios.

Gėlo vandens vonių poveikis priklauso nuo vandens temperatūros, todėl jas galima skirstyti taip: šaltos (nuo +19° C iki +20° C), vėsios (nuo +21° C iki +23° C), indiferentinės (nuo +34° C iki +36° C) šiltos (nuo +37° C iki +38° C) ir karštos (nuo +3^C)° C iki +42° C). Prie šios rūšies vonių priskiriame vonią pagal Gauffe ir vertikalinę vonią.

Aromatinių vonių poveikis priklauso nuo naudojamų gydomųjų medžiagų, vaistažolių. Cheminiai komponentai gali veikti dirginančiai, sedatyviai, gerinti audinių trofiką ir metabolizmą miokarde. Tokioms vonioms priskiriame spygliuočių, garstyčių, druskos, terpentino, vaistažolių, putų vonias.

Dujinės vonios gali būti atliekamos tiek ištirpinus dujas vandenyje, tiek be vandens. Šiuo atveju naudojamos specialios formos kabinos, kurios mažai panašios Į vonias. Dujines vonias galima skirstyti į sausas ir šlapias. Dujinėms vonioms priskiriame: angliarūgštės, sieros, vandenilio, perlines, deguonies vonias. Atliekant dujines vonias, susidarantys burbuliukai atlieka taktilinį masažą.

Vibracinių vonių pagrindinis poveikis priklauso nuo mechaninio veiksnio. Šioms vonioms priskiriame: povandeninį dušą – masažą, vibracinę vonią.

Darbas su pacientais. Patalpos turi būti šiltos, gerai vėdinamos. Draudžiama patalpas šildyti elektros prietaisais. Vonioms, guminiams kilimėliams dezinfekuoti naudojamas l%–3% koncentracijos chloraminas, muilai. Pacientas turi atsinešti rankšluostį, gumine kepuraitę ir guminę avalynę, kad nesušaltų kojų ir nepaslystų. Pamatuojamas kraujospūdis, paklausiama apie bendrą savijautą, pasiteiraujama, ar nenaudojo raminančių medikamentų. Po procedūros būtina pailsėti apie 40 min.

Indikacijos: virškinimo sistemos ligos, sąnarių ligos, nervų sistemos ligos, kvėpavimo organų ligos.

Kontraindikacijos: ūminiai uždegimai, polinkis i kraujavimą, sunki stenokardijos forma, epilepsija.

Gydymas kompresais

Kompresai – ypač geras būdas naudojant vandenį šiluma ar šalčiu ilgiau (ar netgi ilgai) veikti kokią nors kūno dalį. Visi sportininkai žino, kokie veiksmingi ledo kubelių ar šalto it ledas vandens pavilgai – tai pirmoji pagalba patyrus sportinę, ypač sąnario, traumą, taip pat atsiradus kraujosruvai, sumušus, patempus raumenį ar trūkus raiščiams. Šiltus ar karštus kompresus arba įvyniojimus galima vis pašildyti, pavyzdžiui, apsupant dar ir šilta antklode ar pridėjus seną gerąją karšto vandens pūslę. Kai audinio skiautė sausa, šiluma ar šaltis greitai išsisklaido; kai drėgna – gydomasis temperatūros poveikis išlieka daug ilgiau. Dėl to šilti ar karšti kompresai puikiai tinka, pavyzdžiui, nuo šlapimo pūslės ar šlapimo takų uždegimų.

Maudynių įvairovė

Vandens rasime visur. Tai krituliai – rasa, lietus, sniegas, taip pat paviršinis vanduo, t. y. upeliai, ežerai, upės ir jūros. Šaltiniais jis trykšta iš žemės gelmių. Tačiau šaltinių vanduo atkeliauja iš nevienodo gylio, vadinasi, ir iš nevienodų žemės arba uolienų sluoksnių, todėl kiekvieną kartą jame mineralinių medžiagų ir mikroelementų derinys vis kitoks. Dėl šios priežasties skirtingose vietose iš žemės trykštančiu vandeniu gydomos skirtingos ligos.

Purvo vonios

Dumblas – tai derlinga žemė ir likučiai augalų, sutrūnijusių po vandeniu ar po žeme, drėgnoje aplinkoje. Kiekvienoje durpingoje vietovėje dirvožemio sudėtis vis kitokia, todėl vienur daugiau sieros, kitur – geležies ar kokių nors kitokių druskų. Purvo voniomis galima pasimėgauti ir namuose, įsigijus iš pelkingų sričių atvežto dumblo. Tokie kompresai dedami šilti, bet ne per karšti. Jie labai naudingi, nes veikia ilgai ir giliai. Tyrės pavidalo purvas mažiau laidus šilumai nei vanduo, dėl to didesnė jo temperatūra nekelia tokių nemalonių pojūčių kaip paprasto vandens vonia. Vadinasi, ir į šalto purvo kompresus oda reaguoja ne taip jautriai kaip į šalto vandens. Purvo voniomis gydomos atramos ir judėjimo sistemos, sąnarių ir raumenų ligos. Tačiau tokios procedūros – didelis krūvis širdies ir kraujagyslių sistemai, todėl prieš jas pradedant reikėtų pasitarti su gydytoju.

Ši procedūra buvo atliekama dar senovės Egipte naudojant Nilo pakraščių purvą. O senovės Kryme – naudojant įšilusį purvą. Purvas yra kelių rūšių: durpės, saprofelis, dumblas, vulkaninis purvas. Purvo procedūros mažina skausmą, stabdo uždegiminius procesus, gerina audinių rezorbcija. Procedūroms purvas pašildomas iki +60° C ar + 70° C, nes aukštesnėje temperatūroje netenka dalies gydomųjų savybių. Dedamas veikiamoje vietoje Įvairiomis metodikomis: aplikacijos, vonelės, tamponai, vonia, elektropurvas. Paskui uždengiama polietilenu, šilta antklode. Pacientas turi jausti malonią, nedeginančią šiluma. Po procedūros nusiprausiama šiltu vandeniu, pailsima 30–40 min., 4–6 vai. ribojamas fizinis krūvis. Po procedūros negalima sušalti. Nesilaikant šių reikalavimu ligonis gali blogai jaustis, judesiai gali pasidaryti skausmingi, pakilti temperatūra. Šiuo atveju procedūros laikinai sustabdomos, kol praeina ūmūs reiškiniai.

Metodikos:

• aplikacijos. Tai dažniausiai naudojama metodika, kai purvas veikiamoje vietoje dedamas 5–7 cm storio „medalionais“, kurie paskui užklojami;

• vonelės galūnėms. Į atskiras talpas rankoms ir kojoms pridedama purvo, i kurį sumerkiamos galūnės. Taip pat apklojama, kad purvas neatvėstu;

• purvo tamponai. Ši metodika taikoma gydant ginekologines ligas ir derinama kartu su aplikacine metodika mažojo dubens srityje. Purvas įpurškiamas i makštį, o pasibaigus procedūrai, makštis išplaunama. Procedūra atliekama ginekologinėje kėdėje;

Druskų vonios

Voniomis galima mėgautis ir namuose – vandenyje ištirpinus valgomosios ar kokios nors gydomosios druskos. Taip gydomas reumatas, uždegimai ir odos ligos. Sporto medicina šioms maudynėms teikia nemažai reikšmės, nes, vandenyje ištirpus druskai, jis labiau kelia kūną į paviršių, todėl mažesnį krūvį patiria atramos ir judėjimo sistema. Maloniausia pagulėti 37°C temperatūros vandenyje, be to, jis labiausiai atpalaiduoja.

Kokia turi būti vandens temperatūra

Procedūroms naudojamas įvairios temperatūros vanduo. Taisyklė tokia: kuo šaltesnis ar karštesnis vanduo – tuo greičiau tenka iš jo išlipti.

• 0–6 °C: šaltas it ledas vanduo arba ledas. Ideali kompreso temperatūra patyrus sportinę traumą – sumušus, patempus, trūkus raiščiui, išsiliejus kraujui ir t.t. Iš šaldiklio paimama ledo kubelių ir įvyniojama į audinio skiautę. Juos galima truputį pasmulkinti. Būkite atsargūs, kad nenušaltų oda.

• 6–10 °C: labai šaltas vanduo. Tinka trumpiems apsiliejimams, pavyzdžiui, po dušu. Gaivina ir didina žvalumą. Dėmesio – tai netinka labai pervargus. Nuovargis – tai požymis, jog mūsų ląstelės nepakankamai aprūpinamos maisto medžiagomis, dėl to gamta natūraliai stabdo medžiagų apykaitą. Širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys žmonės, prieš rinkdamiesi itin karštą ar itin šaltą vonią ar dušą, turėtų pasikonsultuoti su gydytoju.

• 10–18 °C: šaltas vanduo. Tokioje vonioje jau galima išbūti vieną ar dvi minutes. Geras kontrastas karštai ar labai šiltai voniai arba dušui.

• 18–25 °C: vasarošiltis ar šiltas vanduo. Galima ilgiau pastovėti po dušu, ypač vasarą, per didelius karščius.

• 25–35 °C: karštas vanduo. Idealiai tinka šiltiems ar karštiems pavilgams, taip pat tikslingai nukreipiant dušo srovę į tam tikras skaudamas kūno dalis, pavyzdžiui, peties ar kelio sąnarį.

• 35–45 °C: labai karštas vanduo. Tinka trumpoms procedūroms esant didesniems negalavimams ar skausmams, pavyzdžiui, išijui ar strėnų gėlai. Nepamirškime širdies ir kraujagyslių sistemos būklės.

Kaip veikia gydomosios vonios

Gydomosiose voniose sąveikauja daug dalykų.

• Vanduo kelia kūną aukštyn, todėl mažiau juntame jo svorį. Tai padeda atsipalaiduoti raumenims, didėja sąnarių lankstumas.

• Plečiasi odos paviršiuje esančios kraujagyslės, gerėja kraujotaka, šalinamos raumenyse ir jungiamajame audinyje susidarę skysčių sąstoviai.

• Gerėja širdies veikla, nors tvinksnių dažnis padidėja tik truputį.

• Spartėja medžiagų apykaita.

Maudantis šiltoje ar karštoje vonioje į odą priplūsta daug kraujo – net iki pusantro litro. Pagausėja prakaitavimas, truputį sutirštėja kraujas. Pakinta jo pH, arba rūgštingumas – kraujas tampa šiek tiek šarminis. Gerėja žarnyno veikla, kraujyje mažėja cukraus ir amoniako – baltymų irimo produkto.

Kuo įvairiausi vonios priedai

Sauna – šiauriečių malonumas

Sauna, garinė pirtis ar karšta viso kūno vonia padeda kamuojant skausmingoms reumatinėms ligoms, išijui; strėnų gėlai. Tai gerina kraujotaką ir atpalaiduoja įsitempusius raumenis.

Kaitinimosi patalpoje išbūnama 10–15 minučių, ant įkaitusių krosnies akmenų ar metalinio jos paviršiaus kartkartėmis šliukštelint šalto vandens, kad susidarytų garų. Tokioje aplinkoje labai paspartėja kraujotaka. Paskui atsivėsinama apsiliejant vandeniu, pasinėrus į vėsų baseiną ar lauke esantį vandens telkinį.

Garinė pirtis

Garinės pirties poveikis aiškinamas tuo, kad kūno temperatūra pakyla 1,5 °C. Išsiplečia poodyje esančios kraujagyslės, į odą priplūsta kraujo, o prakaitas pilte pila. Pusvalandį pasėdėjus garinėje pirtyje, galima išprakaituoti puslitrį ar daugiau vandens.

Pirties veikimas paremtas aukšta temperatūra, veikiančią kūno paviršių ir kvėpavimo takus. Pirtys yra dviejų rusiu:

• garinės, kuriose galima greičiau perkaisti;

• sauso oro, kurios ypač gerai toleruojamos.

Pirtyse kinta organizmo medžiagų apykaita, išsiskiria šlakinės medžiagos, vyksta dehidratacija. Vaikus į pirtį patariama vesti nuo trejų metų amžiaus. Naudojantis pirtimi, reikia laikytis šių taisyklių:

• nusiprausti, sausai nusišluostyti, kad kūnas geriau garintųsi;

• neiti į pirtį alkanam, persivalgiusiam, labai išvargusiam;

• patariama gulėti užkėlus kojas, galvą užsidengti šlapiu, šaltu audeklu;

• pagulėjus 7–10 min., maudytis 5–12 min. duše ar baseine. Taip kartoti 2–3 kartus.

• po procedūros pailsėti, sočiai atsigerti skysčių.

Indikacijos: nutukimas, sąnarių ligos, nespecifinis kvėpavimo takų uždegimas.

Kontraindikacijos: augliai, epilepsija, ūmus uždegimas.

VANDUO – APLINKA SPORTUOTI IR PUOSELĖTI GROŽĮ

Vis daugiau lengvojo kultūrizmo programų iš sausumos persikelia į baseiną. Naujieji lieknėjimo ir jaunėjimo būdai – tai vandens aerobika, bėgimas ristele vandenyje, vandens tai či, vadinamasis balansavimas vandenyje ir t. t. Naujoji mada plinta kosmetologijos centruose, viešbučių baseinuose, terminėse maudyklėse, lengvojo kultūrizmo klubuose ar net paprasčiausiuose visų lankomuose baseinuose. Kuriamos vis naujos vandens sporto atmainos.

Vandenyje malonu judėti

Taip veikiausiai yra dėl to, kad mes, kaip ir visos gyvos būtybės, esame atsiradę vandenyje. Pratimai šiltame jaukaus baseino vandenyje teikia daugiau malonumo nei atliekami stovint ant sausų grindų. Tai, kas ant tvirto grunto vargina ir spaudžia prakaitą, vandenyje teikia malonumą, be to, per trumpą laiką pagerina kūno formas, didina raumenų jėgą, išmoko puikiai justi kūną ir teikia malonių pojūčių sielai.

Vandens lengvojo kultūrizmo privalumai

Vis daugiau žmonių suvokia, kad judant ir mankštinantis vandenyje gerėja savijauta. Esti nemažai priežasčių, dėl kurių nuo kranto verta žengti į vandenį ir taip iš naujo pajusti ir kūną, ir sielą:

• Vandens keliamoji galia ir dalinis nesvarumas – mūsų kūnas sveria tik dešimtąją dalį to, kiek svertų stovėdamas ant žemės.

• Sąnariams netenka beveik jokio krūvio – ar tik labai menkas. Tai ypač svarbu žmonėms, kurie sportuoti vengia dėl sąnarių skausmo.

• Atliekant lengvojo kultūrizmo pratimus vandenyje tikimybė patirti traumą daug mažesnė nei stovint ant žemės.

• Treniruotės vandenyje du kartus veiksmingesnės, nes čia neveikia įprasta sunkio jėga, taigi kiekvienas judesys atliekamas priešinantis vandens slėgiui. Tai labai lengva pastebėti, pavyzdžiui, keliant koją ir kartu lenkiant ją per kelį, paskui vėl pastatant.

• Vandenyje taip pat prakaituojama (kartais ir labai gausiai), tačiau to beveik neįmanoma pajusti.

• Vandens keliamoji galia tikrai didelė, todėl baseine įmanoma atlikti pratimus, kurių neįstengtume atlikti ant žemės – jie panašūs į kosmonautų plevenimą beorėje erdvėje.

• Kūnas beveik nuogas, todėl juntamas tiesioginis sąlytis su vandeniu.

• Ore virš vandens labai daug deguonies, panašiai kaip miške. Kai kuriuose baseinuose į jį dar prileidžiama sveikatai naudingų jodo, fluoro ar kitų druskų jonų.

• Vandenyje kraujotaka geresnė nei sausumoje.

• Odą vėsina net ir šiltas vanduo, dėl to lengviau treniruotis.

• Be to, fiziškai silpni žmonės žino dar vieną baseino privalumą – niekas negali matyti nerangių jų judesių. Vanduo paslepia kūną.

Treniruotės sausumoje duoda perpus mažiau naudos

Treniruotės vandenyje, palyginti su tokiomis pačiomis sausumoje, turi daug privalumų.

• Sausumoje, pavyzdžiui, bėgdami ristele ar mindami kalnų dviratį, patiriame žemės traukos jėgą. Kelti svarmenį daug sunkiau nei jį nuleisti ant grindų, nes antruoju atveju žemės traukos jėga labai sumažina pastangas.

• Bėgant tenka atsispirti nuo žemės, o tai reikalauja jėgų. Kojų raumenys ilsisi trumpą akimirką prieš pat pėdai paliečiant žemę.

• Žuvims nereikia atlikti tokio pobūdžio judesių. Mostelėjęs galingais uodegos pelekais, banginis šaute šauna pirmyn, ir šie pelekai padeda nerti gilyn, plaukti pirmyn ar kilti į paviršių.

Kiekvienu judesiu tenka dar ir priešintis vandens poveikiui. Tai dvigubas darbas, kuris idealiai lavina raumenis.

• Savo kūną treniruodami vandenyje, galime pasinaudoti tuo pačiu mechanizmu. Dvidešimt minučių atliekant vandens aerobikos pratimus, šioje aplinkoje bėgiojant ristele ar kitaip sportuojant, raumenys auga dukart ar netgi keturis kartus sparčiau nei juos lavinant sausumoje.Tai visų pirma turėtų dominti tuos, kurie trokšta, kad jų kūnas padailėtų kuo greičiau, ilgai nevargstant.

Įvairiopa treniruotė

Vandenyje krūvį patiria, t. y. treniruojama ne tik kuri nors viena raumenų grupė (pvz., ištiesiamieji), bet dažniausiai ir ta, kuri veikia priešingai (sulenkiamieji). Štai pavyzdys. Iki kaklo stovėdami šiltame baseino vandenyje staigiai aukštyn kilstelime dešinę ranką. Plaštaka ištiesta. Tuo metu krūvį patiria dvigalvis žasto raumuo. Tada ranką greitai nuleidžiame – kol plaštaka paliečia šlaunį. Tai darant lavinamas priešingai veikiantis trigalvis žasto raumuo. Tokį pat poveikį patirsime keldami ištiestą koją, kol ši bus beveik lygiagreti vandens paviršiui, ir vėl nuleisdami. Ir šiuo atveju bus lavinami du raumenys. Tas pat nutiks viena apatine galūne žengus žingsnį į šoną ir vėl pastačius ją greta kitos.

Mankšta turi trukti trumpai

Tokiu būdu atlikus tik keletą pratimų, kurių trukmė iš viso – tik dvidešimt minučių, galima kuo puikiausiai išmankštinti visą kūną. Niekada nebūna taip, kad krūvį patirtų tik kuri nors viena raumenų grupė, vadinasi, didėja ne tik jos vienos apimtis. Iš vandens išlipame atsigaivinę, sustangrėjusiais raumenimis, jaučiamės žvalesni ir kūnu, ir siela.

