You are currently browsing the Reabilitacija category
Elektrostimuliacija (ES) atsirado prasidėjus kosminiai erai, kada iškilo klausimas apie kosmonautų darbingumą, nes kosmonautų būklė, kai jie kosmose išbuvo 17 parų buvo labai bloga, tad mokslininkai nustatė, kad ilgi kosminiai skrydžiai neįmanomi. Tą problemą išsprendė su rūbais, kuriuose yra elektrodai, kurie stimuliuoja, taip buvo įveikta nesvarumo problema. Žinoma ir fiziniai pratimai kosmose po 3 valandas iki suprakaitavimo yra būtini.
Klinikoje ES įgauna vis didesnį pritaikymą – minimalizuoti vaistų vartojimą.
Gali būti stimuliuojama ir galva, kad praplėsti kraujagysles, bet tada būtina rašyti ENG, bei žiūrėti ar ES išplečia ir likusias kraujagysles, kad greičiau tekėtų kraujas, nes jei kraujas bėgs greičiau nei 82cm/s, tada kraujo eritrocitai nespės pasisavinti nuodingųjų medžiagų ir atiduoti maistingąsias. Pritaikant ES kraujo apytaka sumažėja. Tikslas – medicininis – atpalaiduoti kraujagysles, ugdyti raumenų jėgą įsitempiant. Tačiau padauginus ES srovę gausim blogus rezultatus. Vietoj vazodilatacijos (išsiplėtimo) vazokonstrikciją.
ES svarbus grįžtamasis ryšys – koks raumens yra funkcinis pajėgumas, kurį geriausiai atspindi apčiuopa ir daug kitų mėginių.
Elektrostimuliacija gali būti leidžiama per galvą kai yra grėsmė išeminių insultų buvimas.
- viskas priklauso nuo dozės, ES gali žmogų nužudyti, bet tinkamos dozės gydo.
*Fizinis aktyvumas
*Sumažėja barkatinis metabolizmas
*Sumažėja stenokardinių skausmų dažniai
*Priepuolių pasikartojimų skaičius
*Pagerėja vainikinių kraujagyslių kraujotaka miokardų pakenktoje zonoje. Esant angina pektores skausmams veda į miokardo infarktą, kuris įvyksta dėl to, kad tam tikrose miokardo (širdies raumens) zonose sutrinka zonų maitinimo kraujo apytaka. Kraujas nepatenka į miokardą dėl įvairių priežasčių, gali spazmuoti, gali būti susiaurėjimai, tuo išsivysto be kraujo apytakos išeminės zonos, jos ne maitinamos, pasidaro žymiai neatsparesnės esamam kraujo spaudimui (120 – 150). Tas kraujo spaudimas išardo sienelę, todėl kanadiečiai ir rašo – naudojant elektrostimuliaciją pagerėja buvusių išemituotų be kraujo apytakos zonų funkcinė būklė, taip kad išemituotose zonose pagerėja kraujo apytaka dėl: 1. pranyksta spazmai, išsiplečia koronarai (teka daugiau kraujo), nes sumažėja simpatinis aktyvumas. 2. prasideda naujų kraujo gyslų įaugimas – proliferacija. Per ilgesnį laiką jos pradeda augti, formuotis į pažeistą zoną – čia elektrodai ant širdies ploto.
Fiziniai pratimai padeda auginti raumenis, nes didėja jų skaidulos, skaidulos padidėja todėl, kad pagerėja kraujo apytaka.
Kraujo apytaka pagerėja todėl, kad:
1. atsiveria kapiliarai fizinio krūvio metu jų atsiveria 4 – 5ki iš 6, ramybės metu funkcionuoja tik 1. Tad jais pradeda tekėti kraujas.
2. ilgai treniruojantis ląstelė turi gauti daugiau kraujo, nes kapiliarų atidarymo neužtenka. Taip kaip auga raumuo.
Raumens ląstelė yra šešiakampė, kurią maitina 6 kapiliarai kampuose. Fizinio krūvio metu kapiliarai funkcionuoja, nutraukus fizinį krūvį kapiliarai pradeda nykti – raumuo pasidaro kaip skuduras. Tas pats yra ir miokardo infarkte – miegančių kapiliarų atidarymas ir proliferacija.
Funkcinė elektrostimuliacija – kai išauga naujos kraujagyslės, kai auginama tos priežastys (?) – pagerina audinių ir organų funkciją.
Funkcinės elektrostimuliacijos (FES) pradininkas – prof. Alijeri iš Italijos. Pats buvo po insulto, tad bandė ant savęs.
ES Reikšmė – vienas iš seniausių ir efektyviausių fizinės terapijos metodų.
Taikant ES reikia žinoti ką stimuliuoti. Reikia turėti šių žinių: fiziologijos, reabilitacijos medicininės, inžinerijos, radiotechnikos, kompiuterių žinių, ortotikos, kineziologijos, dinamikos metodikos.
Klasikinė ES buvo iki 50m (tik nežinau čia turbūt iki 1950?). po to prasidėjo naujoji ES: I. FES 50m, bet klinikinė 1970m. V.Alijeri. II. Ir 1970m išsivystė nuskausminančioji elektrostimuliacija (TENS).
Abi sritys taikomos: kosmose, klinikinėje medicinoje, sporto medicinoje (labai svarbus funkcijos atsistatymas. ES gali sustiprinti jėgą 20 – 40 % per 10d. ES daug geriau stiprina jėgą, nei fiziniai pratimai. ES labai gerai pagerina veninę kraujotaką), profesinėje veikloje, karinėje veikloje (populiaru karo lakūnų tarpe).
FES veikia: ląstelinį, audinių, segmentinius, sisteminius sluoksnius.
Elektros srovė taiko ištyrus žmogaus signalą, kuris panašus į kardiogramos. Srovė – 20 – 25miliamperai.
ES programuojama į: dažnį, impulso trukmę (poveikio), susitraukimą – atsipalaidavimą (impulsas įeina lėtai, mažu kampu ir išeina taip pat, tada būna neskausminga – kuo didesnis kampas, tuo skaudžiau), intensyvumas, amplitudė.
Silpnas ES poveikis penktadaliu padidina kraujotaką, o jėga didėja per masę.
Krešulių susidarymą lemia kraujo tėkmės sulėtėjimas. O blauzdose yra angos, todėl jose sulėtėja kraujo apytaka, tada susidaro sūkurinis tekėjimas, kuris sąlygoja tromboembolų susidarymą, bet jie neplyšta ir nekeliauja, tad svarbu, operacijų metu kraujo tekėjimas nesulėtėtų. Reikia taikyti prevenciją – ES arba naudoti periferinę širdį (aparatas, kuriuo lankstomos kojos). ES operacijos metu kraujo apytaką pagerina visą laiką, o tvarstant koją su elastiniu bintu didinama rizika. Pooperaciniam periode blauzdoje kraujo apytaka pagerėja 20%, sumažėja anglies dvideginio kiekis 6% ir padidėja deguonie kiekis.
Elektrostimuliacija padeda daug greičiau ir geriau išvystyti raumenį, daug greičiau nei fiziniai pratimai, nors tai ir yra pats geriausias fizinis krūvis.
Elektrostimuliacija žymiai efektyvesnė jėgai, ištvermei formuoti, 20 – 40% raumenų jėgą „užvaryti“ per 10 – 20 procedūrų, procedūra 10min. fiziniai pratimai tai galėtų padaryti tik per 1 – 2 mėnesius.
Trigalvis šlaunies raumuo pavojingas trombo embolų formacijai – labiau vyrams (beveik 66% formuojasi čia). Elektrostimuliacija šiam raumeniui yra tam, kad nesivystytų tromboembolinės komplikacijos. Čia yra kraujo apytakos pakitimai. Kai raumuo stimuliuojamas labai silpnai 10min. (fascikuliaciniai sutrikimai – susitraukia tik skaidulos pats raumuo nesusitraukia). Kraujo apytaka eksponentiškai, statistiškai patikimai didėja ir tik nutraukus stimuliaciją kraujo apytaka pradeda mažėti. Per 10min. ES kraujotaka padidėja 1/5 tai yra 20% pagerėja kraujo apytaka ir kai kiekvieną dieną kraujo apytaką gerinant po 20% didėja jėga.
Per 10 dienų stimuliuojant po 10min, raumens jėga didėja 20% patikimai statistiškai – tai fiziniai pratimai tikrai per tokį laiką padaryti negali. Kraujo apytakos pagerėjimas sąlygoja jėgos padidėjimą.
Anatomiškai raumuo sudarytas iš 3 rūšių skaidulų: stambių – jėgos (5 mikronai), vidutinių – pusiau jėgos, pusiau koordinacijos (3 mikronai), smulkių – koordinacijos (1mikronas). Stambioji skaidula turi storą, plona – ploną motoneuroną. Leidžiant ES pirmiausia susitrauks stambi skaidula. Jei skaidulos diametras didesnis srovė teka greičiau, todėl, kad yra mažesnis pasipriešinimas – varža mažiausia. Fiziologiškai kada kalbama apie raumens susitraukimą pirmiausia susitraukia smulkiosios skaidulos, paskui rekrutuoja, įsijungia nepavargusios skaidulos, kai jos pavargsta pereina į stambesnes skaidulas ir tik paskui, pačiam gale, kai šios skaidulos pavargsta įsijungia stambiosios skaidulos. O per ES atvirkščiai, todėl, kad orientuojamasi tik į jėgos skaidulas (stambias), o į smulkias ir vidutines praktiškai nekreipiama dėmesio.
Svarbu kokį: 1. signalą duoda elektrostimuliacija – panašus į kardiogramą. Kuo įėjimo signalo kampas statesnis, tuo skaudesnis impulsas, kuo mažesnis – tuo mažiau skaudus. 2. pasikartojimų dažnis – kiek per sekundę atsikartoja impulsas naudojama 2 – 50 – 70 hm. 3. svarbus susitraukimų ir atsipalaidavimų tarpusavio santykis. Ramybė turi būti 3 kartus ilgesnė už susitraukimą. 4. svarbu amplitudė, kuri rodo kokia jėga reikia sutraukinėti raumenį. Priklausomai nuo raumens tipo (greiti, lėti, vidutiniai), nuo susirgimo (ūminiam – vienas, lėtiniam – kitas). Šie visi parametrai turi būti žinotini tuo juos galima keisti (priklausomai nuo raumens santykius tarp susitraukimo ir poilsio intervalų).
Kardiochirurgija – į širdį įvedamas elektrodas ir stimuliuojama.
Tromboembolinės komplikacijos – dėl jų mirčių būdavo 12 per metus, netaikant ES, pradėjus taikyti, bet nedideliu mastu – pamažėjo iki 7 mirčių per metus, pradėjus stimuliuoti daug – 4 mirtys per metus.
Traumatologija – paveikiamos tik jėgos skaidulos – silpniau, tik skaidulos virpės, tuo kraujo apytaka gerės, bet lūžiai, kaulai nejudės.
Ortopedija – būna sutrikusi kraujo apytaka. Kaulo kraujo apytaka yra lygi arba intensyvesnė nei raumens, o po protezavimo ligonis nejudinamas, tad kaulas negyja, tad turi būti atliekama mankšta iki slenkstinio krūvio (10 min. į dieną po 2 kartus). Po mėnesio intensyvios ES visi kaulo defekto reiškiniai sumažėjo.
Nudegimai – kad gydyti su ES reikia sveikos odos, tad naudojami laidūs hidroforiniai tvarsčiai, tad kraujo apytaka daug pagerėja. Naudojama ikislenstinė ES.
Urologija – šlapimo nelaikymas – sulaikymas. Reikia žinoti kokios srovės, nors ir elektrodų vietos tos pačios nelaikymui ir sulaikymui, tačiau srovės skirtingos.
Endokrinologija – padeda 95% ligonių.
TENS – nuskausminančioji elektrostimuliacija
93% TENS naudojama aštriam skausmui mažinti, 96% – lėtiniam skausmui mažinti
TENS gauna 450,000 ligonių
TENS naudojimas platus: vidaus organų skausmams, stenokardiniai skausmai, (angine pectories) – krūtinės angina.
Nuskausminančioji elektrostimuliacija – objektas skausmo malšinimas.
Jei kraujagyslė sklerizuota elektrostimuliacija nieko nepadės, tik šuntavimas, bet tik 5 – 6 metams tačiau elektrostimuliacija padeda iš sklerizuotos kraujagyslės išauginti naujas kraujagysles. (čia ne apie kamienines, bet iš jos išauga naujos mažos smulkios).
Nuskausminančioje elektrostimuliacijoje yra viskas paprasčiau – ten yra skaudama vieta, kuri ir stimuliuojama.
ES padeda gydyti kontraktūras. Uždedami nuskausminantys elektrodai tada laužiama kontraktūra. Skausmas mažina kraujagyslių aprūpinimą krauju – o ES gerina kraujotaką nuimdama skausmą. Skausmas malšinamas atliekant ES parinkus tam tikrus parametrus – yra TENS 1, TENS 2.
