You are currently browsing the Reabilitacija category
Tyrimas parodė, kad išsivysčiusios komplikacijos ženkliai blogina invalido funkcinę būklę, savarankiškumą kasdieniniame gyvenime. Todėl vykdant sergančių galvos smegenų insultu reabilitaciją namuose labai svarbi komplikacijų prevencija. Buvo sudaryti dažniausiai pasitaikančių komplikacijų profilaktinių priemonių kompleksai.
1. Kojų pakėlimas 15-20 laipsnių kampu esant ilgalaikiui gulėjimui.
2. Kineziterapija: pėdų judinimas, “dviračio mynimas” lovoje, ankstyva vertikalizacija.
3. Elastinės kompresinės kojinės ligonį vertikalizuojant ar bintavimas.
4. Intermituojanti blauzdų raumenų kompresija.
5. Blauzdos raumenų elektrostimuliacija.
6. Tiesioginio, netiesioginio veikimo antikoaguliantai ar aspirinas.(gydytojo kontrolėje)
7. Pakartotinų tromboembolijų profilaktikai – skėtinio filtro implantacija.
1. Odos priežiūra: laikyti ją švarią, sausą, vengti nubrozdinimų, naudoti esant reikalui pavilginimą.
2. Mažinti spaudimą į audinius: keisti paciento pozą ne rečiau kaip kas dvi valandos, naudoti specialias lovas, čiužinius.
3. Šalinti audinių tempimą-paciento galva lovoje turi būti sulenkta mažesniu nei 45°.
4. Sėdint vežimėlyje dažnai keisti atramos taškus.
5. Naudoti specialias pagalvėles (oro, gelio).
6. Sureguliuoti mitybą.
7. Šalinti raumenų spazmus.
8. Kontraktūrų susidarymo profilaktika.
1. Teisingos padėties užtikrinimas (lovos, čiužinio parinkimas, savalaikis padėties keitimas).
2. Aktyvi ir pasyvi kineziterapija.
3. Ankstyva mobilizacija.
4. Spąstiškumo šalinimas.
5. Įtvarų naudojimas.
6. Paretinių raumenų elektrostimuliacija.
7. Šilumos, ultragarso ir kt. fizioterapinių procedūrų taikymas.
1. Aktyvi ir pasyvi kineziterapija (atsipalaidavimo pratimai, izokinetiniai pratimai).
2. Mitybos ir skysčių balanso sureguliavimas.
3. Arterinio kraujo spaudimo reguliavimas.
4. Gydymo vaistais sureguliavimas.
1. Aktyvi ir pasyvi kineziterapija.
2. Ankstyva vertikalizacija, bintuojant kojas.
3. Vaistų pašalinio poveikio įvertinimas.
4. Arterinio kraujo spaudimo registravimas.
1. Kineziterapija adekvati tolerancijai fiziniam krūviui.
2. Dietos ir mitybos režimo sureguliavimas.
3. Gydymo vaistais sureguliavimas (situacinis vaistų vartojimas).
4. EKG duomenų įvertinimas.
1. Tinkama rankos padėtis naudojant laikiklius.
2. Pasyvi ir aktyvi kineziterapija.
3. Elektrostimuliacija.
1. Ligonio įtraukimas į reabilitacijos komandos darbą suformuojant motyvaciją reabilitacijai ir užtikrinant grįžtamąjį ryšį.
2. Socialinių ryšių užtikrinimas.
Spąstiškumas
1. Pašalinių dirgiklių šalinimas (uždegimų, įaugusių į koją nagų, fistulių, šlapimo takų infekcijos, pragulų, odos pažeidimų ir kt.).
2. Kontraktūrų profilaktika.
3. Ankstyva ir pasyvi kineziterapija.
4. Ligonio saugumo užtikrinimas.
5. Ankstyva vertikalizacija, padėčių savalaikis keitimas.
6. Masažas.
1. Dienos aktyvumo užtikrinimas.
2. Stiprių dirgiklių prieš miegą vengimas.
3. Patogių miegui sąlygų sudarymas (temperatūra, ventiliacija, izoliavimas nuo triukšmo ir pan.).
4. Švelnus masažas prieš miegą.
5. Gydymo vaistais sureguliavimas.
1. Kvėpavimas su pozityviu iškvėpimo slėgiu (sviedinio pripūtimas, pūtimas į vandenį, spec. aparatus).
2. Atsikosėjimo apmokymas.
3. Forsuoti pasyvūs iškvėpimai.
4. Pozicinis bronchų drenažas esant bronchektazėms.
5. Bronchų drenažą gerinanti mankšta.
6. Garsų mankšta.
7. Padėčių mankšta.
8. Kvėpavimo raumenų ir pagalbinių kvėpavimo raumenų mankšta.
9. Esant rijimo sutrikimams maitinimas per zondą.
10. Elektrinė diafragmos stimuliacija.
11. Diafragminiai kvėpavimo pratimai.
12. Vibracinis krūtinės ląstos masažas.
13. Plaučių perkusija.
14. Esant plaučių ligoms fizioterapija (inhaliacijos, ultragarsas).
15. Aktyvi ir pasyvi kineziterapija pusiau sėdimoj ir sėdimoj pozicijose skiriant izotoninius pratimus.
16. Esant reikalui deguonies terapija.
17. Širdies susitraukimų dažnio, kvėpavimo dažnio, arterinio kraujo spaudimo monitoravimas.
1. Skysčių elektrolitų balanso sureguliavimas.
2. Širdies nepakankamumas diuretinių vaistų pašalinio poveikio įvertinimas.
3. Širdies ritmo (pulso) monitoravimas.
1. Dietos sureguliavimas.
2. Adekvati kineziterapija, masažas.
3. Psichinio-emocinio krūvio mažinimas.
4. Cukraus kiekio kraujyje nustatymas.
1. Užtikrinti gerą ir savalaikį šlapimo nutekėjimą išvengiant šlapimo nelaikymo ar retencijos (protarpinė kateterizacija vienkartiniais kateteriais esant liekamojo šlapimo kiekiui daugiau 150 mln.).
2. Pilvo raumenų masažas.
3. Šlapimo pūslės elektrostimuliacija.
4. Šlapimo pūslės praplovimas su antibiotikais.
5. Pastovaus kateterio tinkama priežiūra.
1. Skysčių ir elektrolitų balanso sureguliavimas.
2. Diuretinių vaistų skyrimo sureguliavimas (ypač tiazidinių diuretikų).
3. Dietos sureguliavimas.
4. Tuštinimosi sureguliavimas.
5. Temperatūros sureguliavimas.
6. Odos turgoro, arterinio kraujospūdžio, širdies susitraukimų dažnio, svorio monitoravimas.
1. Mitybos sureguliavimas.
2. Vaistų kiekio ir suderinamumo sureguliavimas.
3. Šlapinimosi ir tuštinimosi sureguliavimas.
4. Skysčių ir elektrolitų balanso sureguliavimas.
1. Pasyvi ir aktyvi kineziterapija.
2. Nesteroidiniai priešuždegiminiai preparatai.
1. Vengti simpatinių nervų sistemos dirginimo (savalaikės kateterizacijos, tuštinimosi užtikrinimas).
2. Vengti nereikalingų procedūrų (cistoskopijos, kateterizavimų).
3. Vengti išorinės temperatūros ryškių pakitimų.
4. Savalaikiai šalinti skausmus.
Reabilitacijos specialistų komandos darbo tikslas ir uždaviniai, veiklos organizavimas
Reabilitacijos namuose programos tikslas – maksimaliai padidinti neįgalaus asmens funkcinę nepriklausomybę, išmokinti invalidą gyventi su esama negale.
Reabilitacijos specialistų, vykdančių šią programą, uždaviniai:
1. Įvertinti invalido biosocialinių funkcijų sutrikimo lygį.
2. Apibrėžti psichologines, socialines, technines bei medicinines problemas.
3. Sudaryti reabilitacijos priemonių planą.
4. Numatyti jo įgyvendinimo galimybes.
5. Suformuoti teigiamą invalido bei jo šeimos narių nuostatą vykdomų reabilitacijos priemonių atžvilgiu.
6. Įtraukti invalidą ir jo šeimos narius į reabilitacijos programos vykdymą.
7.Taikyti medicinines, socialines, teisines reabilitacijos priemones ir įvertinti jų efektyvumą.
Reabilitacija namuose vykdoma sąmoningiems asmenims, kurie patys ir jų šeimų nariai nori dalyvauti šiame darbe ir nėra visiškai neįgalūs, kuriems reikalinga tik slauga. Visiškos negalios statusas nustatomas tokiais atvejais, kai žmogus dėl pastovių, negrįžtamų ir labai ryškių funkcinių sutrikimų visiškai negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu (apsitarnauti, dirbti, judėti, orientuotis, mokytis, bendrauti ir kt.) ir kai reabilitacijos priemonės nepadeda:
1. Širdies-kraujagyslių sistemos būklė, atitinkanti IV funkcinę klasę bei III laipsnio nepakankamumas.
2. III laipsnio lėtinis kvėpavimo nepakankamumas.
3.Lėtinio inkstų ir kepenų nepakankamumo terminalinė stadija su visiška encefalopatija ir kitų sistemų veiklos sutrikimu.
4.Labai išreikštas asmenybės defektas, išsivystęs dėl endogeninio psichikos sutrikimo.
5. Labai ryški įgimta silpnaprotystė (prilygstanti idiotijos laipsniui).
6. Tetraplegija, ryškūs įvairios kilmės judėjimo (motorikos) funkcijos sutrikimai, kai Bartelio indeksas, net ir įvykdžius reabilitacijos programą – ne didesnis kaip 20 balų.
7. Išplitęs piktybinis navikinis procesas, sukeliantis 1-6 punktuose nurodytus sutrikimus.
Pirmo apsilankymo namuose metu neįgaliam asmeniui ir jo šeimos nariams išaiškinama reabilitacijos namuose apimtis, laukiami rezultatai, nurodomas būtinumas neįgaliam asmeniui ir jo šeimos nariams aktyviai dalyvauti programos vykdyme, išanalizuojamos spręstinos problemos. Gydytojas reabilitologas patikslinęs esamas problemas, sudaro reabilitacijos specialistų komandą bei priemonių planą šioms problemoms išspręsti. Reabilitacijos specialistų komandą sudaro šie specialistai:
– gydytojas reabilitologas,
– kineziterapeutas,
– socialinis darbuotojas,
– medicinos sesuo,
– techninis darbuotojas,
– logopedas,
– psichologas,
– ergoterapeutas,
– šeimos narys,
– likimo draugas,
– ortozių, kompensacinės technikos specialistai,
– kiti specialistai (medikai, teisininkai, religinių bendruomenių nariai ir kt.).
Reabilitacijos komandos nariams dirbant su invalidu, šeimos nariai dirba drauge. Taikomų reabilitacijos priemonių efektyvumas turi būti vertinamas dinamikoje – po 1 mėnesio, po 6 mėnesių ir po 1 metų. Vykdančių šią programą specialistų darbo analizė parodė, kad 60 procentų laiko buvo skiriama darbui su invalidu, 25 procentai – kelionei, 15 procentų – organizacijai, dokumentacijos tvarkymui, planavimui. Vienam vizitui į namus buvo skiriama 3,5 valandos.
