Tai lėtinė liga, pasireiškianti plaučių alveolių išsiplėtimu ir oro persipildymu, plaučių audinio elastiškumo bei kraujagyslių tinklo sumažėjimu, destrukciniais – degeneraciniais alveolių sienelių procesais.

Pneumosklerozė

Tai liga, pasireiškianti progresuojančiu jungiamojo audinio vystymųsi plaučiuose, bronchuose ir pleuroje.

KT tikslai: 1.didinti krūtinės ląstos mobilumą; 2.stiprinti kvėpavimo raumenis; 3.gerinti adaptaciją fiziniam krūviui; 4.koreguoti laikyseną.

Atpalaiduoti raumenis, pratimus gerinančius krūtinės ląstos paslankumą, statinius ir dinaminius kvėpavimo prtaimus. Mokoma taisyklingai kvėpuoti. Pradedama nuo statinių pratimų, ypatingą dėmesį reikia skirti pamažu ilginamam iškvėpimui ir raumenų atpalaidavimui. Svarbu didinti diafragminio kvėpavimo ekskursiją (įkvepiant pasikelia pilvas, krūtinė, iškvepiant, nusileidžia krūtinė ir įsitraukia pilvas) Niekada nesistengti forsuotai įkvėpti.

Kvėpavimo nepakankamumas

Tai neadekvati dujų apykaita plaučiuose, dėl kurios kraujas nepakankamai įsotinamas deguonimi ir nepakankamai pašalina anglies dioksido. KN diagnozuojamas kai arterinio kraujo prisotinimas deguonimi mažesnis nei 60 mm/Hg, o prisotinimas CO₂ didesnis nei 50 mm/Hg. Klinikinis KN simptomas yra padažnėjęs kvėpavimas (daugiau kaip 20 k/min).

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga

Tai patologinė būklė, kuriai būdingas lėtinio bronchito ar plaučių emfizemos sąlygojamas bronchų laidumo sutrikimas (obstrukcija). Šis sutrikimas yra progresuojantis.

Bronchektazinė liga

Tai lėtinė, destrukcinė kvėpavimo takų liga, pasireiškianti bakterijų kaupimusi (kolonizacija) bronchuose, pūlingu kvėpavimo takų uždegimu, lėtiniu negrįžtamu bronchų spindžio išsiplėtimu. Ligoniai skundžiasi kosuliu, gausiu skrepliavimu, įvairaus stiprumo dusuliu, kraujo atkosėjimo epizodais.

Plaučių abscesas

Tai infekcinis destrukcinis plaučių pažeidimas, kai nekrozuoja ribota plaučių dalis, formuojasi ir prisipildo pūlių ertmė. Dauginiai maži (iki 2cm skersmens) abscesai vadinami abscenduojančia pneumonija.

Tuberkuliozė

Tai lėtinė, infekcinė liga, kurią sukelia tuberkuliozės mikrobakterijos.

Pneumonija

KT tikslai: 1.gerinti infiltrato rezorbciją; 2.apsaugoti nuo pleurų sąaugų susidarymo prevencija.

Svarbu suaktyvinti viršutinių ir apatinių plaučių dalių kvėpavimą. Tuo tikslu taikomi statiniai ir dinaminiai kvėpavimo pratimai. Įjungti iškvepiant garsų tarimą (ch, k, p).

KT tikslai: 1.mažinti polinkį į bronchų spazmus; 2.stiprinti kvėpavimo raumenis.

Svarbu atkreipti dėmesį į iškvėpimą, jis turi būti lėtas ir gilus. Garsų tarimas iškvepiant ilgina iškvėpimo trukmę. Stiprinti kvėpavimo raumenis, mokinti diafragminio kvėpavimo, atpalaiduoti raumenis. Netinka pratimai, kai kvėpavimas sulaikomas, taip pat sukeliantys kvėpavimo padažnėjimą.

Svarbus kvėpavimo pertvarkimo veiksnys – kvėpavimo sulaikymo treniruotė po įprastinio iškvėpimo. Valios pastangomis ligonis turi nuolat arba nors tris valandas per parą ramybėje ir judėdamas kvėpuoti retai ir negiliai. Šį metodą taikant prieš artėjantį priepuolį, kartais pavyksta palengvinti ar jo net išvengti.

KT tikslai: 1.padėti ligoniui racionaliai kvėpuoti; 2.stiprinti kvėpavimo raumenis; 3.sumažinti plaučių emfizemos atsiradimo pavojų; 4.sumažinti polinkį į bronchų ir bronchiolių spazmus.