Rezultatai: sumažinamas skausmas – pakeičiamas jo pobūdis. 60% ligonių ES yra efektinga.
Pvz.: Tarkim yra skausmas kaklo srityje, ten uždedama ES, tada skausmas liaunasi, todėl kad: jis veikia dviem kryptim – pirmoji – jis eina į stuburo smegenis, o tam stubure ES tarsi užkerta (stemoforas) skausmo kelią į skausmo analizės centrus. Skausmo analizatoriai negauna skausmo impulsų, jis nežino, kad yra skausmas. Antra – stimuliuojant iškart paveikiamas skausmo centras kitais keliais ir skausmo centras reaguoja į mažesnį ateinantį skausmą. Atidaro čiaupą, kuriuo pasipila visos polimentinės medžiagos, endogeniniai polipeptidai, kurie (endorfinas, enkafelinas ir kt.) užblokuoja skausmą – dalis skausmo uždarytas ir nebepraeina, dalis naikinamas polipeptidais, todėl skausmas sumažėja arba visai pranyksta. ES aktyvina organus, kurie sugeba gaminti morfijų, kad jis galėtų malšinti skausmą.
ES mechanizmų yra maždaug 7. Vienas iš jų – visi mūsų jausmai (skausmas ir ne) siunčiami iš skausmo ir neskausmo receptorių, kurie patenka į nugaros smegenis, užpakalinius ragus. Čia yra želatininė masė, kuri sudaryta iš T ląstelių. Visi jutimai ateina į T ląsteles, čia kaupiami, tuo nuskausminančiosios ES paskirtis – kad reikia pasiųsti galingą impulsą neskausmo laidais, kad jie gausiai plūstant užpildytų T ląsteles ir kita informacija skausmo, kuri plinta lėčiau, jau nebepatektų į T ląstelę, jos jau nebepriimtų. Esant lėtiniam skausmui duodama gausesnė, stipresnė informacija.
Buvo atvejis, kai ligoniui skausmo malšinimui buvo paskirtos narkotinės medžiagos, bet TENS įveikė skausmą.
Kineziterapijos rūšys:
1. aktyvi (gydomoji kūno kultūra (GKK); žaidimai; sporto elementai; dozuotas ėjimas ir terenkūras; darbo terapija)
2. pasyvi (masažas; mechanoterapija; tempimo (trakcinė) terapija).
Aktyvios kineziterapijos priemonės: gimnastikos pratimai; taikomojo ir sportinio pobūdžio pratimai.
Pasyvios kineziterapijos priemonės: atliekama personalo arba aparatų pagalba.
KT uždaviniai: *normalių fiziologinių funkcijų palaikymas; *pažeistų funkcijų normalizavimas; *įvairių komplikacijų profilaktika; *regeneracinių procesų organizme skatinimas.
1. Aktyvioji kineziterapija
1. Gydomoji kūno kultūra. Pagrindiniai GKK veiksniai, turintys organizmo profilaktikos ir gydomosios galios yra fiziniai pratimai, kurie taikomi raumenims, raumenų grupėms, vienam sąnariui, ar grupei sąnarių, taip pat visoms organizmo sistemoms ir funkcijoms, sukeliant viso organizmo pakitimus.
GKK uždaviniai: 1. išsaugoti sergančio organizmo funkcijas; 2. apsaugoti nuo komplikacijų, susijusių su priverstine hipodinamija ir gydyti jas; 3. stimuliuoti potencialias organizmo galimybes, kovoti su liga; 4. šalinti vietinius anatominius, funkcinius ligos požymius; 5. per trumpiausią laiką grąžinti normalias organizmo funkcijas.
GKK apima: gydomąją gimnastiką, žaidimus, sporto elementus.
a) Gydomoji gimnastika (GG) – pagrindinė GKK priemonė. Pagrindinė GG priemonė – gimnastikos pratimai. Skiriamos tokios GG rūšys: 1. analitinė (kai reikia gydyti raumenų grupę ar atskirus raumenis ligoniams, sergantiems vangiaisiais paralyžiais, po raumenų traumos ar chirurginių intervencijų. Pagrindinis analitinės GG uždavinys yra vietinio pobūdžio, t.y. stimuliuoti tam tikro raumens ar raumenų grupės judesius, didinti raumenų jėgą). 2. bendra stiprinanti (fizinių pratimų poveikis šiuo atveju netiesioginis, o keičiama bendra fiziologinė ligonio organizmo būklė, gerėja kraujotaka, kvėpavimo funkcija, žarnyno peristaltika, medžiagų apykaita. Paprastai naudojama vidaus ligoms gydyti, kai labiau reikia veikti ne atskirą organą, o bendrą organizmo būklę). 3. kvėpavimo (gimnastikos rūšis naudojama gydant ligonius, sergančius kvėpavimo sistemos ligomis arba kaip profilaktikos priemonė nejudriems ligoniams. Atliekant kvėpavimo GG, gerėja krūtinės ląstos ekskursija, stiprėja kvėpavime dalyvaujantys raumenys, didėja diafragmos paslankumas, gerėja plaučių ventiliacija, medžiagų apykaita). 4. koreguojanti (ši rūšis naudojama esant judamojo aparato pakitimams, t.y. stuburo, krūtinės ląstos bei galūnių deformacijoms. Uždaviniai: gerinti bendrą ligonio savijautą, koreguoti deformuotus stuburo dalies, stiprinti liemens ir nugaros raumenis, ugdyti tinkamą laikyseną). 5. gamybinė (uždavinys – bendras organizmo stiprinimas).
b) Žaidimai – paįvairinti ligonio režimą ir žadina susidomėjimą kineziterapija, nukreipia dėmesį nuo neigiamų emocijų, mobilizuoja ligonio jėgas ir norą pasveikti. Gali būti individualūs ir grupiniai. Žaidimai vietoje, mažai judrūs, judrieji.
c) Sporto elementai. Aktyviąjai kineziterapijai priklauso sporto elementai: plaukimas (naudojamas esant raumenų silpnumo reiškiniams, mažai sąnario amplitudei); irklavimas (taikoma esant viršutinių galūnių, pečių juostos, judėjimo aparato traumoms); slidinėjimas (veikia panašiai kaip irklavimas), važiavimas dviračiu).
2. Dozuotas ėjimas ir terenkūras taikomas sergant širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis. Fizinis krūvis priklauso nuo maršruto ilgio, tempo (lėtas – 60 – 80 žingsnių/min.; greitas – 100 žingsnių/min.; labai greitas – 120žingsnių/min.). Terenkūras – ėjimas nelygia, kalnuota vietove. Svarbus akcentas – ligonis turi kontroliuoti pulsą ir ritmingai kvėpuoti.
3. Darbo terapija. Pagrindinis tikslas – padėti ligoniui atsigauti fiziškai, protiškai ir socialiai. Dirbant gerėja medžiagų apykaita, judesių koordinacija, ugdomas vikrumas. Uždaviniai: bendras poveikis organizmui ir tikslingas lokalus poveikis priklausomai nuo pažeistos funkcijos.
2. Pasyvioji kineziterapija
1. Masažas: gydomasis, taškinis, segmentinis, higieninis, kosmetinis, masažas aparatais, hidromasažas, savimasažas.
2. Mechanoterapija naudojama norint atgaivinti nusilpusius ar sunkiai atliekamus judesius. Ji atliekama specialiai sukonstruotais aparatais. Taikant mechanoterapiją judesys yra griežtai lokalizuotas, tiksliai dozuojamas pasipriešinimas, raumuo tempiamas mechaniškai, judesys kartojamas daug kartų. Mechanoterapijos metu veikiami rigidiški raumenys, kontraktūros po imobilizacijų, tempiamos sausgyslės, atstatomas raumenų tonusas.
3. Tempimo terapija – gydymo metodas, kai tempiant mechaniniu būdu pagal išilginę ašį stengiamasi atitraukti, pailginti tam tikras žmogaus kūno vietas. Dažniausiai veikiama sausgyslės ir raiščių sistemos. Tempimo indikacijos: tarpslankstelinio disko išvarža, skoliozė, kifozė, Bechterevo liga, o kontraindikacijos: nesugiję dislokuoti lūžiai, ryški osteoporozė, hipertonija, širdies dekompensacija, nėštumas.
Kineziterapijos principai: laipsniškumas (didinant krūvį, viso gydymo kurso metu pamažu didinamas kineziterapijos procedūrų skaičius, trukmė, didėja judesių amplitudė, judesių skaičius, intensyvumas, atlikimo tempas, judesių sudėtingumas); sistemingumas (kineziterapijos procedūros atliekamos ilgą laiką nedarant didesnių pertraukų, kineziterapija atliekama visuose reabilitacijos etapuose (stacionare, sanatorijoje, poliklinikoje, namuose)); individualumas (atsižvelgti į ligonio lytį, amžių, pajėgumą); sąmoningumas (ligonis turi aktyviai įsijungti į gydymą); visapusiškumas (kineziterapija turi veikti ne tik pažeistą organą, bet ir visą organizmą).
Procedūra – pagrindinė kineziterapijos forma. Ji gali būti individuali (įvadinė 10 – 20% visos procedūros laiko, atliekami nesudėtingi fiziniai pratimai, daugiau distalinei kūno daliai ir smulkioms raumenų grupėms; pagrindinė 60 – 80% visos procedūros laiko, keliant konkrečias užduotis pagal ligos pobūdį, pasiekiamas maksimalus fizinis krūvis; baigiamoji, joje fizinis krūvis mažinamas, ji baigiama atsipalaidavimu, kvėpavimo pratimais) ir grupinė ( ligoniai skirstomi pagal ligos pobūdį, sveikimo periodą, amžių, lytį, fizinį pajėgumą).
Judėjimo režimai – nusako ar ligonis gali save aptarnauti, keisti kūno padėtį, valgyti, vaikščioti, mankštintis. Ligos metu būtina reguliuoti fizinę veiklą, kuri priklauso nuo raumenų apkrovimo, eikvojamos energijos ir aplinkos poveikio. Paskirtas judėjimo režimas mobilizuoja ligonio organizmo apsauginius ir prisitaikomuosius mechanizmus, padeda organizmui palaipsniui adaptuotis pasikeitusioje aplinkoje ir sveikstant prie didesnio fizinio krūvio.
Skiriamas:
I. lovos (griežtas, laisvas – paprastas). Griežtas lovos režimas, kai gyvybei pavojinga būklė. Ilgas griežtas režimas pavojingas dėl hipodinamijos. Ligonis turi gulėti tik toje padėtyje, kurioje gali gulėti, trumpam atsisėsti galima tik su atrama. Kineziterapija taikoma atliekant statinius kvėpavimo pratimus, nugaros ir galūnių masažą, atsipalaidavimo pratimus. Tikslas – aktyvinti periferinę kraujotaką, stimuliuoti žarnyno peristaltiką, gerinti kvėpavimą.
II. palatos. esant palatos režimui ligoniui leidžiama nueiti ir iki tualeto. Kineziterapijos tikslas – didinti adaptaciją buityje. Atliekami bendro pobūdžio pratimai, naudojamos priemonės.
III. laisvas režimas – tęsia gydymą stacionare ar kitoje gydymo įstaigoje. Mažinamas medikamentų skyrimas, daugiau skiriama fizikinio gydymo priemonių. Kineziterapijos tikslas – stiprinti bendrą sveikatos būklę ir specialiais pratimais atstatyti pakenktus judesius ir fiziologines funkcijas.
Ergoterapija (pagal PSO 1989) – tai gydymas fizinės ir psichinės sveikatos per specifinę veiklą, siekiant maksimalaus lygio funkcinio nepriklausomumo visuose kasdieninio gyvenimo aspektuose (paciento galimybių atstatymas, palaikymas, ar sutrikimo kompensavimas tikslingai veikiant). Ši veikla turi padėti pacientui savarankiškai gyventi atsižvelgiant į jų norus ir poreikius, bei visuomenės nustatytus reikalavimus. Tikslinga veikla: kasdieninė, darbinė, laisvalaikis.
Kiekvienos profesijos unikalumą ir identitetą formuoja ir tuo pačiu nulemia keletas veiksnių
1. Teorines prielaidos, moralines nuostatos, kurių laikomasi kai kalbama apie tam tikrą specialybę ar profesinės veiklos sritį.
2. Teorinė specialybės dalis, kuri aprašo profesinės veiklos sritį, grindžia ją mokslinėmis žiniomis, taip pat apibūdina naudojamus poveikio metodus.
3. Praktikinis teorinių žinių taikymas.
Visos šios sudėtinės dalys sudaro tam tikros specialybės ar profesinės veiklos visuminį vaizdą.
