Kūdikių mankštelė: tempimas per čiurnos sąnarį.
Visa tai rasite naujoje knygelėje “Kūdikių kineziterapija”.
You are currently browsing the Vaikų kineziterapija category
Kūdikių mankšta – mokinimas sėdėti ir atsisėsti
Visa tai rasite naujoje knygelėje “Kūdikių kineziterapija”.
VAIKŲ REABILITACIJA
Vystymasis: laikotarpis iki apvaisinimo – vaisiaus laikotarpis – gimimas – vaikystė – paauglystė – jaunystė – brandos amžius – senatvė – mirtis
Vaiko amžiaus periodai:
*Prenatalinis
*Intranatalinis
*Postnatalinis
Naujagimystė
Ankstyvoji – 1 – 7 gyvenimo dienos – susiformuoja mažasis kraujo apytakos ratas, išryškėja pirmosios patologijos.
Vėlyvoji – 8 – 28 gyvenimo dienos.
Kūdikystė – 29 gyvenimo dienos iki 1 metų – svoris padidėja 3k, ūgis – 50% (gimsta 51cm), po pirmų 3 mėnesių išnyksta imunitetas įgytas iš motinos. Vyraus ligos, susijusios su imuninės sistemos nepakankamumu – virusiniai susirgimai, medžiagų trūkumas, kurių buvo gaunama iš mamos pieno.
Ikimokyklinis
Ankstyvasis 1 – 3m. ryškėja pirminiai alerginiai susirgimai, formuojasi imuninė sistema, bronchinė astma.
Vyresnysis 3 – 7m. ryškėja infekciniai kvėpavimo takų susirgimai, nes bakterijos perduodamos bendraujant, kalbant (darželiuose), kosint, čiaudint ir t.t. išryškėja didžiausias traumatizmas.
Mokyklinis
Jaunystė 7 – 11m – brendimo pradžia – visiškai keičiasi žmogaus gyvenimo būdas, sutrinka dienos, mitybos režimas, sumažėja jo mobilumas – atsiranda ilgalaikės priverstinės kūno padėtys, didelis krūvis tenka CNS – daug informacijos, didelis krūvis regos organams, išryškėja judamojo aparato, virškinamojo trakto susirgimai.
Biologiškai vaikystė baigiasi tada, kada subręstama lytiškai, kada jau galima daugintis.
Reikšmingi fiziologiniai vaikų organizmo sistemų ypatumai, skiriant reabilitacinių priemonių kompleksą.
Centrinė nervų sistema
vyrauja slopinimo procesai.
padidintas dirglumas
išplitusi iradiacija
būdingas greitas išsekimas
(nerviniai takai nėra izoliuoti vienas nuo kito, nemielinizuotose skaidulose – iradiacija, vaikų apsauginis procesas – dažnas miegas).
Periferinė nervų sistema
daugiau nervinių receptorių odos ploto vienete (augant jų nei didėja, nei mažėja, tad odos ploto vienete augant receptorių sumažėja).
nervinės galūnės neturi mielininio apdangalo.
būdinga iradiacija, nes dirginimas lengvai plinta nuo vieno receptoriaus prie kito.
Oda
plonesnė, švelnesnė
mažiau išsivystęs raginis sluoksnis
didesnis sugebėjimas regeneruoti
gausiau vaskuliarizuota
geresnė mineralinių medžiagų ir medikamentų rezorbcija
labilus kraujagyslių tonusas – ankščiau ir nuo mažesnių dozių atsiranda hiperemija
blogai išvystytos prakaito liaukos, kurios atsakingos už kūno termoriaguliaciją. Tad vaikas šilumą išspinduliuoja, atiduoda kontaktiniu būdu ir kvėpuodamas. Tad labai pavojinga vaiką patalpinti į karštą aplinką – hiperemija.
Termoreguliacija
Nepakankamai išsivysčiusi
Medžiagų apykaita
aktyvi
ryškiausia raumenyse ir kepenyse
Žmogus gali būti vertinamas:
Antropometriniai duomenys
Intelektas
Intelekto raidos stadijos:
Sensorimotorinė – nuo 0 iki maždaug 2 metų. Tokio amžiaus asmuo viską supranta konkrečiai, mąsto konkrečiai „čia ir dabar“, bando pažinti aplinką ir pagaliau supranta, kad ji egzistuoja nepriklausomai nuo patirties, pradeda suprasti kalbą, išmoksta šiek tiek žodžių, pradeda koordinuoti dirgiklius ir judesius, pažinimui svarbi fizinė patirtis.