Metodika – ligoniai mokomi atpalaiduoti pečių, pilvo, nugaros, viso kūno raumenis, mokomi taisyklingo kvėpavimo, kad pasunkėjus kvėpavimui ar prasidėjus dusulio priepuoliui, galėtų valdyti kvėpavimą ir palengvintų priepuolį. Svarbu išryškinti 3 kvėpavimo fazes: iškvėpimas, įkvėpimas ir pauzė. Skaičiuojama iki 3 – įkvepiama, iki 7 – iškvepiama, 2s – pauzė. Paskui didinama iškvėpimo trukmė. Iškvepiant galima tarti garsus z, ž, br, tr. Nepatartina daryti jėgos pratimus, kai reikia fizinių pastangų ar sulaikyti kvėpavimą.

Aktyvi: simptominė: bekrūvė (garsų mankšta, forsuoti iškvėpimai su teigiamu iškvėpimo slėgiu, padėčių mankšta); su apkrova (bronchų drenažą gerinanti mankšta, mankšta baseine, aktyvūs forsuoti iškvėpimai); kombinuotos mankštos; treniruojanti: visą organizmą (gydomasis dozuotas ėjimas, ėjimas vietoje, slenkantis takelis, velotreniruotė); kvėpavimo raumenis (rankų treniruotės su svarmenimis, rankų ir krūtinės raumenų treniruotės, irklavimas); kombinuotos mankštos (plaukimas, aerobika); speciali: pleuros sąaugų susidarymą mažinantį mankšta (dinaminiai kvėpavimo pratimai, kurie stiprina kvėpavimo raumenis ir atliekami rankomis), židinių plaučiuose rezorbciją gerinantį mankšta.

Kontraindikacijos perkusijai ir vibracijai: plaučių ir kaulų karcinoma, kraujo ligos, plaučių edema, plaučių embolija, lūžę šonkauliai, osteoporozė, žaizdos, nudegimai, nestabili hemodinamika, gydymas antikovuliantais.

Perkusija atliekama iškvėpimo pradžioje ir baigiama iki įkvėpimo. Neturi būti skausmo. Veikiami smulkūs kvėpavimo takai. Masažas, elektrostimuliacija naudojama diafragmai stiprinti.

(Perkusija – rankos sudėtos laiveliu ar atliekamas 2 – 3min. vienam segmente paprašoma pakosėti. Smūgio metu „atstumiamas“ sekretas nuo sienelių – pageriną bronchų drenažą.

Kvėpavimo procesai: 1.ventiliacija; 2.plaučių perfuzija; 3.alveolių kapiliarinė difuzija.

Ventiliacija – tai oro patekimas į alveoles.

Plaučių perfuzija – tai plaučių aprūpinimas krauju. Normali kraujotaka užtikrina plaučių dujų apykaitą ir deguonies pristatymą į vidaus organus. Normaliai į plaučius patenka apie 5 l/min. Dažniausiai plaučių perfuziją sutrikdo plaučių arterijos tromboembolija, širdies nepakankamumas, plautinė hipertenzija.

Alveolių kapiliarinė difuzija – tai yra dujų apykaita tarp oro esančio alveolėse ir kraujo esančio kapiliaruose. Ją sutrikdo plaučių parenchimos uždegimas, įvairios plaučių fibrozės, rūkymas, plaučių edema, ūminis degeneracinio distreso sindromas.

Kvėpavimo sistema – audinių ir fermentų visuma, naudojanti ore esantį deguonį energijos gavimui.

Kvėpavimo takai: viršutiniai (nosis, gerklos, ryklė) ir apatiniai (trachėja, bronchai, plaučiai).

Kvėpavimo fazės: įkvėpimas (inspiracija – krūtinės apimtis padidėja 10cm, ji išsiplečia, joje atsiranda neigiamas slėgis ir oras įsiurbiamas į plaučius) ir iškvėpimas (ekspiracija – iškvepiant krūtinės ląsta suspaudžiama ir oras išstumiamas lauk).

Kvėpavimą reguliuoja kvėpavimo centras, esantis pailgosiose smegenyse. Kvėpavime dalyvauja raumenys, kurie vadinami kvėpavimo raumenimis. Giliai įkvepiant dalyvauja išoriniai tarpšonkauliniai raumenys, šonkaulių keliamieji raumenys, viršutinis trapecinis, dantytieji raumenys, kvadratinis juosmens raumuo. Iškvepiant susitraukia vidiniai tarpšonkauliniai raumenys, pilvo raumenys, pašonkauliniai raumenys ir skersinis krūtinės raumuo.

Kvėpavimas gali būti krūtininis, diafragminis arba mišrusis.

Sergančiųjų plaučių ligomis ligonių tyrimas

Nusiskundimai, turintys didžiausią diagnostinę vertę:

– Kosulys. Staigus protrūkinis iškvėpimas, t.y. apsauginis mechanizmas, šalinantis bronchų sekretą ir įkvėptas daleles trachėjos bronchinio medžio, kurį sukelia n. vagus šakelių dirginimas.