Veikla/užsiėmimas sudaro ergoterapijos profesijos šerdį. Sąvoka “veikla” yra naudotina platesne prasme norint apibrėžti veiksmų visumą, kurių pagalba žmogus įsitvirtina jį supančiame pasaulyje (Nelson, 1988; Reilly, 1962; Rogers, 1983). Žmogaus veikla tuo pačiu paryškina žmogaus unikalią prigimtį, nes per veiklą žmogus manipuliuoja ir keičia/transformuoja jį supančią erdvę. M. Reilly (1962) pažymi, kad žmogaus veikla prasideda nuo tada, kai kūdikis bando įveikti traukos jėgą ir siekia tuos laikus kai subrendusi asmenybė savo aplinkoje vykdo kuriančiąją veiklą. Veikla padaro įmanomą žmogaus ekonominių poreikių patenkinimą. Veikla įgauna bendrinę prasmę kai ja įvardinamas asmens įtraukimas į veiklą, užduočių vykdymą ar socialinių vaidmenų, atlikimą kuriais siekiamas tam tikras tikslas (Pvz: Gamybinė veikla ar mokymasis). Taip pat veiklai yra priskiriamas asmens būties užtikrinimas tam tikroje aplinkoje bei veikla nukreipta į atsipalaidavimą pramogas bei šventimą (Christiansen, 1991).
Ergoterapijos specialybės samprata yra formuojama šių nuostatų apie žmogų ir jo vykdomą veiklą:
– Žmogiškoji prigimtis lemia kiekvieno individo poreikį įveikti ir tuo pačiu keistis;
– Žmogaus tobulėjimas siejamas su veikla;
– Per veiklą žmogus įtakoja savo sveikatą;
– Žmogaus sveikatos užtikrinimui būtina pusiausvyra tarp veiklos ir poilsio;
– Ergoterapijoje taikoma veikla turi būti prasminga. Prasmę jai suteikia paciento nuostata vykdomos veiklos atžvilgiu;
– Žmogaus veiklos realizavimą lemia jį supantis pasaulis;
– Žmogaus egzistencija yra socialinis procesas. Jis suprantamas kaip nuolatinė sąveika su kitais individais.
M. Reilly 1962 metais suformulavo vieną iš esminių; ergoterapinių nuostatų. Ji teigė, kad žmogus naudodamas savo rankas, kurios yra įtakojamos proto ir valios, gali veikti savo sveikatos būklę.
Ergoterapijos pagrindinis dėmesio objektas yra žmogaus veikla, vykdoma įprastinėje aplinkoje (Canadian Model of Occupational Performance, COMP). Ergoterapeutai yra mokomi analizuoti veiklą suvokti kaip veikla įtakoja žmogaus būtį. Taip pat yra vertinamas ir pats asmuo. Sujungus į vieną visumą gautus rezultatus yra formuojama terapinio poveikio strategija. Ergoterapeutas, žvelgdamas į paciento veiklą tarsi užduoda sau klausimą: „Ką aš turėčiau padaryti, kad paciento veikla taptų sėkminga?“ Ergoterapeutai taip pat mokomi vertinti veiklos požymius ir būdingas charakteristikas, susiejant jas su paciento poreikiais, mokomi nustatyti kokį poveikį veikla daro paciento sveikatai (Clark, 1979; Boyer ir kiti, 1989; Fidler ir Fidler, 1963). Veiksmo atlikimo analizė padeda ergoterapeutui parenkant gydomosios veiklos rūšį. Analizuojant veiklą ergoterapeutas kelia klausimą apie tai kokių sąlygų reikia, kad duotoji veikla butų atlikta (Creek, 1997; Kielhomer, 1985; Trombly, 1989). Veiklos analizę apsprendžia ergoterapeuto pozicija: jeigu veiklos vertinimas grindžiamas biomechanika, vertinami veiklos biomechanikos ypatumai ir motorinė funkcija (Trombly, 1989; Pedretti ir Zoltan, 1990). Jeigu veiklos vertinimas remiasi psichoanalitiniu požiūriu, pagrindiniu spręstinu klausimu tampa kokios veiklos rūšys sudaro palankiausias galimybes išreikšti emocijas ir jausmus (Fidler ir Fidler, 1963).
Veikla dažnai derinama su užduoties sąvoka. Užduotis yra apibrėžiama kaip seka tikslingų veiksmų, į kuriuos yra įtrauktas asmuo. Tuo būdu tam tikras veiksmas yra užduoties sudėtinė dalis. Veikla/užimtumas yra suprantamas kur kas plačiau nei užduotis ar veiksmas. Veikla neabejotinai apima daugiau nei vieną užduotį. Savo ruoštu, užduotis apima daugiau nei vieną veiksmą. Užduoties ar veiksmo atlikimas patenkina žmogaus specifinius poreikius, o veikla/užimtumas suteikia asmens gyvenimui prasmingumą.
Veikla nesutapatinama su darbo sąvoka. Veikla – tai sudėtinis procesas, kuriame žmogus realizuoja savo poreikius ir tikslus veikdamas tam tikroje aplinkoje. Šio proceso kompleksiškumas nebūtinai turi būti matomas, kadangi kiekvieno individo veiklos prasmė, tikslai, vertė ar įsitikinimai dažnai nėra aiškūs. Veikla sudaro žmogaus poreikių pagrindą. Todėl ergoterapeutas vertina veiklą kaip esminį žmogaus poreikį (Wilcock, 1993). Ankstyvasis profesinis ergoterapinis credo buvo suformuluotas Dunton (1919): veiklos poreikis mūsų gyvenime prilygsta maisto ar vandens poreikiui; žmogaus egzistencija reikalauja dvasinės bei kūniškos veiklos; kiekvienas asmuo privalo turėti veiklą, kuri jam suteiktų pasitenkinimą; veikla lemia sveikatą.
Veikla suteikia mūsų gyvenimui prasmę. Ji tampa prasminga tik tada, kai padeda įgyvendinti asmens siekius ir tikslus (Egan ir De Laat, 1994).
Žmogaus veiklos realizavimas gali būti labai įvairus. Bet tradiciškai veikla skirstoma į 3 pagrindines sritis: 1. Kasdienę veiklą. 2. Produktyvioji veiklą/darbą. 3. Žaidimus/laisvalaikį.
Jai priskiriama savęs priežiūra ir kita susijusi kasdienė veikla reikalinga savęs ir individą supančios aplinkos išlaikymui/palaikymui. Ši sąvoka apima savęs priežiūrą, gyvenamosios erdvės tvarkymą. (Pvz.: Būsto tvarkymas ir sąskaitų mokėjimas), veiklą nukreiptą į tam tikrų gyvybiškai svarbių išteklių siekimą (Pvz.: Maisto prekių pirkimas).
Pagal Shannen (1970) ir Chappie (1970) darbas apibrėžiamas kaip veiklos rūšis (apmokomos ar neapmokamos), kurios pagalba yra užtikrinamas servisas ir plataus vartojimo prekių poreikio patenkinimas (intelektualus produktas, pagalba, informacijos skleidimas, apsauga). Šią veiklą galima apibūdinti kaip tikslingą veiklą nukreiptą į asmeninį tobulėjimą, visuomeninių poreikių patenkinimą ir pragyvenimą. Prie darbo yra priskiriamos studijos, profesinė praktika. Dirbančiųjų asmenų sąvoka apima tiek studentus, tiek dirbančius profesionalus, savanorius, tėvus ir t.t.
Laisvalaikis – viena ankstyviausių žmogaus veiklos sričių. Tai veikla, kuri yra apspręsta vidinės motyvacijos ir nukreipta į pasilinksminimą, atsipalaidavimą, spontaninį malonumą ar savęs išraišką.
Kol kas neegzistuoja unifikuotas veiklos/užimtumo apibrėžimas. Yra siūloma (Canadian Model of Occupational Performance, COMP) veiklą apibrėžti kaip visa tai ką žmogus daro, kad pasirūpintų savimi, patirtų gyvenimo džiaugsmą ir patenkintų socialinius ir ekonominius poreikius.
Žmogaus gyvenimas turi gilias kultūrines šaknis. Kultūrinė aplinka suteikia žmogaus veiklai prasmingumą (Yerxa ir kiti, 1989). Todėl veiklą galima apibrėžti kaip kultūros įprasmintą aktyvumą apimantį tam tikrą, laikotarpį ir esantį glaudžiame ryšyje su materialiuoju pasauliu ir socialine aplinka (G. Kielhofner).
Tokiu būdu ergoterapijos sąvoka savyje apima žmogaus veiklos tyrimą bei vadovavimą adaptaciniam individo elgesiui, kuris būtinas – veiklai užtikrinti (Reed ir Sanders, 1992). Ergoterapijos tikslu tampa poreikis perspėti, koreguoti ar sumažinti įtaką, kurią veiklai daro sutrikusi funkcija (Chritiansen ir Baum, 1991).
Sveikatos ir ligos samprata ergoterapijoje skiriasi nuo tradicinio požiūrio taikomo medicinoje. Ergoterapijoje yra teigiama, kad veiklos sutrikimas atsiranda ne tik dėl tam tikros ligos ar traumos pasekmių, bet veiklos trūkumas pats gali tapti ligos atsiradimo priežastimi (Pvz.: Hipodinamija gali sukelti širdies kraujagyslių ligas).
Ergoterapijoje sveikata siejama su veiklos atlikimu. Ligą apibrėžia šios sąvokos priešingybė – veiklos sutrikimas/disfunkcija. Todėl norint įvertinti žmogaus būklę pagal ligos/sveikatos matą, ergoterapeutas turi analizuoti individo veiklą. Egzistuoja įvairios ūmios ligos (Pvz.: Gripas), kai medicinine prasme žmogaus būklė vertinama kaip sveikatos sutrikimas (liga), bet nesutrikus jo veiklai (arba dėl tos priežasties, kad veikla savaime atsistatys po 2 – 3 savaičių) ergoterapija yra netaikytina. Tuo tarpu senyvo amžiaus žmonės būdami medicinine prasme sveiki, gali justi vienišumą, jausmų sutrikimą. Tokiems žmonėms, siekiant pagerinti jų gyvenimo kokybę, ergoterapija yra taikytina. Tokios rūšies problemos yra priskiriamos prie žmogaus psichosocialinių problemų. Tradicinėje medicinoje egzistuoja daug gydymo būdų, kurie nereikalauja aktyvios paciento pozicijos. Pacientas gali tarsi nedalyvauti terapijos procese. Tuo tarpu ergoterapijos sekmę lemia aktyvus asmens dalyvavimas gydymo procese.
Ergoterapijoje taikytinos lanksčios darbo formos, kai ergoterapeutas, žinodamas savo nuostata paciento atžvilgiu ir gerai suvokdamas savo galimybes, adaptuojasi prie paciento poreikių. Ergoterapijai taikytinas mokymosi – mokymo proceso apibrėžimas. Mokymas yra viena pagrindinių ergoterapijos priemonių. Todėl ergoterapeutui yra būtina sužinoti daugiau mokymo teorijų, kurios galėtų būti sėkmingai panaudotos praktikiniame darbe. Ergoterapinis poveikis dažnai nereikalauja specialiai įrengtos aplinkos. Aplinka naudojama tokia, kokia ji yra duotuoju momentu adaptuojant ją pagal paciento ir ergoterapeuto poreikius. Ergoterapijoje taikytina tikslinga terapinė veikla, kurios atlikimas yra nukreiptas į apibrėžtą prasmingą tikslą. Veiklos tikslingumas yra unikalus reiškinys ir priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių. Terapijos eigoje ergoterapeutas apsprendžia veiklos tikslą diskutuodamas su pacientu. Kartais tam, kad „įtiktų“ ergoterapeutui, pacientas gali sutikti su „betiksle“ pagal jo vidinę nuostatą veikla. Šuo atveju veiklos terapinis poveikis bus minimalus. Dėl to pasirenkant „prasmingą“ terapinės veiklos rūšį ergoterapeutui yra būtinos žinios apie veiklos rūšis, kurios vykdomos aplinkoje, kurioje gyvena pacientas.
Parenkant ir taikant veiklą kaip terapinio poveikio priemonę ergoterapeutui yra svarbu atsakyti į šiuos klausimus:
1. Kaip pacientas vertina siūlomą veiklos rūšį?
2. Kiek ergoterapeuto siūloma veikla yra reikšminga pacientui atsižvelgiant į paciento esamą situaciją ir jo gyvenimo būdą?
3. Ar pacientui tikrai būtina tam tikra siūloma veiklos rūšis?
Ergoterapijoje taikytinas grupinės veiklos poveikis. Manoma, kad grupinė veikla bent kokiu atveju turi terapinių elementų.
Ergoterapijoje nuolat taikomas veiklos analizės ir sintezės procesas. Veiklos analizė suprantama kaip žinios apie tai kokiu būdu ir kiek veikla įtakoja pacientą. Siekiant įtraukti pacientą į veiklą turinčią terapinį poveikį, veiklos analizė turi sietis su paciento gydymo poreikiu, paciento galimybėmis ir problemomis.
Sintezės samprata apima ergoterapijos poreikio planavimą, kuris atsiranda lyginant paciento galimybes ir paciento atliekamą veiklą.