Reabilitacijos sistemos namuose organizavimui būtina šiuo metu skirti pagrindinį dėmesį:
Visais sunkių ūminių ligų ir traumų atvejais ligoniams pagalba teikiama daugiaprofiliniuose stacionaruose. Savaime suprantama, kad stacionare esant sunkiai ligai ar traumai pirmaeilis dėmesys skiriamas diagnostikai, medikamentiniam ar chirurginiam gydymui. Būklei stabilizavusis būtina taikyti reabilitacijos priemones: psichoterapiją, kineziterapiją, ergoterapiją, fizikinius veiksnius, socialinę reabilitaciją. Kaip taisyklė, sunki liga ar trauma ligonio biosocialines funkcijas sutrikdo žymiai ir ilgą laiką, todėl ligoniai nukreipiami į ambulatorinės ar stacionarinės reabilitacijos skyrius, o iš jų į namus. Svarbu užtikrinti reabilitacijos priemonių tęstinumą, išlaikant pasiektus rezultatus. Reabilitacija namuose turi šiuos privalumus:
1) reabilitacija pigiau kainuoja ir gali būti taikoma ilgą laiką;
2) šeimos nariai gali aktyviau dalyvauti reabilitacijos procese;
3) reabilitacijos priemonės taikomos invalidui įprastoje aplinkoje;
4) reabilitacijos komandos nariams lengviau laiku pastebėti ir padėti išspręsti neįgalaus asmens šeimoje kylančias problemas;
5) taupomas šeimos narių laikas.
Vienas svarbiausių uždavinių vykdant reabilitacijos programą namuose yra ligonio ir jo šeimos narių įtraukimas į šį darbą. Kadangi pirmos grupės invalidui yra ilgalaikis žymus biosocialinių funkcijų sutrikimas, ne visada adekvati pažiūra į ligą, dažnai ligonis išlieka pasyviu reabilitacijos programos dalyviu. Būtina:
a. suformuoti ligoniui motyvaciją įsitraukimui į programą nurodant jos tikslus ir galimybes;
b. užtikrinant kiekvienos taikomos reabilitacijos priemonės efektyvumo įvertinimą pagal grįžtamojo ryšio principą (matuojant raumenų jėgos, tonuso, apimties, organizmo funkcinių rodiklių dinamiką) ir su tais duomenimis supažindinti pacientą.
Organizuojant reabilitacijos procesą ypatingai svarbu vadovautis holistinio požiūrio į asmenį principais:
a. Asmuo egzistuoja jį supančioje aplinkoje (tai reikia įvertinti).
b. Reabilitacijos priemonių įvairovę (reikia išnaudoti visas galimybes).
Švedijos, Izraelio, JAV ir kitų šalių patyrimas rodo, kad sunkių ligonių reabilitacija namuose, įtraukiant į ją šeimos, bendruomenės narius, yra efektyvi.
Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas ir Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1993 m. patvirtintos bendrosios taisyklės, kaip teikti neįgaliems žmonėms lygias galimybes, yra svarbiausi šalies ir tarptautiniai teisės aktai, ginantys neįgaliųjų teises ir jų interesus. Gindami savo teises ir interesus neįgalieji ir jų organizacijos turi mokėti pasinaudoti įstatymais numatytomis garantijomis. Įstatymų žinojimas, teisingas jų interpretavimas ir sugebėjimas jais pasinaudoti yra svarbi kovos už lygias teises bei galimybes priemonė.
Lietuvoje Invalidų socialinės integracijos įstatymas reguliuoja invalidumo nustatymą, aplinkos pritaikymą invalidams, invalidų ugdymą, mokymą, nustato invalidų integracijos į darbą, profesiją, visuomeninį gyvenimą teisines, ekonomines ir organizacines garantijas. Įstatyme nurodoma, kad medicininę, profesinę ir socialinę invalidų reabilitaciją vykdo: medicinos įstaigos, vietos savivaldybių socialinio aprūpinimo tarnybos, socialinės globos ir rūpybos įstaigos, ugdymo, mokymo įstaigos, darbo birža, darbdaviai, invalidų visuomeninės organizacijos ir jų įmonės, specialios medicininės, profesinės ir socialinės invalidų reabilitacijos įstaigos, kitos įstaigos ir organizacijos. Įstatyme nurodoma, kad “Medicininės, profesinės ir socialinės invalidų reabilitacijos veiksmus organizuoja ir koordinuoja invalidą gydantis gydytojas (gydytojas reabilitologas) ir vietos savivaldybių socialinio aprūpinimo tarnybos”. Lietuvos įstatymai numato tam tikras lengvatas invalidams (žr. 1,2,3 priedus). Siekiant išvengti galimų komplikacijų būtina profilaktiškai taikyti reabilitacijos priemones.
Epidemiologija: PSO duomenimis vien tik dėl transporto traumų kasmet sužalojama apie 10 mln. žmonių, o iš jų 250 – 300 tūkstančių miršta. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse traumos užima 3 – 4 vietą tarp kitų ligų. Tai sudaro 10% invalidumo priežasčių.
Būdingiausi patologiniai poslinkiai:
1. prie kaulų besitvirtinančių raumenų disbalansas;
2. minkštųjų audinių, kraujagyslių ir nervų sužalojimų;
3. ryškus metabolinis pusiausvyros sutrikimas lūžimo vietoje;
4. judėjimo ir atramos funkcijų sutrikimas.
Gydymo tikslai:
1. kiek galima tobulesnė lūžgalių repozicija konservatyviu arba operaciniu būdu;
2. tinkama imobilizacija ir lūžgalių paviršių kompresija kaulo vientisumui atstatyti;
3. juo ankstyvesnė liekamųjų potrauminių reiškinių profilaktika;
4. visiškas lūžusio segmento ir viso organizmo sutrikusių funkcijų grąžinimas.
Gydymo principai:
1. etapiškumas (pagal gijimo laikotarpius – stacionaras – reabilitacijos skyrius – pirminės sveikatos priežiūros centras);
2. gydymo kompleksiškumas;
3. vyrauja nemedikamentinis gydymas;
4. komplikacijų profilaktika;
5. nepasiekus visiško funkcijų grąžinimo – kompensacinės technikos naudojimas.
Kineziterapijos tikslai:
1. medžiagų apykaitos skatinimas organizmo funkcinių sistemų veiklos gerinimas, saugant nuo galimų komplikacijų;
2. hipokinezinio sindromo profilaktika;
3. gijimo skatinimas;
4. liekamųjų potrauminių reiškinių profilaktika;
5. bendro fizinio pajėgumo palaikymas.
Galvos smegenų trauma – tai galvos smegenų pažeidimas, sukeltas tiesioginio išorinio mechaninio poveikio.
Epidemiologija: *JAV kasmet dėl galvos smegenų traumų stacionarizuojama 200/100000 gyventojų. *lengvo laipsnio galvos smegenų traumas patiria 80% žmonių, išgyvenamumas 100% *vidutinio ir sunkaus laipsnio galvos smegenų traumą patiria 20% žmonių, iš ligonių, patyrusių vidutinio sunkumo galvos smegenų traumą išgyvena 90 – 95%, o iš ligonių, patyrusių sunkią galvos smegenų traumą – 40%, *nuo 18 iki 25 metų amžiaus galvos smegenų traumas patiria 350 –700/100000 gyventojų. *net 50% patiria galvos smegenų traumą būdami neblaivūs; *20% galvos smegenų traumą patiria motociklų vairuotojai. Tai žymiai didesnė rizika susižaloti, nei pėstiesiems autoįvykio metu, krentant, ar užpuolimų metu; *galvos smegenų trauma patirta važiuojant motociklu ar dviračiu, labiau būdinga jauno amžiaus žmonėms; *vaikai dažniausiai sužeidžiami einantys gatve ar važiuojantys dviračiu; *kritimai labiau būdingi vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms; galvos smegenų traumai didelę įtaką turi asmeninis piktnaudžiavimas, nusižengimai, aplinka, blogos darbo sąlygos, nesaugus vairavimas, nepakankama vaikų ir senų žmonių priežiūra.
Galvos smegenų traumą apibūdina šie terminai:
*galvos minkštųjų audinių sužalojimas;
*kaukolės kaulų lūžiai (uždari, atviri. Kaukolės skliauto, kaukolės pamato, linijiniai, skeveldriniai, įspaustiniai);
*galvos smegenų sukrėtimas;
*galvos smegenų sumušimas;
*galvos smegenų kraujosruvos (subarachnoidinė, epiduralinė, subduralinė, intracerebrinė).
Pažeidimai: pirminis (traumos metu, kai galva trenkiasi) ir antrinis (sąlygotas pirminio pažeidimo).
Glasgow komos įvertinimo skalė – vertinama koma ir jos gylis (1. akių judesiai – atsimerkimas (spontaninis, pašaukus, į skausmą, nėra), 2. kūno motorinė veikla (vykdo komandą, lokalizuoja skausmą, fleksija – atitraukimas, fleksija, ekstenzija, nėra), 3. kalba – žodinis kontaktas (orientuotas, nerišli kalba, atskiri žodžiai, nerišlūs garsai, nėra)). Vertinama balais – komos sunkumas: lengva – 13 – 15 balų, greitai atsistato 1 – 6mėn, mažai liekamųjų reiškinių, vidutinio sunkumo – 9 – 12 balų – reabilitacija tęsiasi ilgiau, daugiau liekamųjų reiškinių, sunki – 3 – 8 balai – gydymas ilgas.
Komplikacijos po galvos smegenų traumų:
1. raumenų spąstiškumas,
2. posttrauminė epilepsija,
3.posttrauminė hidrocefalija,
4. galvinių nervų pažeidimas,
5. posttrauminė hipertermija,
6. miego sutrikimai,
7. kvėpavimo sistemos komplikacijos,
8. virškinamojo trakto komplikacijos,
9. tromboembolinės komplikacijos,
10. urogenitalinės sistemos komplikacijos,
11. raumenų skeleto komplikacijos,
12. seksualinės funkcijos sutrikimai.
Reabilitacijos komanda traumatologinių ligonių: jos tikslas – koordinuotas, kompleksinis medicininių, socialinių, pedagoginių, profesinių priemonių naudojimas siekiant maksimalaus traumine galvos smegenų liga sergančiojo funkcinio aktyvumo.
1. gydytojas reabilitologas sprendžia ne tik medicininius klausimus, bet ir koordinuoja reabilitacijos specialistų komandos dalyvių darbą, siekiant numatyto tikslo. Gydytojas išsamiai konsultuoja ligonio šeimos narius visais su reabilitacija susijusiais klausimais, pateikdamas galutinius jų sprendimus.
2. kineziterapeutas atlieka svarbų vaidmenį, grąžindamas ir palaikydamas ligonio griaučių raumenų motorinę bei sensorinę funkciją, didindamas šių raumenų jėgą, ištvermę, koordinaciją. Jis sąnarių paslankumą gerina fiziniais pratimais.