– Dusulys. Nenormalus nekonfortabilus jausmas kvėpuojant.

– Skrepliavimas. Sekreto šalinimas iškosint. Skrepliuoti pradedama padidėjus sekreto gamybai dėl mukociliarinio klirenso. Mukociliarinis klirensas (MK) – kvėpavimo takų geba pašalinti egzogenines daleles. MK efektyvumas priklauso nuo virpamųjų ląstelių blakstienėlių lygumo ir gleivių būklės.

– Atkosėjimas krauju. Tai dažniausiai būna skreplių su kraujo priemaiša arba gryno kraujo atkosėjimas iš kvėpavimo takų. Dažniausiai būna sergant tokiomis ligomis kaip bronchiekstazinė plaučių liga, tuberkuliozė, lėtinis bronchitas, plaučių vėžys, pneumonija, plaučių arterijos tromboembolija.

– Čiaudėjimas.

– Krūtinės skausmas. Jį gali sąlygoti pleuros dirginimas, naviko atvejais…

– Karščiavimas.

– Prakaitavimas. Būdingas tuberkuliozei ir limfogranuliomatozei.

– Silpnumas ir greitas nuovargis. Gali būti dėl intoksikacijos ir kvėpavimo nepakankamumo.

Prieš sudarant KT planą, ligoniui sergančiam kvėpavimo sistemos ligomis būtina įvertinti kvėpavimo f– ją, kvėpavimo raumenų veiklą bei fizinį pajėgumą. Kvėpavimo funkcijai įvertinti atliekama spirometrija koks plaučių ventiliacijos sutrikimo pobūdis (obstrukcija, restrikcija), ar nesutrikusi plaučių ventiliacija, bronchų obstrukcijos laipsnis ir grįžtamumas, gyvybinė plaučių talpa. Spirometrijos rodikliai priklauso nuo tiriamojo amžiaus, svorio, rūkymo, jie dažniausiai išreiškiami absoliučiais skaičiais litrais arba litrais per sekundę. Kvėpavimo raumenų būklei įvertinti atliekama: ekskursija, funkciniai tyrimai (įkvėpimo monometrija, spirometrija), gyvybinė plaučių talpa (ji tiriama su specialiu prietaisu. Oro kiekis, kurį galima maksimaliai iškvėpti po maksimalaus įkvėpimo, parodo palučių tampros, raumenų elastingumą. Fizinis pajėgumas nustatomas pagal dusulio intensyvumą (5 klasės) ir fizinio krūvio tolerancijos mėginius: bėgimo takelis ir dviratis; Henšo ir Štangės mėginiai (Henšo – įkvepiame per nosį, iškvepiame per burną ir iškvėpimo pabaigoje sulaikome kvėpavimą, norma 15– 20s; Štangės – įkvepiame per nosį ir sulaikome kvėpavimą, norma 35– 45s), kvėpavimo dažnį, ŠSD – atspindi deguonies įsisotinimą. (Henšo mėginys atspindi ne tik išorinio, bet ir vidinio kvėpavimo dujų apykaitą ir deguonies pasisavinimo procesus. Iškvėpimo pabaigoje gerėja plaučių kraujotaka. Štangės mėginio, įkvėpimo pabaigoje gerėja parenchiminė kraujotaka.)

Kontraindikacijos plaučių ligom:

Plaučių empiema – ūmi būklė, karščiavimas; pneumotoraksas; atsargumo su galvos nuleidimu; ūmus smegenų kraujotakos sutrikimas; smegenų hematoma; nestabili hemodinamika; senyvas amžius; neseniai atliktos krūtinės arba pilvo operacijos; oro trūkumas.

Kvėpavimo būklei įvertinti naudojamas maksimalaus įkvėpimo ir iškvėpimo slėgis – specialūs prietaisai, taip pat rentgenologija, endoechoskopija, funkciniai mėginiai. Maksimalus įkvėpimo slėgis, ligonis stengiasi iškvėpus maksimaliai įkvėpus maksimaliai įkvėpti per 1 – 3s. Max P(i). Iškvėpimo P(E) – po įkvėpimo per 1 – 3s, stengiasi maksimaliai iškvėpti. P(i) rodo diafragmos jėgą. Tai priklauso nuo tiriamojo pastangų. Tai lemia ir amžius, ir lytis, ir ūgis, treniruotumas ir t.t. Normos P(E) > 100cm H₂O, P(i) < 60cm H₂O.