Įprastai bent kokio gydymo vykdymas prasideda nuo teorinio modelio, kurio pagrindu bus pažvelgta į paciento problemas ir renkami duomenys, parinkimo. Kasdieninėje klinikineje praktikoje yra naudojami paciento tyrimo protokolai, kurie yra parengti remiantis tam tikromis teorinėmis prielaidomis apie paciento problemą prigimtį. Vykdant ergoterapiją tam, kad geriau suprastume paciento veiklos sutrikimo priežastis ir esmę bei rastume teisingus problemų sprendimo kelius, dažnai yra naudotinas ne vienas, o keli ergoterapiniai modeliai. Derinant juos tarpusavyje randamas optimaliausias paciento poreikio patenkinimo ir problemų sprendimo būdas (būdai). Yra siūloma (Roger, 1983) pasirinkus tinkamą ergoterapinį modelį (modelius), naudoti jų pagrindu parengtus standartizuotus ir griežtai apibrėžtus ergoterapinius tyrimo protokolus, kurių pagalba atliekamas paciento ištyrimas. Tuo būdu tolimesnei analizei pasirenkami tik tie duomenys, kurie geriausiai atspindi ligonio būklę bei jų pagrindu galima atlikti duomenų lyginimą.
Šiame ergoterapijos etape būna sunku pasirinkti:
1. Labiausiai tinkamą ergoterapinį modelį (modelius).
2. Ergoterapinio modelio teorinius teiginius susieti su praktikiniu pacientų tyrimu.
3. Ergoterapijos procedūros pradžioje atsakyti į klausimą: „Nuo ko pradėti tyrimą?“.
Teisingai pasirinktas ergoterapinis modelis užtikrina sėkmingą duomenų apie ligonį rinkimą. Rogers (1983) siūlo duomenų rinkimo būdus skirstyti į: 1. Stebėjimą. 2. Tyrimo būdus grindžiamus matavimu. 3. Apklausą.
Duomenų apie pacientus rinkimo procedūros vykdymas priklauso nuo pasirinkto tyrimo būdo.
Renkant duomenis galima naudoti vieną iš minėtų, būdų ar kelis būdus derinti kartu.Tyrimo protokoluose svarbu atžymėti kur ir kada buvo atliktas tyrimas. Pakartotinai atliekant paciento būklės įvertinimą, tyrimo vietos kitimas gali įtakoti gaunamus rezultatus ir ateityje trikdyti duomenų lyginimą. Surinkus tam tikrą duomenų apie pacientą kiekį, galima pakartotinai įvertinti šių duomenų atitikimą pasirinktam ergoterapiniam modeliui ir pradinei diagnozei.
Surinkus tam tikrą duomenų apie pacientą kiekį, atliekama jų pirminė analizė. Po to tyrėjas gali nuspręsti ar reikia gilinti paciento ištyrimą vienoje pasirinktų sričių. Remdamasis diagnoze ir prognoze, tyrėjas gali taip modifikuoti savo tyrimą, kad būtų geriau suprasti tikrieji paciento poreikiai ir problemos.
Klinikinių problemų sprendimas – tai dinaminis procesas, kurį sudaro modelio parinkimas, duomenų apie pacientą kaupimas, duomenų analizė ir tolimesnis nuoseklus tyrimo krypties valdymas ir keitimas.
Tyrimo metu gautus duomenis ergoterapeutas nagrinėja dviejų sampratų šviesoje: duomenų patikimumo ir duomenų pagrįstumo. Tyrėjas tarsi užduoda sau klausimą „Ar surinktų duomenų kiekis yra pakankamas tam, kad pagrįstai ir patikimai būtų galima apibūdinti paciento stipriąsias ir silpnąsias puses?“
Pagrindinis surinktų duomenų analizės tikslas yra paciento silpnųjų ir stipriųjų pusių apibrėžimas. Šioje ergoterapijos pakopoje ergoterapeutas gali kreiptis papildomų duomenų apibūdinančių paciento būklę į kitus specialistus. Pvz.: Senyvo amžiaus žmonės dėl sutrikusios klausos funkcijos, gali prarasti galimybę, priklausomai nuo aplinkos poreikių, tinkamai keisti savo veiklą. Tokiu atveju, ergoterapeutas nukreipia pacientą pas audiologą prašydamas įvertinti klausą.
Teisingai pasirinktas ergoterapinis modelis (modeliai), jo pagrindu atliktas paciento tyrimas ir gautos informacijos analizė, įgalina ergoterapeutą pažvelgti į paciento problemas iš labiausiai tinkamos ergoterapinės pusės bei daryti tam tikrus apibendrinimus.
Šiuos apibendrinimus turi sudaryti:
1. Paciento kasdienės veiklos, darbinės veiklos ir laisvalaikio stipriųjų veiklos pusių ir galimų trikdžių aprašymas.
2. Socialinių, psichologinių ir biologinių veiksnių, kurie riboja ar įgalina vienokios ar kitokios rūšies veiklą apibūdinimas.
3. Aplinkos veiksnių, kurie sudaro palankias sąlygas ar riboja vieną iš anksčiau paminėtų veiklos rūšių, apibūdinimas.
Įvykdęs tai, ergoterapeutas gali jausti poreikį papildyti surinktus duomenis ir tęsti tyrimą.
Šios dalies išvados gali būti:
1. Reikalingi papildomi duomenys, kurie padėtų tiksliau aprašyti vieną, iš pasirinktų paciento veiklos rūšių.
2. Reikalinga kitų reabilitacijos komandos narių ar kitos rūšies specialistų pagalba (Pvz.: Okulistas, psichologas).
3. Ergoterapinės pagalbos nereikia. Tokiu atveju pacientui ergoterapinis poveikis yra netaikoma.
Pagrindiniai sunkumai, sutinkami šiame ergoterapinės procedūros vykdymo žingsnyje, yra susieti su duomenų, gautų pacientų tyrimo metu, vertinimu bei svarstant ergoterapinės procedūros taikymo poreikio nustatymą.
Skiriamos šios ergoterapinio poveikio plano sudėtinės dalys:
1. Duomenų apie pacientą analizės išvados. Jos formuojamos remiantis nustatytais veiksniais susietais su paciento kasdiene veikla, paciento esama biologine, socialine ir psichologine būkle bei fizine ir socialine aplinka, kuri skatins paciento sveikimą (stipriosios pusės) ar ateityje trikdys paciento veiklos atstatymą (silpnosios pusės).
2. Terapiniai tikslai. Terapiniai tikslai privalo sietis su ergoterapinio tyrimo metu nustatytomis paciento problemomis ir poreikiais, bei paciento stipriosiomis ir silpnosiomis pusėmis.
Trumpalaikiai tikslai formuluojami siejant juos su aiškiai išmatuojamu dydžiu (Pvz. Tai gali būti siekiamas sąnario judesio amplitudės dydis ar paciento gebėjimas savarankiškai apsirengtų per 20 minučių laiko tarpą).
Ilgalaikiai tikslai formuluojami juos nukreipiant į tam tikrą laukiamą funkcinį lygmenį (Pvz. Paciento savarankiškumas valgant).
Bendros visų tikslų savybės:
1. Jie turi būti išmatuojami.
2. Pasiekiami per laikotarpį kuris yra ergoterapeuto ir paciento aptartas ir patvirtinta.
Atliekant pakartotiną paciento įvertinimą ergoterapeutas gautus rezultatus turėtų lyginti su poveikio pradžioje iškeltais tikslais. Ergoterpijoje tikslai privalo atsirasti paciento ir terapeuto abipusio susitarimo pagrindu. Prie pagrindinių siekiamų ergoterapijos tikslų yra priskiriami (Kielhofner G., 1999):
1. Paciento gebėjimas pasirūpinti savimi.
2. Paciento gebėjimas tvarkyti savo gyvenimą.
3. Paciento gebėjimas tobulėti.
Kiekvienam tikslui pasiekti yra reikalinga apibrėžti poveikio planą kurį sudaro: *terapinė poveikio programa; *metodai, būdai; *ergoterapinės priemonės; *prie gydymo plano priskiriama ir tolimesnių ergoterapeutui rūpimų sričių tyrimo planas.
Poveikio vykdymas atliekamas prisilaikant tam tikro, ankstesnėje ergoterapijos pakopoje suformuoto gydymo plano. Jį turėtų sudaryti poveikio tikslai, poveikio planas, būsimųjų tyrimų planas. Ergoterapinis poveikis skirstomas į adaptacinį ir gydomąjį. Gydomojo poveikio įgyvendinimas yra nukreiptas į paciento funkcijos sutrikimo pasekmių sumažinimą. Įgyvendinant adaptacinį poveikį siekiamas funkcijos kompensavimas. Ergoterapeutas, naudodamas abi poveikio strategijas, nuolat jas derina su ergoterapijos tikslais, ligos ar traumos prognoze, poveikio trukme.
Jis atliekamas tam tikru, griežtai apibrėžtu metu. Jo eigoje tikrinamas atitikimas tarp esamos paciento būklės ir siekiamų tikslų. Ergoterapinio poveikio efektyvumą apibrėžia tai kaip (kokiu mastu, kiek) pavyko įgyvendinti iškeltus tikslus. Nustačius, kad tikslai apibrėžti, ergoterapijos pradžioje, yra įgyvendinti, pacientui ergoterpijos taikymas yra užbaigiamas. Dažnos klaidos šioje ergoterpijos pakopoje siejamos su pakartotino paciento būklės įvertinimo dažnio nustatymu.
Ergoterapijos mokslas remiasi keliais teoriniais modeliais, kurie aiškina žmogaus veiklos atsiradimo prigimtį (Pvz.: Grupinės veiklos modelis, Judesių valdymo modelis, Žmogaus užimtumo modelis ir t.t.).
Remdamiesi šiais modeliais ergoterapeutai nagrinėja pacientų veiklos problemas. Tuo tikslu jie naudoja tam tikrus šių modelių pagrindu sukurtus pacientų tyrimo ir duomenų rinkimo būdus. Paciento tyrimas – tai tęstinis procesas, kuris atliekamas prieš gydymą, o vėliau gydymo metu siekiant įvertinti terapinio poveikio efektyvumą. Bendraudamas su pacientu, ergoterapeutas pagal tam tikrą tyrimo protokolą gali detalizuoti kiekvieno paciento individualias veiklos sutrikimo sferas. Ergoterapeutas atlieka paciento tyrimą tam, kad išsiaiškintų paciento veiklos atlikimo problemas, suformuluotų prognozę ir įvertintų ergoterapinio poveikio efektyvumą (Law ir Letts, 1989).
Atliktas tyrimas:
1. Nusako paciento esamą būklę.
2. Padeda suformuluoti realius terapinio poveikio tikslus ir uždavinius.
3. Įgalina prognozuoti terapinio poveikio rezultatus.
4. Padeda parinkti tinkamiausias terapines priemones ir būdus.
5. Pakartotinai atliktas tyrimas padeda įvertinti atlikto darbo efektyvumą. Pradiniu vystymosi laikotarpiu tyrimas ergoterapijoje buvo grindžiamas paciento vykdomų užduočių įprastinėje aplinkoje vertinimu. Vėliau paciento tyrimas įgavo labiau standartizuotas formas.
Paciento tyrimas padeda ergoterapeutui:
– nustatyti paciento požiūrį savo veiklos atlikimo apimtis ir pacientą supančią aplinką
– suformuluoti gydymo tikslus, atitinkančius paciento prioritetus;
– padeda įvertinti ergoterapinio poveikio efektyvumą.
Pakartotinai atliekamas tyrimas įgalina keisti gydymo planą padeda apibrėžti paciento pasveikimą ir ergoterapinio poveikio užbaigimo kriterijus.
Ilgalaikė ergoterapinio darbo patirtis suformavo bendradarbiavimu tarp paciento ir ergoterapeuto pagrįstą ergoterapinio tyrimo procedūrą (G. Kielhofner, 1999). Vienas pagrindinių siekiamų tikslų šiuo atveju tampa paciento požiūrio į savo sveikatos būklę; išaiškinimas.
Ergoterapinio tyrimo sėkmę užtikrina užsimezgęs ryšys tarp paciento ir ergoterapeuto. Geriausia bendravimo forma šiuo atveju tampa diskusija tarp ergoterapeuto ir paciento, kurioje abi pusės gali laisvai išreikšti savo nuomonę ir kur abiejų pusių nuomonė yra svarbi priimant galutinį sprendimą.
Įprastai tyrimas pradedamas nuo pagrindinių duomenų apie pacientą rinkimo. Šiame etape neretai sprendžiamas pasirinkto tyrimo būdo tinkamumo klausimas. Pasirinkti tyrimo būdą ergoterapeutui padeda šios taisyklės:
1. Atlikdami tyrimą turime paisyti paciento teisių.
2. Pasirenkamas toks tyrimo būdas, kuris padės išsiaiškinti paciento nuomonę apie jo veiklos atlikimo galimybes.
3. Pasirinkdami tyrimo būdą turime kreipti dėmesį į pacientą supančios aplinkos (socialinės ir fizinės) įtaką tyrimo rezultatams.