Preoperacinė – 2 – 7m. primityviai supranta priežasties ir padarinio ryšį. Mano, kad daiktai gyvena savo gyvenimą. Menkai suvokia laiką. Konkrečius simbolius laiko paveikslėliais.
Konkrečiojo operavimo – 7 – 12m. konkrečius veiksmus gali įsivaizduoti ir mintyse jais operuoti, supranta, kad objektas turi nuolatinių savybių, nors tų objektų išvaizda ir kinta; supranta kai kuriuos abstrakčius simbolius – raides, skaitmenis.
Formaliojo operavimo – nuo 12m. Sugeba mąstyti abstrakčiai, tikrinti hipotezes, supranta stilistines figūras – hiperbolę, ironiją, suvokia, kad simbolis gali simbolizuoti kitą simbolį.
Protinio atsilikimo priežastys
*metabolizmai, *smegenų vystymosi anomalijos, *chromosomų sindromai, *trauma, *infekcijos, *neišnešiotumas, *psichosocialinė deprivacija.
Silpnaprotystės lygiai:
*A lygis – sunki silpnaprotystė. Žmogus gyvena pasaulyje, kuriame tėra konkreti realybė, t.y. „čia ir dabar“; bendrauja kūno judesiais, garsus vartoja ir supranta kaip signalus, nemoka kalbėti žodžiais, menkai tesuvokia laiką ir erdvę.
*B lygis – vidutinė silpnaprotystė. Žmogus gali orientuotis betarpiškoje aplinkoje, moka primityviai kalbėti, supranta pieštinius simbolius, fotografijas, negali įsivaizduoti įvykių, pažangą daro per asmeninius bandymus ir suklydimus.
*C lygis – lengva silpnaprotystė. Žmogus supranta abstrakčius simbolius, tokius, kaip raidės ir skaičiai, todėl šiek tiek gali skaityti ir rašyti, gali įsivaizduoti, tačiau nesupranta abstraktesnių simbolių ir sąvokų (pvz. kas yra nuodėmė?)
Silpnaprotystę lemia – aplinkos veiksniai, poveikis, genetinis poveikis (vystymosi sutrikimai dar gal net ir negimus).
Intelekto sutrikimai
Visa informacija, kurią intelektas sistemina ir perdirba, skirstoma į grupes:
Kokybės suvokimas (koks?) formuojasi lyginant daiktų išorę ir savybes. A lygio žmonėms daiktai apibūdinami pagal tai ką su jais galima daryti. Daiktai skirstomi į valgomus ir nevalgomus. B – jau sugeba suvokti simbolius, daiktas atvaizduotas paveikslėlyje skiriamas nuo veiksmo, kuris atliekamas su tuo daiktu. Apribotas veiklos pasirinkimas. C – gali padaryti išvadas. Mintys gali atstoti jausmus. Supranta, kad egzistuoja tai, ko jis dar nėra matęs. Jam sunku suvokti abstrakčius dalykus.
Kiekybės suvokimas (kiek?) formuojamas skaičių suvokimas. A – labai neaiškus, vertinama tik „daug“ ar „mažai“. Suvokia pagal tai kiek sunku paėmus į rankas. B – daiktų kiekis nustatomas juos lyginant vienus su kitais. Gali suvokti 1, 2, 3, bet sunku atsakyti „kiek“. Jiems sunku su pinigais, skaityti nemoka, gali atpažinti pavadinimą, užrašą, bet jo perskaityti – ne. C – supranta skaičių seką, gali pridėti, atimti, kartais net dauginti ar dalinti. Gali suprasti pinigus, jų vertę, gali apsipirkti, sunku skaičiuoti mintinai (greitai).