Mankštinkimės naudodamiesi keliamąja vandens galia

Vandens keliamąja galia naudojamės ir mes, žmonės, kai norime tikslingai ir sparčiai auginti tam tikrus raumenis. Specifinis mūsų kūno svoris mažesnis nei vandens, todėl taip puikiai jaučiamės į jį panirę. Apie tai jau seniai žino aukščiausios kvalifikacijos treneriai ir sporto fiziologai. Vandenyje, pavyzdžiui, lengviau judėti aukštyn, sakykime, atlikti šuoliukus, ir sunkiau – žemyn, tarkime, pritūpti. Tai reiškia, kad mūsų griaučiai ir raumenys vandenyje veikia priešingai nei sausumoje. Dėl to treniruotės vandenyje optimaliai kompensuoja tuos judesius, kuriuos kasdien atliekame sausumoje. Be to, daug mažiau vargsta sąnariai.

Vandens pasipriešinimas – labai įdomi savybė, kuria galime naudotis lavindami savo kūną. Stovėdami baseine tokio pasipriešinimo nejusime. Tačiau truputį pajudinus rankas ar kojas, pajuntamas nestiprus traukimas ir priešpriešinis poveikis. Tai labiau primena masažą nei gimnastiką. Kuo staigesnis judesys, tuo labiau vanduo priešinasi judančiajam, ir šiam savaime tenka eikvoti daugiau jėgų. Pats vanduo iš tikrųjų nesipriešina – toks reiškinys pastebimas tik pradėjus judėti. Mes patys galime rinktis tokio pasipriešinimo intensyvumą – visai kaip sunkumų kilnotojas, kuris ant savo štangos gali užmauti svarmenų, jei nori, kad raumenys patirtų didesnį krūvį. Tik priešingai nei kilnojant svarmenis, vandenyje apkrovą galima reguliuoti ne šuoliais, bet tolygiai. Galime sakyti, kad treniruotės baseine atveria naujas galimybes – nereikia jokių sportinių prietaisų, įsigeidus galima didinti ar mažinti intensyvumą.

Kaip lavinti kūną naudojantis keliamąja vandens galia

• Iš poringos, kempinę primenančios medžiagos pagaminti sportiniai prietaisai (jie būna lazdelių ar svarmenų pavidalo) padeda auginti raumenų masę ir didinti jų jėgą. Tuo tikslu jie spaudžiami gilyn, dugno link, t. y. priešinantis keliamąja! vandens galiai.

• Taip pat naudojami ir metaliniai svarmenys. Juos kilnoti vandenyje daug lengviau nei sausumoje.

• Įvairiausių formų ir dydžių svarmenis galima tvirtinti ant galūnių. Taip apsitaisius galima pažingsniuoti po baseiną – taip, kaip daro sausumoje tie, kurie kultivuoja greitąjį ėjimą.

• Jei norite, kad pilvas būtų plokščias, o pečiai – tiesūs, geriausia naudotis keliamąja vandens galia. Netikusi laikysena – nuleisti pečiai, glebus pilvas – dažnai atsiranda nusilpus nu­garos raumenims. Sunkio jėga spaudžia žemyn pečius ir pilvą.

Vandenyje, atvirkščiai, keliamoji galia teigiamai veikia viršutinę kūno dalį, todėl taisyklinga laikysena įgyjama labai lengvai. Dvidešimt minučių išsitiesę pavaikščiokite vandenyje – ir kopėtėlėmis iš baseino kopsite jau tiesesni ir grakštesni.

Spalvingi treniruočių pagalbininkai

Vandens pasipriešinimą gali padidinti ir speciali įranga. Tai ir yra tokių priemonių paskirtis. Lengvojo kultūrizmo programas, kurias atliekame sausumoje, galima sutrumpinti netgi 80–čia procentų, o rezultatas bus ne menkesnis, tik reikia parinkti pratimus ir išeikvoti nemažai jėgų.

Tokios priemonės – tai, pavyzdžiui, akytos gumos svarmenėliai ir lazdelės, kurie yra nardinami į vandenį, ir metaliniai svarmenys, kurie vandenyje keliami aukštyn. Jų privalumas tas, kad pratimus galima atlikti stovint, nereikia judėti pirmyn. Nepaisant to, galima kuo įvairiausiai kaitalioti vandens pasipriešinimą ir treniruotės intensyvumą. Taigi tokia įranga ypač tinka gausiai lankomuose baseinuose, kur nedaug vietos. Akytos gumos svarmenėlius galima tvirtinti prie rankų ar kojų, kai kurie jų užsegami. Su jais naudinga greitu žingsniu pasivaikščioti po baseiną – dvidešimt tokio žygio minučių leis patirti tikrą stebuklą, ypač jei dar neteko treniruotis.

Vandens sporto įranga

• Rankų svarmenys. Dažniausiai jie būna pagaminti iš akytos spalvingos medžiagos. Jie kuo puikiausiai tinka ir ten, kur negilu. Tokie daikteliai stiprina vandens priešinimąsi žasto ir dilbio raumenų darbui, todėl jiems sukuria didesnį krūvį. Jie gali turėti rankenėlę arba būti užmaunami ant riešo ir užsegami. Po vandeniu tinka kilnoti ir metalinius svarmenis.

• Kojų svarmenys. Jie gaminami iš akytos medžiagos ir tvirtinami ant kulkšnių. Sparčiu žingsniu perėjus dvidešimties metrų ilgio baseiną, šlaunys ir blauzdos patiria nemenką krūvį.Tačiau yra kojų svarmenų, pagamintų iš guma dengto metalo – jie segami ant blauzdų. Tokia įranga idealiai tinka pilvo raumenims lavinti: nugara atsiremiame į baseino sienelę, žastais užsikabiname už turėklo, tada vandenyje keliame ir leidžiame ištiestas kojas.

• Vandens pirštinės. Dažniausiai jos būna iš šiurkštaus audinio, todėl labai padidina vandens pasipriešinimą, ypač išskėtus pirštus. Tai padeda greičiau pasiekti geresnių rezultatų.

• Vandens batai. Jie padeda tvirčiau atsistoti ant baseino dugno. Atliekant lengvojo kultūrizmo pratimus, jie leidžia didesne jėga priešintis vandens spaudimui.

• Vandens platforma. Tokią platformą galima nugramzdinti iki dugno ir ant jos užšokti ir nušokti – taip, kaip šokuojama laiptais.

• Irkliukai. Šie prietaisai panašūs į stalo teniso ar badmintono raketes, tačiau pagaminti iš akytos medžiagos. Juos galima naudoti bet kokiems vandens pratimams.

• Baseino lazdelės. Šie ilgi, panašūs į dešreles akytos gumos gabalai jau seniai naudojami Vokietijos vandens gydyklose, viešuosiuose ir viešbučių baseinuose. Ypač jais mėgsta žaisti vaikai. Baseino lazdelės yra a 1,6 m ilgio. Jomis gali veiksmingai atlikti bet kokį vandens gimnastikos pratimą.

Madingi vandens pratimai

Šiuolaikiniai lengvojo kultūrizmo specialistai pratimus, kurie atliekami pasinaudojant keliamąja vandens galia, ar nukreiptus prieš ją, vadina hidrodinaminiais. Jie iš esmės skiriasi nuo pratimų sausumoje. Darbuojantis svarmenimis, minant kalnų dviratį, bėgiojant ristele ar irkluojant kanoją, dažniausiai manoma, jog po tokios treniruotės turės skaudėti raumenis. Neretai taip ir nutinka. Treneriai, norėdami, kad jų auklėtiniai pasiektų maksimalių rezultatų, verčia juos mankštintis ir tada, kai šie patiria vos ištveriamą skausmą. Taip elgiamasi futbolo aikštėje, bokso ringe, tinklinio aikštelėje ir kitur. Veikiant keliamajai vandens jėgai, beveik neįmanoma pasiekti ribos, kai ima skaudėti raumenis, ar šis skausmas juntamas labai menkai. Beveik neskauda raumenų ir po treniruotės, ir ji pati trunka daug trumpiau nei sausumoje. Taip sukuriami pratimai, kurie teikia vien tik malonumą. Galima netgi taškytis vandenyje, kaip tai daro vaikai. Vandens aerobika – idealus būdas grįžti į jaunystę ar vaikystę. Ji gaivina ir jaunina ne tik kūną, bet ir sielą.

Treniruotės šiltame vandenyje

Ne itin intensyvios treniruotės vyksta normalios temperatūros, t. y. 25–31 °C vandenyje. Ji daugiau nei dešimčia laipsnių mažesnė nei kūno temperatūra. Dėl to mūsų organizmas idealiai vėsinamas, ir šį poveikį dar sustiprina vanduo, tekantis ir sūkuriuojantis aplink judančias galūnes ar liemenį. Jei išlipę iš baseino atsistosime ant svarstyklių, įsitikinsime, kad prakaitavome – būsime praradę truputį svorio. Be abejo, netekome tik skysčių. Tačiau sportuojant paspartėjo medžiagų apykaita – ir tokia pat sparti liko išlipus iš baseino. Vadinasi, keletą valandų po maudynių dar vyks lipolizė – tirps ant pilvo, klubų, sėdme­nų ir šlaunų susikaupę riebalai.

Štai kokių rezultatų galima pasiekti per 90 vandens treniruočių dienų

• Šimtu procentų padidinti raumenų masę

• Dvidešimčia procentų padidinti jungiamojo audinio kiekį

• Mažiausiai dešimčia procentų padidinti kaulų tankį

• Keturiadešimčia procentų padidinti kremzlinio audinio masę

• Trisdešimčia procentų padidinti sinovialinio skysčio (vadinamojo sąnarių tepalo) tūrį

• Keturiadešimčia procentų pagausinti ribosomų (kuriose sintetinami ląstelėms reikalingi baltymai)

• Keturiadešimčia procentų pagausinti mitochondrijų (energiją gaminančių organoidų, kuriuose eikvojama gliukozė ir riebalai)

Ėjimas vandenyje

Kuo greičiau žengiama, tuo didesnės raumenų jėgos prireikia, nes už sėdmenų ir pakinklių susidarantys vandens sūkuriai traukia atgal, kartu didindami treniruotės veiksmingumą.

Bėgimas ristele vandenyje

Bėgant kitą baseino kraštą pasiekti sunkiau nei einant. Kojoms tenka labai didelis krūvis, tačiau po keleto minučių galima valandėlei stabtelėti. Tai visai kas kita nei varginantis ilgų nuotolių risnojimas sausuma.

Šuoliukai vandenyje

Iš esmės tai panašu į bėgimą ristele vandenyje, tačiau rau­menų jėga naudojama šokuoti pirmyn ar atgal. Galima šokčioti vietoje, t. y. aukštyn, stipriai atsispiriant nuo dugno. Tokie nauji pratimai vadinami pliometriniais.

Akvanastika

Tai dviejų žodžių – „aqua” (vanduo) ir „gimnastika” junginys. Pratimai didina jėgą, ištvermę, lankstumą ir teikia malonumo.

Akvatika

Dažniausiai taip vadinami pratimai, siūlomi ligoniams reabilitacijos laikotarpiu, taip pat tam tikros gydomosios gimnastikos atmainos. Jos rekomenduojamos sergant artritu, raumenų reumatu ar esant degeneracinių sąnarių pakitimų.

Vandens tai či

Tai tausojantys, padedantys atsipalaiduoti pratimai. O grakščius judesius vandenyje atlikti daug lengviau nei sausumoje. Minimaliomis raumenų pastangomis įgyjama optimali laikysena, pagerėja fizinė ir dvasinė būklė. Vis labiau populiarėja ir vadinamoji vandens joga.

Vandens NIA

NIA, arba neuroraumeninis integracinis veiksmas („action” angliškai reiškia veiksmą; tai naujovė, todėl dar neturime tikslaus lietuviško pavadinimo), į Europą atkeliavo iš Amerikos. Tai išbaigtų šokio elementų derinys. Šokama pagal muziką, po vieną ar grupėje. Galima improvizuoti kiek širdis geidžia, taigi šokis padeda atrasti vis naujas mankštos vandenyje galimybes. Meditacinė muzika ir grakštūs judesiai padeda geriau pajusti savo kūno bei sielos reikmes. Tai juokais vadinama vandens ezoterika ar vandens meditacija.

Vandens šiatsu

Šiatsu išvertus reiškia spustelėjimą pirštais. Švelniai masažuojant sužadinami organizmo energiniai kanalai, išnyksta įtampa, maištą skausmas.

Tai švelnūs, harmoningi judesiai. Jie padeda atsipalaiduoti ir nugrimzti į meditacinę būseną. Tokia fizioterapijos atmaina grindžiama kinų mokymu apie organizme besidriekiančius meridianus (energijos kanalus). Prilaikomas gydytojo ir plaukimo mokytojo, besitreniruojantysis pajunta nesvarumą ir išmoksta grakščių judesių.

Vandens pilatesas

Jau esame užsiminę apie ezoterika ir vandens meditaciją. Pilateso pratimų tikslas – ne stambūs raumenų gumulai, bet, pasinėrus į negilią meditaciją, atrasti vadinamąjį savo jėgos centrą. Jis yra kūno viduryje. Sakoma, kad iš čia semiamės gyvybinės energijos. Tokios streso nesukeliančios treniruotės vandenyje stiprina pilvo, kojų ir rankų raumenis, tačiau jie nekietėja – lieka elastingi.

VANDENS PRATIMAI

įžengus į trečiąjį tūkstantmetį, sporto fiziologai sukūrė visiškai naujas tam tikrų raumenų grupių auginimo koncepcijas. Jie atrado, kaip tobulinti laikyseną, tapti tvirtesniam ir lankstesniam. Sukurta tyrimų ir matavimo būdų, kurie padeda stebėti ląstelių ir audinių reakciją į tikslingas treniruotes.

Pastebėta, kad programos, pavyzdžiui, skirtos raumenų masei didinti, šiltame vandenyje būna dar efektyvesnės. Taip mankštinantis išvengiama didesnių ar mažesnių sportinių traumų, kurių šiaip jau pasitaiko netinkamai atliekant vieną ar kitą judesį. Šiltame vandenyje lavinant jėgą, lankstumą ar ištvermę, beveik niekada nepasitaiko tokių nemalonių dalykų.

Kuo geriau panaudosime vandens pasipriešinimą ir gebėjimą įsiurbti, tuo greičiau pastebėsime rezultatus.

Atgal į gamtą

Be to, vandens treniruotės grindžiamos paprasčiausiais ir natūraliausiais judesiais. Tai žingsniavimas, bėgimas, kopimas, šokčiojimas, kėlimas, tempimas ir t.t., kitaip tariant, remiantis mokslu, grįžtama prie pačios gamtos numatytų būdų kūnui lavinti. Vandens keliamoji galia, pasipriešinimas ir gebėjimas įsiurbti – tai veiksniai, kurie padeda tiksliai parinkti pratimų intensyvumą. Dabar vandenyje galime imtis to, ką darėme vaikystėje ar paauglystėje, t. y. lavinti ir stiprinti kūną taip, kaip jį lavinome augdami. Jei norite žvelgti dar giliau – prašome: kiekvieno žmogaus gyvybė atsiranda skystoje terpėje. Motinos įsčiose esantys vadinamieji vaisiaus vandenys saugo gemalą nuo išorinių smūgių. Taigi vanduo iš savo glėbio nepaleidžia mūsų visą gyvenimą.

Judesius atliekant greičiau, didėja vandens pasipriešinimas ir jo gebėjimas įsiurbti, nors pats pratimas lieka koks buvęs. Greičiau auga raumenys, tankėja kaulai, veši kremzlinis audinys, gerėja kraujotaka ir t.t. Beje, mankštinantis vandenyje neįmanoma paspartinti vieno dalyko – dvasinės būklės kitimo.

Gydomajame baseine vandens aukštis turi būti 1,6–1,7 metro, kad pacientas lengvai, be baimės galėtų pasiekti dugną. Vanduo baseinuose paprastai chloruojamas, bet chloruotas vanduo veikia alergizuojančiai, džiovina odą. Vaikams skirtuose baseinuose naudoti chloro junginius draudžiama ir dėl galimo apsinuodijimo chloruotu vandeniu. Baseino vanduo turi būti kas dieną keičiamas, o baseino talpa išdezinfekuojama chloramino tirpalu ir išplaunama vandeniu. Baseino vandens temperatūra kuri būti nuo +23° C iki +26° C. Baseiną lankančius pacientus prieš kiekvieną procedūrą turi apžiūrėti medicinos personalas dėl apsisaugojimo nuo ligų (apžiūrėti tarpupirščius). Būtina apžiūrėti kūno odą, kad nebūtų išbėrimų ir žaizdų.

Prieš kiekvieną procedūrą pacientas maudosi po dušu. Prieš eidamas į baseiną pereina dezinfekuojantį kilimėlį arba vonelę su 1% chloramino tirpalu. Apsaugant baseino vandenį nuo užteršimo į jį įpila­ma indikatoriaus, kuris keičia spalvą pacientui nusižengiant sanitariniams – cpidemiologiniams reikalavimams.

Baseine atliekami gydomieji pratimai, plaukoma. Negalima palikti pacientų be priežiūros, reikia stebėti jų savijautą. Personalas turi mokėti suteikti pirmąją medicinos pagalbą įvykus nelaimingam atsitikimui.

Baseine dirba kineziterapeutas, kineziterapeuto padėjėjas.

10 pratimų baseine

1 pratimas. Ėjimas vandenyje

Esmė ir tikslas:

Apšilti visam kūnui. Pratimas idealiai tinka bet kokiai treniruotei pradėti. Jis stiprina rankų, strėnų, šlaunų ir blauzdų raumenis, taip pat spartina kraujotaką ir parengia organizmą kitiems pratimams.

Daroma taip:

Iki krūtinės brendame į vandenį, kūnas tiesus. Keliame vieną koją, ištiesiame ir žengiame žingsnį pirmyn. Pakeliame kitą koją ir žengiame antrą žingsnį. Taip pasivaikštome po visą baseiną, tuo pat metu intensyviai mojuodami rankomis, t. y. tiesdami jas kuo toliau į priekį – lyg šliuožtame slidėmis.

Pratimo trukmė – 60 s.

Kaip ir kultivuojant kiekvieną kitą sporto šakų, pradedant vandens lengvojo kultūrizmo treniruotę itin svarbu apšilti. Šis pratimas–puiki pradžia.

