Būdingiausi patologiniai poslinkiai:

1. prie kaulų besitvirtinančių raumenų disbalansas;

2. minkštųjų audinių, kraujagyslių ir nervų sužalojimų;

3. ryškus metabolinis pusiausvyros sutrikimas lūžimo vietoje;

4. judėjimo ir atramos funkcijų sutrikimas.

Gydymo tikslai:

1. kiek galima tobulesnė lūžgalių repozicija konservatyviu arba operaciniu būdu;

2. tinkama imobilizacija ir lūžgalių paviršių kompresija kaulo vientisumui atstatyti;

3. juo ankstyvesnė liekamųjų potrauminių reiškinių profilaktika;

4. visiškas lūžusio segmento ir viso organizmo sutrikusių funkcijų grąžinimas.

Gydymo principai:

1. etapiškumas (pagal gijimo laikotarpius – stacionaras – reabilitacijos skyrius – pirminės sveikatos priežiūros centras);

2. gydymo kompleksiškumas;

3. vyrauja nemedikamentinis gydymas;

4. komplikacijų profilaktika;

5. nepasiekus visiško funkcijų grąžinimo – kompensacinės technikos naudojimas.

Kineziterapijos tikslai:

1. medžiagų apykaitos skatinimas organizmo funkcinių sistemų veiklos gerinimas, saugant nuo galimų komplikacijų;

2. hipokinezinio sindromo profilaktika;

3. gijimo skatinimas;

4. liekamųjų potrauminių reiškinių profilaktika;

5. bendro fizinio pajėgumo palaikymas.

Galvos smegenų traumos

Galvos smegenų trauma – tai galvos smegenų pažeidimas, sukeltas tiesioginio išorinio mechaninio poveikio.

Epidemiologija: *JAV kasmet dėl galvos smegenų traumų stacionarizuojama 200/100000 gyventojų. *lengvo laipsnio galvos smegenų traumas patiria 80% žmonių, išgyvenamumas 100% *vidutinio ir sunkaus laipsnio galvos smegenų traumą patiria 20% žmonių, iš ligonių, patyrusių vidutinio sunkumo galvos smegenų traumą išgyvena 90 – 95%, o iš ligonių, patyrusių sunkią galvos smegenų traumą – 40%, *nuo 18 iki 25 metų amžiaus galvos smegenų traumas patiria 350 –700/100000 gyventojų. *net 50% patiria galvos smegenų traumą būdami neblaivūs; *20% galvos smegenų traumą patiria motociklų vairuotojai. Tai žymiai didesnė rizika susižaloti, nei pėstiesiems autoįvykio metu, krentant, ar užpuolimų metu; *galvos smegenų trauma patirta važiuojant motociklu ar dviračiu, labiau būdinga jauno amžiaus žmonėms; *vaikai dažniausiai sužeidžiami einantys gatve ar važiuojantys dviračiu; *kritimai labiau būdingi vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms; galvos smegenų traumai didelę įtaką turi asmeninis piktnaudžiavimas, nusižengimai, aplinka, blogos darbo sąlygos, nesaugus vairavimas, nepakankama vaikų ir senų žmonių priežiūra.

Galvos smegenų traumą apibūdina šie terminai:

*galvos minkštųjų audinių sužalojimas;

*kaukolės kaulų lūžiai (uždari, atviri. Kaukolės skliauto, kaukolės pamato, linijiniai, skeveldriniai, įspaustiniai);

*galvos smegenų sukrėtimas;

*galvos smegenų sumušimas;

*galvos smegenų kraujosruvos (subarachnoidinė, epiduralinė, subduralinė, intracerebrinė).

Pažeidimai: pirminis (traumos metu, kai galva trenkiasi) ir antrinis (sąlygotas pirminio pažeidimo).

Glasgow komos įvertinimo skalė – vertinama koma ir jos gylis (1. akių judesiai – atsimerkimas (spontaninis, pašaukus, į skausmą, nėra), 2. kūno motorinė veikla (vykdo komandą, lokalizuoja skausmą, fleksija – atitraukimas, fleksija, ekstenzija, nėra), 3. kalba – žodinis kontaktas (orientuotas, nerišli kalba, atskiri žodžiai, nerišlūs garsai, nėra)). Vertinama balais – komos sunkumas: lengva – 13 – 15 balų, greitai atsistato 1 – 6mėn, mažai liekamųjų reiškinių, vidutinio sunkumo – 9 – 12 balų – reabilitacija tęsiasi ilgiau, daugiau liekamųjų reiškinių, sunki – 3 – 8 balai – gydymas ilgas.