Toliau atliekant tyrimą yra renkami objektyvūs duomenys apie pacientą. Ergoterapijoje objektyvūs tyrimų duomenys yra lyginami su išreikšta paciento nuomone apie save ir supančią aplinką. Ypatingai svarbu atliekant ergoterapinį tyrimą žinoti ar pacientas turi pakankamai žinių apie dabartinę savo veiklos atlikimo būklę ir jį supančią aplinką. Prieš pradedamas atlikti tyrimą ergoterapeutas informuoja pacientą: *kokiu tikslu bus atliekamas tyrimas ir renkama informacija; *apie tai, kad tyrimo metu jis norės sužinoti paciento nuomonę apie jo (paciento) atliekamą veiklą; *apie tai, kad paciento nuostatos bus svarbios galutinai pasirenkant gydymo tikslus ir gydymo būdus.
Prieš pradedant tirti pacientą pravartu surinkti šią informaciją:
1. Ar pacientas yra dešiniarankis/ kairiarankis?
2. Ar pacientas gali savo ranka judinti daiktus, naudoti pieštuką?
3. Ar skaitydamas pacientas nenaudoja akinių?
4. Tinkamiausią tarpusavio bendravimo kalbą.
Reiktų surinkti duomenis apie paciento ankstesnį išsilavinimą, gyvenimo patirtį, pomėgius. Ergoterapinio tyrimo pradžioje yra pasirenkamas jo atlikimo metodai ir būdai.
Skiriami šios ergoterapinio tyrimo kryptys:
Funkcinis tyrimas – yra paremtas kasdienės veiklos vertinimu. Vienokios ar kitokios veiklos deficitas apsprendžia kompensacijos ar adaptacijos poreikį. Tokiu būdu siekiama atstatyti ir pagerinti tam tikrą sutrikusios veiklos rūšį. Ergoterapijoje funkcija ir funkcijos sutrikimas yra siejamas su žmogaus galimybe užtikrinti veiklos atlikimą.
Dirbdami vienoje reabilitacijos komandoje tiek ergoterapeutas, tiek kineziterapeutas ar kitos rūšies specialistas siekia vieno bendro reabilitacijos tikslo: paciento funkcinio nepriklausomumo pagerinimo.
Kartais būna sunku nubrėžti aiškią ribą kur siekiant šio tikslo, baigiasi vieno reabilitacijos komandos specialisto kompetencija ir prasideda kito komandos nario veiklos sritis. Šią konfliktinę padėtį galėtume spręsti apibrėždami tai kaip kiekvienas reabilitacijos komandos specialistas suvokia ir nusako paciento funkcijos sąvoką. Žodis funkcija yra kildinamas iš lotyniško žodžio fungi- įvykdyti, atlikti (Webster’s Ninth New Collegiate Dictionary, 1989). Todėl asmens gebėjimas atlikti savęs priežiūros veiksmus, gebėjimas vykdyti kasdienę veiklą (pvz; namų ruošą, išvykas už gyvenamosios vietos ribų, finansų tvarkymą) visa tai vadinama funkciniu vertinimu (Lawton, 1987). Tuo tarpu protinė, emocinė ir socialinė veikla tik kai kada yra siejama su šia sąvoka (Jette, 1984; Lawton, 1987). Todėl neatsitiktinai ergoterapeutas sieja paciento funkcijų tyrimą su jo (paciento) gebėjimu atlikti kasdienės veiklos užduotis, darbinę veiklą, bei gebėjimu realizuoti laisvalaikio veiklos rūšis. Funkcinis įvertinimas ergoterapijoje pirmiausia yra siejamas su paciento gebėjimu atlikti kasdienes užduotis, kurias jis/ji nori ir privalo atlikti. Ergoterapeutas įprastai vertina ir gydo pacientą šių kasdienių užduočių atlikimo rėmuose. Tai reiškia, kad savo vertinime ergoterapeutas pabrėžia paciento galimybę veikti, atlikti tam tikros rūšies veiklą.
Funkcinis testavimas nusako problemas, kurios atsiranda pacientui atliekant kasdienės veiklos užduotis įprastinėje aplinkoje. Kasdienės veiklos vertinimas padeda surinkti informaciją apie paciento savarankiškumo laipsnį. Bet dažnai kasdienės veiklos tyrimą apsunkina fizinė ar kognityvinė negalia.
Funkcinis testavimas remiasi stebėjimu, kurį atlieka ergoterapeutas. Jį gali atlikti ir pats pacientas savarankiškai vertindamas savo veiklą. Šis tyrimo būdas yra patogus tuo, kad tiesiogiai atspindi paciento kasdienės veiklos atlikimą. Negalios tyrimas – remiasi atskirų įgūdžių, kurios užtikrina veiklą, įvertinimu. Atlikus jį terapinis poveikis koncentruojamas į pakenktus komponentus. Šio tyrimo būdo privalumas yra tas, kad jis yra daugiau standartizuotas, tiksliau atliekamas ir gauti rezultatai yra geriau suprantami kitų reabilitacijos komandos narių.
Atliekant tyrimą yra siekiama atskleisti paciento stipriąsias ir silpnąsias puses. Formuodamas tolimesnius terapinius tikslus, ergoterapeutas remiasi stipriųjų paciento pusių įvertinimu. Tuo pačiu ergoterapeutas savo poveikiu siekia sumažinti ar panaikinti silpnųjų paciento pusių sukeltus padarinius.
Nuosekliai atliktas tyrimas ir jo metu surinkti duomenys ergoterapeutui padeda sudaryti gydymo planą. Visi ergoterapijoje naudojami tyrimo būdai yra skirstomi į formalius ir neformalius. Formalūs būdai apibrėžia tas užduotis, kurias turi atlikti pacientas ir kurių atlikimą vertina ergoterapeutas. Neformaliais tyrimo būdais stengiamasi išsiaiškinti kaip pacientas vertina jį supantį pasaulį. Atlikdamas tyrimą ergoterapeutas pirmiausia turėtų vertinti tas paciento veiklos sritis, kurias tikimasi pakeisti ar pagerinti. Prieš pradėdamas tyrimą ergoterapeutas turėtų laikytis šių taisyklių: 1. Būtina tirti pacientą prasmingoje veikloje. 2. Būtina žinoti kaip suderinti gautus ergoterapinio tyrimo duomenis su kitų tyrimų duomenimis.
Tyrimo protokoluose svarbu pažymėti kur ir kada buvo atliktas tyrimas. Pakartotiną tyrimą reikėtų atlikti kiek įmanoma panašesnėje aplinkoje. Konkretaus tyrimo būdo pasirinkimą lemia keli veiksniai: 1. Ligos/traumos laikotarpis, kurio metu yra atliekamas tyrimas. 2. Paciento ir ergoterapeuto bendravimo trukmė.
Tiriamas asmuo turi aiškiai suvokti atliekamo tyrimo tikslingumą sugebėti aiškiai atsakyti į klausimą kuriuo tikslu yra atliekamas tyrimas. Tiriantysis asmuo savo elgesiu neturi įtakoti paciento atsakymų. Paciento tyrimas – tai procesas, kurio metu užmezgamas ryšys su pacientu, o ergoterapeutas mokosi dirbti ir prisitaikyti prie kiekvieno ligonio individualumo.
Visi tyrimo metodai gali būti struktūrizuoti ir situaciniai. Struktūrizuoti tyrimo būdai remiasi apibrėžtu tyrimo protokolu, kurį sudaro tam tikri testai, tyrimo būdai it t.t. Jų vykdymas yra aprašomas specialiose instrukcijose. Tuo tarpu situacinis tyrimas remiasi stebėjimu. Šis būdas yra dažnai naudojamas klinikinėje praktikoje gydymo efektyvumo įvertinimui. Nustatyti ką dirbdamas su tam tikru pacientu ergoterapeutas turėtų tirti nėra taip paprasta. Remiantis Kane ir Kane (1981) galima teigti, kad pirmiausia ergoterapeutas turėtų koncentruoti savo ištyrimą į tas sritis, kurias jis tikisi pakeisti. Ergoterapeutui tai reikštų paciento gebėjimų atliekant ir dalyvaujant prasmingoje ir tikslingoje veikloje tyrimą.
Tirdamas pacientą ergoterapeutas tarsi turėtų atsakyti sau į klausimus:
1. Ką aš sužinosiu atlikęs tyrimą?
2. Koks bus mano gautų tyrimo duomenų santykis su kitais atliktais tyrimais?
3. Ar mano gauti tyrimo duomenys yra tai ką aš norėjau sužinoti?
Galima teigti, kad kur kas sudėtingesnė problema yra ne tai ką mes vertiname, bet kaip tai atlikti bei kaip susieti gautus duomenis su bendra žinių apie asmenį visuma ir kaip vertinti gautus tyrimo rezultatus atsižvelgiant į kitų tyrimų duomenis. Vis tik tinkamiausio tyrimo būdo pasirinkimas išlieka gana sudėtinga užduotimi kiekvienam ergoterapeutui. Pasirinkdamas tyrimo būdą ergoterapeutas turi atminti, kad dažnai vienas tyrimo metodas neleis pasiekti visų tyrimui keliamų tikslų. Prieš pradėdami tyrimą ir pasirinkdamas tyrimo būdą ergoterapeutas turi gerai suvokti ką jis nori sužinoti, kodėl jis tai nori sužinoti. Ergoterapinio tyrimo problemos:
1. Nepakankamas surinktų duomenų kiekis. 2. Tyrimo metu surinktų duomenų kiekis yra per didelis ir sunku nustatyti pačius svarbiausius ir informatyviausius tyrimus.
Laikrodžio piešimo užduotis (Clock Drawing Test, CDT) Šis tyrimo būdas yra naudinga atrankos priemonė diferencijuojant sveikus vyresnio amžiaus žmones nuo turinčių pažinimo procesų sutrikimų. Kitų autorių nuomone, jis gali būti naudojamas demencijos sunkumo laipsnio įvertinimui. Nors jis nėra demencijos diagnozavimo pagrindas, jis gali būti labai naudingas įvertinant ar pacientui reikalingas tolimesnis pažintinių procesų tyrimas. Jo atlikimas trunka apie 2 min. Testo vykdymo metu tiriamasis prašomas nupiešti laikrodį, išdėstant valandas žyminčius skaičius reikiamose vietose. Tiriamajam nupiešus skaičius, prašoma nupiešti rodykles, rodančias pvz. 10 minučių po 11-os valandos. Jo atlikimas atspindi galvos smegenų pažintines funkcijas, kurios lokalizuojasi kaktinėje ir smilkininėje bei momeninėje skiltyse. Vertinimas: *Nupiešia uždarą ratą – 1 taškas. *Išdėsto skaičius teisingose vietose – 1 taškas. *Yra visi 12 teisingų skaičių – 1 taškas. *Rodyklės nupieštos teisingose padėtyse – 1 taškas. Viso: 4 taškai.
Protinės būklės mini tyrimas (Mini Mental State Examination, MMSE). Šis tyrimo būdas yra vienas plačiausiai naudojamų priemonių pažintinių funkcijų vertinimui. Jis taikomas kiekybiniam pažintinių funkcijų įvertinimui. Jo pagalba atliekamas šių sričių (domain) tyrimas: orientacija laike ir vietoje (10 balų), 3 žodžių įsiminimas (3 balai), dėmesys ir skaičiavimas (5 balai), 3 žodžių pakartojimas (3 balai), kalba (8 balai), regos konstrukciniai gebėjimai (1 balas). Testas atliekamas per 10 min. Jo kvalifikuotam atlikimui yra reikalingas išankstinis pasirengimas ir apmokymas. Vertinimas: *0 – 10 balų – sunkus pažintinis sutrikimas, *11 – 19 – vidutinis pažintinis sutrikimas, *20 – 24 lengvas pažintinis sutrikimas, Viso: 30 balų
Bartel indeksas (Barthel Index) – tai žmogaus galimybių matas, įvertinantis jo sugebėjimą savarankiškai funkcionuoti bei apsitarnauti. Jis dar vadinamas Maryland’o indeksu. Šis indeksas buvo naudojamas trijose Maryland’o ligoninėse tam, kad standartizuotai butų įvertintos ligonių, sergančių nervų – raumenų, kaulų – raumenų susirgimais, galimybes. Kitų šaltinių duomenimis indeksas naudotinas ir psichiatrinėje praktikoje. Indeksas pirmiausia įvertina savarankiškumą ir judrumą. Punktai yra suskirstyti pagal svarbą. Vertinimo balai: 5, 10, 15. 0 balų veikla vertinama tuo atveju, kai paciento veiklos atlikimas neatitinka nei vieną indekse pateiktą veiklos aprašymą. Tyrimas trunka apie 5 minutes. Viso:100 balų.