2 pratimas. Ėjimas įveikiant vandens pasipriešinimą

Esmė ir tikslas:

Kūnas apšils dar labiau. Atliekant šį pratimą, ypač gerai lavinami dubens ir strėnų raumenys, taip pat kvadricepsas – didysis tiesiantysis šlaunies raumuo. (

Daroma taip:

Įbrendame iki krūtinės į vandenį kaip ir atlikdami pirmą pratimą, bet šį kartą plaštakas uždedame ant klubų. Žengiant truputį sulenktomis kojomis labai padidėja vandens pasipriešinimas. Dabar kojos juda įveikdamos šį pasipriešinimą ir daug didesnį siurbimą, kuris atsiranda vandeniui sūkuriuojant kitapus kojų ir dubens srities.

Pratimo trukmė – 60 s.

Ėjimas įveikiant vandens pasipriešinimą angliškai vadinamas „resistancewalking“. Ji gerina viso organizmo kraujotaką. Šis pratimas ypač gerai lavina kojų raumenis.

3 pratimas. Bėgimas ristele vandenyje

Esmė ir tikslas:

Išjudinti visus kūno raumenis. Šis pratimas intensyviai lavina, galima sakyti, visus raumenis, ypač klubų, sėdmenų ir šlaunų. Per vieną minutę paspartinama kraujotaka ir ląstelių medžiagų apykaita.

Daroma taip:

Tereikia pradėti bėgti ir pabėgėti tam tikrą atstumą. Tačiau vandenyje tai padaryti sunkiau nei sausumoje, avint sportinukais. Visas kūnas turi įveikti vandens pasipriešinimą, o už nugaros sūkuriuoja siurbiantys verpetai.

Pratimo trukmė – 60 s.

Šie vandenyje atliekami pratimai didina ištvermę ir jėgą, bet sąnariams ir sausgyslėms tenka mažesnis krūvis.

4 pratimas. Kojų lenkimas per kelius

Esmė ir tikslas:

Lavinti pilvo, sėdmenų raumenis, gerinti laikyseną. Nuo pilvo išnyks riebalų sankaupos, o užpakaliukas taps riestesnis ir stangresnis. Toks šių ypatingų pritūpimų vandenyje tikslas. – Pratimas gerina ir laikyseną, be to, stangrina šlaunų ir nugaros raumenis.

Daroma taip:

Pražergtomis kojomis stovime vandenyje, lėtai tupiame, kol vanduo apsemia kaklą. Tada vėl kylame aukštyn – ir dar kartą pritupiame. Tai puikiai ištempia šlaunų raumenis, o kartu ir aktyvina ląsteles, kurios pa­deda formuotis raumenų skai­duloms. Tiesiant rankas, kartu lavinami ir jų raumenys.

Pratimo trukmė – 60 s

Atliekant šį pratimą, galima ištaisyti nedidelį laikysenosydą – keikūnas truputį palinkęs į

priekį.

5 pratimas. Laviname pilvo raumenis

Esmė ir tikslas:

Stiprinti pilvo ir strėnų raumenis – pilvas tampa lygus ir tvirtas. Ištiestas kojas kilnojant sporto salėje, išeikvojama nemažai jėgų. Vandenyje šį pratimą atlikti daug lengviau, tačiau poveikis nė kiek ne menkesnis.

Daroma taip:

Prieš save laikydami akytos gumos lazdelę, stipriai pritraukiame kojas ir lyg šokinėdami per virvutę po jomis prasukame tą mankštos įrankį. Tada liesdami kojas pirmyn ir žemyn truputį prisėdame ant tos lazdelės. Vėl stipriai pritraukiame kojas ir tiesiame atgal ir žemyn.

Pratimo trukmė – 60 s.

Glebus pilvas dažniausiai reiškia, kad silpnas jungiamasis audinys ir nepakankamai išvystyti pilvo ir strėnų srities raumenys.

Tokių stiroporo lazdelių galima įsigyti sporto pre­kių parduotuvėse, tačiau neretai jas nuomoja ir baseinuose.

6 pratimas. Tiesinkime viršutinę kūno dalį

Esmė ir tikslas:

Įgyti taisyklingą laikyseną. Intensyviai lavinami žastų ir pečių raumenys, taip pat darbuojasi pečių sąnariai. Po kelių treniruočių vaikščiosite tiesūs, elegantiškai mojuodami rankomis.

Daroma taip:

Vanduo turi siekti iki kaklo. Jei jis semia tik krūtinę, galima truputį pritūpti. Rankos tiesiamos į šalis, jomis ir plaštakomis ar delnais sunkią vandens masę stumiant į šonus. Rankos vėl grįžta į priekį, kol susiglaudžia delnai.

Pratimo trukmė – 60 s.

Šis paprastas, bet veiksmingas pratimas padės greitai patobulinti viršutinės kūno dalies laikyseną.

Šis pratimas stiprina nugaros ir pečių raumenis.

7 pratimas. Dailios kojos

Esmė ir tikslas:

Stiprinti kojų raumenis. Treniruojantis namuose, ant kilimo, dažniausiai prireikia nemažai laiko rezultatui pasiekti, o šiltame baseino vandenyje kojų, blauzdų ir dubens srities

raumenys stangrėja daug greičiau. Tuo pat metu tirpsta ir ant sėdmenų bei šlaunų susikaupę riebalai.

Daroma taip:

Tiesiai stovime vandenyje, įsikimbame j baseino kraštą. Vieną koją tiesiame atgal – taip toli, kaip tik įstengiame. Kūnas truputį palinksta į priekį – tai padeda išlaikyti pusiausvyrą. Koja grįžta į pradinę padėtį – tai darant dar kartą įveikiamas vandens pasipriešinimas.

Pratimo trukmė – 60 s.

Sėdint prieš televizorių kojos grakštesnės netaps – reikia nuolat sportuoti.

8 pratimas. Stiprinkime šlaunis

Esmė ir tikslas:

Stiprinti šlaunų, ypač vidinės jų pusės, raumenis. Jei norite sustangrinti būtent šios kūno dalies audinius, toks pratimas – pats geriausias. Figūrai daugiausia grožio teikia tvirtos, tinkamos formos šlaunys.

Daroma taip:

Kojos pečių plotyje. Viena koja nuo dugno neatkeliant kulno tiesiama į šoną. Kita, kuri į dugną remiasi visa pėda, truputį sulenkiama. Plaštakos padedamos ant šios kojos šlaunies ir ant jos pamažu perkeliamas visas kūno svoris. Vidinėje šlaunies pusėje turi būti juntamas tempimas. Tokioje padėtyje pabūnama keletą sekundžių. Pratimas pakaitomis atliekamas viena ir kita koja.

Pratimo trukmė – 60 s.

Tokius pratimus galima atlikti po vienų arba grupėje.

9 pratimas. Stipriname sprando raumenis

Esmė ir tikslas:

Stiprinti kaklo raumenis. Daugelio žmonių sprando raumenys tokie įtempti, kad jie vos įstengia žvilgtelėti per petį ar pasukti galvą kairėn arba dešinėn – kad išvystų kas dedasi greta.

Daroma taip:

Šiltas vanduo turi siekti krūtinę. Stovime tiesiai. Smakras nuleidžiamas prie krūtinės, pakaušis nestipriai spaudžiamas delnais. Spaudimas turi būti didinamas tol, kol sprande pajusime nestiprų tempimą. Tokią įtampą išlaikome keletą sekundžių ir pakartojame pratimą.

Pratimo trukmė – keletas sekundžių.

Jei sukiodami ar palenkdami galvą išgirstame trekštelėjimą – pats laikas stiprinti kaklo raumenis, didinti jų elastingumų.

10 pratimas. Didinkime klubų srities paslankumą

Esmė ir tikslas:

Didinti strėnų srities paslankumą. Šis pratimas tiks visiems, kas grakščiu klubų lingavimu nori atkreipti į save dėmesį ne tik diskotekoje, bet ir namuose ar darbe. Jau po keleto dienų pamiršite, ką reiškia sustingusi strėnų sritis, pagerės laikysena, eisena taps spyruokliuojanti, grakšti.

Daroma taip:

Vanduo turi siekti krūtinę. Stovėdami plačiai išskėstomis kojomis viršutinę kūno dalį kiek įstengdami lenkiame į šalis. Viena ranka ištiesta virš galvos, kita juda kelio link. Lenkiamės į vieną, paskui į kitą pusę.

Pratimo trukmė – 60 s.

Atlikę visą dešimties pratimų kompleksą, iš karto lipkime iš vandens ir penkiolika minučių patysokime, atsipalaiduokime. Po to jei norisi, pakartokime visą kompleksą.

Dėmesio –judesiai luti būti lėti, o ne staigūs, trūkčiojantys.

KINEZITERAPIJA VANDENYJE

Vanduo, kuriame atliekami judesiai, papildomai veikia žmogaus organizmą ir sudaro specifines sąlygas procedūrai atlikti. Kas gi veikia žmogaus kūnų, judantį vandenyje?

Pirmiausia – tai hidrostatinis slėgis, kurio fiziologinis poveikis yra keleriopas. Dėl slėgio, veikiančio krūtinės ląsta ir pilvą, įkvėpti darosi sunkiau, o iškvėpti lengviau. Dėl kompresijos i periferinius kraujo indus palengvėja ir pagreitėja kraujo tekėjimas širdies link. Todėl ėjimas vandenyje naudojamas gydant pažeistas kojų venas. Hidrostatinis slėgis teikia stabilumo ir patikimumo jausmą kojose, ypač kelio ir čiurnos sąnariuose, todėl vaikščiojimas vandenyje rekomenduojamas patempus šių sąnarių kapsulę ir raiščius.

Antra, organizmą veikia vandens keliamoji jėga kuri kūno svorį,

sumažina apie 10 kartų. Naudojantis šiuo „svorio praradimo“ efektu galima treniruoti atramos ir judėjimo aparatą. Trečias veiksnys, turintis įtakos organizmui, – vandens temperatūra, kuri parenkama , žvelgiant į ligą ir norimą gydymo poveiki. Šiltas vanduo atpalaiduoja raumenis, kontraktūras, gerina kraujotaką, audiniu mitybą, nuskausmina. Šaltas vanduo (nuo +24° C iki +34° C) skatina medžiagų apykaitą, stimuliuoja nervų sistemą, grūdina žmogaus organizmą, treni­ruoja širdies ir kraujagyslių sistema.

Ketvirtas veiksnys – vandens pasipriešinimas, kuris turi mažai įtakos judesius atliekant lėtai, tačiau kai judesiai staigesni ir greitesni, jis įveikiamas sunkiau.

Vandens cheminė sudėtis didelio poveikio judesiui neturi, o sąlygoja bendrą poveikį organizmui.

Naudojant vandens srovę, gali būti atliekamas hidromasažas.

Kineziterapijos vandenyje indikacijos: raumenų silpnumas, periferinės nervų sistemos pažeidimai, poliomielitas, polineuritai, vangieji paralyžiai, degeneraciniai nervų sistemos sutrikimai, reumatinis artritas, Bechtcrevo liga, artritai, sumažėjusi judesiu apimtis po traumų, esant kontraktūroms, po operacijų, po imobilizacijos.

Kineziterapijos vandenyje kontraindikacijos: ūmios infekcinės ligos, pakilusi temperatūra, ryški hipotonija ar hipertonija, bronchinė astma su dažnais priepuoliais, epilepsija, debilumas, infekuotos žaizdos, egzema.

Taisyklingas kvėpavimas pagal Dineiką

§ Rugpjūtis 16th, 2008 § Filed under Kineziterapijos metodikos, Kvėpavimo sistema § 3 komentarai

Dažnas žmogus kvėpuoja netaisyklingai. Dažnas kvėpavimas yra ne nosimi, burna, ne giliai, o paviršutiniškai. Vieni kvėpuoja daugiau diafragma, kiti – nenatūraliai, kelia ją į viršų visai nevėdindami plaučių. Taisyklingą kvėpavimą galima atstatyti specialiais kvėpavimo pratimais. Vietoj darnaus, natūralaus kvėpavimo įsigali šoninis, viršutinis kvėpavimas.
Kvėpuojant kuriuo nors būdu dalyvauja skirtingi raumenys. Priklausomai nuo to, kokie raumenys dirba priklauso ritmas, dažnumas, gilumas.
Kvėpuoti reikia tik pro nosį (sušyla oras). Kvėpuojant pro burną šaltas oras patenka į plaučius. Dalinis kvėpavimas yra tada, kai nevienodai išlinkęs stuburas. O kvėpavimo raumenys yra dvejopi: vieni veikia savaime (diafragma), o kiti gali būti įjungti sąmoningai (tarpšonkauliniai).
Atliekant kvėpavimo mankštą gali krūtinės ląsta plėstis dalimis. Plaučiai būdami pasyvūs seka krūtinės ląstos judėjimą. Krūtinės ląstos apačia platėja žemyn, į priekį ir atgal tuomet, kai diafragma susitraukia stumdama vidurius žemyn. Krūtinės ląstos apačia platėja ir į šalis, nes pakylą diafragmos kraštai ir apatiniai šonkauliai skečiasi į šonus. Kvėpuoti diafragma galima tik skečiant apatinius šonkaulius, taip kvėpuojant dirba plaučių apatinė dalis, išsiplečia krūtinės ląstos apačia, o kitos jos dalys sumažėja.
Kvėpavimo raumenys lavinami stiprėja, geriau vėdinami darosi pajėgesni ir atsparesni ligoms. Ypač turi gerai mokėti kvėpuoti nutukusieji, (kvėpuojant sudeginama 10% riebalų) širdininkai.
Atliekant fizinius pratimus reikia sąmoningai sekti kvėpavimą ir jį reguliuoti, ir pritaikyti prie pratimų pobūdžio. Greičiau darant pratimus, kyla noras giliau kvėpuoti, padažnėja kvėpavimas, įkvėpimas darosi lengviau nei iškvėpimas. O dar sunkiau ir ilgiau dirbant iškvėpimas darosi trumpesnis, reikalauja pastangų, kol dėl oro pradedama kvėpuoti pro burną. Kraujyje, sunkiai dirbant, daugėja anglies dvideginio ir mažėja deguonis. Žmogus dūsta, kai kvėpavimas padažnėja iki 40 – 50k/min., kinta kvėpavimo gilumas – sumažėja įkvėpimo ir iškvėpimo oro kiekis, sutrinka kvėpavimo ritmas, nelygiai kaitaliojasi iškvėpimas ir įkvėpimas.
Atliekant fizinius pratimus visada prieš įkvepiant būtina stipriai iškvėpti, ne tik suglaudžiant šonkaulius, bet ir mažiau ar daugiau įtraukiant pilvą. Gerai įkvepiant mankštinantis tik tada, kai tuo pačiu metu susitraukia kelios raumenų grupės, iš kurių svarbiausi yra išoriniai tarpšonkauliniai ir diafragma. Jei minėti raumenys įkvepiant dirba gerai, krūtinės ląsta plečiasi ir šiek tiek išsipučia pilvas. Ligoniai dažnai įkvėpdami įtraukia pilvą, todėl diafragma dirba netaisyklingai – ji neslenka žemyn, o kyla į viršų, taip spaudžia širdį, trukdo pilnai įkvėpti.
Diafragma įkvepiant turi slinkti žemyn ir pakelti priekinę pilvo sienelę ir tuo ji skatina kraujotaką ir virškinamo maisto judėjimą žarnyne.
Kvėpavimas giliai – kai organizmui pakanka deguonies – plaučių hiperventiliacija. Ji yra leidžiamai: 1)kai norima išmokti taisyklingai kvėpuoti, 2)kai ligoniui trūksta deguonies. Kai mokomės taisyklingo kvėpavimo galima sukelti deguonies poreikį darant pauzes po iškvėpimo.
Diafragminis kvėpavimas labai praverčia oratoriams. Balsas įgauna malonų krūtininį atspalvį ir gerai rezonuoja, nevargindamas balso stygų.
Diafragmą sustiprinti ir diafragminį kvėpavimą įsisavinti padeda šie pratimai.
1. Diafragminis kvėpavimas gulint. Gulint ant nugaros ar dešiniojo šono, kojos sulenktos.
Iškvepiant įtraukti pilvą kuo daugiau (kol pajuntamas nedidelis skausmas). Įkvėpti reikia trumpai pro nosį taip, kad pakiltų tik pilvas (diafragma, slinkdama žemyn, spaudžia vidurius – pilvo priekinė sienelė pakyla). Taip kvėpuoti 3 – 4 minutes.
Išmokus laisvai kvėpuoti šiuo būdu gulint, patariama kvėpuoti sėdint ir stovint.
Diafragminis kvėpavimas sėdint, sėdint ant kėdės. Viena ranka laikoma ant pilvo, antra – ant šono (ties apatiniais šonkauliais).
Iškvėpti. Akimirką nekvėpuoti. Kai atsiras noras įkvėpti, įkvėpti taip, kad pakiltų tik pilvas, o šonkauliai nejudėtų (diafragma pastumia vidurius žemyn). Tai pakartoti kelis sykius. Paskui vėl iškvėpti. Akimirką nekvėpuoti. Pagaliau įkvėpti taip, kad pakiltų truputį pilvas ir apatiniai šonkauliai (diafragma pastumia vidurius žemyn, o jos kraštai pakelia apatinius šonkaulius). Tai pakartoti kelis sykius.
2. Tarpšonkaulinių raumenų stiprinimas. Krūtinės ląstą dar galima didinti, keliant šonkaulius ilgais, trumpais ir paviršiniais tarpšonkauliniais raumenimis. Labai giliai kvėpuojant krūtine, įkvėpime dalyvauja ir kiti raumenys, ypač nugaros.
Keliant ir skečiant šonkaulius, krūtinės kaulas kyla ir didėja ląstos krūtininė dalis – į šalis, į priekį ir atgal.
Kvėpuojant krūtininiu (šoniniu) būdu, diafragma pakyla, pilvas įsitraukia; daugiausia dirba vidurinė krūtinės dalis.
Sėdint ant kėdės. Vieną ranką uždėti ant pilvo, antrą– ant šono (ant šonkaulių). Iškvėpti ne iki galo ir palaukti, kol norėsis kvėpuoti. Įkvėpti taip, kad skėstųsi šonkauliai, o pilvas įsitrauktų (diafragma pakyla į viršų).
Taip kvėpuoja žmonės, kurių diafragma yra nusilpusi. Toks kvėpavimas stiprina tarpšonkaulinius raumenis, bet priverčia nenatūraliai veikti diafragmą.
Tarpšonkauliniams raumenims lavinti yra dar vienas panašus pratimas, kuris atliekamas, kai šonkauliai yra nepaslankūs ir kvėpuojant beveik nejuda.
Gulint ant minkštasuolio ar grindų kniūpsčiomis. Galva pasukta į dešinę, rankos – palei šonus. Tokioje padėtyje pilvas esti prispaustas, tai trukdo diafragmai dalyvauti kvėpavime, bet užtat priverčia dirbti tarpšonkaulinius raumenis.
Kvėpuoti 2–3 kartus per dieną po 3–10 min.
Kiekvieną kartą kvėpuojama vis ilgiau.
Kartais tokiais pratimais pagerinamas sunkia emfizema sergančių vyresnio amžiaus žmonių tarpšonkaulinių raumenų darbas.
3. Plaučių viršūnių vėdinimas. Krūtinės ląstą galima didinti ir į viršų. Kvėpuojant viršūniniu būdu, krūtinės ląsta ir diafragma kyla į viršų, ląstos apačia mažėja. Tuo melu plaučių viršūnės labiausiai prisipildo oro, nes daugiausia dirba kaklo raumenys ir raumenys, keliantys pečius, raktikaulius ir kiūtinės kaulo viršutinę dalį. Viršutiniai šonkauliai labiausiai kyla tiesiant stuburo krūtininę dalį.
Sėdint ant kėdės. Kairės rankos nykštys įremtas į kairįjį šoną, o dešinės rankos – į dešinįjį šoną.
Iškvėpti. Paskui trumpai įkvėpti pakeliant pečius ir įtraukiant pilvo apačią, o iškvėpti staiga nuleidžiant pečius.
Kvėpuojant rankų nykščiais tikrinama, kad šonkauliai nesiskėstų. Tą patį pratimą galima atlikti stovint.
Po kelis kartus per dieną atliekant šiuos pratimus, kvėpavimo vyksme įpranta dalyvauti visi kvėpavimo raumenys, sustiprėja nusilpusios plaučių dalys. Prieš atliekant pratimus reikia apygreičiai pasivaikščioti, kad organizmas gautų pakankamai deguonies. Tarp atskirų pratimų taip pat reikia pavaikščioti ir pakvėpuoti pilnaverčiu kvėpavimu. Mat, aprašytieji kvėpavimo būdai yra nepilnaverčiai ir nenatūralus. Jie tik padeda pajusti kvėpavimo raumenų darbą ir sudaro sąlygas lengviau įsisavinti pilnavertį kvėpavimą. Nuolat kvėpuoti bet kuriuos vienu iš aprašytų būdu nesveika.
Taisyklingai kvėpuoti – reiškia panaudoti visus kvėpavimo organus, jungiant visus 3 kvėpavimo būdus į nenutrūkstamą ir tuo pat laiku vykstantį veiksmą.
Pilnavertis kvėpavimas yra harmoningas, suderintas su kvėpavimo centro impulsais, kurie siunčiami pirmiausia į diafragmą. Taisyklingai įkvepiant diafragma susitraukia centrinėje dalyje ir pakyla kraštuose – taip ji skečia apatinius šonkaulius, o vidurius stumia žemyn (pilvas pasyviai pakyla), išsiplečia krūtinės ląsta (pečiai taip pat savaime pakyla). Taisyklingai, darniai ir natūraliai kvėpuojant po iškvėpimo daroma trumpa pauzė. Tam plaučiuose turi likti šiek tiek oro. Pastarosios sąlygos taisyklingam kvėpavimui yra būtinos. Krūtinės ląsta šiuo būdu kvėpuojant skečiasi nevienodai. Kuo organizmui reikia daugiau oro, tuo labiau skečiasi krūtines ląsta. Tačiau kvėpavimo mechanizmas visada vienodas.
Taisyklingai kvėpuoti labai naudinga ir dėl to, kad įkvepiama ir iškvepiama rečiau (iki 8–12 kartų per min.) ir organizmas lengviau aprūpinamas deguonimi. Kaip šiuo atveju kvėpuojant veikia kai kurie organai, pavaizduota 2 pav. Juodos linijos reiškia atitinkamo organo padėtį įkvepiant, punktyras – iškvepiant. Raide D pažymėta diafragma, Š – šonkauliai, C – širdis, R – raktikauliai. Iškvepiant šonkauliai (pirmiausia apatiniai) susiglaudžia, diafragma pakyla, krūtinės ląsta nusileidžia ir pamažu įsitraukia pilvas. Kuo gilesnis iškvėpimas, tuo labiau įsitraukia pilvas ir atsiranda palankesnės sąlygos gerai įkvėpti. Todėl prieš pradedant bet kurį pratimą reikia giliai iškvėpti pro plačiai atvertą burną, tęsiamai tariant „cha…a…a…“ arba „kva…a…a…“. Norint pailginti iškvėpimą, reikia iškvėpti pro sučiauptas lūpas, tęsiamai tariant „fu“ arba „čia, čia, čia“. Mokantis geriau iškvėpti (tai ypač svarbu sergant emfizema, bronchų dusuliu ir kt.), naudinga pūsti pro siaurai sudėtas lūpas. Pūsti galima sau į delną, pro stiklinį vamzdelį (ar šiaudelį) arba į ant siūlelio pririštą vatos kuokštelį. Be to, kvėpavimas lavinamas dainuojant, tik nereikia per dažnai įkvėpti.
Gerai iškvėpus įkvėpti yra labai lengva: nereikia stengtis įtraukti oro, tereikia tik atleisti įtrauktą pilvą ir, tiesiant stuburą, skėsti šonkaulius. Įkvepiant pro nosį, pilvas kiek išsipučia, skečiasi šonkauliai, pakyla krūtinkaulis ir truputį pečiai. Diafragma slenka žemyn. Pakildama ir nusileisdama ji švelniai masažuoja žarnyną, kepenis, širdį.
Normaliai iškvepiama per dusyk ilgesnį laiką negu įkvepiama.

