You are currently browsing the Kvėpavimo sistema category
Plaučių emfizema
Tai lėtinė liga, pasireiškianti plaučių alveolių išsiplėtimu ir oro persipildymu, plaučių audinio elastiškumo bei kraujagyslių tinklo sumažėjimu, destrukciniais – degeneraciniais alveolių sienelių procesais.
Pneumosklerozė
Tai liga, pasireiškianti progresuojančiu jungiamojo audinio vystymųsi plaučiuose, bronchuose ir pleuroje.
KT tikslai: 1.didinti krūtinės ląstos mobilumą; 2.stiprinti kvėpavimo raumenis; 3.gerinti adaptaciją fiziniam krūviui; 4.koreguoti laikyseną.
Atpalaiduoti raumenis, pratimus gerinančius krūtinės ląstos paslankumą, statinius ir dinaminius kvėpavimo prtaimus. Mokoma taisyklingai kvėpuoti. Pradedama nuo statinių pratimų, ypatingą dėmesį reikia skirti pamažu ilginamam iškvėpimui ir raumenų atpalaidavimui. Svarbu didinti diafragminio kvėpavimo ekskursiją (įkvepiant pasikelia pilvas, krūtinė, iškvepiant, nusileidžia krūtinė ir įsitraukia pilvas) Niekada nesistengti forsuotai įkvėpti.
Kvėpavimo nepakankamumas
Tai neadekvati dujų apykaita plaučiuose, dėl kurios kraujas nepakankamai įsotinamas deguonimi ir nepakankamai pašalina anglies dioksido. KN diagnozuojamas kai arterinio kraujo prisotinimas deguonimi mažesnis nei 60 mm/Hg, o prisotinimas CO2 didesnis nei 50 mm/Hg. Klinikinis KN simptomas yra padažnėjęs kvėpavimas (daugiau kaip 20 k/min).
Lėtinė obstrukcinė plaučių liga
Tai patologinė būklė, kuriai būdingas lėtinio bronchito ar plaučių emfizemos sąlygojamas bronchų laidumo sutrikimas (obstrukcija). Šis sutrikimas yra progresuojantis.
Bronchektazinė liga
Tai lėtinė, destrukcinė kvėpavimo takų liga, pasireiškianti bakterijų kaupimusi (kolonizacija) bronchuose, pūlingu kvėpavimo takų uždegimu, lėtiniu negrįžtamu bronchų spindžio išsiplėtimu. Ligoniai skundžiasi kosuliu, gausiu skrepliavimu, įvairaus stiprumo dusuliu, kraujo atkosėjimo epizodais.
Plaučių abscesas
Tai infekcinis destrukcinis plaučių pažeidimas, kai nekrozuoja ribota plaučių dalis, formuojasi ir prisipildo pūlių ertmė. Dauginiai maži (iki 2cm skersmens) abscesai vadinami abscenduojančia pneumonija.
Tuberkuliozė
Tai lėtinė, infekcinė liga, kurią sukelia tuberkuliozės mikrobakterijos.
Pneumonija
KT tikslai: 1.gerinti infiltrato rezorbciją; 2.apsaugoti nuo pleurų sąaugų susidarymo prevencija.
Svarbu suaktyvinti viršutinių ir apatinių plaučių dalių kvėpavimą. Tuo tikslu taikomi statiniai ir dinaminiai kvėpavimo pratimai. Įjungti iškvepiant garsų tarimą (ch, k, p).
Tai lėtinė uždegiminė kvėpavimo takų liga. Sergamumas kasmet didėja. Lietuvoje BA serga apie 5 proc. gyventojų. Dėl uždegimo padidėja bronchų reaktyvumas įvairiems dirgikliams, vystosi įvairaus lygio kvėpavimo takų obstrukcija, kliniškai pasireiškianti dusulio ar kosulio priepuoliais.
KT tikslai: 1.mažinti polinkį į bronchų spazmus; 2.stiprinti kvėpavimo raumenis.
Svarbu atkreipti dėmesį į iškvėpimą, jis turi būti lėtas ir gilus. Garsų tarimas iškvepiant ilgina iškvėpimo trukmę. Stiprinti kvėpavimo raumenis, mokinti diafragminio kvėpavimo, atpalaiduoti raumenis. Netinka pratimai, kai kvėpavimas sulaikomas, taip pat sukeliantys kvėpavimo padažnėjimą.
Svarbus kvėpavimo pertvarkimo veiksnys – kvėpavimo sulaikymo treniruotė po įprastinio iškvėpimo. Valios pastangomis ligonis turi nuolat arba nors tris valandas per parą ramybėje ir judėdamas kvėpuoti retai ir negiliai. Šį metodą taikant prieš artėjantį priepuolį, kartais pavyksta palengvinti ar jo net išvengti.
Tai lėtai, nepastebimai prasidedantis, kartais poūmiai per daugelį metų progresuojantis bronchų gleivinės ir kitų sluoksnių uždegimas, pasireiškiantis bronchų hipersekrecija, bronchų struktūriniais ir funkciniais pakitimais. Pagal PSO kriterijus lėtiniu bronchitu laikomas toks bronchitas, kuris trunka ne mažiau kaip dvejus metus, ir per juos ne mažiau kaip po tris mėnesius ligonis kosti ir skrepliuoja.
KT tikslai: 1.padėti ligoniui racionaliai kvėpuoti; 2.stiprinti kvėpavimo raumenis; 3.sumažinti plaučių emfizemos atsiradimo pavojų; 4.sumažinti polinkį į bronchų ir bronchiolių spazmus.