Žmogaus funkcinį pajėgumą riboja ne tik širdies pažeidimai, bet ir kvėpavimo sistema. Kvėpavimo sistemos pokytis tarp ramybės ir krūvio net 25 kartai, o širdies tik – 4.

Reikia ištirti:

Išorinius kvėpavimo funkcijos rodiklius: ar yra restrikciniai ar obstrukciniai sutrikimai.

Restrikcija – plaučių sutrikimas kada sumažėja kvėpuojamasis plaučių plotas. Alveolių ploto norma – 40 – 80m², kai kuriais atvejais pasiekiama net 150m².

Obstrukcinis kvėpavimo sutrikimas – kai susiaurėja kvėpavimo takai, tada sunkiai patenka oras į alveoles.

Respiraciniai simptomai: dusulys, kosulys, skrepliavimas.

Vertinama pagal fizinės veiklos intensyvumą, kuris sukelia dusulį.

Respiracinio kvėpavimo funkcija vertinama pagal:

Dusulys

I ma funkcinė klasė – kai dusulys sukeliamas taikant didelius fizinius krūvius.

II funkcinė klasė – kai dusulys sukeliamas greito ėjimo, kopimo į kalną, lipimo laiptais metu, kada žmogus dėl dusulio pradeda atsilikti nuo bendrakeleivių.

III funkcinė klasė, kada dusulys sukeliamas atliekant įprastus buitinius krūvius, darbą.

IV funkcinė klasė, dusulys atsiranda net ir nedidelio fizinio krūvio metu, pvz.: rengiantis.

V funkcinė klasė. Dusulys atsiranda ramybės metu.

Pagal dusulio priepuolių dažnį:

0 nėra priepuolių daugiau kaip metus,

1 keletas priepuolių per mėnesį

2 keletas priepuolių per savaitę

3 keletas priepuolių per parą

4 pastovus dusulys

Skaičiavimo testas – skaičiuojama iki 15, stengiantis neatsikvėpti.

I lygis – skaičiuojant iki 15 žmogui reikia atsikvėpti 1k.

II lygis – 2k.

III lygis – 3k.

IV lygis – žmogus nesugeba įvykdyti mūsų prašymo – negali susieti kvėpavimo su skaičiavimu.

Plaučių ventiliacija

Išorinio kvėpavimo funkcija tiriama spirometrijos tyrimu (tokiais mėginiais):

– Lėtų kvėpavimo judesių spirometrija nustatomi funkciniai plaučių tūriai – kvėpavimo tūris – ramybėje 400ml vienam litrui, gyvybinė plaučių talpa. Nustatomas rezervinis įkvėpimo, rezervinis iškvėpimo tūris. Šių rodiklių sumažėjimas nurodo simptomus į restrikcinius kvėpavimo takų sutrikimus. Šių rodiklių dydžiai priklauso nuo amžiaus, lyties, ūgio, svorio, todėl gali skirtis net iki 20% nuo normos. Jei randama padidinti kvėpavimo tūrį lydimą pagreitėjusio kvėpavimo dažnio rodo kompensaciniai kvėpavimo mechanizmai suaktyvėja, o tai rodo platesniems tyrimams jeigu nustatome sumažėjusia gyvybinę plaučių talpą, sumažėję rezeriniai įkvėpimo iškvėpimo tūriai nurodo patologiją. Būsena – dažniausiai pirminė, antrinė plaučių restrikcija.

– Vertinama forsuotų kvėpavimo judesių spirometrija – nustatoma kvėpavimo takų pralaidumo rodikliai – forsuotas iškvėpimo greitis per 1s arba greičiausias iškvėpimas. Sveikų žmonių dydžiai nemažesni 80% nuo nurodytų lentelėse. Iškvėpimo tūris per sekundę arba iškvėpimo greitis. Šių rodiklių sumažėjimas atspindi broncho obstrukciją, bet ir gali būti restrikcijos metu (bet jau keisis kreivės (?)). Vertinimo kriterijai – fizinis pajėgumas.

Jei dviguba sandauga taikant tą patį fizinį krūvį ilgą laiką mažėja vadinasi yra gerai, nes organizmas toleruoja fizinį krūvį daug geriau, nei treniruočių pradžioje.

Dujų apykaita. Kvėpuojamųjų dujų sudėtis.

Vertinimo parametrai: parcialinis deguonies slėgis, parcialinis anglies dvideginio slėgis, PH (kraujo rūgštingumas), hemoglobino prisotinimas deguonimi. Jei kraujo prisotinimas svyruoja 85 – 95% ir atliekant procedūras nekrenta daugiau kaip 5% to yra pakankama, kad krūvį gali tęsti.

Tiek ventiliacija, tiek dujų apykaita VEM pokyčių teigiami poslinkiai nurodo reabilitacijos efektyvumą.