4. Pilnavertis kvėpavimas stovint. Stovint. Vienos rankos delnas laikomas ant pilvo (žemiau krūtinkaulio), kilos – ant šono (ties apatiniais šonkauliais).
Giliai kvėpuoti. Įkvepiant pilvas pakyla, šonkauliai skečiasi. Iškvepiant šonkauliai glaudžiasi, pilvas įsitraukia.
Sis pratimas daromas po 1–2 minutes 3 kartus per dieną prieš valgį.
Naudinga patikrinti kvėpavimą ir sėdint. Atliekant šį pratimą, rankos laikomos taip pat, kaip buvo nurodyta. Kartais sėdint kvėpavimas esti netaisyklingas (tai gali atsitikti dėl ligos, dėl profesinio darbo ir kt.). Tokį kvėpavimą reikia taisyti. Patariama kelis kartus per dieną po 2 – 3 minutes pakvėpuoti taisyklingai, save kontroliuojant. Per 3 – 5 dienas paprastai išmokstama kvėpuoti taisyklingai.
Kvėpavimo pratimai vaikščiojant
Kvėpavimo pratimai vaikščiojant daromi tada, kai jau mokama bet kuriuo būdu sąmoningai kvėpuoti. Kvėpuoti galima taip, kad labiausiai būtų ventiliuojamos plaučių viršūnės (I būdas), kad kvėpavime daugiausia dalyvautų diafragma (II būdas), kad veiktų visi kvėpavimo raumenys, t.y. pilnaverčiu kvėpavimu (III 1būdas).
1 pratimas.
Einant per vieną ir tą patį žingsnį įkvėpti ir iškvėpti.
Įkvepiant pakeliami pečiai, truputį įtraukiama pilvo apačia, iškvepiant – pečiai nuleidžiami. Pratimas atliekamas kasdien, žengiant 10 – 20 žingsnių.
Šitas kvėpavimo pratimas gerai išvėdina plaučių viršūnes. Jis ypač naudingas tada, kai tenka ilgiau pabūti tvankioje patalpoje.
Vėdinant plaučių viršūnes, reikia kvėpuoti dažnai. Žmonėms, kurių kvėpavimo raumenys neišlavinti, tai esti sunkiau. Krūtinės ląstą lavinti padeda šis pratimas.
Krūtinės ląstos išjudinimas. Stovint, kojos kiek praskėstos.
Iškvėpti ir, kai atsiras noras, lengvai, greit keliant rankas priekin ir į viršų, įkvėpti. Nuleidžiant rankas priekin ir žemyn iškvėpti.
Pratimas kartojamas kelis sykius per dieną.
Plaučių viršūnių vėdinimas. Stovint, rankos nuleistos. Už galų laikoma vieno metro ilgio lazda. Iškvėpti.
Įkvepiant iš lėto ištiestomis rankomis kelti lazdą virš galvos ir nuleisti už galvos ant kaklo, sulenkus rankas per alkūnes. Įkvėpus kurį laiką nekvėpuoti. Iškvepiant kelti rankas į viršų ir leisti jas tiesiai su lazda žemyn.
Atliekant pratimą pradėti vaikščioti. Pratimas atliekamas 3 kartus. Vėliau galima jį kartoti iki 6 – 9 kartų. Geriausia jį daryti per dieną po 3 kartus.
Plaučių viršūnių vėdinimas gulint. Jei dešinioji plaučių viršūnė yra nesveika, gulima lovoje, be pagalvės, ant kairiojo šono.
Kairę ranką ištiesti į šalį (galima padėti ant kėdės), o su dešine, kai atsiras noras kvėpuoti, apimti galvą ir pirštu užspausti kairę nosies landą. Giliai ir lėtai įkvėpti. Paskui per abi nosies landas iškvėpti ir vėl, užspaudus kairę nosies landą, įkvėpti.
Taip daryti 3 – 6 kartus. Jeigu nesveika kairioji plaučių viršūnė, pratimas atliekamas gulint ant dešiniojo šono.
2 pratimas.
Per vieną žingsnį iškvėpti, per antrą – įkvėpti.
Įkvėpti plaučių apačia (diafragma). Iškvepiant pilvas turi kiek įsitraukti, įkvepiant – grįžti į buvusią padėtį. Šį pratimą atlikti einant 10–20 žingsnių 2–3 kartus per dieną.
Šį pratimą lengva atlikti dariusiems diafragminio kvėpavimo pratimą gulint. Jis labai naudingas žmonėms, kurių yra silpna diafragma ar nusilpę pilvo raumenys. Iškvepiant, pilvo raume¬nys susitraukia ir ilgainiui sustiprėja.
Kvėpavimas diafragma vaikščiojant, stovint arba gulint stip¬rina nervų sistemą, gerina virškinimą.
3 pratimas.
Per du žingsnius įkvėpti, per kitus du – iškvėpti.
Įkvepiant pakyla pilvas ir skečiasi šonkauliai, iškvepiant –susiglaudžia šonkauliai ir įsitraukia pilvas.
Atliekant šį pratimą dalyvauja visi kvėpavimo raumenys. Jie turi darniai veikti, greit susitraukti ir atsipalaiduoti. Užtat pradžioje reikia eiti didesniais žingsniais, kad iškvėpimui ir įkvėpimui būtų daugiau laiko.
Šį pratimą pradžioje reikia daryti neilgai (einant 16 – 24 žingsnius), kad nesvaigtų galva. Tačiau galvos svaigimas, kuris atsiranda darant šį pratimą, nes smegenyse padaugėja deguonies, nėra kenksmingas. Įpratus giliau kvėpuoti, galva nesvaigsta.
Po pirmojo, antrojo ir trečiojo kvėpavimo pratimo vaikščiojant reikia vieną ar du kartus ištuštinti plaučius: iškvėpti trūkčiojant, t.y. įkvėpti, truputį sulaikyti kvėpavimą ir per tris kartus iškvėpti, lyg pučiant toliau pastatytą žvakę.
4 pratimas.
Per tris žingsnius įkvėpti, per kitus tris – iškvėpti.
Iškvepiant pilvas įsitraukia, įkvepiant – pakyla. Jeigu taip kvėpuoti nepatogu, iškvėpti per 4 ir įkvėpti per 4 žingsnius. Jeigu iškvėpimas silpnas (jei pilvas mažai įsitraukia), iškvėpti per ilgesnį laiką, pavyzdžiui, per 5–6, o įkvėpti per 3–4 žingsnius. Kelias dienas atlikus šiuos pratimus (bent 2–3 kartus per dieną po 10 minučių) įprantama ritmingai kvėpuoti pilnaverčiu kvėpavimu.
Moterys paprastai įkvepia per 3 ir iškvepia per 3 žingsnius, o vyrai įkvepia per 4 ir iškvepia per 4 žingsnius. Patogu kvėpuoti per du žingsnius. Labai kenksminga daug įkvėpti ir paviršutiniškai iškvėpti. Reikia įsisavinti patogų kvėpavimo ritmą. Jis nustatomas pagal įkvėpimo, iškvėpimo ir pauzės trukmę. Kvėpavimo ritmas priklauso nuo daugelio sąlygų: nuo plaučių tūrio, vidaus audinių kvėpavimo kokybės, nuo kūno svorio, raudonųjų kraujo kūnelių skaičiaus ir kt.
Kvėpavimo ritmas turi būti nustatytas kiekvienam žmogui atskirai. Tuo tikslu ir daromas šis pratimas.
Naudojant vaikščiojimą kaip vieną iš kvėpavimo mankštos būdų, būtina taisyklingai kvėpuoti ir keisti kvėpavimo ritmą, atsižvelgiant į vietovės pobūdį. Einant lygia vietove, galima kvėpuoti taip: per 4 žingsnius iškvėpti, per kitus 4 – įkvėpti. Einant mažai raižyta vietove, reikia stengtis stipriai iškvėpti, vis labiau įtraukiant pilvą. Lipant į kalnelį palaipsniui kvėpuojama vis dažniau, bet giliai (per 2 žingsnius įkvepiama, per 3 – iškvepiama). Vėl einant lygia vietove, reikia pamažu pradėti rečiau kvėpuoti.
Darant kvėpavimo pratimus vaikščiojant nereikia per daug nuvargti. Todėl kvėpavimo vyksmą derinti su rankų judesiais ir ritmą su žingsnių skaičiumi vaikščiojant patariama ne visą laiką, o tik protarpiais.
Po 2–3 savaičių, atliekant.kvėpavimo mankštą vaikščiojant, po iškvėpimo patariama sulaikyti kvėpavimą. Pvz., per 4 žingsnius įkvėpti, per 4 – iškvėpti ir per 2 žingsnius nekvėpuoti.
Kvėpavimo mankštos vaikščiojant metu pulsas turi būti ne dažnesnis kaip 100 dūžių per minutę. Taip pavaikščiojus pajuntamas lengvas, malonus nuovargis, kuris greit praeina, ir žmogus lieka žvalus.
5 pratimas.
Įkvėpti per 4 žingsnius, iškvėpti – per 6–8 žingsnius. Vėliau savaime iškvepiama per 18–12 žingsnių.
Iškvėpti ir įkvėpti pro nosį. Šis kvėpavimo pratimas atliekamas panaudojant visą kvėpavimo mechanizmą. Jį atliekant stengiamasi kiek galint ilgiau iškvėpti. Jis labiausiai lavina kvėpavimo raumenų tamprumą ir ypač naudingas žmonėms, kuriems tenka daug kalbėti ar dainuoti.
Vaikščiojant kūnas privalo būti tiesus: krūtinė nenuleista, pečiai – kiek atlošti, nugara – tiesi, pilvo apačia – šiek tiek įtraukta, galva – kiek pakelta, kaklas – neįtemptas, smakras –neatkištas. Laikytis patariama kuo natūraliau, nes natūrali laikysena palengvina širdies ir plaučių darbą.
Prieš vaikščiojant naudinga pamiklinti kai kuriuos raume¬nis. Iškvepiant reikia pečius lėtai traukti į priekį, įkvepiant – atgal. Atlosiant pečius, smakras artėja prie kaklo. Taip įsiręžus 2 sek. palaukti, o paskui pratimą daryti iš pradžių. Rankos turi laisvai sekti pečių judesius. Pratimą atlikti 4–8 kartus.
Vaikščiojant nereikia smarkiai mojuoti rankomis. Jos turi judėti lygiagrečiai su kūnu į priekį ir atgal, o ne į šalis. Vaikščioti vidutinio ilgio žingsniais. Vidutinis žingsnis yra lygus 2/3 kojos ilgio (matuojant nuo kirkšnies iki kulno). Vaikščioti tol, kol pajuntamas nuovargis, kaskart vis ilgiau (iki 45 min.). Kvėpavimo pratimus vaikščiojant patariama da¬ryti ne tik besigydantiems, bet ir sveikiems žmonėms.
Kvėpavimo pratimai su vamzdeliu
Po 2–3 savaičių, kai jau įprantama daryti kvėpavimo mankštą vaikščiojant, labai naudinga atlikti pratimus su vamzdeliu. Piršto storio stiklinį vamzdelį galima įsigyti vaistinėje.
Giliai įkvėpti (galima pro burną).
Įkvėpti pro nosį, o iškvėpti pro vamzdelį į stiklinę (pusiau pripildytą vandens), burbuliuojant be perstojo.
Po kiekvieno iškvėpimo nedaug įkvėpti ir iškvėpti su pertrūkiais pro burną. Šį pratimą daryti bent 1–2 kartus per dieną prieš valgį.
Atliekant kvėpavimo pratimus su vamzdeliu, įprantama rečiau kvėpuoti, pagerėja vidaus audinių kvėpavimas, nerviniai procesai.
Kvėpavimo pratimų su vamzdeliu kursas trunka penkias savaites. Šie pratimai naudingi ir vėliau.
Lentelėje pateikta 10 pratimų. Kiekvieną pratimą reikia daryti 3–4 dienas po 1–5 min. (kiekvieną pratimą vis ilgesnį laiką).
Atliekant pratimus su vamzdeliu, reikia sekti, kad atitinkami veiksmai truktų nustatytą laiką.
Po penkių savaičių, išmokus atlikti 10 pratimą, naudinga iš eilės po vieną kartą padaryti visus dešimt (arba mažiau, atsižvelgiant į pajėgumą) pratimų. Visus pratimus iš eilės leidžiama daryti tiems žmonėms, kuriems tai rekomenduoja gydytojas.
Kvėpavimo pratimai einant ir bėgant
Įsisavinus pilnavertį kvėpavimą, įpratus ritmingai ir giliai kvėpuoti vaikščiojant ir atlikus pratimus su vamzdeliu, galima daryti kvėpavimo pratimą einant ir bėgant. Šis pratimas naudingas chroniškiems ligoniams, kuriems tai rekomenduoja gydytojas.
Lentelėje pateikti pratimai 10 savaičių. Kiekvienas pratimas atliekamas einant, bėgant ir stovint arba sėdint. Ėjimo ir bėgimo laikas nustatomas pagal kvėpavimų skaičių. Vienas kvėpavimas susideda iš įkvėpimo, iškvėpimo ir trumpos pauzes. Taigi, pirmą savaitę reikia eiti penkių kvėpavimų metu, paskui bėgti penkių kvėpavimų metu ir tuoj vėl eiti penkių kvėpavimų metu.
Atlikus visus pratimus, sustoti ir du kartus laisvai pakvėpuoti. Pratimą kartoti 2–4 sykius. Atliekant jį reikia laisvai kvėpuoti pro nosį, nekeičiant kvėpavimo ritmo.
Jeigu dūstama, reikia pavaikščioti vietoje, kol vėl pradedama ritmingai kvėpuoti.
Bėgimas, atliekant šį pratimą, žymiai palengvintas. Pradžioje (pirmą ir antrą savaitę) bėgama mažučiais (per ½ pėdos) žingsneliais beveik nekeliant kelių, vėliau – pėdos ilgio žingsniais nekeliant kelių, penktą ir šeštą savaitę – keliant kelius, o septintą – dešimtą savaitę – kiek didesniais žingsniais. Bėgant nereikia skubėti.
Pirmos savaitės pratimų kompleksą reikia atlikti 1 kartą per dieną. Penktos savaitės pratimą patariama atlikti 2 kartus per
dieną.
Pratimai atliekami prieš valgį arba 1,5–2 valandos po valgio gryname ore. Žiemą šiuos pratimus galima daryti lauke, jei temperatūra ne žemesnė kaip 8°C ir jei nėra vėjo. Atlikus pratimą pailsėti sėdint arba atsigulus. Paskui naudinga gerai ištrinti kūną šiurkščiu rankšluosčiu.
Ligoniams, kuriems skirtas treniravimo fizinis krūvis, tinka tie patys pratimai, bet jie keičiami ne kas savaitę, o kas trys ar keturios dienos.
Atlikus visus kvėpavimo pratimus ir pagerėjus sveikatai, pa¬tariama daryti kvėpavimo mankštą vaikščiojant (einant į darbą ir grįžtant iš jo arba vakarinio pasivaikščiojimo metu) ir kvėpavimo pratimus su vamzdeliu (vietoj iškvėpimo pro stiklinį vamzdelį galima 3–8 minutes padainuoti).
Jeigu mankštinantis po persirgtos vidaus ligos iš pradžių kiek nuvargstama, o kiek pailsėjus vėl gerai jaučiamasi, rei¬kia ir toliau kasdien tuo pat laiku mankštintis. Jei nuo mankštos jaučiamasi blogiau, labai nuvargstama, reikia nebesimankštinki ir pasitarti su gydytoju.
Mankštinantis labai svarbu kvėpuoti giliai pro nosį. Iškvėpti reikia stipriai, įtraukiant pilvą.
Pradžioje po kiekvieno atlikto pratimo naudinga lėtai pavaikščioti arba pagulėti.
Pasimankštinus patariama kūną ištrinti šiurkščiu rankšluosčiu, o vėliau – pradėti grūdintis vandeniu.