Metodika – ligoniai mokomi atpalaiduoti pečių, pilvo, nugaros, viso kūno raumenis, mokomi taisyklingo kvėpavimo, kad pasunkėjus kvėpavimui ar prasidėjus dusulio priepuoliui, galėtų valdyti kvėpavimą ir palengvintų priepuolį. Svarbu išryškinti 3 kvėpavimo fazes: iškvėpimas, įkvėpimas ir pauzė. Skaičiuojama iki 3 – įkvepiama, iki 7 – iškvepiama, 2s – pauzė. Paskui didinama iškvėpimo trukmė. Iškvepiant galima tarti garsus z, ž, br, tr. Nepatartina daryti jėgos pratimus, kai reikia fizinių pastangų ar sulaikyti kvėpavimą.
Pasyvi: pozicinis bronchų drenažas (tikslas – pašalinti sekretą iš kvėpavimo takų. Toje padėtyje laikoma 10 – 15min.); krūtinės ląstos perkusija, vibracija; forsuoti iškvėpimai; kvėpavimas su teigiamu iškvėpimo slėgiu, diafragmos elektrostimuliacija.
Aktyvi: simptominė: bekrūvė (garsų mankšta, forsuoti iškvėpimai su teigiamu iškvėpimo slėgiu, padėčių mankšta); su apkrova (bronchų drenažą gerinanti mankšta, mankšta baseine, aktyvūs forsuoti iškvėpimai); kombinuotos mankštos; treniruojanti: visą organizmą (gydomasis dozuotas ėjimas, ėjimas vietoje, slenkantis takelis, velotreniruotė); kvėpavimo raumenis (rankų treniruotės su svarmenimis, rankų ir krūtinės raumenų treniruotės, irklavimas); kombinuotos mankštos (plaukimas, aerobika); speciali: pleuros sąaugų susidarymą mažinantį mankšta (dinaminiai kvėpavimo pratimai, kurie stiprina kvėpavimo raumenis ir atliekami rankomis), židinių plaučiuose rezorbciją gerinantį mankšta.
Kontraindikacijos perkusijai ir vibracijai: plaučių ir kaulų karcinoma, kraujo ligos, plaučių edema, plaučių embolija, lūžę šonkauliai, osteoporozė, žaizdos, nudegimai, nestabili hemodinamika, gydymas antikovuliantais.
Perkusija atliekama iškvėpimo pradžioje ir baigiama iki įkvėpimo. Neturi būti skausmo. Veikiami smulkūs kvėpavimo takai. Masažas, elektrostimuliacija naudojama diafragmai stiprinti.
(Perkusija – rankos sudėtos laiveliu ar atliekamas 2 – 3min. vienam segmente paprašoma pakosėti. Smūgio metu „atstumiamas“ sekretas nuo sienelių – pageriną bronchų drenažą.
Kvėpavimo sistema
Kvėpavimo procesai: 1.ventiliacija; 2.plaučių perfuzija; 3.alveolių kapiliarinė difuzija.
Ventiliacija – tai oro patekimas į alveoles.
Plaučių perfuzija – tai plaučių aprūpinimas krauju. Normali kraujotaka užtikrina plaučių dujų apykaitą ir deguonies pristatymą į vidaus organus. Normaliai į plaučius patenka apie 5 l/min. Dažniausiai plaučių perfuziją sutrikdo plaučių arterijos tromboembolija, širdies nepakankamumas, plautinė hipertenzija.
Alveolių kapiliarinė difuzija – tai yra dujų apykaita tarp oro esančio alveolėse ir kraujo esančio kapiliaruose. Ją sutrikdo plaučių parenchimos uždegimas, įvairios plaučių fibrozės, rūkymas, plaučių edema, ūminis degeneracinio distreso sindromas.
Kvėpavimo sistema – audinių ir fermentų visuma, naudojanti ore esantį deguonį energijos gavimui.
Kvėpavimo takai: viršutiniai (nosis, gerklos, ryklė) ir apatiniai (trachėja, bronchai, plaučiai).
Kvėpavimo fazės: įkvėpimas (inspiracija – krūtinės apimtis padidėja 10cm, ji išsiplečia, joje atsiranda neigiamas slėgis ir oras įsiurbiamas į plaučius) ir iškvėpimas (ekspiracija – iškvepiant krūtinės ląsta suspaudžiama ir oras išstumiamas lauk).
Kvėpavimą reguliuoja kvėpavimo centras, esantis pailgosiose smegenyse. Kvėpavime dalyvauja raumenys, kurie vadinami kvėpavimo raumenimis. Giliai įkvepiant dalyvauja išoriniai tarpšonkauliniai raumenys, šonkaulių keliamieji raumenys, viršutinis trapecinis, dantytieji raumenys, kvadratinis juosmens raumuo. Iškvepiant susitraukia vidiniai tarpšonkauliniai raumenys, pilvo raumenys, pašonkauliniai raumenys ir skersinis krūtinės raumuo.
Kvėpavimas gali būti krūtininis, diafragminis arba mišrusis.
Sergančiųjų plaučių ligomis ligonių tyrimas
Nusiskundimai, turintys didžiausią diagnostinę vertę:
– Kosulys. Staigus protrūkinis iškvėpimas, t.y. apsauginis mechanizmas, šalinantis bronchų sekretą ir įkvėptas daleles trachėjos bronchinio medžio, kurį sukelia n. vagus šakelių dirginimas.
– Dusulys. Nenormalus nekonfortabilus jausmas kvėpuojant.