Priežasties suvokimas (kodėl?). Gebėjimas jungti atskirus įvykius, išskirti tuos įvykius, kurie davė rezultatą: 1. sugebėjimas organizuoti veiksmus „jeigu taip“ principu. 2. veiksmai ir įvykiai organizuojami tokiu būdu, kad būtų galima atsakyti į klausimą „kodėl?“. A – jie negalvoja kodėl? kaip? B – gali suprasti, kad žodžiai ir paveikslai reiškia kažką tikro, atmintis pradeda atsiminti ką jau jie yra patyrę ir gali prisiminti kokie veiksmai praeityje davė kokius rezultatus. Jie dažnai klausia „kodėl?“. C – gali mintyse įsivaizduoti įvairius veiksmus, sunku įsivaizduoti veiksmus, kurie duoda tą patį rezultatą.
Erdvės suvokimas (kur?). Krypties jausmas, bei sugebėjimas įvertinti, atskirti įvairias formas. Įvairios grupės ir daiktai lyginami vieni su kitais. A lygio žmonės erdvės suvokimas priklauso nuo kito žmogaus prisilietimų. B – jau vystosi atmintis (truputį), jis gali išmokti nueiti į parduotuvę ar kur nors netoli namų. C – jie gali erdvę suvokti nusakant kryptį ar atstumą. Jie supranta, kad yra tokios vietos, kur jie dar nėra buvę.
Laiko suvokimas (kada?) formuojasi pagal įvykusius veiksmus ir kiek laiko jie truko. A lygio žmonės laiką suvokia pagal fizinius ritmus: alkio jausmą lydi pasisotinimas. B – sugeba suvokti ateities ir praeities vaizdus. Visi įvykiai suvokiami ir sisteminami kaip patirtų įvykių pagrindu. Laikrodžio nepažįsta. C – su objektyviais matavimo vienetais galima nusakyti laiką. Gali atpažinti laiką laikrodyje.
Kalbant, apie nutrauktą intelekto raidą, žinotina, kad visi vaikai ir jaunuoliai pereina įvairias raidos stadijas ta pačia eile, bet stadijų trukmė gali būti skirtinga. Kai kurie iš jų niekada nepasiekia baigiamosios raidos stadijos – jie visą gyvenimą lieka žemesniame lygyje. Jie tepasiekia vadinamąsias „individualiąsias lubas“. Jei tos „lubos“ žemos, tai jie laikomi sutrikusio intelekto asmenimis – silpnapročiais.
Autizmas
Autizmas – mąstymas visiškai priklauso nuo aktualių individo poreikių, psichinių būsenų, praradimas realaus ryšio su tikrove, patologinis uždarumas, noro bendrauti nykimas, ryšių su artimaisiais ir aplinka silpnėjimas. Autizmas gali būti priskiriamas emocijų ir elgesio sutrikimas.
*Vaikai autistai sunkiai bendrauja su kitais vaikais, *Mažai kalba arba visai nekalba, *Stereotipiškai kartoja tą patį veiksmą, *Bijo permainų, *Kai kurie autistai žmones supranta, kaip daiktus, *Kai kurie yra normalaus intelekto.
Autizmo priežastys: *psichologinės (kalti šalti tėvai), *biologinės (biocheminiai nenormalumai), *organinės – neorganinės (įvairūs smegenų sutrikimai), *genetinės (paveldimos ligos).
Simptomai: I – socialinės sąveikos trūkumas, II – komunikacijos ir vaizduotės sutrikimai, III – riboti interesai ir aktyvumas.
Kiti simptomai: nebendrauja, ypatingas vienišumas, didelis noras išsaugoti monotoniškumą, puiki atmintis, uždelsta echolalija (daug kartų kartoja vieną išgirstą žodį, vietoj „aš“ naudoja „tu“ ir atvirkščiai), padidintas reagavimas į dirgiklius, ribota vaikų veikla, geras pažinimo proceso potencialas, mokymosi sunkumai, motorikos (smulkiosios) sutrikimai, nevikrumas, lingavimas, beldimas pirštais.
Autistams svarbu, kad būtų atskirai vienas, aplinka turi nesikeisti. Bendraujant su tokiais vaikais reikia kalbėti nedaug, trumpais liepiamaisiais sakiniais, kad nebūtų barimo. Aplinka turi būti ne tik vizuali, bet ir žodžiu nupasakojama. Vizualinės komunikacijos dalykai turi nesikeisti. Reikia leisti pasireikšti. Riboti kalbą. Multimodalinė komunikacija – vaizdų, žodžių, gestų derinimas. Keisti veido išraišką. Kalba skatinti teigiamas emocijas.