Normalių judesių valdymas

§ Rugpjūtis 16th, 2008 § Filed under Kineziterapijos metodikos § Pakomentuok

Kineziologijoje judesiai dažniausiai analizuojami biomechaniniu aspektu, t.y. judesys yra suvokiamas kaip kaulinių svertų judėjimas, vykstantis raumenims susitraukiant. Daugelis kineziterapinių metodų remiasi kaip tik tokia judesių samprata. Judesys yra dviejų komponentų, nervinio ir skeleto – raumeninio, sąveikos rezultatas. Judesių valdymas nusakomas nervinio komponento įtaka judesiui. Judesių valdymo teorija aiškina pozos stabilumo ir konkrečių judesių atlikimo bei jų matmenų priežastis. Judesių valdymo teorija atsako į klausimą KAIP centrinė nervų sistema organizuoja ir kontroliuoja organizmo struktūrų darbą, kad būtų atliktas tam tikras judesys. Judesių valdymo teorija remiasi neurofiziologija bei neuroanatomija ir pagrindinį dėmėsį skiria nerviniam judesių komponentui.
Judesių valdymas nusakomas kaip sensorinės ir motorinės sistemų sąveika, kurią įtakoja suvokimo funkcija. Naujausi neurofiziologijos eksperimentai įrodo, kad judesių valdymas yra pagrįstas hierarchijos principu, t.y. aukščiau esantys valdymo lygiai kontroliuoja žemiau esančius. Impulsai perduodami galvos smegenims, po to nugaros smegenims ir tik po to skeleto raumeniniai sistemai.

Motorinės programos:
Ankščiau buvo manoma, kad motorinius veiksmus sukelia ir koordinuoja periferinė sensorinė stimuliacija (propriorecepcija, rega, klausa, vestibuliniai ir taktiliniai jutimai). Tačiau tyrimai parodė, kad ir be sensorinės stimuliacijos gali atsirasti judesiai sujungti į tikslinį motorinį veiksmą. Motorinė programa apibrėžiama kaip judesių aktyvavimo sistema, garantuojanti koordinuotą jų eiliškumą. Taigi, motorinės programos kuria judesių atlikimo schemas, kurios nervinių impulsų pagalba yra perduodamos žemesniesiems judesių valdymo lygiams. Žemieji valdymo lygiai, tarp jų ir refleksai, atlieka tik reguliatorių vaidmenį.
Motorinės programos susiformuoja, mokantis naujų veiksmų ir daug kartų kartojant tuos pačius judesius. Kūdikiai neturi motorinių programų – jų motorinę veiklą valdo žemesnieji lygiai ir tai pasireiškia refleksais.
Tam, kad atliktų veiksmą, anksčiau suformuotos motorinės programos yra suaktyvinamos dar prieš pradėdamos judesį. Jos įgyvendinamos tiesiogiai ir be išlygų – judesio atlikimo metu programa beveik nekoreguojama pavyzdžiui jei, pradėjus atlikinėti greitą veiksmą, staiga pakistų aplinkos sąlygos praktiškai neįmanoma būtų jo sustabdyti ar pakoreguoti.
Judesių mokymasis ir prarastos funkcijos grąžinimas
Naujų ar dėl ligos prarastų judesių mokymasis remiasi judesių valdymo teorija. Judesių mokymasis – tai teorija, pagrindžianti principus, pagal kuriuos yra mokomasi atskirų judesių ir judėjimo stereotipų.
Judesių mokymasis – tai daugiau nei tik motorinis procesas. Tai sudėtingas jutimo – suvokimo – įgūdžio – veikimo procesas. Anksčiau judesių mokymasis buvo suprantamas kaip asmens judesių stereotipo keitimasis, įprantant judesį atlikti kitu būdu; dabar – kaip asmens su gebėjimas rasti ir atlikti optimalų judesį, kai judesio atlikimo metu kinta aplinkos sąlygos. Asmuo gali būti išmokęs judesį ir įgudęs jį atlikti, tačiau, kai yra pavargęs ar nėra motyvuotas jį atlikti, judesį gali atlikti blogai.
Mokymosi formos
Neasociacinis mokymasis pasireiškia kaip paprasčiausias refleksas: daug kartų kartojant tą patį stimulą, nervų sistema ima jį atpažinti. Įpratimas ir jaudrumas yra paprasčiausios neasociacinio mokymosi formos. Įpratimas – tai atsako (reakcijos į stimulą) silpnėjimas, veikiant tam pačiam stimului. Klinikoje ši forma naudojama galvos svaigimui mažinti tiems pacientams, kurių vestibiulinis aparatas yra sutrikęs. Pacientai yra prašomi kartoti tuos judesius ar veiksmus, kurie paprastai sukelia galvos svaigimą, ir jis palaipsniui tampa silpnesniu. Jaudrumas – tai stipresnis atsakas į gąsdinantį ar žeidžiantį dirgikli. Pavyzdžiui, jei oda yra sudirginama skausmingu dirgikliu, o po to paliečiama švelniai, į švelnų dirginimą yra reaguojama kur kas stipriau nei paprastai
Asociacinis mokymasis, kitaip nei neasociacinis mokymasis, sujungia keletą judesio aspektų į vieną visumą. Asociacinio mokymo pavyzdžiu gali būti paciento mokymas žengti žingsnį: kūno svoris perkeliamas ant atraminės kojos tuo momentu, kai kita koja pakeliama.
Kita asociacinio mokymosi forma remiasi bandymo – klaidos principu. Žmogus, bandydamas daug kartų, atranda judesį ar veiksmą, sukeliantį pasekmę, kurios jis tikėjosi. Pavyzdžiui, mokydamasis atsistoti, pacientas stengsis stotis tuo būdu, kuriuo jam pavyko atsistoti. Arba, jei eidamas nelygia danga pacientas krito, jis stengsis išvengti tokios dangos savo kelyje. Treniruojant pradedama eiti keičiant dangą.
Uždaros sistemos teorija. Ją sukūrė J. A. Adams, remdamasis judesių valdymo uždaros sistemos teorija. Ši teorija teigia, kad judesio atlikimo metu labai svarbi yra aferentinė sensorinė informacija. Šios uždaros save koreguojančios sistemos dėka teisingas judesys, t.y. judesys, tobulai atitinkantis siekiamo atlikti judesio modelį, yra atliekamas po daugelio kartojimų. Pagal šią teoriją egzistuoja judesių atmintis: CNS fiksuoja ir kaupia teisingai atliktus judesius ir, kai reikia, suaktyvina tam tikrus centrus, kurie „paleidžia“ reikiamo judesio atlikimo procesą ir jį valdo.
Mokantis paimti stiklinę vandens, judesys bus tuo tikslesnis, kuo tobulesnė bus sensorinę informaciją teikianti sistema (rega, propriorecepcija).
Atviros sistemos teorija. Ją sukūrė R.Schmidt. CNS kaupia sėkmingai atliktų veiksmų schemas. Sensorinė informacija yra naudojama tik prieš pradedant veiksmą ir po jo. Judesio mokymosi procesą galima suprasti kaip nuolatinį motorinių programų tobulinimo procesą, vykstantį daugelį kartų kartojant tuos pačius judesius. Ši teorija yra efektyviausia mokant vaikus. Vaikams dažnai tenka mokytis visiškai naujų judesių.
Fitts ir Posner teoriją. Yra trys fazės. Pirmojoje stadijoje – kognityvinėje – asmeniui yra aktualiausia suvokti užduotį, numatyti galimas jos atlikimo strategijas bei suvokti būsimo vertinimo kriterijus. Antroji fazė – asociacinė. Asmuo jau yra suradęs tinkamiausią judesio atlikimo strategiją ir šioje fazėje tobulina įgūdį. Antroji fazė gali trukti nuo keleto dienų iki keleto savaičių ar net mėnesių, priklausomai nuo asmens imlumo, informacijos kiekio, mokymosi intensyvumo. Trečioji stadija – autonominė. Jos metu judesys yra išmokstamas taip, kad jo atlikimui nebereikalingas papildomas dėmesio sukaupimas.
Mokymosi sąlygos. Išmokimo efektas priklauso nuo metodikos, kuria remiantis yra mokoma. Pavyzdžiui, užduoties atlikimo ir pertraukų santykis. Įrodyta, kad ilgalaikio išmokimo efektas yra didesnis, kai pertrauka tarp to paties judesio mokymosi serijų yra trumpesnė už jų atlikimą
Judesių mokymo procese labai svarbūs yra ideomotoriniai pratimai. Galvos smegenų žievėje yra papildoma motorinė zona, kurią suaktyvinus, kuriama motorinė programa. Ji leidžia modeliuoti judesius mintyse (vaizduotėje) ir tuo būdu kurti ar tobulinti motorinę programą. Ši programa nėra perduodama raumenų – skeleto sistemai, kad būtų atliekamas judesys, o perduodama tik pagrindinei motorinei zonai. Deja jokio judesio nepavyks išmokti tik vaizduotės ar minties pagalba, tačiau gali tik palengvinti mokymąsi.
Kineziterapeutas turi padėti besimokančiam naujo judesio atlikti jį teisingai, reikalinga manualinė pagalba. Kai tik besimokantis atlieka pirmą teisingą judesį, manualinė pagalba tampa nebereikalinga. Toliau tobulinant judesį, naudingesnė yra verbalinė ir objektyvi grįžtamoji informacija.
Funkcijos gražinimui yra reikalingos ir aktyvios kineziterapijos priemonės ir metodai, kuriuos naudoja gydantysis asmuo, yra aktyvaus proceso dalyvis. Pvz.: ligonis mokosi lipti laptais. Prarastos funkcijos grąžinimui didelę reikšmę turi amžius. Pastebėta, kad galvos smegenų traumos, įvykusios vyresniame amžiuje, palieka didesnius pėdsakus nei tos, kurios įvyko kūdikystėje. Taip yra dėl to, kad kūdikių smegenys nėra galutinai susiformavę. Tačiau su amžiumi dėl galvos smegenų pažeidimo gali išryškėti negrįžtami procesai. Su amžiumi mokymosi procesai lėtėja, nes blogiau, lėčiau funkcionuoja organizmo sistemos, lemiančios išmokimą. Tačiau mokyti judesių suaugusius, siekiančius grąžinti prarastą funkciją, yra lengviau, nei mokant vaikus, kurie tokių judesių niekada nemokėjo (pvz. vaikščioti, lipti laiptais). Praradę funkciją suaugusieji turi motorę programą ar jos dalis, reikalingas jai atlikti, todėl tereikia funkciją patobulinti arba atstatyti. Tuo tarpu vaikams motorines programas reikia sukurti. Paprastai geriau ir greičiau judesių išmoksta (ir kartu greičiau atgauna funkciją) tie asmenys, kurie gyvena judrų gyvenimo būdą ir turi didesnį judesių bagažą. Panašiai ir vaikams, augantiems daug išorinių stimulų teikiančioje aplinkoje, funkcija grįžta greičiau. Manoma, kad taip yra dėl tobuliau veikiančios CNS. Mažesnius pažeidimus lengviau išgydyti. Kombinuoti ar stambias funkcijas apimantys sutrikimai reikalauja daugiau pastangų. Sutrikimams vystantis palaipsniui, funkcija paprastai prarandama mažiau, negu tuomet, kai pažeidimas pasireiškia staiga. Kuo anksčiau pradedamos taikyti funkcijos grąžinimo priemonės, tuo pasiekiamas geresnis rezultatas.

Tempimas

§ Rugpjūtis 16th, 2008 § Filed under Kineziterapijos metodikos § Pakomentuok

Taisyklingas raumenų tempimo būdas, kai tempiama lėtai, visiškai atsipalaidavus ir sutelkus dėmesį į tempiamus raumenis. Netaisyklingas būdas, kai tempiama su spyruokliuojančiais trūkčiojimais ar atsirandant skausmui. Tempiama tol, kol pajuntama ar atsirandant skausmui. Tempiama tol, kol pajuntama nedidelę įtampą. Kvėpavimo nesulaikome, kvėpuojama natūraliai ir lėtai. Formuojant tempimą ar spyruokliuojant gali patempti raumenis ir paskatinti ir paskatinti tempimo reflekso atsiradimą. Tokie žalingi metodai sukelia skausmą ir mikroskopinius raumenų skaidulų plyšimus. Po tokių plyšimų gali susiformuoti randinis audinys ir raumuo gali po truputį prarasti elastingumą.
Tempimo būdai:
I. Pasyvus
a) Rankinis
b) Mechaninis
II. Aktyvi inhibicija – tai technikos kai paciento raumenys po susitraukimo refleksiškai atsipalaiduoja, o po to tempiamas. Įmanomas, kai pacientas valingai kontroliuoja raumenų susitraukimą, neįmanomas jei raumenys nusilpę, spąstiški ar paralyžuoti.
*Kontakt – relax – susitraukimas – atsipalaidavimas. Pacientas atlieka izometrinį įtempto sutrumpėjusio raumens susitraukimą ir atsipalaidavimą. Refleksiškai pailgėja ir tada jis pasyviai ištempiamas. Ši technika dar kitaip vadinama postizometrine relaksacija – 5 – 10s.
*Kontrakt – relax – kontakt – susitraukimas – atsipalaidavimas – susitraukimas. Pirmos technikos moduliacija. Po to, kai pacientas izometriškai įtempia sutrumpėjusį raumenį ir šis refleksiškai atsipalaiduoja. Atliekamas koncentrinis agonisto susitraukimas.
*Agonistų kontrakcija. Agonistas yra raumuo, esantis priešingose pusėse negu sutrumpėjęs raumuo – antagonisto. Pacientas atlieka dinaminį su pasipriešinimu agonisto susitraukimą. Tai sukelia reciprokinę sutrumpėjusio raumens inhibiciją ir šis pailgėja – reciprokinė antagonistų inhibicija.
Tempimo pratimų poveikis:
*Biomechaninis – audiniai pailgėja, tačiau jeigu nekartosime poveikis išlieka tik 20 – 30min.
*Fiziologinis – tempimas derinamas su apšilimu, pakelia kūno t°, pagerina O2 patekimą į raumenį, gerina metabolizmą ir nervinių ląstelių aktyvumą.
*Cirkuliacinis – padidina minkštųjų audinių įtempimą, tuo būdu išstumia ląstelinį skystį į cirkuliuojantį kraują.
*Neurofiziologinis poveikis – tempimas blokuojant chroninio skausmo impulsacija skaidulose, refleksiškai atpalaiduojant.
*Ląstelinis – tempimas pagerina minkštųjų audinių gijimą po traumų.
*Psichologinis poveikis.