– Skrepliavimas. Sekreto šalinimas iškosint. Skrepliuoti pradedama padidėjus sekreto gamybai dėl mukociliarinio klirenso. Mukociliarinis klirensas (MK) – kvėpavimo takų geba pašalinti egzogenines daleles. MK efektyvumas priklauso nuo virpamųjų ląstelių blakstienėlių lygumo ir gleivių būklės.
– Atkosėjimas krauju. Tai dažniausiai būna skreplių su kraujo priemaiša arba gryno kraujo atkosėjimas iš kvėpavimo takų. Dažniausiai būna sergant tokiomis ligomis kaip bronchiekstazinė plaučių liga, tuberkuliozė, lėtinis bronchitas, plaučių vėžys, pneumonija, plaučių arterijos tromboembolija.
– Čiaudėjimas.
– Krūtinės skausmas. Jį gali sąlygoti pleuros dirginimas, naviko atvejais…
– Karščiavimas.
– Prakaitavimas. Būdingas tuberkuliozei ir limfogranuliomatozei.
– Silpnumas ir greitas nuovargis. Gali būti dėl intoksikacijos ir kvėpavimo nepakankamumo.
Prieš sudarant KT planą, ligoniui sergančiam kvėpavimo sistemos ligomis būtina įvertinti kvėpavimo f– ją, kvėpavimo raumenų veiklą bei fizinį pajėgumą. Kvėpavimo funkcijai įvertinti atliekama spirometrija koks plaučių ventiliacijos sutrikimo pobūdis (obstrukcija, restrikcija), ar nesutrikusi plaučių ventiliacija, bronchų obstrukcijos laipsnis ir grįžtamumas, gyvybinė plaučių talpa. Spirometrijos rodikliai priklauso nuo tiriamojo amžiaus, svorio, rūkymo, jie dažniausiai išreiškiami absoliučiais skaičiais litrais arba litrais per sekundę. Kvėpavimo raumenų būklei įvertinti atliekama: ekskursija, funkciniai tyrimai (įkvėpimo monometrija, spirometrija), gyvybinė plaučių talpa (ji tiriama su specialiu prietaisu. Oro kiekis, kurį galima maksimaliai iškvėpti po maksimalaus įkvėpimo, parodo palučių tampros, raumenų elastingumą. Fizinis pajėgumas nustatomas pagal dusulio intensyvumą (5 klasės) ir fizinio krūvio tolerancijos mėginius: bėgimo takelis ir dviratis; Henšo ir Štangės mėginiai (Henšo – įkvepiame per nosį, iškvepiame per burną ir iškvėpimo pabaigoje sulaikome kvėpavimą, norma 15– 20s; Štangės – įkvepiame per nosį ir sulaikome kvėpavimą, norma 35– 45s), kvėpavimo dažnį, ŠSD – atspindi deguonies įsisotinimą. (Henšo mėginys atspindi ne tik išorinio, bet ir vidinio kvėpavimo dujų apykaitą ir deguonies pasisavinimo procesus. Iškvėpimo pabaigoje gerėja plaučių kraujotaka. Štangės mėginio, įkvėpimo pabaigoje gerėja parenchiminė kraujotaka.)
Kontraindikacijos plaučių ligom:
Plaučių empiema – ūmi būklė, karščiavimas; pneumotoraksas; atsargumo su galvos nuleidimu; ūmus smegenų kraujotakos sutrikimas; smegenų hematoma; nestabili hemodinamika; senyvas amžius; neseniai atliktos krūtinės arba pilvo operacijos; oro trūkumas.
Kvėpavimo būklei įvertinti naudojamas maksimalaus įkvėpimo ir iškvėpimo slėgis – specialūs prietaisai, taip pat rentgenologija, endoechoskopija, funkciniai mėginiai. Maksimalus įkvėpimo slėgis, ligonis stengiasi iškvėpus maksimaliai įkvėpus maksimaliai įkvėpti per 1 – 3s. Max P(i). Iškvėpimo P(E) – po įkvėpimo per 1 – 3s, stengiasi maksimaliai iškvėpti. P(i) rodo diafragmos jėgą. Tai priklauso nuo tiriamojo pastangų. Tai lemia ir amžius, ir lytis, ir ūgis, treniruotumas ir t.t. Normos P(E) > 100cm H2O, P(i) < 60cm H2O.
Dažnas žmogus kvėpuoja netaisyklingai. Dažnas kvėpavimas yra ne nosimi, burna, ne giliai, o paviršutiniškai. Vieni kvėpuoja daugiau diafragma, kiti – nenatūraliai, kelia ją į viršų visai nevėdindami plaučių. Taisyklingą kvėpavimą galima atstatyti specialiais kvėpavimo pratimais. Vietoj darnaus, natūralaus kvėpavimo įsigali šoninis, viršutinis kvėpavimas.
Kvėpuojant kuriuo nors būdu dalyvauja skirtingi raumenys. Priklausomai nuo to, kokie raumenys dirba priklauso ritmas, dažnumas, gilumas.
Kvėpuoti reikia tik pro nosį (sušyla oras). Kvėpuojant pro burną šaltas oras patenka į plaučius. Dalinis kvėpavimas yra tada, kai nevienodai išlinkęs stuburas. O kvėpavimo raumenys yra dvejopi: vieni veikia savaime (diafragma), o kiti gali būti įjungti sąmoningai (tarpšonkauliniai).
Atliekant kvėpavimo mankštą gali krūtinės ląsta plėstis dalimis. Plaučiai būdami pasyvūs seka krūtinės ląstos judėjimą. Krūtinės ląstos apačia platėja žemyn, į priekį ir atgal tuomet, kai diafragma susitraukia stumdama vidurius žemyn. Krūtinės ląstos apačia platėja ir į šalis, nes pakylą diafragmos kraštai ir apatiniai šonkauliai skečiasi į šonus. Kvėpuoti diafragma galima tik skečiant apatinius šonkaulius, taip kvėpuojant dirba plaučių apatinė dalis, išsiplečia krūtinės ląstos apačia, o kitos jos dalys sumažėja.