Funkcinės nepriklausomumo testas, FNT (Functional Independence Measurement, FIM). FNT yra naudojamas negalios sunkumui išmatuoti. Ją sudaro 18 vertinamų veiklos rūšių. FNT apima septynių lygių skalę, kuri atspindi elgesio gradaciją nuo visiškos tiriamojo priklausomybės iki nepriklausomybės.Visiška priklausomybė yra vertinama 1 balu, paciento nepriklausomybė veiklos atliekant veiklą vertinama 7 balais. FNT yra negalios matas. FNT matuoja, ką žmogus su negalia daro iš tiesų, o ne tai ką jis galėtų daryti, arba ką galėtų daryti, jeigu tam tikros aplinkybės būtų kitokios. Yra vertinama surinktų balų suma, kuri gali siekti 126 balus.
Veiklos savarankiško vertinimo klausimynas (The Occupational Self Assessment, OSA). Šis klausimynas yra sukurtas remiantis G. Kielhorner’io 1995 m. paskelbtu žmogaus užimtumo modeliu (Model of Human Occupation). Klausimynas buvo parengtas siekiant įvertinti paciento nuomonę apie savo esamą būklę ir funkcinį pajėgumą bei aplinkos įtaką veiklai. VSV yra sudarytas is 30 klausimų (22 apie save, 8 apie aplinką). Prieš pradėdamas atsakinėti, pacientas supažindinamas su klausimais. Pirmame klausimyno pildymo etape, pacientui atsakant į klausimus, yra vertinama veikla. Paciento pateikti atsakymai sudaro sampratą apie jo gebėjimą veikti. Veikla gali būti paciento apibūdinta kaip labai gerai ir normaliai įvykdoma, sunkiai įvykdoma ir neįvykdoma. Antroje pakopoje pacientas nusako veiklos, apibūdintos klausimuose, svarbą. Jis gali apibūdinti veiklą kaip ypatingai svarbią, svarbią, neypatingai svarbią ir nesvarbią. Tai sudaro supratimą apie paciento taikomą vertės matą kiekvienai veiklos rūšiai. Palanki situacija yra tuomet, kai paciento veikla yra pakankama tose srityse, kurios yra jam svarbios. Veikla, kuri pacientui yra ypatingai svarbi, o jos atlikimą pacientas vertina kaip neįvykdomą gali tapti ergoterapinio poveikio prioritetu. Pabaigus pildyti klausimyną pacientui siūloma pažymėti 4 veiklos rūšis, kurias jis norėtų pakeisti. Tokiu pat būdu yra vertinama ir paciento aplinka. Atsakymų pagrindu yra formuojami aplinkos keitimo prioritetai.
Valios klausimynas (The Volitional QĘuestionnare, VQ). VQ sudarytas siekiant įvertinti protiškai atsilikusių pacientų ir sergančiųjų lėtinėmis psichikos ligomis valią/motyvaciją. Klausimynas taip pat yra taikytinas žmonėms, sergantiems įvairaus laipsnio demencija, patyrusių galvos traumą, insultą. Yra vertinamas savaiminis paciento elgesys ir elgesys, kuris yra stimuliuojamas. Stimuliavimas gali būti atliekamas vaizdinėmis užuominomis, neverbaliniu bendravimu ar paskatinimu. Vertinimą sudaro 4 balų sistema: 1 – pasyvus, 2 – neryžtingas, 3 – sudėtingas, 4 – spontaniškas.
Bendravimo ir sąveikos įgūdžių įvertinimas (The Assessment of Communication and Interaction Skills, ACIS). ACIS yra naudojamas vertinant ligos poveikį paciento bendravimo ir sąveikos gebėjimams. Yra vertinamas asmens gebėjimas bendrauti ir sąveikauti grupėje. Taikytinas prieš įtraukiant asmenį į kasdienės veiklos atlikimą. Šis tyrimo metodas yra naudotinas pacientams, sergantiems psichikos ligomis ar turintiems protinio atsilikimo požymių. ACIS taip pat gali būti taikomas persirgus insultu, sergant demencija, cerebriniu paralyžiumi, patyrus galvos traumą bei fizinį sužalojimą (Pvz.: Nugaros smegenų pažeidimas). Bendras atestavimo laikas 20 – 60 min. Stebėjimas trunka 15 – 45 min., vertinimas 5 – 20 min. Bendravimo ir sąveikos įgūdžiai yra vertinami 4 balais.
Šiuo metu ergoterapijoje yra naudojami terminai, kuriuos parengė Amerikos ergoterapeutų draugija (American Occupational Therapy Assocation, AOTA). Tai terminai, kuriuos ergoterapeutas naudoja apibrėždamas gydymo tikslus, paciento būklės kitimą ir taip pat naudoja pildydamas visus ergoterapinius dokumentus. Yra išskiriamos veiklos sritys (Performance Areas), veiklos sudedamosios dalys (Performance Componence), veiklos kontekstas/fonas (Performance context).
Veiklos sritys – Performance Areas
Šią sritį sudaro 3 sąvokos: kasdienė veikla (activities of daily living ), darbas ir produktyvioji veikla (work and productive activity), bei žaidimai ir laisvalaikis (play and leisure). Kiekvieną šią sąvoką sudaro atskiros veiklos rūšys.
Veiklos sudedamosios dalys – Performance Componence
Ši sąvoka yra suprantama kaip tam tikri individo gabumai, kuriuos jis parodo būdamas įtrauktas į tam tikrą veiklos sritį. Yra išskiriamos šios veiklos sudedamos dalys: sensomotorinė dalis (sensomotor components), pažintinės integracijos dalis (cognitive integration), pažintinė dalis (cognitive components), psichosocialiniai įgūdžiai (psychosocial skills) ir psichologinė dalis (psychological components).
Veiklos kontekstas/fonas (Performance context)
Veiklos kontekstas/fonas – tai vieta, kurioje vyksta individo veikla. Kontekstas įtakoja individo veiklos kokybę/ypatybes.
A. Kasdienė veikla (Activities of daily living). Savęs priežiūros užduotys.
1. Gražinimasis (grooming) – kūno plaukų pašalinimas (skutimosi peiliukų naudojimas, plaukų pešiojimo žnyplių naudojimas, losjonų naudojimas); kosmetikos priemonių uždėjimas ir pašalinimas; plaukų plovimas, sausinimas, (su)šukavimas, šukuosenos darymas, nagų priežiūra (rankų ir kojų); odos priežiūra, ausų ir akių priežiūra; dezodoranto naudojimas.
2. Burnos priežiūra (oral hygiene) – burnos valymas, dantų valymas; dantų protezų išėmimas, valymas ir įstatymas.
3. Maudymasis vonioje ir duše (Bathing and showering) – kūno dalių muilavimas, nuplovimas ir sausinimas; maudymuisi skirtos kūno padėties išlaikymas; persikėlimas į/iš maudymosi vietos.
4. Tualeto higiena (Toilet hygien) – rūbų tvarkymas, tinkamos tualetui kūno padėties palaikymas; kūno valymas; menstruacinių ir išskyrimo funkcijos susilaikymo poreikių patenkinimas (įskaitant kateterius, stomų priežiūrą, žvakučių naudojimą).
5. Asmeninių prietaisų priemonių priežiūra (Personal device care) – asmeninių daiktų priežiūra ir valymas: klausos priemonės, kontaktiniai lęšiai, akiniai, ortezai ir protezai, adaptaciniai prietaisai, priemonės užtikrinančios lytinį gyvenimą ir apsaugojančios nuo nėštumo.
6. Ap(si)rengimas (Dressing) – drabužių ir priedų atitinkančių paros laiką, orą ir progą parinkimas, drabužių paėmimas iš saugojimo vietos, nuoseklus apsirengimas ir nusirengimas, drabužių ir batų susegimas/užsirisimas, asmeninių prietaisų protezų ir ortezę užsidėjimas ir nusiėmimas.
7. Maitinimas ir valgymas (Feeding and eating) – maisto paruošimas, reikiamų indų ir stalo įrankių naudojimas; maisto ir gėrimo pernešimas į burną, veido, rankų ir drabužių valymas; žindymas (sucking), kramtymas, atkosėjimas ir rijimas; kitų alternatyvių mitybos būdų naudojimas.
8. Medicininiai veiksmai (Medication routine) – medikamentų įsigijimas, talpų atidarymas ir uždarymas, vaistų naudojimo tvarkos laikymasis, reikiamo kiekio teisingas pasirinkimas, pranešimas apie problemas ar priešingą efektą paskirtų metodų reikiamo kiekio pasirinkimas.
9. Sveikatos palaikymas (Health maintance) – veikla nukreipta į ligų perspėjimą ir sveikatingumo palaikymą. Tai gali būti fitnesas, dieta, žalingų sveikatai įpročių mažinimas.
10. Socializacija (Socialization) – siekimas ir sąveikavimas su kitais asmenimis siekiant patenkinti emocinius ir fizinius poreikius.
11. Funkcinis bendravimas (Functional communication) – tam tikros įrangos ar sistemų naudojimas siunčiant ir priimant informaciją. Tai galėtų būti rašymo priemonės, telefonas, spausdinimo mašinėlė, kompiuteris, signalinės sistemos, Brailio raštas, kurčiųjų telekomunikacinės sistemos, padidinančios komunikacinės sistemos.
12. Funkcinis mobilumas (Functional mobility) – judėjimas iš vienos vietos į kitą vietą: mobilumas lovoje, mobilumas, kurį užtikrina vežimėlis, persikėlimai (į vežimėlį, lovą mašiną vonią/dušą tualetą mobilumas lipant laiptais, mobilumas ant lygaus paviršiaus).
13. Mobilumas visuomenėje (Community mobility) – mobilumas visuomenėje, asmeninio ir visuomeninio transporto naudojimas: vairavimas, važiavimas autobusu, taksi ar kitomis visuomeninio transporto rūšimis.
14. Avarinis atsakas (Emergency response) – netikėtų, nenumatytų ir pavojingų aplinkybių/situacijų atpažinimas, bei pradėjimas veiksmų mažinančių grėsmę sveikatai ir saugumui.
15. Seksualinė išraiška (Sexual expresion) – susidomėjimas ir seksualinės veiklos pradėjimas.
Tikslinga veikla nukreipta į asmeninį tobulėjimą visuomeninių poreikių patenkinimą ir pragyvenimą.
1. Namų tvarkymas (home management). Namų ūkio ir asmeninio turto ir aplinkos tvarkymas.
a. Rūbų priežiūra (clothing care) – rūbų rūšiavimas, skalbimas (rankomis, skalbimo mašina, sausu būdu), sulankstymas, lyginimas, laikymas ir (pa)taisymas.
b. Valymas (cleaning) – surinkimas, išnešimas, siurbliavimas, grindų šlavimas ir šluostymas/valymas, dulkių valymas, blizginimas, gramdymas, langų plovimas, veidrodžių valymas, lovos klojimas ir šiukšlių išnešimas.
c. Valgio gaminimas ir išvalymas (meal preparation and cleanup) – maisto planavimas, maisto gaminimas ir pateikimas, talpių dėžučių atidarymas ir uždarymas, virtuvės indų ir įrankių naudojimas, valymas ir maisto atsargų saugus kaupimas.
d. Apsipirkimas (shopping) – pirkinių sąrašo sudarymas, pasirinkimas ir pirkimas, atsiskaitymo būdo pasirinkimas, mainų užbaigimas.
e. Finansų tvarkymas (money management) — biudžeto sudarymas, mokesčių mokėjimas, bankų sistemos naudojimas.
f. Namų ūkio palaikymas (household maintenance) – namų kiemo, sodo, prietaisų (appliance), transporto priemonių ir namų ūkio priežiūra.
g. Veiksmų saugumas (safety procedures) – žinojimas ir atlikimas procedūrų apsaugojančių suteikiančių saugumą ir perspėjančių traumas.
2. Rūpestis kitais asmenimis ir gyvūnais (care of others) – fizinės globos, maitinimo, bendravimo ir kitos atitinkančios amžių veiklos taikymas vaikams, sutuoktiniui, tėvams, naminiams gyvūnams.
3. Mokymasis (educational activities) – mokymasis, kuris gali vykti mokykloje, visuomenėje ar darbe.
4. Profesinė veikla (vocatonal activities). Dalyvavimas darbinėje veikloje.
a. Darbinis (iš)tyrimas (Vocational exploration) – polinkių įvertinimas, susidomėjimo ir įgūdžių lavinimas, tinkamo pomėgio pasirinkimas.
b. Darbo įsigijimas (Job acquisition) – darbo galimybių nustatymas ir pasirinkimas, prašymo (application) ir pokalbio užbaigimas.
c. Darbo vykdymas (Work or job performance) – darbinių užduočių atlikimas. Tai atliekama reikiamu laiku ir veiksmingu būdu, prisilaikant tam tikrų būtinų darbinio elgesio taisyklių .
d. Pensijinio amžiaus planavimas (Retirement planning) – polinkių nustatymas/apibrėžimas, interesų ir įgūdžių lavinimas, tinkamo pomėgio pasirinkimas.
e. Savanoriškas darbas (Volunteer participation) – neapmokamos veiklos atlikimas padedant asmeniui, asmenų grupei ar dėl tam tikrų motyvų.