Gydymas padėtimi

§ Rugpjūtis 16th, 2008 § Filed under Kineziterapijos metodikos § Pakomentuok

Kineziterapija pradedama pirmosiomis ligos dienomis gydymu padėtimi. Ligoniui gulint ant nugaros, ranka atitraukta į šalį, dilbis supinuotas, visa ranka peties lygyje, į pažastį įdedamas volelis, ant ištiestos rankos dedamas smėlio maišelis, po keliu pakišamas volelis, pėda atremta 90° kampu. Taip kartojama po 1h 4 – 5 kartus per dieną.
Kai kurių ligų atveju svarbu, kokia kūno ar jo dalių padėtis būna ramybėje. Bali būti suteikiama speciali koreguojanti padėtis, naudojant įvairius įtvarus (lenkopleistinis tempimas, voleliai, vartomas stalas ir kita). Tai daroma siekiant išvengti sąnarių ir raumenų kontraktūrų, patologinių sinkinezių ir sudaryti fiziologiškas sąlygas judamajai funkcijai atsistatyti. Rekomenduojama taikyti ne iškarto visiems sąnariams, o pakaitomis ir įvairiom kombinacijom, nes vargina ligonį.
Gydymas padėtimi – tai pasyvus kineziterapijos metodas, taikytinas sunkiems ligoniams. Gydymo padėtimi tikslas – ilgas gulėjimas turi įtakos viso organizmo veiklai (sumažėja plaučių ventiliacija, sumažėja krūtinės ląstos ekskursija, silpnėja kvėpavimo raumenys, kvėpavimas tampa paviršinis, paveikiama ir kaulų sistema – vystosi kontraktūros, atrofijos, pragulos), todėl reikalinga kineziterapija, profilaktika.
Pragulos – tai audinių sužalojimas arba deformacija atsirandanti dėl tiesioginio spaudimo arba trinties.
Etiologija – vystymasis:
1) spaudimas – žmogaus kūno svoris spaudžia audinius ties kaulų iškylimais prie išorinio paviršiaus. Sunkios antklodės, tvarsčiai, drabužiai tą spaudimą didina. Kai žmogus negali judėti arba dingsta pojūčiai spaudžiant audinius ilgesnį laiką juose sutrinka kapiliarinė kraujotaka, audiniai apmiršta.
2) šliejimas – audinių mechaninis pažeidimas, netiesioginis spaudimas, kuris susidaro dėl audinių judėjimu paviršiumi arba šliejimusi ir tas šliejimasis atsiranda tada, kai žmogus pasislenka žemyn. Sutrinka kraujotaka giluminiuose audiniuose, audiniai miršta dėl deguonies stokos, tai gali būti nepastebima, kai paviršiniai odos sluoksniai nepažeisti.
3) trintis – šliejimosi komponentas. Dėl trinties nubraukiamas ragėjantis odos sluoksnis, atsiranda paviršinės žaizdos. Trintis didėja dėl drėgmės, todėl kai pacientas prakaituoja, nelaiko šlapimo, sėdi ant drėgmę palaikančio paviršiaus, nesugeriančių drėgmę drabužių, greičiau vystosi pragulos.
Pragulų vystymąsi turi prižiūrėti slaugytojos, bet turi būti ir kineziterapeuto priežiūroje.
Pragulos vystosi dėl atskirų kūno dalių spaudimo tam tikra jėga tam tikrą laiką, dėl to žūsta audiniai. Pragulos susiformuoja ten, kur kaulas yra arti paviršiaus arba ant tų kūno dalių, kurios spaudžiamos sėdint arba gulint.
Pragulų formavimosi vietos (dažniausios): gulint ant nugaros – pakaušis, pečiai, alkūnės, kryžkaulis, kulnai. Gulint ant šono – ausis, petys, gūbrys, keliai, kulkšnis. Sėdint – mentės, kryžkaulis, sėdynkaulis, kulnai, pėdos pagalvėlės. Kineziterapijos tikslas – šiose pragulų formavimosi vietose sumažinti spaudimą.
Profilaktika – ateitis. Metodai sumažinantys spaudimą, kas ir yra pagrindinis tikslas siekiant išvengti pragulų – reguliariai keičiama kūno padėtis, arba specialūs įrenginiai, skirti spaudimo sumažinimui (specialios lovos – vandens, oro maišai, masažinės lovos, pagalvėlės, voleliai, vilnos, vandens pagalvės, sėmenų maišeliai) – jų tikslas lietimosi paviršiaus didinimas, stiprinti organizmo vidinę pusiausvyrą, lemiančią audinių sveikatingumą, augimą, atstatymą. Gerinti išorines sąlygas, reikalingas audinių gijimui, saugoti odą nuo įbrėžimų, nuo odos pažeidimų, svarbi asmens higiena, dėl to priežiūrai naudojami specialūs preparatai, neleidžiantys plisti infekcijai (reikia pašalinti visus drėgmės faktorius).
Spaudimo sumažinimui naudojamos plokštumos, atramos (jos turi: suteikti stabilumo, turi būti priemones lengva pakeisti, neturėtų būti sunku patikrinti odos paviršių, turėtų būti lengvos, patvarios, pigios).
Spaudimo mažinimas: pasukimas, perkėlimas, padėties keitimas.
Ligonius, kuriems gali formuotis pragulos, reikia vartyti kas 2h laikrodžio rodyklės kryptimi (2h ant šono, 2h ant nugaros, 2h ant kito šono, 2h ant pilvo) atsižvelgiant į individualius ligonio ypatumus.
Taikomos atraminės priemonės – voliukai (fiksuojama ligonio padėtis- ligonis guli ant nugaros, voliukas po keliais, po alkūne, po galva).
Vartymas – jei ligonį keliame patys, tai negalima ligonio traukti, naudojamos paklodės, esančios po pacientu (1 žmogus ties peties juostam, 1 žmogus ties klubais, 1 žmogus laiko paklodę). Verčiant ant šono pirma reikia paslinkti prie krašto tada versti. Reikia mokinti pacientą persikelti lova – vežimėlis. Sėdinčius ilgai vežimėlyje patariama pasikelti ir pabūti 15s. Jei ligonis nors kiek aktyvus, reikia visada įtraukti į persikėlimą.
Taisyklės vartant ligonius
1) Nespausti, neliesti jokios pavojingos vietos, nes tai gali sukelti paodinį audinių išsekimą, degeneraciją.
2) Kur tik galima būtinai sumažinti kūno svorio spaudimą jautrioms vietoms, jei įmanoma pacientą paversti kas 2h ir tai kažkur žymėti.
3) Kai slaugomas gulinti pacientas naudoti pagalvėles, čiužinius nuo pragulų, kas nesiliestų keliai ir klubai, atsiradus žaizdoms dubens srityje reikėtų sumažinti sėdėjimo kėdėje laiką.

Smilkininio apatinio žandikaulio sąnario disfunkcijos aktualijos

§ Rugpjūtis 16th, 2008 § Filed under Kineziterapijos metodikos § 1 komentaras

Disfunkcija yra viena dažniausių smilkininio apatinio žandikaulio sąnario (SAŽS) patologijos formų. Sąnario funkcijos pažeidimo požymių, įvairių mokslininkų duomenimis, nustatoma 30 – 80% žmonių. Iš jų 5 – 27% reikalingas specializuotas gydymas, tame skaičiuje 0,5 – 5% – indikuotinas chirurginis gydymas. Dauguma sergančiųjų yra 15 – 40 metų amžiaus. Ši negalia riboja jauniems žmonėms kai kurių profesijų pasirinkimą arba profesinę veiklą, bendravimą. Jie tampa visuomeniškai ir profesijos požiūriu pasyvesni.
SAŽS funkcijos ir struktūros atžvilgiu yra sudėtingiausias sąnarys žmogaus organizme. Sudėtinga sąnario funkcija ir struktūra sąlygoja jo patologijos klinikos ir diagnostikos ypatumus. Nepaisant to, kad SAŽS disfunkcijos klausimais dirba įvairiose šalyse daugybė mokslininkų bei klinicistų, šioje srityje iki dabar tebėra daug neišspręstų arba ginčytinų dalykų. Mokslinėje literatūroje vyksta diskusija SAŽS disfunkcijos etiologijos klausimais.

Vienas pirmųjų mokslininkų, 1974 m, atlikusių statistinius tyrimus dėl SAŽS disfunkcijos paplitimo, buvo M.Helkimo, Klinikinių simptomų, būdingų SAŽS disfunkcijai, jis rado 88% visų tirtų žmonių, o gydymas buvo indikuotinas 25%. Autorius nurodo, jog vienokių ar kitokių nusiskundimų dėl SAŽS būklės turėjo 51% tirtųjų.
Vėlesniu tyrimu duomenys gana skirtingi. Štai S. B.Graff–Radford SAŽS disfunkcijos simptomų rado tik 5% visų tirtųjų. Toks skirtumas, palyginus su M. Helkimo duomenimis, susidarė dėl to, kad autorius sąnarinių garsų nevertino kaip SAŽS disfunkcijos simptomo. Sąnarių garsų pasitaiko 30% asmenų, vyresnių kaip 15 metų. Panašų sąnarinių garsų paplitimą nurodo ir kiti autoriai. J.P Okeson duomenimis – 25 – 35%., L.Erikkson nuomone – 44% tiriamųjų konstatuojami sąnariniai garsai.
W.K.Solberg su bendraautoriais, ištyrę mirusiųjų SAŽS, konstatavo, jog tik 13% visų tirtų atvejų sąnariuose nerasta morfologinių pokyčių.
Nors statistiniai duomenys apie SAŽS disfunkcijos paplitimą gana skirtingi, visi tyrėjai yra vieningos nuomonės, jog SAŽS patologija vyrauja tarp moterų . Vyrų ir moterų santykis – 1:8. SAŽS disfunkcijos dominavimą tarp moterų (73 – 94%) nurodo ir kitų autoriai. Tiesa, kai kurse šį faktą aiškina pastarųjų didesnių emociniu – psichologiniu labilumu. Psichoemociniai dirgikliai pirmiausia pakeičia kramtomųjų raumenų aktyvumą ir sąlygoja SAŽS disfunkcija. Nors beveik visi, tyrusieji SAŽS.
Dažniausiai SAŽS disfunkcija diagnozuojama l5 – 40m. amžiaus asmenims.
Dideli skirtumai tarp statistiniu tyrimu duomenų visų pirma yra dėl to. jog autoriai SAŽS disfunkciją vertina pagal skirtingus kriterijus. Pavyzdžiui, disko padėties reikšmė disfunkcijos išsivystymui yra iki šiol diskutuotina. Todėl vieni, nustačiusieji disko dislokaciją niekuo nesiskundžiau asmeniui, priskiria pastarąjį prie sergančiųjų, o kiti – prie sveikųjų grupės.
Iki šiol etiologiniai faktoriai, lemiantys šios patologijos išsivystymą, yra nenustatyti. Viena pirmųjų teorijų, aiškinančių SAŽS disfunkcijos išsivystymą, kuri savo aktualumo nepraranda iki šiol, yra sutrikusio sąkandžio teorija. Ši teorija teigia, jog asmenims su įgimtais arba įgytais sąkandžio sutrikimais pasikeičia sąnarinės galvos, sąnarinio disko ir sąnario duobės santykis, o dėl to SAŽS funkcijos metu disko raiščiai nebegali palaikyti disko įprastinėje padėtyje ir įvyksta pastarojo dislokacija į priekį. Kitų autorių aiškinimu, esant sąkandžio patologija, pasikeičia kramtomųjų raumenų funkcinis aktyvumas, žiojimosi metu šoninio sparninio raumens viršutinė galva intensyviai traukia sąnariui diską į priekį ir šis dislokuojąsi. Sutrikusio sąkandžio teorija savo tyrimais patvirtina daugelis,
K.P.Schellas, tirdamas asmenis su įvairiomis veido skeleto deformacijomis, 88 % rado SAŽS disfunkcijos požymių. Panašius rezultatus pateikia ir kiti mokslininkai, nurodydami gilaus sąkandžio ir žandikaulių dantų eilių galiniu defektų ypatingą reikšmę disfunkcijos išsivystymui. Esant šioms aplinkybėms, sąnarinė galva pasislenka atgal, tokiu būdu pasikeičia sąnarinio disko padėtis galvos atžvilgiu. D.J.Witter ir K.Hiltunen pateikia duomenis, kuriuose teigiama, jog žmonėms su galiniais dantų eilių defektais SAŽS disfunkcija nėra dažnesnė, o dantų defektų protezavimas nesumažina rizikos atsirasti disfunkcijai arba nesušvelnina jau esamų simptomų.
Šiuo metu dauguma mokslininkų teigia, jog SAŽS disko dislokacija yra vienas svarbiausių SAŽS disfunkcijos patogenezės kriterijų, kuris būna 77 – 89%, šios patologijos atvejų.
M.Augthun ir Z.J.Liu, atlikę tyrimus įvairiose amžiaus grupėse, padarė išvadą, jog disko dislokacija, jos laipsnis ir tipas nepriklauso nuo esamos sąkandžio būklės.
A.G.Pullinger, tirdamas asmenis su sąkandžio sutrikimais ir be jų, rado panašų SAŽS osteoartrozės skaičių t.y. jie neranda ryšio tarp sąkandžio sutrikimo ir SAŽS disfunkcijos išsivystymo.
Šis nuomonių prieštaringumas yra aiškinamas įvairiai. H.C.J.Kerstens teigia, kad kuo sąnarinio gumburėlio vidinio šlaito kampas yra mažesnis, tuo dažnesnė yra disko dislokacija.
H.Kurita nurodo, jog asmenims su seklesniu sąnariniu gumburėliu disko dislokacijos yra žymiai retesnės. Autorių nuomonės nesutampa ir dėl kitų ligos etiologijos klausimų. B.Sfegenga teigia, jog disko padėties vaidmuo SAŽS disfunkcijos simptomų išsivystyme yra abejotinas, o T.A.Larheim tarp ligonių su SAŽS disfunkcija dažniausiai rado visiška disko dislokaciją, o tarp neturinčių nusiskundimų asmenų – daline.
Didele reikšmę SAŽS disfunkcijos išsivystymui turi jo struktūros pokyčiai. Prenatalinėje SAŽS ontogenezėje yra skiriamos 3 fazės: l)blasteminė (7–8 vystymosi savaitė), 2)ertminė (9–11 savaitė). 3)brendimo (po 12 savaičių). Kritinis ontogenezės laikotarpis yra tarp 7 ir 11 savaičių. Po gimimo sąnarys formuojasi ir toliau persimodeliuoja per visą gyvenimą veikiant apatinio žandikaulio apkrovai. Kramtymo funkcija yra labai individuali. Tai sąlygoja skirtingų asmenų nevienodą veido skeleto morfologijos formavimąsi. Žiojantis ir kandant apkrovimas pasiskirsto sąnario kremzliniuose paviršiuose ir diske.
Tam tikri įpročiai, kaip bruksizmas, perkrauna sąnarinius elementus ir gali sąlygoti net ir sąnarinės galvos rezorbciją. Dėl pasikartojančių netaisyklingų sąnarinės galvos judesių atsiranda ir disko dislokacija. J.A. de Boever nurodo, jog įvairios apatinio žandikaulio parafunkcijos yra inicijuojantys SAŽS disfunkcija faktoriai. I.Egermark – Eriksson sąsajos tarp sąkandžio sutrikimo ir esamų parafunkcijų (bruksizmo ir kt.) nerado. Dauguma autorių konstatuoja, jog ydingų apatinio žandikaulių judesių atsiradimui lemiamą įtaką turi psichologiniai (emociniai stresai, depresijos ir kt.) bei socialiniai faktoriai. Šiems faktoriams veikiant gana ilgą laiką, nepriklausomai nuo sąkandžio būklės, yra perkraunamas sąnarys, pasikeičia disko padėtis, atsiranda kitų SAŽS patologinių pokyčių. Kramtomiesiems raumenims svarbų vaidmenį SAŽS disfunkcijos išsivystyme skiria daugelis autorių. Šių raumenų funkcija visada pasikeičia esant sąnario patologijai. Šoninio sparninio raumens viršutinės galvos funkcija – sąnarinės galvos stabilizavimas kandimo metu, apsaugant nuo jos dislokacijos atgal ir palaikant normalų santykį su disku. Sparninio raumens apatinė galva labiau susitraukia žiojantis. Taigi šoninio sparninio raumens viršutinė ir apatinė galvos funkcionuoja kaip antagonistai. SAŽS disfunkcijos pusėje kramtomųjų raumenų (tarp jų – ir smilkininio bei kramtomojo) aktyvumas būna mažesnis, juose vystosi distrofiniai pokyčiai.
M.F.Dolwick savo darbuose kelia klausimą apie tai, kas yra priežastis ir kas jos pasekmė – kramtomųjų raumenų disfunkcija ir po to einantys SAŽS morfologiniai pakitimai ar atvirkščiai.
Reikėtų pažymėti, kad pastaraisiais metais, tyrinėdamas galimas SAŽS disfunkcijos priežastis, C.H.Henry su bendraautoriais pažeisto SAŽS bilaminarinės zonos biopsinėje medžiagoje 39% atvejų rado Chlamydia trachomatis. Be to, visi infekuoti ligoniai buvo moterys.
Kaip matyti, nė vienam autoriui nepavyko rasti kurio nors vienintelio SAŽS disfunkcijos išsivystymą lemiančio etiologijos faktoriaus. Todėl yra siūloma polietiologinė teorija, teigianti, kad šios ligos išsivystyme pagrindinį vaidmenį vaidina sąveika įvairių tarpusavio veiksnių, kurių vieni predisponuoja, o kiti lemia tam tikrų simptomų atsiradimą.
SAŽS disfunkcijos diagnostikoje didelė reikšmė tenka klinikiniam paciento ištyrimui. Svarbu pabrėžti, jog šį tyrimą gali atlikti ir bendros praktikos gydytojas, nereikia sudėtingų diagnostikos procedūrų ar brangios įrangos.
Svarbių klinikinių duomenų dažnai suteikia paciento nusiskundimų ir ligos anamnezės įvertinimas. Nusiskundimai sąnariniais garsais, atsirandančiais apatinio žandikaulio judesių metu, gali leisti įtarti sąnarinio disko dislokaciją („spragtukas“ priekinės grįžtamos dislokacijos atveju) arba osteoartrozę (sąnario krepitacijos atveju). Tokie anamnezės duomenys, kaip staiga išnykęs „spragtukas“ ir po to atsiradę išsižiojimo sutrikimai bei skausmas, nurodo įvykusį sąnarinio disko įstrigimą.
SAŽS skausmas yra pagrindinis nusiskundimas, dėl kurio pacientas kreipiasi į gydytoją. Ūmios ligos fazės metu yra būdingas nuolatinis skausmas, sustiprėjantis žiojantis, kramtant. Po ūmios ligos fazės skausmas lieka tik apatinio žandikaulio judesių metu.
Apžiūrint ligonį reikėtų vertinti sąkandį, apatinio žandikaulio judesius ir jų tipus. Pavyzdžiui, pastovios disko dislokacijos atveju bus nesunku pastebėti, jog pacientui žiojantis apatinis žandikaulis nukrypsta į pažeisto sąnario pusę (apatinio žandikaulio deviacija), o grįžtamos disko dislokacijos atveju žandikaulis atlieka zigzaginį judesį. Be to, įvertinama, ar yra sumažėjęs išsižiojimas, laterotruzija ir protruzija.
Informatyvi yra veido ir žandikaulių srities apčiuopa. Tokiu būdu SAŽS projekcijoje nustatomas sąnario skausmingumas, kuris dažniausiai rodo ūmų arba poūmį uždegiminį procesą, vykstantį SAŽS struktūrose. Čiuopiant įvertinamas sąnarinės galvos paslankumas apatinio žandikaulio judesių metu. Esant negrįžtamai disko dislokacijai, sąnarinės galvos paslankumas yra ribotas, žiojimosi metu ši rotuoja apie savo ašį, į priekį nepasislinkdama.
Kramtomųjų raumenų palpacija suteikia duomenų apie jų funkcijos sutrikimus. Vertinamas kramtomųjų raumenų tonusas, jo simetrija, nustatomi skausmingi raumenų taškai. Radus skausmingus (trigerinius) taškus raumenų projekcijoje, įtariamas miofascijinis sindromas.
Klinikinių duomenų vertinimo ir interpretavimo patogumui yra skiriamos kelios simptomų grupės:
A. Simptomai pagal raumenų būklę.
B. SAŽS skausmo simptomai
C. Simptomai pagal sąnarinius garsus.
D. Simptomai pagal A/ž judesių tipus.
E. Simptomai pagal A/ž judesių apimtį.
Iki šiol nebuvo objektyviai įvertinta simptomų diagnostinė reikšmė sąnario struktūros pažeidimų sunkumo laipsniui nustatyti. Nėra vieningos ligos klasifikacijos pagal klinikinius – morfologinius požymius. Pasiūlytos balinės klinikinių simptomų vertinimo sistemos nepagrįstos objektyviais kriterijais, todėl jų efektyvumas abejotinas. Dėl šių priežasčių daugumos tyrimų duomenys yra prieštaringi, nėra galimybės objektyviai įvertinti atskirų gydymo metodų efektyvumo.
KMU Veido ir žandikaulių chirurgijos klinikoje tyrėme ir gydėme 58 sergančius SAŽS disfunkcija ligonius, kuriems buvo indikuotinas operacinis gydymas. Prieš operaciją pacientai tirti magnetiniu rezonansu (MR) ir kompiuterine tomografija (KT). Operacijos (artrotomijos) metu surinkti duomenys apie morfologinius sąnario pokyčius. Atlikę klinikinių, MR, KT ir operacijos metu registruotų duomenų palyginamąją analizę, SAŽS disfunkcijos klinikinius simptomus įvertinome balais (l lentelė).
Remdamiesi mūsų pasiūlyta baline SAŽS disfunkcijos vertinimo sistema, galime konstatuoti esamą sąnario būklę bei ligos sunkumo laipsnį. Išskyrėme 3 ligos sunkumo laipsnius:
Lengva – levis (vidutinė balų suma – 52 ± 3,30).
Vidutinio sunkumo – mediocris (vidutinė balų suma – 83 ± l,75).
Sunkų – gravis (vidutinė balų suma – 13l ± 2,40).
Išskyrėme šias klinikines SAŽS disfunkcijos formas:
*miofascijinis sindromas (syndromum myofascialaė) nustatomas, kai konstatuojami tik l lentelėje nurodyti A grupės simptomai;
*skausmo sindromas (syndromum dolorosum) nustatomas pagal l lentelėje nurodytus B simptomų grupės kriterijus ir skirstomas į 3 sunkumo laipsnius: lengva – B1, vidutinio sunkumo – B2 ir/arba B3, sunkų – B4;
*sąnarinio disko sindromas (syndromum disci ariicularis) nustatomas pagal l lentelės C, D ir E simptomus ir skirstomas į 2 tipus: a) grįžtamą dislokaciją (dislocatio reponibile) ir b) negrįžtamą (dislocatio inreponibile) dislokaciją;
*l lentelės B tipo simptomai būdingi uždegimų pobūdžio pokyčiams sąnaryje ir traktuojami kaip artritas (arthritis), o C, D ir E simptomų tipai būdingi distrofinio degeneracinio pobūdžio pažeidimams ir traktuojami kaip artrozė (arthrosis).
Šis kompleksinis SAŽS įvertinimas leidžia suformuluoti klinikinę diagnozę:
Dysfunctio articulationis temporomandibularis dex. (sin., bilateralis), syndromum myofascialaė (dolorosum, disci articularis – dyslocatio disci articularis reponibile seu inreponibile), gradus levis (mediocris, gravis), arthritis (arthrosis).
Remdamiesi klinikinių simptomu ir sąnario struktūrinių pokyčių palyginamąja analize, nustatėme indikacijas SAŽS disfunkcijos chirurginiam gydymui. Indikacijomis laikomos tos klinikinės – morfologinės sąnario disfunkcijos formos, kurių klinikiniai simptomai vertinami daugiau kaip 55 balais po neefektyvaus konservatyvaus gydymo.
Kompleksinis SAŽS disfunkcijos klinikinių simptomų įvertinimas leidžia gydytojui praktikui tiksliai suformuluoti diagnozę, įvertinti sąnario būklę bei laiku pritaikyti gydymą.