3. ergoterapeuto tikslas – paruošti ligonį apsitarnauti buityje ir rengti jį profesinei veiklai. Jis turi sutelkti dėmesį į ligonio atpažinimo ir suvokimo funkcijų gerinimą, padėti ligoniui orientuotis darbinėje aplinkoje, prie jos adaptuotis. Pagrindinė užduotis – deramas ligonio rankų pritaikymas kasdieniniams buitiniams poreikiams.
4. socialinis darbuotojas padeda rūpintis finansiniais reikalais, pacientui reikalinga įranga. Jis susipažįsta su paciento išsilavinimu, jo šeima, ankstesniu darbu. Tarpininkas tarp šeimos narių ir kitų komandos narių, sprendžiant jiems visiems rūpimus klausimus.
5. psichologas gali nukreipti kitų komandos narių pastangas į pažinimo ir suvokimo funkcijų grąžinimą. Jis kontroliuoja pažinimo funkcijos grįžimo dinamiką, čia pasitelkiamos specialios programos.
6. logopedas dirba su ligoniais, turinčiais kalbos funkcijos problemų (afazija, dizartrija, apraksija, prozodija), atsiradusių dėl centrinės nervų sistemos veiklos sutrikimo.
7. medicinos slaugytoja turi būti specialaus profilio, būtent fizinės medicinos ir reabilitacijos. Jos funkcijos – užtikrinti ligonio slaugą, mokyti ligonį ir jo šeimos narius, derinti savo veiksmus su visos komandos dalyvių veiksmais.
8. ligonis – sergantysis, patyręs smegenų galvos traumą.
9. šeimos narys – sergančiojo artimieji, kurių tikslas palaikyti ligonį, bendrauti.
10. likimo draugas – tai ištiktas tos pačios nelaimės – trauminės galvos smegenų ligos komandos narys. Jo vaidmuo – palankiai psichologiškai nuteikti sergantį asmenį.
11. papildomas personalas – ortozių, kompensacinės technikos specialistai, dvasininkas, farmacininkas, pedagogas, gydytojas refleksoterapeutas, manualinės terapijos specialistas.
12. kiti specialistai – gydytojai konsultantai (medikai, teisininkai, religinių bendruomenių nariai ir kt.) – kviečiami, pavyzdžiui, iškilus galimos neurochirurginės intervencijos būtinybei, esant neaiškiai neurologinei ligonio būklei, iškilus mitybos problemoms, sutrikus endokrininių liaukų veiklai, esant galūnių kaulų lūžiams ir panašiai.
Žinia, apie aplinkybes ribojančias paciento elgesį ir veiklą, dažnai ištinka staiga ir sukelia įvairias emocines reakcijas. Pvz.: po avarijos pacientas sužino, kad negalės vaikščioti. Adektvati reakcija bus tada, kai pacientas suvokia pasikeitusią situaciją, pajėgia tinkamai įvertinti galimybes pasveikti. Daugelis pacientų prisitaiko prie pakitusių aplinkybių.
Ligonio adaptacijos stadijos:
1. Neigimas (netikėjimas) – tai tokia reakcija į ištikusią ligą ir jos pasekmes, kai pacientas neigia savo ligą.
2. Mažėja neigimas, didėja pyktis, pacientas nesutinka su liga ir jos pasekmėmis.
3. Reorganizacija – prisitaikymas, gyvenimo būdas.
Vidinė psichinė reakcija į ligą ar kitokią stresinę situaciją pasireiškia įvairiomis neadaptyvaus elgesio formomis.
Neadekvatyvaus elgesio sindromai:
1. Pyktis.
2. Depresija, gali būti nuo silpnos iki stiprios.
3. Baimė.
4. Frustracija, kuri gali pasireikšti vidine įtampa, netolerancija, priešiškumu, agresija ir kt.
5. Kaltė.
6. Nerimas.
7. Pakilumo ir hipomaniakinė būsena, kuriai būdinga euforija, išsiblaškymas, padidintas aktyvumas, sumažėjusi dėmesio koncentracija.
Psichologinės pagalbos tikslas yra įvertinti psichologinę reakciją į ligą ir ją koreguoti.
1. Psichoemocinių problemų įvertinimas ir apibrėžimas.
2. Teigiamos nuostatos reabilitacijai formavimas.
3. Padėti ligoniui ir reabilitacijos komandai bendrauti tarpusavyje.
Pagal prof. Barolin turi būti grįžtamasis ryšys kai reabilitologas ir komanda nori padėti, o ligonis turi teigiamą nuostatą reabilitacijai.
Psichologinės pagalbos teikimas skirstomas į šiuos etapus:
1. Įvertinama psichologinė ar socialinė problema ir ją sukeliančios priežastys.
2. Apibrėžiama (patikslinama, sukonkretinama) rūpima problema ir jos sprendimo būdai.
3. Įvertinama paciento psichinė būsena, poreikiai, socialinė situacija, numatomi tikslai ir sudaromas veiklos planas.
4. Nustatomi kriterijai, pagal kuriuos vertinama, ar problema išspręsta visiškai ar tik dalinai.
Psichologas psichologiniais metodais tiria ir įvertina paciento būseną, jo psichologines ir asmenines problemas, nustato geresnio prisitaikymo galimybes, padeda pacientui susidaryti požiūrį į gyvenimo tikslus, atitinkančius geresnį prisitaikymą.
Psichinės būklės įvertinimo būdai:
1. Pokalbis (individualus, grupėje).
2. Paciento elgesio stebėjimas.
3. Artimųjų informacija.
4. Atliekami įvairūs testai. Įvertinama kokie asmens poreikiai yra sumažėję, kokios kliūtys trukdo juos tenkinti ir numatomos priemonės joms pašalinti. Testai – atminties tyrimas, “skaičių kartojimas”, “10 žodžių”, protinės būklės tyrimas (MMS), Zungo depresiškumo skalė, HAD skalė (nerimui ir depresijai įvertinti).
Psichologinę pagalbą teikia psichiatras, psichoterapeutas, socialinis darbuotojas. Psichologinės pagalbos samprata yra plati. Tai įvairūs nespecifiniai socialinės paramos būdai – palaikantis visuomenės, artimųjų ir draugų požiūris, palaikantis bendravimas.
Psichologinės pagalbos apimtis ir teikimo būdai priklauso nuo paciento psichologinių problemų. Speciali psichologinė pagalba reikalinga, jei paciento stiprūs išgyvenimai sukelia emocinę įtampą, nerimą, sutrikdo jo psichinę pusiausvyrą, galimybę veikti, bendrauti su aplinkiniais. Tokiu atveju tikslinga psichoterapeuto konsultacija, kuris nustato psichikos susirgimą ir skiria gydymą vaistais. Psichologinė pagalba gali būti teikiama gydymo įstaigose ar ambulatoriškai.
Vystymasis: laikotarpis iki apvaisinimo – vaisiaus laikotarpis – gimimas – vaikystė – paauglystė – jaunystė – brandos amžius – senatvė – mirtis
Vaiko amžiaus periodai:
*Prenatalinis
*Intranatalinis
*Postnatalinis
Naujagimystė
Ankstyvoji – 1 – 7 gyvenimo dienos – susiformuoja mažasis kraujo apytakos ratas, išryškėja pirmosios patologijos.
Vėlyvoji – 8 – 28 gyvenimo dienos.
Kūdikystė – 29 gyvenimo dienos iki 1 metų – svoris padidėja 3k, ūgis – 50% (gimsta 51cm), po pirmų 3 mėnesių išnyksta imunitetas įgytas iš motinos. Vyraus ligos, susijusios su imuninės sistemos nepakankamumu – virusiniai susirgimai, medžiagų trūkumas, kurių buvo gaunama iš mamos pieno.
Ikimokyklinis
Ankstyvasis 1 – 3m. ryškėja pirminiai alerginiai susirgimai, formuojasi imuninė sistema, bronchinė astma.
Vyresnysis 3 – 7m. ryškėja infekciniai kvėpavimo takų susirgimai, nes bakterijos perduodamos bendraujant, kalbant (darželiuose), kosint, čiaudint ir t.t. išryškėja didžiausias traumatizmas.
Mokyklinis
Jaunystė 7 – 11m – brendimo pradžia – visiškai keičiasi žmogaus gyvenimo būdas, sutrinka dienos, mitybos režimas, sumažėja jo mobilumas – atsiranda ilgalaikės priverstinės kūno padėtys, didelis krūvis tenka CNS – daug informacijos, didelis krūvis regos organams, išryškėja judamojo aparato, virškinamojo trakto susirgimai.
Biologiškai vaikystė baigiasi tada, kada subręstama lytiškai, kada jau galima daugintis.
Centrinė nervų sistema
vyrauja slopinimo procesai.
padidintas dirglumas
išplitusi iradiacija
būdingas greitas išsekimas
(nerviniai takai nėra izoliuoti vienas nuo kito, nemielinizuotose skaidulose – iradiacija, vaikų apsauginis procesas – dažnas miegas).
Periferinė nervų sistema
daugiau nervinių receptorių odos ploto vienete (augant jų nei didėja, nei mažėja, tad odos ploto vienete augant receptorių sumažėja).
nervinės galūnės neturi mielininio apdangalo.
būdinga iradiacija, nes dirginimas lengvai plinta nuo vieno receptoriaus prie kito.
Oda
plonesnė, švelnesnė
mažiau išsivystęs raginis sluoksnis
didesnis sugebėjimas regeneruoti
gausiau vaskuliarizuota
geresnė mineralinių medžiagų ir medikamentų rezorbcija
labilus kraujagyslių tonusas – ankščiau ir nuo mažesnių dozių atsiranda hiperemija
blogai išvystytos prakaito liaukos, kurios atsakingos už kūno termoriaguliaciją. Tad vaikas šilumą išspinduliuoja, atiduoda kontaktiniu būdu ir kvėpuodamas. Tad labai pavojinga vaiką patalpinti į karštą aplinką – hiperemija.
Termoreguliacija
Nepakankamai išsivysčiusi
Medžiagų apykaita
aktyvi
ryškiausia raumenyse ir kepenyse
Žmogus gali būti vertinamas:
Antropometriniai duomenys
Intelektas
Sensorimotorinė – nuo 0 iki maždaug 2 metų. Tokio amžiaus asmuo viską supranta konkrečiai, mąsto konkrečiai „čia ir dabar“, bando pažinti aplinką ir pagaliau supranta, kad ji egzistuoja nepriklausomai nuo patirties, pradeda suprasti kalbą, išmoksta šiek tiek žodžių, pradeda koordinuoti dirgiklius ir judesius, pažinimui svarbi fizinė patirtis.
Preoperacinė – 2 – 7m. primityviai supranta priežasties ir padarinio ryšį. Mano, kad daiktai gyvena savo gyvenimą. Menkai suvokia laiką. Konkrečius simbolius laiko paveikslėliais.
Konkrečiojo operavimo – 7 – 12m. konkrečius veiksmus gali įsivaizduoti ir mintyse jais operuoti, supranta, kad objektas turi nuolatinių savybių, nors tų objektų išvaizda ir kinta; supranta kai kuriuos abstrakčius simbolius – raides, skaitmenis.
Formaliojo operavimo – nuo 12m. Sugeba mąstyti abstrakčiai, tikrinti hipotezes, supranta stilistines figūras – hiperbolę, ironiją, suvokia, kad simbolis gali simbolizuoti kitą simbolį.