Kvėpavimo raumenys lavinami stiprėja, geriau vėdinami darosi pajėgesni ir atsparesni ligoms. Ypač turi gerai mokėti kvėpuoti nutukusieji, (kvėpuojant sudeginama 10% riebalų) širdininkai.
Atliekant fizinius pratimus reikia sąmoningai sekti kvėpavimą ir jį reguliuoti, ir pritaikyti prie pratimų pobūdžio. Greičiau darant pratimus, kyla noras giliau kvėpuoti, padažnėja kvėpavimas, įkvėpimas darosi lengviau nei iškvėpimas. O dar sunkiau ir ilgiau dirbant iškvėpimas darosi trumpesnis, reikalauja pastangų, kol dėl oro pradedama kvėpuoti pro burną. Kraujyje, sunkiai dirbant, daugėja anglies dvideginio ir mažėja deguonis. Žmogus dūsta, kai kvėpavimas padažnėja iki 40 – 50k/min., kinta kvėpavimo gilumas – sumažėja įkvėpimo ir iškvėpimo oro kiekis, sutrinka kvėpavimo ritmas, nelygiai kaitaliojasi iškvėpimas ir įkvėpimas.
Atliekant fizinius pratimus visada prieš įkvepiant būtina stipriai iškvėpti, ne tik suglaudžiant šonkaulius, bet ir mažiau ar daugiau įtraukiant pilvą. Gerai įkvepiant mankštinantis tik tada, kai tuo pačiu metu susitraukia kelios raumenų grupės, iš kurių svarbiausi yra išoriniai tarpšonkauliniai ir diafragma. Jei minėti raumenys įkvepiant dirba gerai, krūtinės ląsta plečiasi ir šiek tiek išsipučia pilvas. Ligoniai dažnai įkvėpdami įtraukia pilvą, todėl diafragma dirba netaisyklingai – ji neslenka žemyn, o kyla į viršų, taip spaudžia širdį, trukdo pilnai įkvėpti.
Diafragma įkvepiant turi slinkti žemyn ir pakelti priekinę pilvo sienelę ir tuo ji skatina kraujotaką ir virškinamo maisto judėjimą žarnyne.
Kvėpavimas giliai – kai organizmui pakanka deguonies – plaučių hiperventiliacija. Ji yra leidžiamai: 1)kai norima išmokti taisyklingai kvėpuoti, 2)kai ligoniui trūksta deguonies. Kai mokomės taisyklingo kvėpavimo galima sukelti deguonies poreikį darant pauzes po iškvėpimo.
Diafragminis kvėpavimas labai praverčia oratoriams. Balsas įgauna malonų krūtininį atspalvį ir gerai rezonuoja, nevargindamas balso stygų.
Diafragmą sustiprinti ir diafragminį kvėpavimą įsisavinti padeda šie pratimai.
1. Diafragminis kvėpavimas gulint. Gulint ant nugaros ar dešiniojo šono, kojos sulenktos.
Iškvepiant įtraukti pilvą kuo daugiau (kol pajuntamas nedidelis skausmas). Įkvėpti reikia trumpai pro nosį taip, kad pakiltų tik pilvas (diafragma, slinkdama žemyn, spaudžia vidurius – pilvo priekinė sienelė pakyla). Taip kvėpuoti 3 – 4 minutes.
Išmokus laisvai kvėpuoti šiuo būdu gulint, patariama kvėpuoti sėdint ir stovint.
Diafragminis kvėpavimas sėdint, sėdint ant kėdės. Viena ranka laikoma ant pilvo, antra – ant šono (ties apatiniais šonkauliais).
Iškvėpti. Akimirką nekvėpuoti. Kai atsiras noras įkvėpti, įkvėpti taip, kad pakiltų tik pilvas, o šonkauliai nejudėtų (diafragma pastumia vidurius žemyn). Tai pakartoti kelis sykius. Paskui vėl iškvėpti. Akimirką nekvėpuoti. Pagaliau įkvėpti taip, kad pakiltų truputį pilvas ir apatiniai šonkauliai (diafragma pastumia vidurius žemyn, o jos kraštai pakelia apatinius šonkaulius). Tai pakartoti kelis sykius.
2. Tarpšonkaulinių raumenų stiprinimas. Krūtinės ląstą dar galima didinti, keliant šonkaulius ilgais, trumpais ir paviršiniais tarpšonkauliniais raumenimis. Labai giliai kvėpuojant krūtine, įkvėpime dalyvauja ir kiti raumenys, ypač nugaros.
Keliant ir skečiant šonkaulius, krūtinės kaulas kyla ir didėja ląstos krūtininė dalis – į šalis, į priekį ir atgal.
Kvėpuojant krūtininiu (šoniniu) būdu, diafragma pakyla, pilvas įsitraukia; daugiausia dirba vidurinė krūtinės dalis.
Sėdint ant kėdės. Vieną ranką uždėti ant pilvo, antrą– ant šono (ant šonkaulių). Iškvėpti ne iki galo ir palaukti, kol norėsis kvėpuoti. Įkvėpti taip, kad skėstųsi šonkauliai, o pilvas įsitrauktų (diafragma pakyla į viršų).
Taip kvėpuoja žmonės, kurių diafragma yra nusilpusi. Toks kvėpavimas stiprina tarpšonkaulinius raumenis, bet priverčia nenatūraliai veikti diafragmą.