1 lentelė. SAŽS disfunkcijos klinikinių simptomų vertinimas balais
Simptomai Simptomų kriterijai
A. Simptomai pagal raumenų būklę. 1. Vieno KR arba GSR jautrumas palpacijai arba tonuso asimetrija.
2. Dviejų ir daugiau KR ir/arba GSR jautrumas palpacijai ir tonuso
asimetrija.
B. SAŽS skausmo simptomai. 1. Skausminga šoninė sąnario paipacija.
2. Skausminga šoninė ir galinė sąnario paipacija
3. Skausmas sąnario funkcijos irpalpacijos metu
4. Skausmas ramybės metu, sustiprėjantis funkcijos metu, skausminga palpacija.
C. Simptomai pagal sąnarinius garsus. 1. Žiojantis ar sukandant pasigirsta „spragtukas“
2. „Spragtukas“ atliekant daugiau negu dviejų tipų judesius.
3. Sąnario krepitacija bent vieno judesio metu.
D. Simptomai pagal apatinio žandikaulio (A/ž) judesių tipus. 1. Žiojantis zigzaginis judesys, maksimaliai išsižiojus deviacijos n era.
2. Žiojantis zigzaginis judesys, maksimaliai išsižiojus deviacija 2 – 4 mm.
3. Žiojantis zigzaginis judesys, maksimaliai išsižiojus deviacija > 4 mm.
E. Simptomai pagal apatinio žandikaulio judesių apimtį. 1. Išsižiojimas sumažėjęs ik i 25 %. Nežymi A/ž deviacija ir priešingos pusės sąnario kompensacinė subliūksacija. Kitu tipų A/ž judesiu amplitudės normos ribose.
2. Išsižiojimas sumažėjęs daugiau negu 25%. Priešingos pusės sąnaryje ryški kompensacinė subliuksacija bei A/ž deviacija. Kitu tipų A/ž judesių amplitudės sumažėjusios. Reponuojama disko dislokacija.
3. SAŽS funkcijos sutrikimai ne mažesni kaip E 2 ir n ereponuojama disko dislokacija.

Raumenų jėgos lavinimas: metodai ir priemonės

§ Rugpjūtis 16th, 2008 § Filed under Fizinės ypatybės, Kineziterapijos metodikos § Pakomentuok

Pratybų tikslas: susipažinti su jėgos lavinimo metodais ir priemonėmis, išmokti taisyklingai atlikti jėgą lavinančius pratimus ir nustatyti atskirų raumenų grupių jėgą.
Raumenų jėga, kaip ir kitos fizinės ypatybės, žmogui senstant, mažėja. Tai lemia įgimtos savybės, fiziologinis ir biologinis, gyvensenos ir kiti veiksniai.
Mažėjant raumenų jėgai (galingumui), kinta ir gyvenimo kokybė, silpnėja visų gyvenimo sričių aktyvumas. Todėl reikėtų sudaryti individualią jėgos lavinimo programą, kuri stiprintų ne tik raumenų funkciją, bet ir raumenų jėgą (galingumą), tuo pačiu ir gerą savijautą bei sveikatą.
Skiriama šios jėgos lavinimo kryptys:
a) centrinių – nervinių mechanizmų lavinimas;
b) morfofunkcinių raumens kitimų siekimas.
Lavinant raumenų jėgą, labai svarbią reikšmę turi nervų sistema, nes judesį reikia atlikti susikaupus, galvojant apie jį, stengiantis priversti intensyviai dirbti raumenį ar raumenų grupę. Treniruočių rezultatas – gerėjanti tarpraumeninė koordinacija. Raumenų veikla yra svarbi, kai didėja pasipriešinimas, kartojimų skaičius, poilsio intervalai ir t. t. Treniruočių rezultatas – raumenų apimties, masės didėjimas.
Treniruočių poveikis priklauso nuo svorio (nustatomas maksimalus pratimo rezultatas), kartojimų, serijų, poilsio intervalų tarp serijų skaičiaus, pratimų išdėstymo nuoseklumo, treniruočių skaičiaus vienai ar kelioms raumenų grupėms. Vienu atveju padidėja maksimali jėga, kitu – maksimali jėga ir raumenų masė, trečiu – labiau didėja raumenų masė nei maksimali jėga, ketvirtu – didėja jėgos ištvermė. Į visa tai atsižvelgiama, sudarant vieną ar kitą treniruočių programą.
Raumenų jėgai lavinti dažniausiai sudaromos šios jėgos pratimų sistemos:
1. Dinaminiai pratimai (treniruotė su svoriais). Dinaminiams pratimams atlikti naudojami įvairūs svarsčiai, štangos arba treniruokliai sureguliuojamu svoriu. Taikomas progresyvus pasipriešinimo metodas. Atliekamos trys pratimų serijos po dešimt judesių. Pirmai serijai naudojama 50% maksimalaus svorio, galima kartoti 10 kartų arba ½ 10 – RM. Antrosios serijos metu atliekama ¾ 10 – RM (10 kartojimų maksimumo), o trečiajai serijai naudojamas maksimalus svoris (10 – RM). Šis metodas dažniausiai yra taikomas reabilitacijai. Progresyvaus pasipriešinimo metodo pagrindą sudaro perkrovos principas, todėl jis gana dažnai taikomas, sudarant specialią jėgos lavinimo programą.
2. Statiniai pratimai (izometrinė treniruotė). Izometrinė treniruotė (statiniai pratimai) dažniausiai naudojama lavinti „bendrai“ tam tikro raumens ar raumenų grupės jėgai, kai pasirenkami penki ar keturi sąnario kampai. Izometrinė treniruotė naudinga tais atvejais, kai reikia nustatyti specifinę jėgą ortopedijos ir reabilitacijos atvejais. Izometrinės treniruotės metu galima atskirai stiprinti tikslią nusilpusio raumens vietą tam tikrame sąnario kampe. Šiuos pratimus sėkmingai gali atlikti žmonės po įvairių traumų, kai dar nerekomenduojami dinaminiai sąnarių judesiai. Be to, statiniams pratimams atlikti nereikia sudėtingos ir brangios įrangos ar partnerio, o maksimali jėga gana greitai didėja (tačiau tik esant tam sąnario kampui, kur buvo atliekami statiniai pratimai).
Tiek statinės, tiek dinaminės pasipriešinimo treniruotės rezultatas – raumenų jėgos didėjimas. Treniruotės metodas pasirenkamas, atsižvelgiant į individualias savybes ir reakciją į krūvį.
3. Izokinetiniai pratimai (treniruotė). Jeigu dinaminių pratimų išorinis pasipriešinimas nekinta viso judesio metu, o statinių pratimų metu svoris nejuda ir nesikeičia judesio kampas, tai izokinetinių pratimų metu raumuo iš vysto jėgą, esant nekintančiam greičiui. Todėl galima sutelkti maksimalią raumens jėgą (galingumą) viso judesio metu.
Pagrindinės metodinės rekomendacijos, lavinant raumenų jėgą:
1. Reikia pradėti lavinti stambiųjų raumenų grupių jėgą, vėliau pereinama prie vidutinių ir smulkiųjų raumenų grupių.
2. Optimaliausias rekomenduojamas treniruočių dažnis yra 2 –3 kartai per savaitę.
3. Saugus ir didinantis raumenų jėgą pasipriešinimas – apie 75% vieno kartojimo maksimumo (l – RM).
4. Atsižvelgiant į treniruotės metodą ir norimą pasiekti rezultatą, atliekamo pratimo serijų skaičius gali būti nuo l iki 12.
5. Kartojimų skaičius gali būti nuo l iki 12 ir daugiau, tai priklauso nuo pasipriešinimo dydžio.
6. Rekomenduojamas greitis pratimui atlikti yra vidutinis, nes taip geriau ištempiamas raumuo, išvystoma didesnė raumens jėga, mažesnė traumų galimybė ir inercija.
7. Pratimų metu judesiai atliekami visa amplitude, bet jie kontroliuojami.
8. Geriausias treniruočių laikas yra tas, kai žmogus turi pakankamai jėgų ir energijos atlikti pratimus.
9. Optimalus poilsio intervalas tarp serijų yra nuo l iki 3 min. Tai priklauso nuo pratimo atlikimo sunkumo.
Raumenų jėgos vertinimo testas (pvz.. tiesiamųjų kojų raumenų)
Priemonės: treniruoklis tam tikrai raumenų grupei. Eiga:
– Pasirinkite 30% savo kūno masės keliamąjį svorį.
– Lėtai atlikite 10 judesių (pakelkite koją 2s, palaikykite koją ištiestą 1s ir per 2s nuleiskite, bet neatpalaiduokite raumenų).
– Jei pavyksta atlikti 10 judesių, padidinkite svorį (jis turi sudaryti 40–50% kūno masės). Po 2 min. poilsio intervalo lėtai atlikite 10 judesių taip, kaip anksčiau.
– Jei pavyksta, atlikite 10 judesių, padidindami svorį (apie 60–70% kūno masės). Po 2 min. poilsio intervalo vėl lėtai atlikite 10 judesių.
– Testą tęskite tol, kol galėsite taisyklingai ir tiksliai atlikti l O judesių.
– Užrašykite svorį, su kuriuo taisyklingai ir tiksliai atlikote l O judesių.
– Padalykite pakelto svorio dydį iš savo kūno svorio. Taip rasite jėgos dalmenį.
– Gautą rezultatą įvertinkite, pasinaudodami lentele.

Lentelė. Jėgos vertinimas
Jėgos dalmuo Vyrai Moterys
Mažas 49% ir mažiau 39% ir mažiau
Mažesnis už vidutinį 50–59% 40–49%
Vidutinis 60–69% 50–59%
Didesnis už vidutinį 70–79% 60–69%
Didelis 80% ir daugiau 70% ir daugiau

Raumenų jėga ir jos vertinimas

§ Rugpjūtis 16th, 2008 § Filed under Fizinės ypatybės, Kineziterapijos metodikos § Pakomentuok

Raumenų jėga – svarbi fizinė sveikatos ypatybė, padedanti žmogui atlikti darbinius judesius, būtinus kasdieniniam gyvenimui.
Pratybų tikslas: suteikti žinių apie raumenų jėgą, išmokti įvertinti raumenų funkcinių grupių jėgą, naudojant treniruoklius.
Raumenų jėgą – tai raumens sugebėjimas raumenų pa¬stangomis nugalėti išorės jėgas ar pasipriešinti joms. Raumenų jėgą lemiantys veiksniai:
1. Raumens storis.
2. Raumens ilgis.
3. Raumens kompozicija, t. y. santykis tarp lėtai ir greitai susitraukiančių skaidulų.
4. Biomechaninės sąlygos – skaidulų išsidėstymas, raumens sausgyslių prisitvirtinimo prie kaulo vieta, raumens tempimas.
5. Vidinė raumenų koordinacija – tai nervinių impulsų, siunčiamų į raumenį, skaičius ir dažnio reguliavimas ir jų siuntimas laiku, tai reikiamo kiekio motorinių vienetų įtraukimas į veiklą.
6. Tarpraumeninė koordinacija – vieną veiksmą atliekančių raumenų grupių tarpusavio veiklos tvarkymas, darant įvairius judesius.
7. Impulsų stiprumas ir dažnis, raumens tampriosios savybės bei tempimo refleksas.
8. Pastangų dydis.
9. Emocinė būklė, kuri lemia nervų ir endokrininės sistemų funkcijas ir kartu veikia raumenų darbą,
Specifinės jėgos formos:
Greitumo jėga – tai raumens gebėjimas greitai ir galingai įveikti išorinį pasipriešinimą.
Staigioji (sprogstamoji) jėga – tai raumens gebėjimas pasiekti maksimalią jėgą judesio pradžioje arba viduryje ir po to palengva ją mažinti.
Jėgos ištvermė – tai raumens gebėjimas stipriai ir ilgą laiką įsitempti. Raumens susitraukimo greitis nėra pagrindinis veiksnys.
Atsižvelgiant i raumenų darbo pobūdį, jėga taip skirstoma:
a) statinė jėga – raumenys įsitempia, bet jų ilgis nekinta, o gali kisti įsitempimo dydis;
b) dinaminė jėga – raumenys įsitempdami trumpėja arba ilgėja.
Žmogaus raumenų jėga, kaip ir daugelis kitų fizinių ypatybių (ištvermė, lankstumas, greitumas ir t.t.), lemia kiekvieno žmogaus fizinį pajėgumą, laikyseną ir sveikatą. Kai žmogaus fizinis pajėgumas pakankamas, t. y. žmogus sugeba patenkinamai atlikti fizinį darbą, jis išlieka aktyvus, o tai ir yra vienas iš svarbiausių sveikatos požymių. Žmogaus laikysena – individuali įprastinė kūno padėtis judant ir nejudant. Ji priklauso nuo stuburo fiziologinių kreivių, kurias lemia įvairių kūno dalių svoris ir raumenų jėga. Sumažėjusi atskirų raumenų grupių jėga gali būti viena iš netaisyklingos laikysenos priežasčių. Todėl norint, kad žmogus būtų fiziškai pajėgus ir sveikas, reikia išlaikyti atitinkamą raumenų jėgą, o tam padeda individualūs fiziniai krūviai.
Jėgos lavinimo pratimu poveikis raumenų struktūrai Parinkus tinkamus, specialius jėgą ugdančius fizinius krūvius, raumenyse atsiranda struktūrinių pokyčių:
a) kinta raumens storis;
b) kinta raumens ilgio ir įsitempimo santykis su kontrakcijos (susitraukimo) laiku;
c) didėja raumeninių skaidulų skaičius ir storis (hipertrofija).
Raumenų jėgos vertinimo metodai
Žmogaus judamojo aparato silpnų ir stiprių raumenų grupių jėgai nustatyti taikomi įvairūs metodai:
1. Dinamometrija. Matuojama statinė raumenų jėga. Praktiškai naudojama rankos spaudimo ir nugaros tiesimo dinamometrija.
2. Tenzometrija. Nustatoma statinė atskirų raumenų ar jų grupių jėga, esant skirtingai judesio amplitudei ar sąnario kampui.
3. Vieno kartojimo maksimumas (One Repetition Maximum (l –RM)). Nustatoma atskirų raumenų grupių dinaminė jėga. Naudojami specialūs treniruokliai. Pamažu didinamas svoris tol, kol taisyklingai atliekamas judesys. Tačiau šis metodas yra pavojingas vaikams ir vyresniems žmonėms, todėl dažniausiai taikomas 5 kartojimų maksimumo (5 –RM) arba 10 kartojimų maksimumo (10 – RM) metodai.
4. Izokinetinė dinamometrija. Tai elektromechaninis krūvio mechanizmas, kuris greitėja, esant bet kokiai jėgai. Pasiekus nekintamą greitį, izokinetinis krūvio mechanizmas automatiškai prisitaiko prie padidėjusios raumens jėgos. Todėl maksimalią jėgą (arba bet kokį maksimalios jėgos procentą) galima nustatyti įvairioms judesio fazėms, esant vienodam greičiui (dažniui).
Reikalavimai, nustatant raumenų grupių jėgą:
1. Atliekant judesį, turi dalyvauti tiriamas raumuo ar raumenų grupė (svarbu yra judesio kryptis).
2. Judesys atliekamas tolygiai, vidutiniu tempu.
3. Judesys atliekamas visa amplitude.
4. Tarp atskirų judesių turi būti pakankamas poilsio intervalas.