*metabolizmai, *smegenų vystymosi anomalijos, *chromosomų sindromai, *trauma, *infekcijos, *neišnešiotumas, *psichosocialinė deprivacija.
*A lygis – sunki silpnaprotystė. Žmogus gyvena pasaulyje, kuriame tėra konkreti realybė, t.y. „čia ir dabar“; bendrauja kūno judesiais, garsus vartoja ir supranta kaip signalus, nemoka kalbėti žodžiais, menkai tesuvokia laiką ir erdvę.
*B lygis – vidutinė silpnaprotystė. Žmogus gali orientuotis betarpiškoje aplinkoje, moka primityviai kalbėti, supranta pieštinius simbolius, fotografijas, negali įsivaizduoti įvykių, pažangą daro per asmeninius bandymus ir suklydimus.
*C lygis – lengva silpnaprotystė. Žmogus supranta abstrakčius simbolius, tokius, kaip raidės ir skaičiai, todėl šiek tiek gali skaityti ir rašyti, gali įsivaizduoti, tačiau nesupranta abstraktesnių simbolių ir sąvokų (pvz. kas yra nuodėmė?)
Silpnaprotystę lemia – aplinkos veiksniai, poveikis, genetinis poveikis (vystymosi sutrikimai dar gal net ir negimus).
Visa informacija, kurią intelektas sistemina ir perdirba, skirstoma į grupes:
Kokybės suvokimas (koks?) formuojasi lyginant daiktų išorę ir savybes. A lygio žmonėms daiktai apibūdinami pagal tai ką su jais galima daryti. Daiktai skirstomi į valgomus ir nevalgomus. B – jau sugeba suvokti simbolius, daiktas atvaizduotas paveikslėlyje skiriamas nuo veiksmo, kuris atliekamas su tuo daiktu. Apribotas veiklos pasirinkimas. C – gali padaryti išvadas. Mintys gali atstoti jausmus. Supranta, kad egzistuoja tai, ko jis dar nėra matęs. Jam sunku suvokti abstrakčius dalykus.
Kiekybės suvokimas (kiek?) formuojamas skaičių suvokimas. A – labai neaiškus, vertinama tik „daug“ ar „mažai“. Suvokia pagal tai kiek sunku paėmus į rankas. B – daiktų kiekis nustatomas juos lyginant vienus su kitais. Gali suvokti 1, 2, 3, bet sunku atsakyti „kiek“. Jiems sunku su pinigais, skaityti nemoka, gali atpažinti pavadinimą, užrašą, bet jo perskaityti – ne. C – supranta skaičių seką, gali pridėti, atimti, kartais net dauginti ar dalinti. Gali suprasti pinigus, jų vertę, gali apsipirkti, sunku skaičiuoti mintinai (greitai).
Priežasties suvokimas (kodėl?). Gebėjimas jungti atskirus įvykius, išskirti tuos įvykius, kurie davė rezultatą: 1. sugebėjimas organizuoti veiksmus „jeigu taip“ principu. 2. veiksmai ir įvykiai organizuojami tokiu būdu, kad būtų galima atsakyti į klausimą „kodėl?“. A – jie negalvoja kodėl? kaip? B – gali suprasti, kad žodžiai ir paveikslai reiškia kažką tikro, atmintis pradeda atsiminti ką jau jie yra patyrę ir gali prisiminti kokie veiksmai praeityje davė kokius rezultatus. Jie dažnai klausia „kodėl?“. C – gali mintyse įsivaizduoti įvairius veiksmus, sunku įsivaizduoti veiksmus, kurie duoda tą patį rezultatą.
Erdvės suvokimas (kur?). Krypties jausmas, bei sugebėjimas įvertinti, atskirti įvairias formas. Įvairios grupės ir daiktai lyginami vieni su kitais. A lygio žmonės erdvės suvokimas priklauso nuo kito žmogaus prisilietimų. B – jau vystosi atmintis (truputį), jis gali išmokti nueiti į parduotuvę ar kur nors netoli namų. C – jie gali erdvę suvokti nusakant kryptį ar atstumą. Jie supranta, kad yra tokios vietos, kur jie dar nėra buvę.
Laiko suvokimas (kada?) formuojasi pagal įvykusius veiksmus ir kiek laiko jie truko. A lygio žmonės laiką suvokia pagal fizinius ritmus: alkio jausmą lydi pasisotinimas. B – sugeba suvokti ateities ir praeities vaizdus. Visi įvykiai suvokiami ir sisteminami kaip patirtų įvykių pagrindu. Laikrodžio nepažįsta. C – su objektyviais matavimo vienetais galima nusakyti laiką. Gali atpažinti laiką laikrodyje.
Kalbant, apie nutrauktą intelekto raidą, žinotina, kad visi vaikai ir jaunuoliai pereina įvairias raidos stadijas ta pačia eile, bet stadijų trukmė gali būti skirtinga. Kai kurie iš jų niekada nepasiekia baigiamosios raidos stadijos – jie visą gyvenimą lieka žemesniame lygyje. Jie tepasiekia vadinamąsias „individualiąsias lubas“. Jei tos „lubos“ žemos, tai jie laikomi sutrikusio intelekto asmenimis – silpnapročiais.
Autizmas – mąstymas visiškai priklauso nuo aktualių individo poreikių, psichinių būsenų, praradimas realaus ryšio su tikrove, patologinis uždarumas, noro bendrauti nykimas, ryšių su artimaisiais ir aplinka silpnėjimas. Autizmas gali būti priskiriamas emocijų ir elgesio sutrikimas.
*Vaikai autistai sunkiai bendrauja su kitais vaikais, *Mažai kalba arba visai nekalba, *Stereotipiškai kartoja tą patį veiksmą, *Bijo permainų, *Kai kurie autistai žmones supranta, kaip daiktus, *Kai kurie yra normalaus intelekto.
Autizmo priežastys: *psichologinės (kalti šalti tėvai), *biologinės (biocheminiai nenormalumai), *organinės – neorganinės (įvairūs smegenų sutrikimai), *genetinės (paveldimos ligos).
Simptomai: I – socialinės sąveikos trūkumas, II – komunikacijos ir vaizduotės sutrikimai, III – riboti interesai ir aktyvumas.
Kiti simptomai: nebendrauja, ypatingas vienišumas, didelis noras išsaugoti monotoniškumą, puiki atmintis, uždelsta echolalija (daug kartų kartoja vieną išgirstą žodį, vietoj „aš“ naudoja „tu“ ir atvirkščiai), padidintas reagavimas į dirgiklius, ribota vaikų veikla, geras pažinimo proceso potencialas, mokymosi sunkumai, motorikos (smulkiosios) sutrikimai, nevikrumas, lingavimas, beldimas pirštais.
Autistams svarbu, kad būtų atskirai vienas, aplinka turi nesikeisti. Bendraujant su tokiais vaikais reikia kalbėti nedaug, trumpais liepiamaisiais sakiniais, kad nebūtų barimo. Aplinka turi būti ne tik vizuali, bet ir žodžiu nupasakojama. Vizualinės komunikacijos dalykai turi nesikeisti. Reikia leisti pasireikšti. Riboti kalbą. Multimodalinė komunikacija – vaizdų, žodžių, gestų derinimas. Keisti veido išraišką. Kalba skatinti teigiamas emocijas.
1. Neprigirdintys,
2. Su judesio funkcijos sutrikimais,
3. Regos sutrikimais,
4. intelekto sutrikimais,
5. Socialiai apleisti vaikai – ne tik asocialūs, bet ir tie, kuriems ribojamas bendravimas (atskiras kambarys) – sutrinka motorinis vystymasis – nėra aplinkos dirgiklių.
Įgimtos ligos
Praeinančios laikinos – įgimta polioneropatija.
Statinės neprogresuojančios – cerebrinis paralyžius, nugaros smegenų išvaržos, galūnių defektai, protinis atsilikimas.
Progresuojančios – raumenų distrofija, stuburo raumenų atrofija.
Įgytos
Praeinančios, laikinos – gimdymo trauma, peties rezginio uždegimas.
Statinės neprogresuojančios – stuburo smegenų pažeidimai, galvos smegenų pažeidimai, galūnių amputacija, poliomielitas.
Progresuojančios – jaunatvinis reumatoidinis artritas, kologeninės vaskulinės ligos (bei lemia genetinis faktorius).
1. Slauga. Ji turi būti didesnė nei suaugusiam žmogui.
2. Šlapimo nelaikymas – gali būti ir fiziologinis iki 18 mėn. dieną, po to gali būti problema. Naktį gali nelaikyti iki 3m, o vienkartiniai gali būti ir iki 5m.
3. Gastroefazogialinis refliuksas – sąlygoja permaitinimas arba jei skubama valgyt, didesni kąsniai, pririjama ir oro, tuo oras stumia maistą į viršų. Apsisaugojimas – vertikalizacija.
4. Odos priežiūra – oda pažeidžiama greičiau, tad turi būti intensyvesnė priežiūra, tačiau oda daug greičiau atsistato, nei suaugusiam žmogui.
5. Spąstiškumas – labiau išreikštas nei suaugusio žmogaus, žymiai greičiau gali išsivystyti kontraktūros, nes sutrikdomas galūnės augimas.
6. Kontraktūros – žymiai pavojingiau nei suaugusio žmogaus, nes sutrikdomas galūnės augimas.
7. Liemens šlaunų vystymasis – raumenys apsprendžia žmogaus laikyseną, tuo jas ne lavinant po metų turėsime labai ryškius laikysenos sutrikimus, tuo vystysis kiti ortopediniai sutrikimai (skoliozė).
8. Komunikacijos ugdymas – kad vaikas būtų visavertė bendraujanti asmenybė.
9. Mobilumas – būtina apriboti judesius tik tam tikrom ligom, tad turi būti užtikrintas mobilumas.
10. Savęs priežiūros ugdymas.
11. Socialinių įgūdžių ugdymas.
12. Nepriklausomybės ugdymas.
1 – 7 – yra ir suaugusių reabilitacijos problemos, 7 – 12 – vaikų reabilitacijos problemos.
– reikia padėti augti ir bręsti.
– ypač veikia aplinka, todėl vaikui reikia sudaryti gydomąją, ramią aplinką (saugiausia namuose, tad reikia maksimaliai pritaikyti palatą).
– reabilituojant vaikus, skirtingai nuo suaugusiųjų, reikia išmokyti ne prapastų įgūdžių, bet suformuoti motorinis ir socialinius įgūdžius, esant apsunkintom sąlygom.
– būtina taikyti įprastas mokymo, augimo ir vystymo priemones. Ypač svarbu vertinti ir formuoti emocijas, reakcijas (kad vaikas atlaikytų žiaurius gyvenimo smūgius).
– pagrindinis vaidmuo tenka tėvam ir jų mokymui – turi būti motyvacija tėvam, jų atsakomybė už vaiko reabilitacijos efektyvumą.
Svarbiausias visų mūsų tikslas – išreikalauti, kad nesveiki vaikai galėtų gyventi tokį pat gyvenimą kaip ir sveikieji.