Komplikacijos po galvos smegenų traumų:

1. raumenų spąstiškumas,

2. posttrauminė epilepsija,

3.posttrauminė hidrocefalija,

4. galvinių nervų pažeidimas,

5. posttrauminė hipertermija,

6. miego sutrikimai,

7. kvėpavimo sistemos komplikacijos,

8. virškinamojo trakto komplikacijos,

9. tromboembolinės komplikacijos,

10. urogenitalinės sistemos komplikacijos,

11. raumenų skeleto komplikacijos,

12. seksualinės funkcijos sutrikimai.

Reabilitacijos komandos funkcijos

Reabilitacijos komanda traumatologinių ligonių: jos tikslas – koordinuotas, kompleksinis medicininių, socialinių, pedagoginių, profesinių priemonių naudojimas siekiant maksimalaus traumine galvos smegenų liga sergančiojo funkcinio aktyvumo.

1. gydytojas reabilitologas sprendžia ne tik medicininius klausimus, bet ir koordinuoja reabilitacijos specialistų komandos dalyvių darbą, siekiant numatyto tikslo. Gydytojas išsamiai konsultuoja ligonio šeimos narius visais su reabilitacija susijusiais klausimais, pateikdamas galutinius jų sprendimus.

2. kineziterapeutas atlieka svarbų vaidmenį, grąžindamas ir palaikydamas ligonio griaučių raumenų motorinę bei sensorinę funkciją, didindamas šių raumenų jėgą, ištvermę, koordinaciją. Jis sąnarių paslankumą gerina fiziniais pratimais.

3. ergoterapeuto tikslas – paruošti ligonį apsitarnauti buityje ir rengti jį profesinei veiklai. Jis turi sutelkti dėmesį į ligonio atpažinimo ir suvokimo funkcijų gerinimą, padėti ligoniui orientuotis darbinėje aplinkoje, prie jos adaptuotis. Pagrindinė užduotis – deramas ligonio rankų pritaikymas kasdieniniams buitiniams poreikiams.

4. socialinis darbuotojas padeda rūpintis finansiniais reikalais, pacientui reikalinga įranga. Jis susipažįsta su paciento išsilavinimu, jo šeima, ankstesniu darbu. Tarpininkas tarp šeimos narių ir kitų komandos narių, sprendžiant jiems visiems rūpimus klausimus.

5. psichologas gali nukreipti kitų komandos narių pastangas į pažinimo ir suvokimo funkcijų grąžinimą. Jis kontroliuoja pažinimo funkcijos grįžimo dinamiką, čia pasitelkiamos specialios programos.

6. logopedas dirba su ligoniais, turinčiais kalbos funkcijos problemų (afazija, dizartrija, apraksija, prozodija), atsiradusių dėl centrinės nervų sistemos veiklos sutrikimo.

7. medicinos slaugytoja turi būti specialaus profilio, būtent fizinės medicinos ir reabilitacijos. Jos funkcijos – užtikrinti ligonio slaugą, mokyti ligonį ir jo šeimos narius, derinti savo veiksmus su visos komandos dalyvių veiksmais.

8. ligonis – sergantysis, patyręs smegenų galvos traumą.

9. šeimos narys – sergančiojo artimieji, kurių tikslas palaikyti ligonį, bendrauti.

10. likimo draugas – tai ištiktas tos pačios nelaimės – trauminės galvos smegenų ligos komandos narys. Jo vaidmuo – palankiai psichologiškai nuteikti sergantį asmenį.

11. papildomas personalas – ortozių, kompensacinės technikos specialistai, dvasininkas, farmacininkas, pedagogas, gydytojas refleksoterapeutas, manualinės terapijos specialistas.

12. kiti specialistai – gydytojai konsultantai (medikai, teisininkai, religinių bendruomenių nariai ir kt.) – kviečiami, pavyzdžiui, iškilus galimos neurochirurginės intervencijos būtinybei, esant neaiškiai neurologinei ligonio būklei, iškilus mitybos problemoms, sutrikus endokrininių liaukų veiklai, esant galūnių kaulų lūžiams ir panašiai.