S–E–T koncepcija šiuolaikinėje kineziterapijoje

§ Rugpjūtis 16th, 2008 § Filed under Kineziterapijos metodikos § 2 komentarai

S–E–T (angl. Sling Exercises Therapy) – tai nauja koncepcija kineziterapijoje, paremta pastarojo dešimtmečio tyrinėjimų rezultatais. Šio koncepcijos esmė – kūno, ar kūno dalies kybojimo efekto panaudojimas įvairių susirgimų gydymui. S–E–T pratimai atliekami su Terapi Master prietaisu. Šiandien daugiau nei 90 % Norvegijos kineziterapeutų naudoja Terapi Master prietaisą. S–E–T koncepcija paplitusi ne tik Norvegijoje, bet ir kitose šalyse. Japonijoje įkurta organizacija „Japan Sling Exercise Therapy“, jungianti 200 narių. Šios organizacijos tikslas – tirti S–E–T koncepcijos efektyvumą. Panaši organizacija įkurta Korėjoje, Vokietijos, Olandijos, Austrijos, Italijos, Šveicarijos, Izraelio, Danijos, Suomijos kineziterapeutai taip pat domisi šiuo prietaisu ir jo panaudojimo galimybėmis. Specialistai iš Lietuvos firmos „Teida“ dalyvavo penkių dienų kursuose Norvegijoje ir įgijo teisę vesti mokymo kursus Lietuvoje.
Straipsnyje pateikiame Terapi Master prietaiso sudėtines dalis ir jo naudojimo galimybes. Išsamią informacija galima bus gauti firmos „Teida” organizuojamu kursų metu.
Istorija. Pirmą kartą panašų prietaisą sukūrė profesorius Thomsenas prieš II Pasaulinį karą. II–ojo Pasaulinio karo metu kūno pakabinimo efektas buvo naudojamas gydant sužeistus kareivius. Po karo anglas Guthrie–Smith ši metodą pritaikė sergančiųjų poliomielitu gydymui. Norvegas Kare Mosber iš Grimstado sukūrė dabar naudojamo prietaiso prototipą gydyti savo nugaros skausmus. Patento teisės tolesniam plėtojimui, gamybai ir marketingui buvo perduotos Petter, Grete ir Tore Planke, kurie, kartu su kineziterapeutais Rolf B. Johansen, Jan S. Hilden ir Arvid D. Holst 1991 metais įkūrė firmą „Nordisk Terapi AS“. Norvegijoje nuo 1960 metų šis metodas taikomas gydant peties ir klubo sąnarių ligas. Dideli indėlį toliau vystant ir propaguojant metodą įdėjo dr. Kari Hart–viksen ir kineziterapeutas Ajdhiid S. Bohmer iš Ullevalo ligoninės Fizinės medicinos ir reabilita¬cijos skyriaus.
Terapi Master sudėtinės dalys. Pagrindinis Terapi Master prietaisas (1pav.) susideda iš paka¬binamos sistemos ir dviejų, slankiojančių aukštyn žemyn virvių, pasibaigiančių kilpmis (panašiai, kaip slidininko lazdoms fiksuoti skirtos kilpos). Virvių ilgis lengvai reguliuojamas, fiksuojama stai¬giu judesiu reikiamame aukštyje. Pagrindiniu virvių kilpose fiksuojamas distaliausias galūnės segmentas (riešas, čiurna)
Prie pagrindinių virvių lengvai prikabinamos papildomos trumpesnės virvės su platesnėmis kilpomis (gali būti ir elastinės gumos), kuriose fiksuojamas artimesnis galūnės segmentas (alkūnė, kelio sąnarys). Su didžiausios apimties ir pločio kilpomis galima apjuosti juosmenį (2 pav.). Patraukus pagrindinę virvę, galūnę galima pakelti ir užfiksuoti norimame aukštyje ir, priklausomai nuo pasirinkto tikslo, taikyti atpalaidavimo, tempimo, jėgos pratimus ir sąnariu mobilizaciją. Didelis šio prietaiso privalumas – kineziterapeutas, dirbdamas su pacientu savo jėgas naudoja minimaliai.
Be minėtų Terapi Master prietaiso komplektacijų, galima sudėtingesnė papildoma komplektacija, susidedanti iš dviejų Terapi Master prietaisų, laisvai slankiojančiu ant pakabintu dviejų lygiagrečių vamzdžių, bei atskiro, reguliuojame aukščio, vertikalaus stovo, pritaikyto atskiru raumenų grupių treniravimui (3 pav.).

S–E–T koncepcijos pagrindinė idėja. SET koncepcija grindžiama aktyvia griaučių raumenų Sistemos priežiūros filosofija, kurios esmė pasyviai atliekamų judesių sujungimas su aktyviais judesiais, siekiant užtikrinti gerą organizmo funkcinės sistemos būklę ir ją lavinti. Pradedama nuo pasyvių judesių ir palaipsniui pereinama prie aktyvių judesių.
S–E–T KONCEPCIJOS PRITAIKYMAS
• „Padedančių rankų“ (arba „trečios rankos“) principo įgyvendinimas atliekant kineziterapines procedūras (4 pav.).
• Griaučių raumenų sistemos diagnostika, gydymas ir treniravimas.
• Pratimų atlikimas namuose, jų efektyvumo sekimas.
S–E–T koncepcijos ir Terapi Master pagalba galima atlikti: *Nustatyti Judesių sutrikimus atviroje ir uždaroje kinetinėje grandinėje. *Pratimus uždaroje ir atviroje kinetinėje grandinėje. *Atpalaidavimo pratimus (ypač kaklo ir juosmens raumenis). *Pratimus Judesių amplitudei didinti. *Stuburo ir sąnarių tempimą. *Sąnarių mobilizaciją. *Raumenų, atliekančių stabilizaciją, treniruotę. *Raumenų agonistų dinaminę treniruotę. *Lavinti sensomotorinę funkciją. *Palaipsniui dozuoti pratimus. *Treniruoti ištvermę. *Pratimus grupėje. *Individualiai sudaryti pratimų programą. *Sekti paciento funkcinę būklę. *Kompiuterinės programos pagalba parinkti ir pavaizduoti pratimus.
S–E–T galima naudoti valkų ir suaugusių įvairių susirgimų gydymui. Kineziterapeutui atsiveria didelės galimybės gydant lėtinius nugaros kaklo, klubo, peties sąnario skausmus, kuomet reikia grąžinti sumažėjusią judesio amplitudę, raumenų jėgą, ištvermę ir sensomotorinę funkciją. „Laisvų rankų“ principas (segmentas pakabinamas ir pašalinama gravitacinių jėgų veikimas) leidžia kineziterapeutui optimaliai dirbti rankomis, nereikia naudoti didelės, fizinės, jėgos.
Patirtis rodo, kad derinant judesius atviroje ir uždaroje kinetinėje grandinėje, greičiau grąžinama raumenų jėga. Iš pradžių pratimai atliekami atviroje kinetinėje grandinėje, paskui pratimai atliekami uždaroje kinetinėje grandinėje. Sudaromos palankios sąlygos agonistų, sinergistų ir antagonistų ko–aktyvacijai.
S–E–T BIOMECHANINIAI PAGRINDAI
Norint suprasti S–E–T koncepcijos esme, reikia panagrinėti pagrindinius biomechanikos principus, kuriais grindžiamas poveikis į griaučių raumenų sistemą. Terapi Master prietaiso pagalba, judinamame sąnaryje galima sudaryti įvairaus dydžio spaudimą. Galima: *Modeliuoti aktyvius ir pasyvius judesius horizontalioje ir nuožulnioje plokštumose. *Atlikti judesius pašalinus gravitacinių jėgų veikimą. *Atlikti judesius padidintos kompresijos sąnaryje sąlygomis. *Riboti ar didinti judesio amplitudę norima kryptimi. *Sumažinti ir padidinti pasipriešinimą pasiriktoje judesio amplitudės dalyje.
Pasipriešinimo jėgų dydis parenkamas individuliai, atsižvelgiant į paciento subjektyvius pojūčius. Tai priklauso nuo to, kur yra palaikančios virvės tvirtinimosi vieta.
Galimos palaikančių virvių tvirtinimo vietos žemiau esančio sąnario atžvilgiu: *Ašinė – judinamas sąnarys, tiesiai po pagrindinės virvės tvirtinimo vieta (5 pav.). *Kranialinė – pagrindinės virvės tvirtinimo vieta, judinamo sąnario atžvilgiu, nutolusi galvos link (6 pav.). *Kaudalinė – pagrindinės virvės tvirtinimo vieta, judinami sąnario atžvilgiu, nutolusi kojų link (7 pav.). *Medialinė – pagrindinės virvės tvirtinimo vieta, judinamo sąnario atžvilgiu, nutolusi į vidų (8 pav.). *Lateralinė – pagrindinės virvės tvirtinimo vieta, judinamo sąnario atžvilgiu, nutolusi į išorę (9 pav.). *Neutrali – pagrindinės virvės, tvirtinimo vieta sutampa su statmenai žemyn pakabinta virve (10 pav.).
Anksčiau išvardintas padėtis galima išgauti dviem budais:
1. Keičiant Terapi Master prietaiso, pakabinto virš paciento padėtį.
2. Keičiant kušetės (paciento judinamo sąnario) padėtį, kai Terapi Master fiksuotas.

Tempimo pratimai

§ Rugpjūtis 16th, 2008 § Filed under Kineziterapijos metodikos § 2 komentarai

Kiekvienas gali išmokti tempti raumenis. Nesvarbu, kad nesate geriausios fizinės formos ir neturite specifinių sporto įgūdžių. Metodai yra švelnūs ir lengvi, tinkami įvairiems žmonėms su skirtingo tamprumo ir lankstumo raumenimis. Tad, jei žmogus neturi jokių specifinių fizinių problemų, gali išmokti saugiai ir su malonumu tempti raumenis. Tempimo pratimai atliekami sumažėjus judesių amplitudei sąnariuose, odos ir audinių elastingumui.
Tempimo pratimai atliekami ten, kur tik patinka: darbe, automobilyje, laukiant autobuso, žiūrint televizorių ar pliaže. Tempti raumenis galima prieš fizinę veiklą ar po jos, taip pat kada tik galima dieną, pvz.: *iš ryto prieš dienos darbus; *darbe, kai norima atpalaiduoti raumenis; *ilgiau pasėdėjus ar pastovėjus; *pajutus sąstingį; *laisvu laiku.
Raumenų tempimas atpalaiduoja nervinę įtampą ir parengia kūną veiklai. Todėl reguliarus tempimas: *mažina raumenų įtampą ir kūnas atsipalaiduoja; *gerina koordinaciją, nes judesiai tampa laisvesni ir lengvesni; *didina judesių amplitudę; *saugo nuo traumų, tokių kaip raumenų patempimas (stiprus raumuo po mankštos atsparesnis negu sustingęs, nemankštintas raumuo); *paruošia aktyviai veiklai, todėl lengviau bėgioti, slidinėti, plaukti ar važiuoti dviračiu; taip pranešama raumenims apie būsimą darbą; *padeda pažinti savo kūną; kai tempiamos įvairios kūno dalys, į jas sutelkiamas dėmesys; *gerina kraujo apytaką; *gerina savijautą.
Indikacijos raumenų tempimui yra: *pasirengimas fiziniam krūviui; *atstatomųjų procesų skatinimas, po traumų, operacijų, uždegimų; *nuovargiui sumažinti; *tonusui sumažinti, esant spąstiniam sindromui; *esant miozitui, fibromialginiams skausmams; *esant lokaliam tonuso pakitimui, trigeriniu skausmų pašalinimui; *trofikos, medžiagų apykaitos pagerinimui ir pan.
Kontraindikacijos: *nuplyšęs raumuo; *ūmios traumos; *kai patologija jungiamajame audinyje, ūmiu periodu (miozitas, raiščių laisvumas); *padidėjęs arterinis kraujo spaudimas; *neoprocesas; *flebitas ir pan.
Tempimo mechanizmai: *aktyvus; *pasyvus; *mechaninis; *aparatinis; *taikoma dar padėčių terapija – spastikos atvejais.
Atliekant raumenų tempimo pratimus, žmogaus amžius yra labai įvairus: nuo mažo vaiko iki seno žmogaus. Tik reikia būti atsargiems dirbant su vaikais ir atminti, kad jų struktūros yra labai minkštos, o senų žmonių – atvirkščiai. Todėl labai svarbus fiziologinis barjeras. Nuo 30 m. audinių elastingumas pradeda mažėti.
Kaip tempti raumenis?
Taisyklingas raumenų tempimas yra juos atpalaidavus, įtempiama tolygiai, sutelkus dėmesį būtent į tempiamų raumenų grupę. Nedera spyruokliuoti aukštyn – žemyn arba tempti iki aštraus skausmo: tokia mankšta padarys daugiau žalos nei naudos. Ne iš karto pavyks atpalaiduoti standžius raumenis ir jų grupes. Pradžioje 10 – 30 sek skiriama lengvam tempimui. Tempti, kol pajuntamas lengvas diskomfortas, švelnus tempimas ir atsipalaiduoti. Tempimo pojūtis atslūgsta, išlaikant ta pačią pozą. Jei ne, reikia surasti komfortišką tempimo laipsnį. Lengvas tempimas mažina raumenų standumą ir pamažu audinius ištreniruojam tempimui. Po lengvo tempimo lėtai pereinam prie treniruojamojo. Reikia įsiręžti truputį daugiau, kol vėl pajuntamas švelnus tempimas, išlaikant 10 – 30 sek. po to tempimas turi švelnėti; jei ne – lengvai atpalaiduojam. Šis tempas gerai paruošia raumenis ir didina lankstumą.
Kvėpavimas
Kvėpuoti reikia lėtai, ritmiškai. Jei tempiant raumenis reikia pasilenkti pirmyn, tai lenkiantis iškvėpti ir po to lėtai kvėpuoti, kol nekeičiama poza. Kvėpavimas jokiu būdu nesulaikomas. Jei poza trukdo natūraliai kvėpuoti, vadinasi, neatsipalaiduota. Tada reikia susilpninti tempimą, kad būtų galima laisvai kvėpuoti.

Skaičiavimas
Kiekvieno tempimo metu tyliai skaičiuojamos sekundės; taip įsitikinama, kad raumenys tempiami pakankamai ilgai.
Tempimo refleksas saugo raumenis. Kai tik jie per daug įtempiami, nervinis refleksas siunčia signalą raumeniui susitraukti; tai apsaugo raumenis nuo traumų. Jei iš visų jėgų įsiręžiame ar spyruokliuojame aukštyn – žemyn, raumenys taip Įsitempia, kad suaktyvėja tempimo refleksas ir todėl sukeliamas skausmas bei vyksta mikroskopiniai raumeninių skaidulų plyšimai. Po jų susiformuoja randinis audinys ir raumenys po truputį praranda elastingumą; raumenys sustandėja, juos skauda. Taigi, taisyklingai atliekamas raumenų tempimas skausmo nesukelia.
Apibendrinant, galima pasakyti, kad lankstumas natūraliai didėja, jei raumenys pirmiausia tempiami lengvu, paskui treniruojamu krūviu. Reguliariai, be skausmo tempdami raumenis galime pasiekti mums įgimtą lankstumą.
Tempimo klasifikavimas:
1. Dinaminiai – spyruokliuojantys, didelės amplitudės per trumpą laiką ir didele jėga daromi judesiai. Šie pratimai paprastai atliekami serijomis, kiekvieną kartą didinama judesio amplitude, kol pasiekia maksimumą (8 – 12k). Šie pratimai nepadeda pasiekti didelį, ilgalaikį lankstumą. Nerekomenduojami stiprūs judesiai, kurie gali pažeisti minkštųjų audinių tamprumą ir sukelti traumas.
2. Statinis – galiniuose trajektorijos taškuose yra fiksuojamos kūno grandys. Tempiama silpnai, lėtai, ilgai – 15 – 30s. Toks mažo intensyvumo ir ilgos trukmės tempimas sąlygoja audinių tamprumo deformaciją (deformuoti elementai išlaiko įgytą formą ir nebeveikiant jėgai). Lėtai ir ilgai tempiami raumenys yra geriau ištempiami. Labiau ilgėja raumenys ir gerėja raumenų bei sausgyslių paslankumas (be judesio ištempus raumenis iki maksimalios amplitudės, kur nejaučiamas skausmas, tokios padėties taikymas 30 – 60s. Geri rezultatai, mažai skausmo).
3. Refleksinis(PNF) – greičiausias ir veiksmingiausias būdas padidinti statinį, pasyvų lankstumą yra raumenų susitraukimo, atsipalaidavimo ir tempimo derinimas (PNF). Šių pratimų pagrindą sudaro gausūs propriorecepciniai neuroraumeniniai impulsai. Pratimų atlikimo būdų yra daug ir visi jie derina izometrinį raumens susitraukimą, atsipalaidavimą ir tempimą.
(čia nežinau prie ko)
Balistinis – „lingavimas“. Nerekomenduojamas, dėl to kad raumenys gali spazmiškai susitraukti, galimos traumos.
Dinaminis – maža amplitudė atliekami raumenų tempimo judesiai, po to trumpam pereinama į statinį tempimą, vėl daromi nedideli judesiai ir t.t.