Nesveikiems vaikams pirmiausia reikia viso to, ką gauna visi kiti vaikai: *individualios meilės ir bendravimo, *aplinkinių paskatinimo, džiaugsmo, *galimybių žaisti ir turėti daug žaislų, atitinkančių jų išsivystymo lygį, *turėti žmogų, kuris tiki vaiku, jį pamoko, jam parodo.
Būtina, kad kiekvienas vaikas žinotų savo kaip žmogaus vertę arba ši vertė būtų užtikrinta jį supančios aplinkos. Žmogaus vertė reiškia: turėti savo rankšluostį ir muilą, turėti galimybę pasirinkti drabužius, turėti galimybę atsigerti neprašant leidimo, turėti keletą stalčių savo daiktams, turėti galimybę sėdėti ir valgyti su tuo, su kuo jis nori, turėti galimybę pavalgius atsikelti nuo stalo, turėti draugą, su kuriuo galėtų žaisti ir apie viską pakalbėti, turėti galimybę susitvarkyti savo kambarį, kaip jam patinka, jausti vyresniųjų pasitikėjimą ir šilumą, būti įvertintam, kaip asmenybė, būti įvertintam už tai, ką darai ir ką moki.
Insultas – židininis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas, pasireiškiantis židininiais neurologiniais simptomais, išliekančiais ilgiau kaip 24valandas nuo susirgimo pradžios. Šia liga sergama visose pasaulio šalyse. Insultas yra pagrindinė invalidumo priežastis žmonėms virš 40m, nors jau dabar insultas pasireiškia ir jaunesniems žmonėms. MSEK duomenimis 2000 – 2002m pirmą kartą dėl insulto invalidais pripažinta 2800 – 3000 gyventojų – pirminis invalidumas – jis sudarė 10% visų pirminių invalidumo atvejų.
Galvos smegenų kraujotakos sutrikimai kaip invalidizacijos priežastis pagal dažnumą Lietuvoje yra 3 vietoje, po – 1 – traumatologinės ligos, 2 – onkologinės ligos, 3 – širdies ir kraujotakos ligos – galvos smegenų ligos.
33 – 40% – mirtingumas. Pagal PSO pirminis mirtingumas per pirmas 4 savaites, 28 dienas yra skaičiuojamas, jei 29 – 30d. jau nebeįeina į tuos 33 – 40%. Sergamumas Europoje yra 100 – 300 į 200000 gyventojų (!tiksliai nežinau ar tikrai tokie skaičiai!), 80 – 60% iš jų išeminiai insultai. Tono galvos smegenų insulto duomenimis rodiklis vyresnių nei 25 – 44m 1000 gyventojui tenka 0,1 – 0,5 galvos smegenų insultų atvejai, o vyresniems 80m – 25 atvejai į metus (!tiksliai nežinau ar tikrai tokie skaičiai!), vidutiniškai Europoje 150 atvejų.
– Vyresnio amžiaus žmonėms (50 – 60m)
*Aterosklerozė, pažeidžiantis ekstrakranialines, intrakranialines kraujagysles – visos ligos pažeidžiančios kraujagyslių spindį.
*Hipertoninė liga – hemoraginio insulto priežastis.
*Cukrinis diabetas – susiaurina kraujagyslės spindį.
*Įvairių arterijų uždegimai.
*Kraujo ligos.
*Įgimtos širdies ligos – dekompensacijos stadijose.
*Miokardo infarktas.
*Intoksikacijos.
*Brancho cefalinių arterijų vingiuotumas, kuris gali būti įgimtas.
*Ekstravazalinės kompresijos – priežastys, kurios spaudžia iš išorės kraujagyslę taip susiaurindamos spindį (osteofitai ir t.t.).
– Jaunatvinio insulto grupė (16 – 45m)
*Kardiogeninė embolija.
*Reumatinės širdies ligos – širdies ydos, vožtuvų pažeidimai, keičiasi kraujo tėkmė, formuojasi krešuliai, kurie keliauja į galvos smegenis.
*PV – prieširdžių virpėjimai – mitralinė stenozė, širdies ritmo sutrikimai.
*MV prolapsas (mitralinių vožtuvų)
*Ankstyva aterosklerozė – ankstyva hipertenzija, cukrinis diabetas, oralinės kontraceptinės priemonės.
*AFL sindromas (antifosfolipitinis) – autoimuninė liga (daugiau pasireiškianti vyrams). Insultas vystosi iš lėto, priežasties kaip ir nėra išskyrus kraujyje nustatomas padidinta antikūnų.
1. Paralyžiai, parezės – dažniausias padarinys, išlieka 81,2%. Pasireiškia judėjimo sutrikimais – hemipareze ar hemiplegija. *hemiplegija 11,2%, *grubi hemiparezė 11,1%, *lengva hemiparezė 58,9%. Po metų paralyžiai išlieka 50% ligonių. Motorinis atsistatymas ryškiausias pasireiškia per 1m, bet teigiama, kad jėgą galima ugdyti 5m. Reabilitacijos priemonės: aktyvi, pasyvi kineziterapija, masažas, ergoterapija, RES.
2. Paralyžiuotų galūnių raumens tonuso pakitimai. Raumens tonusas paprastai būna padidintas – centrinio piramidinio tipo, retai stebima hipotonija. 10 – 14d nuo pažeidimo pradžios būna pažeistos pusės atonija – jokių reakcijų. Spąstiškumas paprastai didėja pirmais mėnesiais – nevykdant prevencijos, negydant – formuojasi kontraktūros, reikia jas išmankštinti, ištampyti. Formuojasi Varnikės Mano poza – rankos fleksoriai pritraukti – kojos ekstenzoriai – tai susiformuoja vėlesniu laikotarpiu. Tuo kyla skausmingos pasekmės. Nedidelis kojų spąstiškumas padeda ėjimo atsistatymui. Reabilitacijos priemonės: gydymas padėtimi (t.y. sudaryti lovoj gulint tokią padėtį, kad nuslopinti patologinius formavimusis), masažas, pasyvi kineziterapija, terminės procedūros (parafino katilai, fizioterapija), RES atpalaiduojančiu režimu (iki slenkstinio režimo), hidroterapija (bet nėra galimybių vandens procedūras taikyti visiems), miorelaksantai. Elektrostimuliacija netaikoma, kai žmogui įstatytas kintamosios veiklos širdies stimuliatorius, visais kitais atvejais, kai nėra neigiamos reakcijos taikoma.
3. Trofikos pakitimai po galvos smegenų insulto. Dažnai išsivysto įvairūs trofiniai pakitimai, paralyžiuotų galūnių sąnarių atrofijos, „skausmingo peties sindromas“, raumenų atrofijos, pragulos. Dažnai artropatijos veda prie kontraktūrų susidarymo. Dažnai per pirmąsias 4 – 6 savaites po GSI išsivysto „skausmingo peties sindromas“ 15% ligonių, 2 mėn. laikotarpyje išsivysto rankų pirštų bei riešo sąnarių artropatijos 45%, kurių pagrindinė išraiška – skausmingumas. „Skausmingo peties sąnario sindromas“ – žmogus po GSI turi būti vertikalizuojamas pirmą susirgimo dieną, kadangi yra atonija tai kineziterapeutas ar šeimos nariai vertikalizuojami nefiksuoja pažeistos pusės rankos, tad ji savo svoriu (ranka sveria apie 3 – 4kg) ištempia peties sąnario kapsulę, raiščiai pertempiami, tad 4 – 6 savaites formuojasi hipertonusas iš atonijos. To pasekoje (nugaros tiesėjų hipertonuso pasekoje) vyksta mentės subliuksacija – panirimas. Mentė pasislenka į apačią, žasto galva nukritus į apačią, tuo išnarinamas peties sąnarys. Skausmas sukelia spąstiškumą „skausmingo sąnario sindromo“ reabilitacinės priemonės – pasyvi kineziterapija, šiluminės terapijos, Bobbob metodas – ištampomi nugaros tiesėjai, gražinama mentė į savo vietą, ant šono pavertus mentės mobilizacijos pratimai, žastas grąžinamas į vietą, po to aktyvuojantys pratimai, prevencija – diržai, sėdint pagalvėlės. Reabilitacijos priemonės (tęsiant trofikos pakitimus): nuskausminanti elektroterapija (DDS, SMS, TENS), termoprocedūros, masažas, ortopediniai gaminiai (rankos laikikliai), RES – stiprinti peties ir pečių juostos raumenis. P.S. Pradėti taikyti procedūras tik atsiradus nežymiam sąnarių skausmingumui – kontraktūrų profilaktika.
4. Jutimo sutrikimai. Giliųjų jutimų treniravimas. Didžiausią svarbą turi giliųjų raumenų sutrikimai. Jie apsunkina vaikščiojimą, apsitarnavimą, nes gali nesuvokti kur jo ranka, koja. Būna sutrikusi impulsacija iš raumenų ir sausgyslių. Reabilitacijos priemonės: ligonis užsimerkia, paima paralyžiuotą ranka ar koja, suteikiama kažkokia padėtis, o ligonis sveika ranka ar koja turi atkartoti judesį, padėtį – t.y. kartu ir ištyrimas ir treniravimas.
5. Centrinis skausminis sindromas. 30 – 40% ligonių po GSI atsiranda centrinės kilmės skausmas. Paprastai nustatomi pažeidimai hematologiniais atvejais – deginantys skausmai, migruojantys skausmai paralyžiuotos pusės. Geriausias vaistas antilepsiniai vaistai nedidelėmis dozėmis + antidepresantai. Šie vaistai puikiai malšina ir talaminį skausmą.
6. Kalbos sutrikimai (dominuojantis pusrutulis). Šių sutrikimų yra 12 – 15, bet aptarsim tik 5 pagrindinius. Afazija nustatoma 1/3 ligonių po GSI. Klinikinė diagnozė:
1. Motorinė (negali ligonis pats kalbėti, tačiau supranta kalbą. Brocha zona – frontalinėj skiltyje).
2. Sensorinė (Varnikės zona – smilkininėje skiltyje. Ligonis nesupranta aplinkinių kalbos, gali šnekėti, bet visiškai bet ką, ne į temą, paliepimų nevykdo, kontakto nėra).
3. Amnestinė – užmiršta kai kurių žodžių pavadinimus, sumažėjęs žodžių bagažas, žino kas tai yra, bet nežino kaip tai pavadinti.
4. Sensomotorinė – visiškai nekalba ir nesupranta kalbos.
5. Totalinė – pilna sensomotorinė.
Afazijas dažnai lydi agrafija (rašymo sutrikimas), bei aleksija (skaitymo sutrikimas).
Esant struktūriniam pažeidimui – dominuojančiam pusrutuliui – vyrų kalbos zona diferencijuojama labiau negu moterų. Kitas dažnas kalbos sutrikimas – pailgosiose galvos smegenyse – kamieninis pažeidimas – dizartrija – netaisyklingas artikuliavimas, išliekant pilnavertei „vidinei“ kalbai, žmogus pilnai supranta kalbą, pilnai ją produkuoja – dėl pažeistos inervacijos minkštojo gomurio – paralyžiuoti gerklės raumenys. Prognostiškai nepalanki situacija, kai išlieka sensomotorinė fazė 3 – 4 mėn., teigiamos fazės gali atsistatyti iki 10 – 15m. Reabilitacijos priemonės: logopedo pratybos + rekomenduojamas Nootropil kursas – 3 – 6mėn. prisisotinimas iki 2sav – 1mėn. bet į šiuos vaistus žiūrima atsainiai – pakenkt nepakenkia, bet ar padeda, tai ir klausimas, o ligoniui kartais reikia vaistų.