Tarpšonkauliniams raumenims lavinti yra dar vienas panašus pratimas, kuris atliekamas, kai šonkauliai yra nepaslankūs ir kvėpuojant beveik nejuda.
Gulint ant minkštasuolio ar grindų kniūpsčiomis. Galva pasukta į dešinę, rankos – palei šonus. Tokioje padėtyje pilvas esti prispaustas, tai trukdo diafragmai dalyvauti kvėpavime, bet užtat priverčia dirbti tarpšonkaulinius raumenis.
Kvėpuoti 2–3 kartus per dieną po 3–10 min.
Kiekvieną kartą kvėpuojama vis ilgiau.
Kartais tokiais pratimais pagerinamas sunkia emfizema sergančių vyresnio amžiaus žmonių tarpšonkaulinių raumenų darbas.
3. Plaučių viršūnių vėdinimas. Krūtinės ląstą galima didinti ir į viršų. Kvėpuojant viršūniniu būdu, krūtinės ląsta ir diafragma kyla į viršų, ląstos apačia mažėja. Tuo melu plaučių viršūnės labiausiai prisipildo oro, nes daugiausia dirba kaklo raumenys ir raumenys, keliantys pečius, raktikaulius ir kiūtinės kaulo viršutinę dalį. Viršutiniai šonkauliai labiausiai kyla tiesiant stuburo krūtininę dalį.
Sėdint ant kėdės. Kairės rankos nykštys įremtas į kairįjį šoną, o dešinės rankos – į dešinįjį šoną.
Iškvėpti. Paskui trumpai įkvėpti pakeliant pečius ir įtraukiant pilvo apačią, o iškvėpti staiga nuleidžiant pečius.
Kvėpuojant rankų nykščiais tikrinama, kad šonkauliai nesiskėstų. Tą patį pratimą galima atlikti stovint.
Po kelis kartus per dieną atliekant šiuos pratimus, kvėpavimo vyksme įpranta dalyvauti visi kvėpavimo raumenys, sustiprėja nusilpusios plaučių dalys. Prieš atliekant pratimus reikia apygreičiai pasivaikščioti, kad organizmas gautų pakankamai deguonies. Tarp atskirų pratimų taip pat reikia pavaikščioti ir pakvėpuoti pilnaverčiu kvėpavimu. Mat, aprašytieji kvėpavimo būdai yra nepilnaverčiai ir nenatūralus. Jie tik padeda pajusti kvėpavimo raumenų darbą ir sudaro sąlygas lengviau įsisavinti pilnavertį kvėpavimą. Nuolat kvėpuoti bet kuriuos vienu iš aprašytų būdu nesveika.
Taisyklingai kvėpuoti – reiškia panaudoti visus kvėpavimo organus, jungiant visus 3 kvėpavimo būdus į nenutrūkstamą ir tuo pat laiku vykstantį veiksmą.
Pilnavertis kvėpavimas yra harmoningas, suderintas su kvėpavimo centro impulsais, kurie siunčiami pirmiausia į diafragmą. Taisyklingai įkvepiant diafragma susitraukia centrinėje dalyje ir pakyla kraštuose – taip ji skečia apatinius šonkaulius, o vidurius stumia žemyn (pilvas pasyviai pakyla), išsiplečia krūtinės ląsta (pečiai taip pat savaime pakyla). Taisyklingai, darniai ir natūraliai kvėpuojant po iškvėpimo daroma trumpa pauzė. Tam plaučiuose turi likti šiek tiek oro. Pastarosios sąlygos taisyklingam kvėpavimui yra būtinos. Krūtinės ląsta šiuo būdu kvėpuojant skečiasi nevienodai. Kuo organizmui reikia daugiau oro, tuo labiau skečiasi krūtines ląsta. Tačiau kvėpavimo mechanizmas visada vienodas.
Taisyklingai kvėpuoti labai naudinga ir dėl to, kad įkvepiama ir iškvepiama rečiau (iki 8–12 kartų per min.) ir organizmas lengviau aprūpinamas deguonimi. Kaip šiuo atveju kvėpuojant veikia kai kurie organai, pavaizduota 2 pav. Juodos linijos reiškia atitinkamo organo padėtį įkvepiant, punktyras – iškvepiant. Raide D pažymėta diafragma, Š – šonkauliai, C – širdis, R – raktikauliai. Iškvepiant šonkauliai (pirmiausia apatiniai) susiglaudžia, diafragma pakyla, krūtinės ląsta nusileidžia ir pamažu įsitraukia pilvas. Kuo gilesnis iškvėpimas, tuo labiau įsitraukia pilvas ir atsiranda palankesnės sąlygos gerai įkvėpti. Todėl prieš pradedant bet kurį pratimą reikia giliai iškvėpti pro plačiai atvertą burną, tęsiamai tariant „cha…a…a…“ arba „kva…a…a…“. Norint pailginti iškvėpimą, reikia iškvėpti pro sučiauptas lūpas, tęsiamai tariant „fu“ arba „čia, čia, čia“. Mokantis geriau iškvėpti (tai ypač svarbu sergant emfizema, bronchų dusuliu ir kt.), naudinga pūsti pro siaurai sudėtas lūpas. Pūsti galima sau į delną, pro stiklinį vamzdelį (ar šiaudelį) arba į ant siūlelio pririštą vatos kuokštelį. Be to, kvėpavimas lavinamas dainuojant, tik nereikia per dažnai įkvėpti.