Vidinės motyvacijos apspręsta veikla nukreipta į pasilinksminimą atsipalaidavimą, spontaninį malonumą ar savęs išraišką.
1. Laisvalaikio (iš)tyrimas (play and leisure exploration). Interesų įgūdžių ir galimybių bei tinkančio laisvalaikio rūšių nustatymas.
2. Laisvalaikio veiklos atlikimas (play and leisure performance). Laisvalaikio planavimas ir dalyvavimas jame (laisvalaikyje). Užtikrinimas pusiausvyros tarp laisvalaikio, darbinės veiklos ir kasdienės veiklos. Reikiamo inventoriaus įsigijimas, tvarkymas ir panaudojimas.
Žmogaus funkcinį pajėgumą riboja ne tik širdies pažeidimai, bet ir kvėpavimo sistema. Kvėpavimo sistemos pokytis tarp ramybės ir krūvio net 25 kartai, o širdies tik – 4.
Reikia ištirti:
Išorinius kvėpavimo funkcijos rodiklius: ar yra restrikciniai ar obstrukciniai sutrikimai.
Restrikcija – plaučių sutrikimas kada sumažėja kvėpuojamasis plaučių plotas. Alveolių ploto norma – 40 – 80m2, kai kuriais atvejais pasiekiama net 150m2.
Obstrukcinis kvėpavimo sutrikimas – kai susiaurėja kvėpavimo takai, tada sunkiai patenka oras į alveoles.
Respiraciniai simptomai: dusulys, kosulys, skrepliavimas.
Vertinama pagal fizinės veiklos intensyvumą, kuris sukelia dusulį.
Dusulys
I ma funkcinė klasė – kai dusulys sukeliamas taikant didelius fizinius krūvius.
II funkcinė klasė – kai dusulys sukeliamas greito ėjimo, kopimo į kalną, lipimo laiptais metu, kada žmogus dėl dusulio pradeda atsilikti nuo bendrakeleivių.
III funkcinė klasė, kada dusulys sukeliamas atliekant įprastus buitinius krūvius, darbą.
IV funkcinė klasė, dusulys atsiranda net ir nedidelio fizinio krūvio metu, pvz.: rengiantis.
V funkcinė klasė. Dusulys atsiranda ramybės metu.
Pagal dusulio priepuolių dažnį:
0 nėra priepuolių daugiau kaip metus,
1 keletas priepuolių per mėnesį
2 keletas priepuolių per savaitę
3 keletas priepuolių per parą
4 pastovus dusulys
Skaičiavimo testas – skaičiuojama iki 15, stengiantis neatsikvėpti.
I lygis – skaičiuojant iki 15 žmogui reikia atsikvėpti 1k.
II lygis – 2k.
III lygis – 3k.
IV lygis – žmogus nesugeba įvykdyti mūsų prašymo – negali susieti kvėpavimo su skaičiavimu.
Išorinio kvėpavimo funkcija tiriama spirometrijos tyrimu (tokiais mėginiais):
– Lėtų kvėpavimo judesių spirometrija nustatomi funkciniai plaučių tūriai – kvėpavimo tūris – ramybėje 400ml vienam litrui, gyvybinė plaučių talpa. Nustatomas rezervinis įkvėpimo, rezervinis iškvėpimo tūris. Šių rodiklių sumažėjimas nurodo simptomus į restrikcinius kvėpavimo takų sutrikimus. Šių rodiklių dydžiai priklauso nuo amžiaus, lyties, ūgio, svorio, todėl gali skirtis net iki 20% nuo normos. Jei randama padidinti kvėpavimo tūrį lydimą pagreitėjusio kvėpavimo dažnio rodo kompensaciniai kvėpavimo mechanizmai suaktyvėja, o tai rodo platesniems tyrimams jeigu nustatome sumažėjusia gyvybinę plaučių talpą, sumažėję rezeriniai įkvėpimo iškvėpimo tūriai nurodo patologiją. Būsena – dažniausiai pirminė, antrinė plaučių restrikcija.
– Vertinama forsuotų kvėpavimo judesių spirometrija – nustatoma kvėpavimo takų pralaidumo rodikliai – forsuotas iškvėpimo greitis per 1s arba greičiausias iškvėpimas. Sveikų žmonių dydžiai nemažesni 80% nuo nurodytų lentelėse. Iškvėpimo tūris per sekundę arba iškvėpimo greitis. Šių rodiklių sumažėjimas atspindi broncho obstrukciją, bet ir gali būti restrikcijos metu (bet jau keisis kreivės (?)). Vertinimo kriterijai – fizinis pajėgumas.
Jei dviguba sandauga taikant tą patį fizinį krūvį ilgą laiką mažėja vadinasi yra gerai, nes organizmas toleruoja fizinį krūvį daug geriau, nei treniruočių pradžioje.
Dujų apykaita. Kvėpuojamųjų dujų sudėtis.
Vertinimo parametrai: parcialinis deguonies slėgis, parcialinis anglies dvideginio slėgis, PH (kraujo rūgštingumas), hemoglobino prisotinimas deguonimi. Jei kraujo prisotinimas svyruoja 85 – 95% ir atliekant procedūras nekrenta daugiau kaip 5% to yra pakankama, kad krūvį gali tęsti.
Tiek ventiliacija, tiek dujų apykaita VEM pokyčių teigiami poslinkiai nurodo reabilitacijos efektyvumą.
Funkciniu žmogaus pajėgumu vertinamos širdies ligos. Vertinimo kriterijai širdies ligoms: fizinės būklės gerėjimas, psichologinės būklės gerėjimas, gyvenimo pilnatvės gerėjimas, medicininės pagalbos poreikio mažėjimas. Vertinant atskirai kvėpavimo sistemos ligas kriterijai išlieka tie patys + respiracinių simptomų mažėjimas.
Funkcinis būklės gerėjimas vertinamas fizinės tolerancijos mėginiais: *Orientaciniai, *Ortostatiniai, *Mastero Chaltenbacho mėginys, *Veloergometrinis, *Slenkančio takelio mėginys, *Spiroergometrinis mėginys – registruojamas ne tik atliktas darbas, bet ir deguonies sunaudojimas krūvio metu.
Netoleravimo kriterijai: Subjektyvūs, Objektyvūs.
Slenkstinis ŠSD: 220 – amžius, o jei žmogus vyresnis (virš 40) – 205 – ½ amžiaus.
Įvertinti ligonio fizinio treniruotumo intensyvumą;
Padidinti ligonio pasitikėjimą;
Nustatyti krūvio dydį prie kurio sukeliama išemija;
Nustatyti širdies kraujagyslių funkciją;
Nustatyti aritmijas (prie kokio krūvio jos atsiranda);
Įvertinti pradinį funkcinį pajėgumą;
Numatyti tolimesnio gydymo taktiką.
Nustatoma pačio ribinio krūvio dydis – pirmi simptomai kurie netoleruojami.
Nustatomas krūvio dydis ir ŠSD, kuriems esant nesukeliama išemija ir simptomai.
Nustatomas maksimalus ribinis ŠSD.
Nustatoma maksimali ribinė dviguba sandauga.
278+ – tolerancija gera; 277 – 190 – II funkcinė klasė; 190 – 150 – III funkcinė klasė; 150 ir mažiau – IV klasė
1. Žemos rizikos grupės pacientai. Skiriamas toks treniruotės intensyvumas, kad pasiekti saugų 60 – 70% ŠSD maksimalaus rezervo. 1 NYHA funkcinės klasės ligoniai – treniruojantis režimas.
2. Vidutinės rizikos grupės pacientai. Tikslinis saugus 50 – 70% ŠSD maksimalaus rezervo. II funkcinė klasė – tausojantis – treniruojantis režimas.
3. Aukštos rizikos grupės pacientai. Mažas fizinių pratimų intensyvumas – 40 – 60% ŠSD rezervo. III – IV funkcinė klasė – tausojantis režimas.
Jei negalim įvertinti ligonio ŠSD dėl tam tikrų priežasčių – subjektyvių vertinimų, Bordo skalė – vertina pats žmogus. Skalė nuo 6 iki 20 – žmogus nurodo kokio sunkumo fizinis krūvis. 6 – labai lengvas, 20 – ypač sunkus (maksimalus). Treniruojantis turėtų būti – 11 – 15 (13 – 15), tausojantis – treniruojantis – 10 – 12.
kokia galimybė žmogui grįžti į darbą. Pagrindiniai uždaviniai, kad krūvis būtų pasiektas 6 – 7Met vnt. fizinio pajėgumo.
1. Ligos simptomų išreikštumas.
2. Organų sistemų funkcijų sutrikimai.
3. Ligonio psichinė būklė.
4. Ligonio gyvenimo pilnatvė.
5. Medicininės pagalbos poreikis.
Įvertinimo kriterijai:
1. Ligos simptomų ar sindromų kitimas.
2. Funkcinės būklės kitimo įvertinimas.
3. Gyvenimo kokybės kitimas.
Negalios pokyčiai
Aplinkos netoleravimas
Fizinio krūvio netoleravimas
Ištvermės stoka
Priklausomumas nuo aplinkos
Biosocialinių funkcijų kitimas
Apsitarnavimo funkcijos kitimas
Socialinių santykių kitimas
Profesinių įgūdžių realizavimas
Ekonominis savarankiškumas
4. Medicininės pagalbos poreikio pokyčiai.
Koks hospitalizacijos dažnis po reabilitacijos
Kreipimasis į gydymo įstaigą kitimas
Medikamentų vartojimo poreikių pokyčiai
Kitimas nustatomas funkcinių mėginių pagalba, kurie parodo organizmo galimybę adaptuotis naujomis sąlygomis.
Funkciniai mėginiai – kompleksiškai vertinama visuma: *raumenų funkcinė būklė, *reguliuojamų organų sistemos funkcinė būklė, *aprūpinančios sistemos funkcinė būklė, *kvėpavimo sistemos funkcinė būklė.
Funkcinė būklė vertinama 3 metodais:
Biosocialinių funkcijų įvertinimas,
Funkcinės būklės įvertinimas,
Specialiosios būklės įvertinimas
Kardiovaskulinės sistemos vertinimas
Plaučių sistemos vertinimas.
1. Tolerancija fiziniam krūviui: *orientaciniai mėginiai, *ortostatiniai, *dozuotas ėjimas, *Mastero mėginys, *Kaltenbacho, *veloergometrinis, *slenkantis takelis, *spiroveloergometrinis mėginys.
Mėginiai išvardyti tikslumo didėjimo eiga. Po infarkto atliekamas veloergometrinis mėginys 14 – 26d nuo susirgimo iki pirmų subjektyvių simptomų.
2. Specialiosios būklės vertinimas. Širdies ir kraujagyslių būklės įvertinimas. *Vainikinės kraujotakos nepakankamumas. *Širdies nepakankamumo sindromas. *Širdies ritmo ir laidumo sutrikimas. *Širdies ritmo autonominio reguliavimo funkcija. *Fizinis pajėgumas.
Žinotina, kad pasireiškia iki 60% ligonių sergančių ūmiu miokardo infarktu. 40% ligonių vainikinės kraujotakos nepakankamumas pasireiškia po angioplastikos operacijos praėjus 6 mėn.
Metodai nustatantys vainikinės kraujotakos nepakankamumą:
EKG
Holterio monitoravimas – kada monitoruojamas ŠSD, stebimas ST segmento pakitimas 24val per parą – stebimi išemijos požymiai.
Fizinio krūvio mėginys (veloergometrinis, Tredmilas).
Echokardiografija (echoskopija) – stebima širdies kairiojo skilvelio judesių sutrikimas (kontrakcija).
Koronarografija (tiksliausias).
Tikslai vertinant vainikinės kraujotakos nepakankamumą:
*nustatyti vainikinės kraujotakos klinikinius požymius, bei įvertinti išemiją sukeliančius veiksnius (ramybės, fizinio krūvio metu, miegant).
*nustatyti išemijos pasireiškimo slenkstį ir įvertinti gydymo poveikį.
Vainikinės kraujotakos nepakankamumas vertinamas pagal:
Simptomų ryškumą,
EKG požymius (išemija),
Vainikinės kraujotakos nepakankamumo požymius fizinio krūvio metu.
Vainikinės kraujotakos nepakankamumo požymiai:
Angininis skausmas – pagal tai vertinama angininės krūtinės klasės (Kanados kardiologų draugija)
1. Krūtinės anginos priepuolis sukeliamas tik neįprastai didelio fizinio krūvio metu.
2. Neryškus fizinio pajėgumo sumažėjimas ir priepuoliai sukeliami įprasto fizinio krūvio metu – ėjimas daugiau kaip 500m, greitas ėjimas, lipimas laiptais daugiau nei vieną aukštą, vaikščiojimas šaltu vėjuotu oru, pavalgius.