7. Aukštos nervinės veiklos sutrikimai – pažintinės funkcijos – kognityvinės – atmintis, intelektas, emocinis labilumas, suvokimo pažeidimai. Emocinės veiklos sutrikimai, izoliuotos kaktinės srities būna labai retais išimtinais atvejais, kada vystosi apatinis abuliminis sindromas, kuriam būdinga kritikos stoka, neveikla, visiškas valios nebuvimas, tokie žmonės užsidarę savyje, nekontaktiški, nereabilituoti, nes pagrindinis reabilitacijos variklis – pačio žmogaus noras, motyvacija. Esant dešinio pusrutulio plačiam pažeidimui vystosi emocijų labilumas, savikritikos stoka, ypatumas – vystosi neglebtas – pažeistos pusės neigimas, ignoravimas. Reabilitacijos priemonės: psichoterapija, grįžtamojo ryšio metodo panaudojimas.
8. Regos sutrikimas – pakaušinė sritis. Žievinis kraujotakos sutrikimas. Dažniausiai sutinkama homoniminė hemianopsija (kairio regos lauko „iškritimas“, pažeidus dešinį ir atvirkščiai). Pažeidus regos analizatorių pakaušio srities žievėje ar regimųjų takų už regos kryžmės gali būti akių raumenų parezė, jei bus pažeistas šiuos raumenis įnervuojantis nervas. Kamieninių pažeidimų atvejais – žvilgsnio parezė. Rega ilgainiui atsistato, bet esant dešinio pusrutulio pažeidimui labai sunku diferencijuoti, nes tą pusę ignoruoja ir negalima pilnai atsakyti ar ligonis tikrai nemato.
9. Bulbariniai sutrikimai. Pažeidus galvinių nervų, esančių pailgosiose smegenyse, branduolius – atsiranda skonio, rijimo sutrikimai, fonacijos, artikuliacijos, nelieka ryklės reflekso – didžiausias pavojus respiracinei pneumonijai atsirasti, tuo naudojami zondai, bet jei rijimas iki mėnesio neatsistato, esant zondui, traumuojama perkutaninė gastrostoma. Atsiranda nevalingas juokas, ašaros. Reabilitacijos priemonės: logoterapija, liežuvio, minkštojo gomurio ES, nevalingo juoko gydymas, dirginimo pratimai, kad išaugtų pykinimas, rekomenduojamas amantadin + kionezapam. Dažnos metodikos susiveda į motokineziterapiją esant insultui, per sensoriką, motoriką, per dirginimą.
Vėlesniuose etapuose:
*(10) Poinsultinė epilepsija būna iki 6 – 8% GSI ligonių.
*(11) Koordinacijos sutrikimai pažeidus smegenis, vestibiulinį aparatą paprastai paralyžium nestebima, o jei stebima, tai pirmom savaitėm ūmiu periodu, vėliau išlieka sistemingas galvos svaigimas. Jei pažeistas kirminas, kuriuo analizuojam kūno padėtį erdvėje, tai vėlgi svaigimas tęsiasi minutėm, valandom, mėnesiais, bei gali būti pykinimas. Koordinacijos sutrikimai žymiai apsunkina judesius ir apsitarnavimą, kas yra stebima pažeidus vestibulinį aparatą, smegenėles.
1. Pažeidimo dydis ir lokalizacija. Judėjimas labai trikdomas, kai pažeidimas lokalizuojasi toje galvos smegenų dalyje, kur piramidinis laidas labiausiai kompaktiškas, būtent vidinės kapsulės užpakalinė kojytė ir keturkalnio pagrindas. Kalbos pažeidimams svarbi Brocha zona, motorinės kalbos centras, esantis kaktos srityje. Varnikės zona – kalbos suvokimo centras – smilkinkaulio dalyje. Prognostiškai nepalanku, kai pažeidimas apima abu centrus ir išlieka daugiau nei 3 – 4mėn.
2. Gydymo būdas.
3. Reabilitacijos metu kylančios komplikacijos, depresija, pneumonijos, tromboembolijos, skausmingas paralyžiuotos pusės peties sąnarys – riboja funkcijų atsistatymą.
4. Kognityviniai sutrikimai plačiai pažeidus dešinį pusrutulį – atminties, suvokimo, intelekto, emocijų ir t.t. apsunkina reabilitacijos eigą – socialinės funkcijos sutrikusios, motyvacijos sutrikimai.
– rizikos veiksnių šalinimas – pakartotinas insultas išsivysto pagal pirmo insulto mechanizmą.
– reguliuoti kraujo spaudimą – hemoraginio insulto.
– naudojamas aspirinas – išeminio insulto atvejais.
– širdies ritmo stebėjimas.
PIRMAS reabilitacijos etapas (iki 12d):
– Išeminis insultas: *gydymas vaistais, *aktyvi, pasyvi kineziterapija, gydymas padėtimi, vertikalizacija nuo 1mos susirgimo dienos, *masažas, *logopedo pratybos, *RES, *psichoterapija.
– Hemoraginis insultas: *gydymas vaistais, *aktyvi, pasyvi kineziterapija, gydymas padėtimi, sodinimas nuo 5 – 7os susirgimo dienos, *masažas, *logopedo pratybos, *RES, *psichoterapija.
ANTRASIS reabilitacijos etapas (nuo 12d, iki 2mėn.):
– Išeminis insultas: *gydymas vaistais, *aktyvi, pasyvi kineziterapija, *masažas, *logopedo pratybos, *RES, *ergoterapija, *socialinio darbuotojo konsultacijos, *psichoterapija, *ortopedinių gaminių pritaikymas ir naudojimas, *ligonio ir jo šeimos narių apmokymas.
– Hemoraginis insultas: *gydymas vaistais, *aktyvi, pasyvi kineziterapija, vertikalizacija nuo 10 – 14d nuo susirgimo pradžios, *masažas, *logopedo pratybos, *RES, *ergoterapija, *socialinio darbuotojo konsultacijos, *psichoterapija, *ortopedinių gaminių pritaikymas ir naudojimas, *ligonio ir jo šeimos narių apmokymas.
TREČIASIS reabilitacijos etapas (2mėn – 1m):
– Išeminis insultas: *gydymas vaistais, *kineziterapija, *ergoterapija, *psichoterapija, *socialinio darbuotojo konsultacijos, *ortopedinių gaminių pritaikymas ir naudojimas, *gyvenamosios aplinkos pritaikymas, *profesinis perkvalifikavimas.
– Hemoraginis insultas: *gydymas vaistais, *kineziterapija, *ergoterapija, *psichoterapija, *socialinio darbuotojo konsultacijos, *ortopedinių gaminių pritaikymas ir naudojimas, *gyvenamosios aplinkos pritaikymas, *profesinis perkvalifikavimas.
1. Teisinė
2. Medicininė reabilitacija
3. Profesinė reabilitacija
4. Ugdymas
5. Kompensacinė technika, protezavimas, ortoziniai gaminiai
6. Aplinkos pritaikymas
7. Kultūra, sportas, religija, laisvalaikio organizavimas
8. Informacijos teikimas
9. Transporto paslaugos
10. Socialinė globa ir kitos paslaugos
11. Prarastų pajamų kompensavimas
12. Specialistų rengimas
13. Medicininė socialinė ekspertizė
1991m priimtas įstatymas – “LR invalidų socialinės integracijos įstatymas”
1998m spalio 22 šis įstatymas papildytas, nes įvesta visiškos negalios sąvoka, kuri nustato, kad reikalinga pastovi slauga.
Šiais metais jau vėl yra paruoštas projektas papildyti ir pakeisti – “LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas” – atiduotas svarstyti seimui (invalidas – neįgalus). Įstatymo keitimo tikslas – suvienodinti terminus Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse.
Įstatymas nustato pagrindines sąvokas, neįgaliųjų socialinės integracijos principus ir kryptis, tai priemonės joms įgyvendinti, neįgaliųjų socialinės integracijos prielaidas ir sąlygas negalios fakto, darbingumo netekimo ir specialių poreikių nustatymą, taip pat neįgaliųjų socialinę integraciją įgyvendinančių institucijų galiojimais. Tikslas – užtikrinti neįgaliųjų lygias teises ir galimybes visuomenėje, nustatant neįgaliųjų socialinės integracijos pagrindu. Šis įstatymas taikomas nuolat LR gyvenantiems neįgaliesiems, pripažintais tokiais pat pagal šio įstatymo 4 straipsnio nuostatus.
Negalia – dėl asmens kūno struktūrų ir funkcijos sutrikimų bei nepalankių aplinkos veiksnių atsiradę sveikatos būklės aktyvumo, mobilumo, veiklos sutrikimai bei dalyvumo suvaržymai.
Neįgalusis – asmuo, kuris dėl negalios visai neturi arba turi ribotas galimybes dalyvauti visuomeniniame gyvenime, dirbti, mokytis, būti ugdomas, bei įgyvendinti savo teises ir pareigas.
Nepalankūs aplinkos veiksniai – ribojantys asmens funkcionavimą ir skatinantys neįgalumą veiksniai: nepritaikyta gyvenamoji vieta ar būstas, fizinė, viešoji informacinė aplinka, specialios pagalbos priemonių nebuvimas ar stoka, neigiamos visuomenės nuostatos, tarnybų ir politinių priemonių stoka.
Negalios faktas – nustatymas asmens sveikatos būklės aktyvumo, mobilumo, veiklos sutrikimų, bei dalyvumo suvaržymo faktas.
Darbingumo netekimo laipsnis – tai žmogaus būklė, kai jis dėl negalios ilgą laiką arba visam laikui visiškai arba iš dalies praranda gebėjimą ar galimybę atlikti ankstesnės, dabartinės ar naujai įgytos profesinės grupės darbus, arba gali dirbti tik žemesnio kvalifikacinio lygmens darbus.
Specialus poreikis – dėl asmens ilgalaikių įgytų ir įgimtų sveikatos sutrikimų ir negalios, nepalankios aplinkos atsiradę specialūs poreikiai.
Specialios pagalbos priemonės – priemonės specialiam poreikiui patenkinti. Gaunančiam asmeniui užtikrinti lygias ugdymo, profesines, socialines, bei visaverčio integravimo į visuomenę galimybes (socialiniai darbuotojai).
Techninės pagalbos priemonės – bet koks specialus ar standartinis gaminys, įrankis, įranga, techninė sistema naudojama neįgaliųjų ir padedant išvengti, kompensuoti, sumažinti ar panaikinti pablogėjusią sveikatą ar negalią (vaikštynės, ergoterapijos priemonės).
Finansinės pagalbos priemonės – išmokos skirtos neįgaliojo specialių poreikių tenkinimui (neįgaliųjų pensijos).