Gerai iškvėpus įkvėpti yra labai lengva: nereikia stengtis įtraukti oro, tereikia tik atleisti įtrauktą pilvą ir, tiesiant stuburą, skėsti šonkaulius. Įkvepiant pro nosį, pilvas kiek išsipučia, skečiasi šonkauliai, pakyla krūtinkaulis ir truputį pečiai. Diafragma slenka žemyn. Pakildama ir nusileisdama ji švelniai masažuoja žarnyną, kepenis, širdį.
Normaliai iškvepiama per dusyk ilgesnį laiką negu įkvepiama.
4. Pilnavertis kvėpavimas stovint. Stovint. Vienos rankos delnas laikomas ant pilvo (žemiau krūtinkaulio), kilos – ant šono (ties apatiniais šonkauliais).
Giliai kvėpuoti. Įkvepiant pilvas pakyla, šonkauliai skečiasi. Iškvepiant šonkauliai glaudžiasi, pilvas įsitraukia.
Sis pratimas daromas po 1–2 minutes 3 kartus per dieną prieš valgį.
Naudinga patikrinti kvėpavimą ir sėdint. Atliekant šį pratimą, rankos laikomos taip pat, kaip buvo nurodyta. Kartais sėdint kvėpavimas esti netaisyklingas (tai gali atsitikti dėl ligos, dėl profesinio darbo ir kt.). Tokį kvėpavimą reikia taisyti. Patariama kelis kartus per dieną po 2 – 3 minutes pakvėpuoti taisyklingai, save kontroliuojant. Per 3 – 5 dienas paprastai išmokstama kvėpuoti taisyklingai.
Kvėpavimo pratimai vaikščiojant
Kvėpavimo pratimai vaikščiojant daromi tada, kai jau mokama bet kuriuo būdu sąmoningai kvėpuoti. Kvėpuoti galima taip, kad labiausiai būtų ventiliuojamos plaučių viršūnės (I būdas), kad kvėpavime daugiausia dalyvautų diafragma (II būdas), kad veiktų visi kvėpavimo raumenys, t.y. pilnaverčiu kvėpavimu (III 1būdas).
1 pratimas.
Einant per vieną ir tą patį žingsnį įkvėpti ir iškvėpti.
Įkvepiant pakeliami pečiai, truputį įtraukiama pilvo apačia, iškvepiant – pečiai nuleidžiami. Pratimas atliekamas kasdien, žengiant 10 – 20 žingsnių.
Šitas kvėpavimo pratimas gerai išvėdina plaučių viršūnes. Jis ypač naudingas tada, kai tenka ilgiau pabūti tvankioje patalpoje.
Vėdinant plaučių viršūnes, reikia kvėpuoti dažnai. Žmonėms, kurių kvėpavimo raumenys neišlavinti, tai esti sunkiau. Krūtinės ląstą lavinti padeda šis pratimas.
Krūtinės ląstos išjudinimas. Stovint, kojos kiek praskėstos.
Iškvėpti ir, kai atsiras noras, lengvai, greit keliant rankas priekin ir į viršų, įkvėpti. Nuleidžiant rankas priekin ir žemyn iškvėpti.
Pratimas kartojamas kelis sykius per dieną.
Plaučių viršūnių vėdinimas. Stovint, rankos nuleistos. Už galų laikoma vieno metro ilgio lazda. Iškvėpti.
Įkvepiant iš lėto ištiestomis rankomis kelti lazdą virš galvos ir nuleisti už galvos ant kaklo, sulenkus rankas per alkūnes. Įkvėpus kurį laiką nekvėpuoti. Iškvepiant kelti rankas į viršų ir leisti jas tiesiai su lazda žemyn.
Atliekant pratimą pradėti vaikščioti. Pratimas atliekamas 3 kartus. Vėliau galima jį kartoti iki 6 – 9 kartų. Geriausia jį daryti per dieną po 3 kartus.
Plaučių viršūnių vėdinimas gulint. Jei dešinioji plaučių viršūnė yra nesveika, gulima lovoje, be pagalvės, ant kairiojo šono.
Kairę ranką ištiesti į šalį (galima padėti ant kėdės), o su dešine, kai atsiras noras kvėpuoti, apimti galvą ir pirštu užspausti kairę nosies landą. Giliai ir lėtai įkvėpti. Paskui per abi nosies landas iškvėpti ir vėl, užspaudus kairę nosies landą, įkvėpti.
Taip daryti 3 – 6 kartus. Jeigu nesveika kairioji plaučių viršūnė, pratimas atliekamas gulint ant dešiniojo šono.
2 pratimas.
Per vieną žingsnį iškvėpti, per antrą – įkvėpti.
Įkvėpti plaučių apačia (diafragma). Iškvepiant pilvas turi kiek įsitraukti, įkvepiant – grįžti į buvusią padėtį. Šį pratimą atlikti einant 10–20 žingsnių 2–3 kartus per dieną.
Šį pratimą lengva atlikti dariusiems diafragminio kvėpavimo pratimą gulint. Jis labai naudingas žmonėms, kurių yra silpna diafragma ar nusilpę pilvo raumenys. Iškvepiant, pilvo raume¬nys susitraukia ir ilgainiui sustiprėja.
Kvėpavimas diafragma vaikščiojant, stovint arba gulint stip¬rina nervų sistemą, gerina virškinimą.
3 pratimas.
Per du žingsnius įkvėpti, per kitus du – iškvėpti.
Įkvepiant pakyla pilvas ir skečiasi šonkauliai, iškvepiant –susiglaudžia šonkauliai ir įsitraukia pilvas.