3. Fizinis pajėgumas labai ribotas. Priepuolius sukelia įprastinis fizinis krūvis, ėjimas mažiau kaip 500m. arba lipimas į pirmą aukštą (daugiau kaip du maršai).
4. Mažas fizinis krūvis arba ramybės metu gali būti sukeliama krūtinės angina.
Angininiai skausmai
– Skausmo lokalizacija – palei kairį krūtinkaulio kraštą, už krūtinkaulio, rečiau – abipus krūtinkaulio, petyje, kakle, žaste, žandikaulyje, epigastriume, nugaroje tarp menčių, kaip danties, galvos, juosmens skausmas.
– Plitimas – plinta: *į kairę ranką iki alkūnės ar net riešo, *į kaklą ir žandikaulį, *į nugarą už mentės arba į tarpumentę, *į epigastrį, *į dešinę krūtinės pusę.
– Trukmė – būdinga 0,5 – 5min. Bet skausmas gali užsitęsti, jei užsitęsia 20min – tai jau nestabilus angininės krūtinės skausmas. 30 min. – galima įtarti miokardo infarktą, nes jau gali atsirasti pakenkimo požymių.
– Praeina – pašalinus skausmą sukėlusią priežastį, pavartojus medikamentą – gliceriltrinitratą (nitroglicerinas).
Išemijos pasireiškimo slenkstis apibrėžia:
*fizinio krūvio dydžiu – W, MET
*laikas ekspozicijos – min.
*SŠD
*dvigubos sandaugos rodiklis.
Išemijos pasireiškimo slenkstis:
*mažas – 25 – 50W krūvis, mažiau nei 4MET,
*vidutinis – 75 – 100W krūvis, 4 – 5,9MET,
*didelis – 120+ W krūvis (toleruojamas krūvis), 6+ MET.
Reikia vertinti hemodinamikos rodiklius ribinio krūvio metu: *submaksimalus ŠSD 75% maksimalaus ŠSD, *maksimalų dvigubos sandaugos rodiklį.
Širdies nepakankamumas – širdies funkcijos sutrikimo sukeltas klinikinis sindromas, kai širdis negali organizmo pakankamai aprūpinti kraujo kiekiu, reikalingu metabolinėms reikmėms ramybėje ir fizinio krūvio metu. 5 – 40% sergančių širdies ligomis, jeigu yra vidutiniškai išreikšti širdies nepakankamumo simptomai, tai mirties rizika padidėja 5 – 10% kasmet, o ligonių, kurių širdies nepakankamumas ryškus – mirties rizika didėja 30 – 40%.
Simptomai – dusulys, nuovargis, fizinio krūvio tolerancijos, pakėlimo mažėjimas.
Tyrimai, nustatantys širdies nepakankamumą:
Echokardiografija
Krūtinės ląstos rentgenologijos ištyrimas
VEM
Deguonies apykaitos organizmui tyrimas
Tikslai, vertinant širdies nepakankamumo būklę:
*Nustatyti širdies kontraktilinę funkciją.
*Nustatyti organizmo skysčių pusiausvyros sutrikimą.
*Nustatyti gydymo poreikį.
Vertinimas pagal: simptomų ryškumą (naudojant NYHA klasifikaciją) ir fizinės veiklos apribojimus.
Širdies nepakankamumas skirstomas į 4 funkcines klases:
1. Apribojimų nėra. Įprasta fizinė veikla nesukelia nuovargio, dusulio ar širdies plakimo, tačiau randami pakitimai atliekant instrumentinius (echoskopija) tyrimus.
2. Kada saikingai sumažėjusi fizinė veikla, nėra nemalonių pojūčių pamybės metu, bet įprasto fizinio krūvio metu atsiranda nuovargis.
3. Labai sumažėjusi fizinė veikla, nėra nemalonių pojūčių ramybės metu, bet mažesnė nei įprasta fizinė veikla sukelia simptomus.
4. Fizinė veikla sukelia diskomfortą. Širdies nepakankamumo simptomai pasireiškia net ir ramybės metu ir didėja esant mažam fiziniam krūviui.
Širdies nepakankamumą sukelia: išeminė širdies liga, miokardo ligos (miokarditai ir kt), hipertoninė liga (pirminė, antrinė hipertenzinė), visos širdies ydos, kurios didina prieš ir po krūvio, raumens susitraukimo funkcijos pakitimai – pažeidžiama hemodinamika.
Dažnos grupinės, politopinės, skilvelinės ekstrasistolės, kurios didina mirties riziką.
Vertinama:
EKG
Holterio monitoravimas
Ritmografija
Krūvio mėginiai
Medikamentų skyrimas – atkreipti dėmesį į tai, kad yra užsitęsęs ir hemodinamiškai svarbus skilvelių kontrakcijos sutrikimas dėl ekstrasistolių. Gali būti rezistentiškos gydymui aritmijos, todėl taikant kinezitertapijos programą, jei ligonis vartoja antiritminius vaistus.
Vertinamos jį mažinančios priežastys ir nustatomas fizinis aktyvumas, kuris tiesiogiai susijęs su širdies ir kraujotakos sistemos adekvatumu aprūpinant organizmą deguonimi fizinio krūvio metu.
Fizinis pajėgumas priklauso:
Hemodinamikos, minutinis širdies tūris (kuo didesnis minutinis tūris tuo didesnis krūvis).
Metaboliniai veiksniai (organizmo aprūpinimas deguonimi).
Periferiniai kraujotakos veiksniai.
Kad sergantysis pakeltų fizinį krūvį svarbu ne tik hemodinamika, bet ir grupių raumenų kraujotaka ir oksidacija, bei fermentų aktyvumo pakitimai – jie aktyvina simpatinę nervų sistemą, kuri didina ŠSD, tuo skatindama dusulio ir nuovargio atsiradimą ir mažina fizinį pajėgumą.
Pajėgumui įtakos turi: treniruotumas, ligonio svoris, lytis, amžius.
Sergančio širdies ligomis fizinis pajėgumas mažesnis nei 6MET vienetai laikomas, kad blogesnės prognozės požymis. Fizinė reabilitacija sėkminga jei ligonis pasiekia 7 MET fizinio pajėgumo.
Dozuoto fizinio krūvio mėginiai: jei nėra komplikacijų dažniausiai atliekamas po ūminio infarkto 14 – 21d, po angioplastikos – 3 – 10d. po vainikinių kraujagyslių atkūrimo operacijos – 14 – 28d.
Dozuoto fizinio krūvio (mėginio) atlikimo tikslai:
Įvertinti ligonio fizinio treniruotumo intensyvumo riziką;
Padidinti ligonio pasitikėjimą savo jėgomis;
Nustatyti krūvio dydį prie kurio sukeliama išemija;
Nustatyti širdies kraujagyslių funkciją;
Nustatyti aritmijas (prie kokio krūvio jos atsiranda);
Įvertinti pradinį funkcinį pajėgumą;
Numatyti tolimesnio gydymo taktiką;
Nustatyti skilvelio funkciją;
Nustatyti fizinio krūvio ribojimo priežastis.
Turi būti įvertinta:
Ribinio krūvio dydis,
Maksimalus ribinis ŠSD
Maksimali ribinė sandauga – rodiklis, kuris atspindi tiesiogiai širdies raumens darbingumą.
Tikėtiną pasiekti fizinį pajėgumą atsižvelgiant į amžių ir lytį (%)
Pažinimo kelias: nesąmoninga nekompetencija à sąmoninga nekompetencija à sąmoninga kompetencija à nesąmoninga kompetencija.
Pagrindinės medicinos dalys: profilaktika; diagnostika, gydymas; reabilitacija.
Reabilitacija – kordinuotas, kompleksinis medicininių, socialinių, pedagoginių, profesinių priemonių naudojimas, siekiant maksimalaus asmens funkcinio aktyvumo (PSO, 1969m.).
Reabilitacijos objektas – žmogus, kuriam sutrikusios jo biosocialinės funkcijos.
*orientuotis aplinkoje; *priimti – perduoti informaciją; *apsitarnauti save; *judėti aplinkoje; *matyti; *girdėti; *seksualinė funkcija; *dirbti; *būti ekonomiškai nepriklausomu; *būti socialiai aktyviu.
|
LIGONIAI
|
|
Biosocialinės funkcijos nesutrikusios arba sutrikusios nežymiai
|
Biosocialinės funkcijos sutrikusios žymiai
|
|
|
Trumpam laikui (iki 1-2 mėnesių)
|
Ilgam laikui (daugiau nei 2 mėnesiam)
|
|
Sveikatą grąžinantis gydymas
|
Reabilitacija
|
|
Vaistai; chirurginis gydymas; psichoterapija; fizioterapija; KT; užimtumo terapija; natūralūs gamtos faktoriai; muzikoterapija, dailės terapija.
|
Medicininė; socialinė; profesinė; juridinė
|
Reabilitacijos reikia 20% ligonių, o kitiems 80% – sveikatą grąžinančio gydymo.
Testai, tiriantys žmogaus biosocialines funkcijas: Bartelio indeksas (valgymas, pasinaudojimas tualetu, apsirengimas, nusirengimas, šlapimo pūslės kontrolė, lipimas laiptais, žarnyno funkcijos kontrolė); Funkcinio nepriklausomumo testas (FNT) (judėjimas, judrumas, bendravimas, socialinis pažinimas); Intelekto mini testas (IMT); Keitelio indeksas; Karnovskio indeksas.
Abilitacija – sugebėjimų ugdymas (vaikų reabilitacija).
Invalidumas: pirminis (dėl ligos, traumos ar apsigimimo) ir antrinis (dėl ligos, traumos, komplikacijos ar taikyto neadekvataus gydymo).
Pas mus: pirminis 50% ir antrinis 50%.
Tiesioginiai nuostoliai dėl invalidumo: 1. Dėl vieno invalidumo atvejo apie 5000lt/metus; apie 35000lt iki invalido mirties. 2. Respublikoje per metus dėl invalidumo prarandama apie 650 mln. litų. (reabilitacijai skiriama apie 3% litų iš tų pinigų).
teisinė; medicininė; profesinė; ugdymas; kompensacinė technika, protezavimas, ortopedija; aplinkos pritaikymas; kultūra, sportas, laisvalaikis, religija; informacijos teikimas; transporto sistemos paslaugos; socialinė globa ir kitos socialinės paslaugos; prarastų pajamų kompensavimas; specialistų rengimas; medicininė socialinė ekspertizė. Visos sistemos dalys tarpusavyje daugmaž susijusios ir jos turi būti vystomos nuosekliai ir tolygiai.
Reabilitacijos vystymosi pagrindinės kryptys:
– Daugiaprofiliniuose stacionaruose – 10000 gyv. – 1 lova.
– Poliklinikose – 10000 gyv. – 3 apsilankymai.
– Specializuotuose reabilitacijos skyriuose, centruose – 10000 gyv. – 16 lovų.
– Reabilitacija namuose (bendruomenės jėgomis)
Viso: 10000 gyv. – 20 lovų (apsilankymų).
gydytojas; kineziterapeutas; slaugytoja; ligonis; šeimos narys, likimo draugas; psichologas; ergoterapeutas, socialinis darbuotojas, ortozių specialistas, gydytojai konsultantai.
1. turi būti taikoma visiems, kuriems jos reikia (20 proc. stacionarizuotų ligonių, neįgaliesiems); 2. pradedama pirmomis sunkios ligos ar traumos dienomis; 3. maksimaliai artinama prie gyvenamosios vietos; 4. vykdo reabilitacijos specialistų komanda; 5. kompleksiškumas (medicininė, profesinė, aplinkos pritaikymas ir t.t.); 6. individualumas; 7. neįgalių žmonių dalyvavimas; 8. šeimos narių įtraukimas; 9. grįžtamojo ryšio užtikrinimas; 10. ekonominio efektyvumo vertinimas.
1. gyvenimo pilnavertiškumo didėjimas; 2. fizinio aktyvumo didėjimas; 3. ligos paūmėjimo mažėjimas; 4. pakartotinių hospitalizacijų mažėjimas; 5. invalidumo rodiklių dinamika; 6.išvengiama antro invalidumo; 7. padidėja žmogaus gyvenimo vidutinė trukmė, mirštamumo mažėjimas.
Reabilitacijos ekonominė nauda: *išvengiama sunkių komplikacijų; *didėja sunkių ligonių savarankiškumas, jų gyvenimo pilnavertiškumas; *sutrumpėja ligonių gulėjimo laikas stacionare; *ligoniai rečiau stacionarizuojami pakartotinai; *mažėja vartojamų vaistų kiekis; *pagerėja psichologinis klimatas šeimoje; *didesnė dalis ligonių grįžta į profesinę veiklą; *mažėja ištisas slaugos laikas.
Naujesni įrašai »