Profesinė reabilitacija – (ankščiau nebuvo) pusę metų mokama pensija, kad žmogus išmoktų naują profesiją, persikvalifikuotų į kitą profesiją, kuri pritaikyta neįgaliajam.
Socialinė reabilitacija – socialinio savarankiškumo, įgūdžių ugdymas, siekiant užtikrinti teises dalyvaujant visuomenėje.
Socialinė slauga – slauga sunkią negalią turinčiam žmogui.
1. Lygių teisių.
2. Lygių galimybių.
3. Diskriminavimo prevencijos.
4. Visapusiško dalyvavimo.
5. Savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimas.
6. Prieinamumo (prie visų gyvenimo sričių).
Negalios nustatymas. Iš konsultacinės poliklinikos žmogus siunčiamas į MSEK – ji priklauso socialinės apsaugos ir darbo ministerijai (Blinkevičiūtė). Nustatomas Barthelio indeksas ir pagal kitus testus nustatoma negalia. MSEK – Lietuvoje yra 17 bendro profilio (chirurginiai, neurologiniai, terapiniai ligoniai ir kt., išskyrus tuberkulioziniai, plaučių ligos, akių, psichikos ligos) dirba vidaus ligų specialistai, neurologas, chirurgas.
- 4 psichikos negalia pacientai, – 2 plaučių ligų ir tuberkuliozės, – akių ligų. (šiaip nežinau kas tai yra, ji nesakė, tad gal kokios komisijos?)
Vilniuje yra Respublikinė komisija, kurios tikslas žiūrėti, koordinuoti kaip dirba bendro profilio teritorinės komisijos. Būna atvejų, kai žmogus nesutinka su komisijos sprendimu, tada Vilniaus respublikinė komisija sprendžia tokius konfliktus (Vilniuje – metodinis centras, funkcinės būklės įvertinimui). Būna atvejų kai žmogus nesutinka ir su respublikinės komisijos sprendimu, tada vyriausias ekspertas organizuoja iš nepriklausomų ekspertų (vyr. specialistų) konfliktinę komisiją, kuri dar kartą peržiūri tą bylą, kuri grupė žmogui priklauso, būna atvejų, kai nesutinkama ir su tos komisijos sprendimu, tada prieinama net ir prie teismų.
1. Valstybės nuostata – rodo, kad ji nustatinėja neįgalumą remiantis LR įstatymais.
2. Demokratiškumas – tai, kad komisijos darbe gali dalyvauti ir visuomeninės organizacijos vadovai, gydantis gydytojas.
3. Neįgalumo nustatymo biologinis ir socialinis principas – įvertinama liga, kokia ji ir įvertinama profesija.
4. Neįgalumo kitimas – neįgalumas nustatomas terminuotai ir ne, bet neįgalumas gali kisti, tai visada tikrinama ir gali būti pakeista grupė.
5. Neįgalumo principas – kiekvienam žmogui vertinama skirtingai – liga, negalia ir t.t.
6. Reabilitacija.
Svarbu, kad pacientai nebūtų siunčiami į komisiją negavę visų reabilitacijos paslaugų. (teoriškai, praktiškai taip nėra).
Iki 18m. vaikų neįgalumo klausimus sprendžia gydytojų komisija (funkcinės komisijos) suaugusiems – MSEK.
1. Dėl neįgalumo faktorių atkreipiamas dėmesys į neįgalumo priežastis, pobūdžio, atsiradimo laiko, grupės principai (išvados) termino bendro ir profesinio darbingumo netekimo laipsnio.
2. Neįgalų profesinės, socialinės ir reabilitacijos priemonės – ar jos buvo taikytos.
3. Vaikam ir jauno amžiaus – neįgaliųjų ugdymo, darbo pobūdžio ir sąlygų grįžti į gyvenimą.
4. nuolatinio slaugos būtinumo (24h per parą).
Ar gautos specialios kompensacinės priemonės.
Negalios pripažinimo, teisės į specialias automobilio įsigijimo ir transporto kompensavimo nustatymas – neįgalieji siunčiami į MSEK tik tada, kai pereina visas reabilitacijos priemones.
1. bendrosios ligos;
2. suluošinimas darbe;
3. profesinė liga;
4. Neįgalumas nuo vaikystės;
5. liga ar suluošinimas įgyta vykdant pilietinę karinę tarnybą;
6. dėl 1991.01.13 vykdytos agresijos;
7. dėl Černobilio elektrinės avarijos padarinių likvidavimo darbo poveikio;
8. įgyta dalyvaujant rezistencinėse kovose;
9. įgyta įkalinimo ir tremties metu;
10. įgyta tarnaujant antihitlerinės policijos valstybių veikiančiose armijose ferdinandų būriuose ;
11. Neįgalumas nuo vaikystės susijęs su buvimu tremtyje;
12. įgytos per priverstinius darbus už TSRS ribų;
13. įgyta koncentracijos stovyklose;
14. vykdant piliečio pareigą.
Ekspertai sprendžia dėl specialios transporto priemonės gavimo.
Lietuvoje negalios yra populiaru, jų skaičius didėja, nes suteikiamos nemažos lengvatos.
I grupė – sunkiausia negalia – asmenys, kurie dėl savo sveikatos negali pasirūpinti asmeniniu socialiniu gyvenimu, kai būtina nuolatinė kitų žmonių slauga, globa ir pagalba.
II grupė – reikalinga ne nuolatinė slauga, globa, pagalba. Funkcijos sutrikdytos, bet pagalba reikalinga nenuolatinė.
III grupė – tie žmonės, kuriems dėl organizmo būklės sumažėja profesinė kvalifikacija arba ji prarandama. Nemažiau kaip 1/3 sumažėja darbingumas. Arba anatominiai defektai.
Lengvatos rūšys:
pensijos, speciali technika, kompensuojami vaistai, gydymas, ortopedinės priemonės, transporto lengvatos, mokesčių mažinimas.
Neįgalieji suinteresuoti, kad būtų darbingas.
Kyla konfliktinių situacijų dėl grupių nustatymo.
1. kraujotakos ligos
2. jungiamojo audinio, skeleto raumenų ligos
3. navikai
4. traumos
- tas labai svarbu, kam taikoma reabilitacija.
Iki 44 metų:
- psichikos ligos
- traumos
- lėtinės
Virš 45 metų:
- kardiovaskulinės ligos
Lietuvoje pacientų organizacijos:
- Valakų reabilitacijos centras
- jaunimo neįgaliųjų centras
Suomijos – 32% žmonių turi negalią, bet svarbu, kokio laipsnio negalia
Anglijos – 27%
Slovakijos – 8,2%
- bet neįgalumo nustatymo įstatymai skiriasi.
Išdavimo tvarka: reglamentuoja ministras.
Technika užperkama centralizuotai. Užsakymai surenkami per savivaldybę, po to atvežama į Vilnių, kur ir svarsto ar paskirti kompensacinę techniką. Yra atvejų kai kreipiamasi iškart į Vilnių: *po ūmių traumų, esant reabilitacijos įstaigose, *kai reikia nestandartinių priemonių.
Apmokėjimas:*Paliekamas spręsti savivaldybėms. *Nemokamai (išskyrus elektrinius vežimėlius): 1 grupės invalidams, vaikams, senukams kuriems virš 85 metų.
Dokumentai. Medicininė pažyma (027A forma, kurią išrašo gydytojas), invalido arba pensininko pažymėjimas, pareiškimas.
Technikos grįžtamumas – gaunant naują techniką senoji gražinama. Kiekviena priemonė išduodama tam tikram laikui, ankščiau laiko naujos neišduos. Išdavimo laikas: elektriniai vežimėliai – 8m., mechaniniai – 5m., aktyvaus tipo 4m. Jei sugenda ankščiau reikia remontuoti. Nusipirkti taip pat galima – problema kaina. Vaikštynės 5m, funkcinėm lovom – 15m., pagalvėlėm – 5m.
Aukštos – žmogus praktiškai atsirėmęs. Problema – nestabilios, nesaugios. Vaikštynės tinka mokyti vaikščioti, tačiau turi būti lydintysis.
Žemos – su ratukais 2, 4, be ratukų – vaikščiojimo rėmeliai. Su šiom vaikštynėm reikia daugiau pastangų pačio žmogaus.
Ramentai – pažastiniai – su 2 ramentais saugu, alkūniniai – irgi stiprūs.
Lazdos – 4 – 3 atramos taškų. 1 atramos taško ne tokios stabilios kaip 4.
Lazdos pritaikymas: *Taikoma pagal ūgį. *Žmogus stovi vietoj, nuleistos rankos, tad lazdos rankena turi būti ties yline atauga kad nespaustų pažasties.
*Mechaniniai, *Elektriniai
A klasė – kambario (paprastesnis variantas nei B klasės. 10 – 15tūkst);
B klasė – tarpinio tipo tarp A ir B klasių (brangesni bei A klasės);
C klasė – lauko (20 – 30tūkst. Lt. Fotelis ant ratų. Yra akumuliatorius galingas, šviesos, garso signalai).
Elektrinio vežimėlio išdavimas
Su siuntimu ligonis apsilanko pas KMUK arba Vilniaus fizinės medicinos reabilitacijos centre konsultacijai, žmogus apžiūrimas, išmokomas valdyti elektrinį vežimėlį, kai komisija pamato, kad mokės naudotis ir kad tikrai reikia elektrinio vežimėlio tai pacientas siunčiamas į MSEK (medicininės socialinės ekspertizės komisija) ir rašo pareiškimą, argumentuoja ir siunčia į Vilnių. Valstybė kompensuoja 90% vežimėlio kainos. 10% susimoka pats žmogus. Yra būklės, indikacijos gauti vežimėlį – kojų amputacija, rankos pažeistos, visų galūnių parezė.
Elektrinio vežimėlio galimybės:
(Bazinio modelio) akumuliatorius dieną dirba, naktį kraunasi, nuvažiuoja 30 – 40km per parą. C klasės tai net iki 100km. Greitis – 6km/h, bet būna ir 9 – 12km/h. Valdymo pultai – yra įvairiausių – džoistikai, atlošas galvoje, valdymo šiaudelis.
Jų į metus užperkama 500 – 600. Nėra vieningos klasifikacijos, viena iš jų: *kambario, *greito tipo, *svirtiniai (lauko).
Amerikoje:
K0001 standartiniai – dideli, sunkūs, gremėzdai, nikeliuoti, ligonių transportavimui, slaugos vežimėliai.
K0002 specialūs – sunkūs ypatingos paskirties vežimai.
K0003 lengvi.
K0004 ultra lengvi (Lietuvoje atitinka lengvo tipo) – aktyviam žmogui, jei jam nereikia slaugos, ši klasė normaliai reguliuojama, pritaikoma individualiam žmogui.
K0005 sportiniai, specialūs.
Geri šiuolaikiniai vežimėliai reguliuojami labai gerai, pritaikomi individualiam žmogui. Reguliuojant atsižvelgiama į susirgimą – dėl senatvės, tetraplegikui, amputantui.
Amputantui – ratas išneštas toliau atgal, kad žmogus nevirstų atgal, nebus pakojo.