Atliekant šį pratimą dalyvauja visi kvėpavimo raumenys. Jie turi darniai veikti, greit susitraukti ir atsipalaiduoti. Užtat pradžioje reikia eiti didesniais žingsniais, kad iškvėpimui ir įkvėpimui būtų daugiau laiko.
Šį pratimą pradžioje reikia daryti neilgai (einant 16 – 24 žingsnius), kad nesvaigtų galva. Tačiau galvos svaigimas, kuris atsiranda darant šį pratimą, nes smegenyse padaugėja deguonies, nėra kenksmingas. Įpratus giliau kvėpuoti, galva nesvaigsta.
Po pirmojo, antrojo ir trečiojo kvėpavimo pratimo vaikščiojant reikia vieną ar du kartus ištuštinti plaučius: iškvėpti trūkčiojant, t.y. įkvėpti, truputį sulaikyti kvėpavimą ir per tris kartus iškvėpti, lyg pučiant toliau pastatytą žvakę.
4 pratimas.
Per tris žingsnius įkvėpti, per kitus tris – iškvėpti.
Iškvepiant pilvas įsitraukia, įkvepiant – pakyla. Jeigu taip kvėpuoti nepatogu, iškvėpti per 4 ir įkvėpti per 4 žingsnius. Jeigu iškvėpimas silpnas (jei pilvas mažai įsitraukia), iškvėpti per ilgesnį laiką, pavyzdžiui, per 5–6, o įkvėpti per 3–4 žingsnius. Kelias dienas atlikus šiuos pratimus (bent 2–3 kartus per dieną po 10 minučių) įprantama ritmingai kvėpuoti pilnaverčiu kvėpavimu.
Moterys paprastai įkvepia per 3 ir iškvepia per 3 žingsnius, o vyrai įkvepia per 4 ir iškvepia per 4 žingsnius. Patogu kvėpuoti per du žingsnius. Labai kenksminga daug įkvėpti ir paviršutiniškai iškvėpti. Reikia įsisavinti patogų kvėpavimo ritmą. Jis nustatomas pagal įkvėpimo, iškvėpimo ir pauzės trukmę. Kvėpavimo ritmas priklauso nuo daugelio sąlygų: nuo plaučių tūrio, vidaus audinių kvėpavimo kokybės, nuo kūno svorio, raudonųjų kraujo kūnelių skaičiaus ir kt.
Kvėpavimo ritmas turi būti nustatytas kiekvienam žmogui atskirai. Tuo tikslu ir daromas šis pratimas.
Naudojant vaikščiojimą kaip vieną iš kvėpavimo mankštos būdų, būtina taisyklingai kvėpuoti ir keisti kvėpavimo ritmą, atsižvelgiant į vietovės pobūdį. Einant lygia vietove, galima kvėpuoti taip: per 4 žingsnius iškvėpti, per kitus 4 – įkvėpti. Einant mažai raižyta vietove, reikia stengtis stipriai iškvėpti, vis labiau įtraukiant pilvą. Lipant į kalnelį palaipsniui kvėpuojama vis dažniau, bet giliai (per 2 žingsnius įkvepiama, per 3 – iškvepiama). Vėl einant lygia vietove, reikia pamažu pradėti rečiau kvėpuoti.
Darant kvėpavimo pratimus vaikščiojant nereikia per daug nuvargti. Todėl kvėpavimo vyksmą derinti su rankų judesiais ir ritmą su žingsnių skaičiumi vaikščiojant patariama ne visą laiką, o tik protarpiais.
Po 2–3 savaičių, atliekant.kvėpavimo mankštą vaikščiojant, po iškvėpimo patariama sulaikyti kvėpavimą. Pvz., per 4 žingsnius įkvėpti, per 4 – iškvėpti ir per 2 žingsnius nekvėpuoti.
Kvėpavimo mankštos vaikščiojant metu pulsas turi būti ne dažnesnis kaip 100 dūžių per minutę. Taip pavaikščiojus pajuntamas lengvas, malonus nuovargis, kuris greit praeina, ir žmogus lieka žvalus.
5 pratimas.
Įkvėpti per 4 žingsnius, iškvėpti – per 6–8 žingsnius. Vėliau savaime iškvepiama per 18–12 žingsnių.
Iškvėpti ir įkvėpti pro nosį. Šis kvėpavimo pratimas atliekamas panaudojant visą kvėpavimo mechanizmą. Jį atliekant stengiamasi kiek galint ilgiau iškvėpti. Jis labiausiai lavina kvėpavimo raumenų tamprumą ir ypač naudingas žmonėms, kuriems tenka daug kalbėti ar dainuoti.
Vaikščiojant kūnas privalo būti tiesus: krūtinė nenuleista, pečiai – kiek atlošti, nugara – tiesi, pilvo apačia – šiek tiek įtraukta, galva – kiek pakelta, kaklas – neįtemptas, smakras –neatkištas. Laikytis patariama kuo natūraliau, nes natūrali laikysena palengvina širdies ir plaučių darbą.
Prieš vaikščiojant naudinga pamiklinti kai kuriuos raume¬nis. Iškvepiant reikia pečius lėtai traukti į priekį, įkvepiant – atgal. Atlosiant pečius, smakras artėja prie kaklo. Taip įsiręžus 2 sek. palaukti, o paskui pratimą daryti iš pradžių. Rankos turi laisvai sekti pečių judesius. Pratimą atlikti 4–8 kartus.
Vaikščiojant nereikia smarkiai mojuoti rankomis. Jos turi judėti lygiagrečiai su kūnu į priekį ir atgal, o ne į šalis. Vaikščioti vidutinio ilgio žingsniais. Vidutinis žingsnis yra lygus 2/3 kojos ilgio (matuojant nuo kirkšnies iki kulno). Vaikščioti tol, kol pajuntamas nuovargis, kaskart vis ilgiau (iki 45 min.). Kvėpavimo pratimus vaikščiojant patariama da¬ryti ne tik besigydantiems, bet ir sveikiems žmonėms.
Kvėpavimo pratimai su vamzdeliu
Po 2–3 savaičių, kai jau įprantama daryti kvėpavimo mankštą vaikščiojant, labai naudinga atlikti pratimus su vamzdeliu. Piršto storio stiklinį vamzdelį galima įsigyti vaistinėje.
Giliai įkvėpti (galima pro burną).
Įkvėpti pro nosį, o iškvėpti pro vamzdelį į stiklinę (pusiau pripildytą vandens), burbuliuojant be perstojo.
Po kiekvieno iškvėpimo nedaug įkvėpti ir iškvėpti su pertrūkiais pro burną. Šį pratimą daryti bent 1–2 kartus per dieną prieš valgį.
Atliekant kvėpavimo pratimus su vamzdeliu, įprantama rečiau kvėpuoti, pagerėja vidaus audinių kvėpavimas, nerviniai procesai.
Kvėpavimo pratimų su vamzdeliu kursas trunka penkias savaites. Šie pratimai naudingi ir vėliau.
Lentelėje pateikta 10 pratimų. Kiekvieną pratimą reikia daryti 3–4 dienas po 1–5 min. (kiekvieną pratimą vis ilgesnį laiką).
Atliekant pratimus su vamzdeliu, reikia sekti, kad atitinkami veiksmai truktų nustatytą laiką.
Po penkių savaičių, išmokus atlikti 10 pratimą, naudinga iš eilės po vieną kartą padaryti visus dešimt (arba mažiau, atsižvelgiant į pajėgumą) pratimų. Visus pratimus iš eilės leidžiama daryti tiems žmonėms, kuriems tai rekomenduoja gydytojas.
Kvėpavimo pratimai einant ir bėgant
Įsisavinus pilnavertį kvėpavimą, įpratus ritmingai ir giliai kvėpuoti vaikščiojant ir atlikus pratimus su vamzdeliu, galima daryti kvėpavimo pratimą einant ir bėgant. Šis pratimas naudingas chroniškiems ligoniams, kuriems tai rekomenduoja gydytojas.
Lentelėje pateikti pratimai 10 savaičių. Kiekvienas pratimas atliekamas einant, bėgant ir stovint arba sėdint. Ėjimo ir bėgimo laikas nustatomas pagal kvėpavimų skaičių. Vienas kvėpavimas susideda iš įkvėpimo, iškvėpimo ir trumpos pauzes. Taigi, pirmą savaitę reikia eiti penkių kvėpavimų metu, paskui bėgti penkių kvėpavimų metu ir tuoj vėl eiti penkių kvėpavimų metu.
Atlikus visus pratimus, sustoti ir du kartus laisvai pakvėpuoti. Pratimą kartoti 2–4 sykius. Atliekant jį reikia laisvai kvėpuoti pro nosį, nekeičiant kvėpavimo ritmo.
Jeigu dūstama, reikia pavaikščioti vietoje, kol vėl pradedama ritmingai kvėpuoti.
Bėgimas, atliekant šį pratimą, žymiai palengvintas. Pradžioje (pirmą ir antrą savaitę) bėgama mažučiais (per ½ pėdos) žingsneliais beveik nekeliant kelių, vėliau – pėdos ilgio žingsniais nekeliant kelių, penktą ir šeštą savaitę – keliant kelius, o septintą – dešimtą savaitę – kiek didesniais žingsniais. Bėgant nereikia skubėti.
Pirmos savaitės pratimų kompleksą reikia atlikti 1 kartą per dieną. Penktos savaitės pratimą patariama atlikti 2 kartus per
dieną.
Pratimai atliekami prieš valgį arba 1,5–2 valandos po valgio gryname ore. Žiemą šiuos pratimus galima daryti lauke, jei temperatūra ne žemesnė kaip 8°C ir jei nėra vėjo. Atlikus pratimą pailsėti sėdint arba atsigulus. Paskui naudinga gerai ištrinti kūną šiurkščiu rankšluosčiu.
Ligoniams, kuriems skirtas treniravimo fizinis krūvis, tinka tie patys pratimai, bet jie keičiami ne kas savaitę, o kas trys ar keturios dienos.
Atlikus visus kvėpavimo pratimus ir pagerėjus sveikatai, pa¬tariama daryti kvėpavimo mankštą vaikščiojant (einant į darbą ir grįžtant iš jo arba vakarinio pasivaikščiojimo metu) ir kvėpavimo pratimus su vamzdeliu (vietoj iškvėpimo pro stiklinį vamzdelį galima 3–8 minutes padainuoti).
Jeigu mankštinantis po persirgtos vidaus ligos iš pradžių kiek nuvargstama, o kiek pailsėjus vėl gerai jaučiamasi, rei¬kia ir toliau kasdien tuo pat laiku mankštintis. Jei nuo mankštos jaučiamasi blogiau, labai nuvargstama, reikia nebesimankštinki ir pasitarti su gydytoju.
Mankštinantis labai svarbu kvėpuoti giliai pro nosį. Iškvėpti reikia stipriai, įtraukiant pilvą.
Pradžioje po kiekvieno atlikto pratimo naudinga lėtai pavaikščioti arba pagulėti.
Pasimankštinus patariama kūną ištrinti šiurkščiu rankšluosčiu, o vėliau – pradėti grūdintis vandeniu.