Insultinis ligonis – abu ratus valdo viena ranka. Vežimėliai žemesni, pakojis iš dviejų dalių, kad nuėmus pakojį siektų žemę.
Senų žmonių vežimėliai – sodint pakankamai žemai, kad siektų žemę, kad pakojis lengvai nusiimtų. Kartais būna papildomi ratukai iš už nugaros.
Spinaliniai ligoniai – priklauso nuo pažeidimo lygio. Paraplegija – vežimėlis pats aktyviausias, pakojis bendras, kad kojos stovėtų stabiliai. Nugarėlės aukštis – nugarėlės viršus neturėtų liesti apatinio mentės kampo, mentė turi būti paslanki, negalima prispausti, kad nesusidarytų žaizdų. Kuo žemesnė nugarėlė, tuo laisvesni judesiai. Mažiausia nugarėlė – nugarėlės viršus turėtų pasiekti šonkaulius, žemiau patartina neleist. Aukščiausia – tai priklauso pagal žmogų, jei dingęs jautrumas, rekomenduojama iki tos stuburo vietos, kad žmogus jaustų nugarėlės viršų. Jei žmogus nestabilus, dedami borteliai, kad žmogus neišvirstų. Moterims turėtų būti dubuo platesnis ir liemuo siauresnis – siaurėjantis atlošas – tuo reiks mažiau priedų.
Aktyvaus judėjimo reguliavimo parametrai – plotis, nugarėlės aukštis, ilgis. Balansavimą gali pasireguliuoti pats žmogus (horizontalus, vertikalus pritaikymas) sėdėti 90º, 90º, 90º. Kad sėdėti, stumti rankom ratus būtų patogu. Kad rato ašis būtų delno vidurį, nuleidus rankas. Stumiant ratus turi įjungti ir lenkėjus ir tiesėjus raumenis.
Rato balansavimas – horizontalus – kad būtų lengva pakelti priekį, bet neapvirsti (aktyviam), 90% kūno svorio gultų ant galo ir 10% ant priekio. Sėdynės kampas sąlygoja funkcionalumą, kad neišlystų kojos ir šiaip daug patogiau. Anatomija riboja – optimalus kampas 7º – 10º, 15º virš jau ne fiziologiška, tad tai labiau tinka sportininkams.
Paraloninės – iš gero, šiuolaikino paralono – geros pagalvėlės. Išlaikančios formą. Pagalvėlę suspaudus susidaro forma, kurią norint pakeisti reikia vėl suspausti.
Gelinės – geros tačiau sunkios, konsistencija kaip šaltiena.
Parolonas + gelis – geriau paskirsto svorį.
Pripučiamos – greit plyštančios – didžiausia problema.
Kombinuotos – pneumatinė su geliu.
Pripučiamos su kompresoriais – pripučiama pagalvė su atskiromis sekcijomis, kurios paskirsto orą.
Grikių lukštų – nenaudojamos klinikoje nes neatitinka higienos reikalvimų, kadangi jų negalima plauti, nepraeina normų.
* buitinės aplinkos pritaikymas;
* miesto, rajono pritaikymas,
* visuomeninio transporto pritaikymas neįgaliųjų poreikiams,
* darbo vietos pritaikymas neįgaliųjų poreikiams,
* profesinė reabilitacija,
* sociokultūrinė reabilitacija,
* sociokomunikacinė reabilitacija,
* aprūpinimas ergoterapinėmis priemonėmis, bei kompensacine technika.
– Nustatyti socialinę prognozę,
– Išaiškinti pacientui ir jo šeimai lengvatų, kompensacijų teikimo tvarką,
– Pritaikyti kompensacinę techniką,
– Patarti, kaip pakeisti profesiją, perkvalifikuoti ir rasti tinkamą darbo vietą,
– Informuoti apie galimybes pritaikyti gyvenamąją aplinką ir darbo vietą specialiams paciento poreikiams.
Socialinė reabilitacija neturi formuoti išlaikytinio psichologijos. Visas socialinės reabilitacijos priemonių kompleksas turi būti nukreiptas į aktyvaus socialinio subjekto, asmenybės, turinčios motyvaciją, savikritiškai bei savarankiškam darbui, visuma.
1. Individualumas – kiekvienas žmogus yra asmenybė ir skirtingai išreiškia savo jausmus ir sunkumus, ieško įvairių būdų išeiti iš susidariusios sunkios situacijos.
2. Empatija. Kiekvienas žmogus išgyvendamas sunkumus savaip reaguoja į sukeltas nuoskaudas, krizes, nepasiekimus. Socialiniam darbuotojui reikia ne tik logiškai ir racionaliai suprasti žmogaus išgyvenimus, bet ir pajusti jų realybę ir jam tai parodyti.
3. Pasitikėjimas žmogumi – išsiaiškinti ar išklausius žmogaus problemas, reikia jam padėti pasirinkti galimą išeitį iš susidariusios padėties.
4. Neteisimas ir nesmerkimas. Socialinis darbuotojui svarbu giliai suprasti sunkumus išgyvenantį žmogų, neteisiant ir nesmerkiant, nors ir susidurtų su asmeniškai nepriimtinam žmogui.
5. Žmogaus, toks koks jis yra priėmimas.
6.
7. Profesinės paslapties išlaikymas.
Socialinio darbuotojo, dirbančio reabilitacijos specialistų komandoje neįgalaus asmens namuose, veiklos tikslas – invalido socialinė integracija.
Socialinis darbas yra orientuojamas ne į izoliuotą asmenį ar šeimą, bet į asmenį ar šeimą esančius tam tikroje socialinėje aplinkoje ir veikiamus tam tikrų socialinių veiksnių. Pagrindinis šio darbo reikalavimas – pasiekti, kad asmuo, aplinka ir asmens bei aplinkos santykiai sudarytų vieningą visumą.
Organizuojant socialinę reabilitaciją socialinis darbuotojas turi sudaryti paramos planą. Tam būtina:
1. Išanalizuoti ir įvertinti situaciją, identifikuoti problemas:
– nustatyti socialinės problemos atsiradimo priežastis.
– identifikuoti problemas socialinio darbo požiūriu.
– pateikti ir argumentuoti problemų sprendimo būdus.
– nustatyti prioritetines problemas.
– išaiškinti paties invalido galimybes sprendžiant problemas.
– nustatyti operatyvios pagalbos poreikį (ką būtinai reikia padaryti).
2. Sudaryti paramos programą:
– planuoti socialinių paslaugų rūšis.
– nustatyti kas ką turi daryti.
– nustatyti būdą, kaip invalidą supančią aplinką įtraukti į paramos procesą.
– numatyti darbo metodus.
– pasirinkti tinkamą paramos teikimo modelį.
– apibrėžti paramos teikimo reikalavimus invalidui.
– numatyti konkrečius darbuotojus, kurie vykdys paramos planą.
– parengti informaciją apie invalidą, kitai institucijai.
Socialinės paslaugos – tai pagalbos rūšis silpniesiems visuomenės nariams, suteikiama įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais. Tai žymia dalimi subsidijuojamos, o atsitiktiniams asmenims ir nemokamos paslaugos.
Pirmaeilis socialinių paslaugų tikslas yra patenkinti asmenų gyvybinius poreikius ir sudaryti palankesnes žmogaus orumą išsaugančias gyvenimo sąlygas, kai jie patys savarankiškai nepajėgūs to pasiekti.
Galutinis socialinis paslaugų tikslas – sudaryti palankias sąlygas ir ugdyti asmenų sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje.
Socialinių paslaugų namuose klientai: vieniši pensininkai, vieniši invalidai, vienišos motinos, daugiavaikės šeimos, kiti asmenys priklausomai nuo poreikio ir savivaldybės galimybių.
Pagrindinės paslaugos namuose – tai paslaugos, kurios gyvybiškai būtinos norint išlaikyti žmogų namuose nepažeidžiant jo garbės ir orumo.
Papildomos paslaugos namuose – tai paslaugos, kurios nėra gyvybiškai būtinos konkrečiose situacijose, bet gali būti teikiamos asmeniui pageidaujant ar susitarus su paslaugų teikėju.
*Bendravimo, konsultavimo: – bendravimas, – korespondencijos tvarkymas, – laikraščių, knųgų skaitymas.
*Asmens higienos paslaugos: – išmaudymas, – aprengimas, – skalbimas, – kitos paslaugos.
*Namų tvarkymas: – buto tvarkymas, – langų valymas, – patalynės pakeitimas.
*Maisto paruošimas: – maisto pirkimas, – maisto paruošimas, – karšto maisto užtikrinimas.
*Įvairių pavedimų.
1. Bendradarbiauti su socialiniais partneriais:
– koordinuoti savanorišką ir socialinę paramą invalidams;
– koordinuoti savanorišką ir profesinę paramą invalidams;
– organizuoti reikalingą pagalbą, suteikiant įvairias garantijas, sutelkiant įvairias organizacijas;
– remiantis invalido ir jo šeimos narių nuomone, įvertinti suteiktą paramą;
– dalyvauti reabilitacijos specialistų komandos susirinkimuose;
– tarpininkauti kitiems specialistams iš skirtingų institucijų, sprendžiant bendrus paramos klausimus.
2. Įtraukti bendruomenės narius į socialinės reabilitacijos vykdymą:
– parinkti savanorius;
– skirstyti užduotis savanoriams;
– prižiūrėti ir vertinti jų darbą.
3. Plėsti institucijų veiklą:
– formuoti institucijos veiklos profilį (politiką);
– rengti ir teikti institucijos veiklos planus ir ataskaitas;
– rengti ir ginti socialines programas;
– rūpintis medžiagos apie institucijos veiklos sudarymą ir institucijos įvaizdžio skleidimu;
– susirašinėti su suinteresuotaisiais.
Mokytojo: *moko šeimos narius bendravimo su neįgaliuoju principų, *sudaro dienotvarkę, *supažindina su reabilitacijos sistemos galimybėmis, *informuoja apie galiojančias lengvatas, *pataria kaip pagerinti mikroklimatą šeimoje, *moko savanorius.
Įgalintojo: *organizuoja gyvybinių funkcijų užtikrinimą neįgaliojo namuose, *aprūpina ergoterapinėmis priemonėmis, kompensacine technika, *organizuoja gyvenamosios aplinkos pritaikymą neįgaliojo poreikiams, *organizuoja aprūpinimą ortopedinėmis priemonėmis.
Tarpininko: *ieškant darbo, *sprendžiant teisinius klausimus, *ieškant kontaktų su draugijomis, sporto klubais, religinėmis bendruomenėmis, *nustatant invalidumo grupę, *surandant savanorius, *patalpinant į globos įstaigas.
1. Senelių globos namai (alternatyva – savarankiško gyvenimo namai, slaugos namai).
2. Pagalbos namuose tarnyba.
3. Dienos centras neįgaliems suaugusiems.
4. Dienos centras neįgaliems vaikams (arba grupės prie darželio).
5. Dienos centras probleminiams vaikams + laikino apgyvendinimo vietos vaikams ir moterims su vaikais.
6. Paslaugų centras piktnaudžiaujantiems alkoholiu, narkotikais ir pan.
7. Bendruomenės centras.
8. Nakvynės namai (laikinas apgyvendinimas).
« Senesni įrašai