Reabilitacijos požiūriu reikšmingos sergančių vaikų grupės:
1. Neprigirdintys,
2. Su judesio funkcijos sutrikimais,
3. Regos sutrikimais,
4. intelekto sutrikimais,
5. Socialiai apleisti vaikai – ne tik asocialūs, bet ir tie, kuriems ribojamas bendravimas (atskiras kambarys) – sutrinka motorinis vystymasis – nėra aplinkos dirgiklių.
Vaikų neįgalumas
Įgimtos ligos
Praeinančios laikinos – įgimta polioneropatija.
Statinės neprogresuojančios – cerebrinis paralyžius, nugaros smegenų išvaržos, galūnių defektai, protinis atsilikimas.
Progresuojančios – raumenų distrofija, stuburo raumenų atrofija.
Įgytos
Praeinančios, laikinos – gimdymo trauma, peties rezginio uždegimas.
Statinės neprogresuojančios – stuburo smegenų pažeidimai, galvos smegenų pažeidimai, galūnių amputacija, poliomielitas.
Progresuojančios – jaunatvinis reumatoidinis artritas, kologeninės vaskulinės ligos (bei lemia genetinis faktorius).
Vaikų reabilitacijos problemos
1. Slauga. Ji turi būti didesnė nei suaugusiam žmogui.
2. Šlapimo nelaikymas – gali būti ir fiziologinis iki 18 mėn. dieną, po to gali būti problema. Naktį gali nelaikyti iki 3m, o vienkartiniai gali būti ir iki 5m.
3. Gastroefazogialinis refliuksas – sąlygoja permaitinimas arba jei skubama valgyt, didesni kąsniai, pririjama ir oro, tuo oras stumia maistą į viršų. Apsisaugojimas – vertikalizacija.
4. Odos priežiūra – oda pažeidžiama greičiau, tad turi būti intensyvesnė priežiūra, tačiau oda daug greičiau atsistato, nei suaugusiam žmogui.
5. Spąstiškumas – labiau išreikštas nei suaugusio žmogaus, žymiai greičiau gali išsivystyti kontraktūros, nes sutrikdomas galūnės augimas.
6. Kontraktūros – žymiai pavojingiau nei suaugusio žmogaus, nes sutrikdomas galūnės augimas.
7. Liemens šlaunų vystymasis – raumenys apsprendžia žmogaus laikyseną, tuo jas ne lavinant po metų turėsime labai ryškius laikysenos sutrikimus, tuo vystysis kiti ortopediniai sutrikimai (skoliozė).
8. Komunikacijos ugdymas – kad vaikas būtų visavertė bendraujanti asmenybė.
9. Mobilumas – būtina apriboti judesius tik tam tikrom ligom, tad turi būti užtikrintas mobilumas.
10. Savęs priežiūros ugdymas.
11. Socialinių įgūdžių ugdymas.
12. Nepriklausomybės ugdymas.
1 – 7 – yra ir suaugusių reabilitacijos problemos, 7 – 12 – vaikų reabilitacijos problemos.
Vaikų reabilitacijos ypatumai
– reikia padėti augti ir bręsti.
– ypač veikia aplinka, todėl vaikui reikia sudaryti gydomąją, ramią aplinką (saugiausia namuose, tad reikia maksimaliai pritaikyti palatą).
– reabilituojant vaikus, skirtingai nuo suaugusiųjų, reikia išmokyti ne prapastų įgūdžių, bet suformuoti motorinis ir socialinius įgūdžius, esant apsunkintom sąlygom.
– būtina taikyti įprastas mokymo, augimo ir vystymo priemones. Ypač svarbu vertinti ir formuoti emocijas, reakcijas (kad vaikas atlaikytų žiaurius gyvenimo smūgius).
– pagrindinis vaidmuo tenka tėvam ir jų mokymui – turi būti motyvacija tėvam, jų atsakomybė už vaiko reabilitacijos efektyvumą.
Svarbiausias visų mūsų tikslas – išreikalauti, kad nesveiki vaikai galėtų gyventi tokį pat gyvenimą kaip ir sveikieji.
Nesveikiems vaikams pirmiausia reikia viso to, ką gauna visi kiti vaikai: *individualios meilės ir bendravimo, *aplinkinių paskatinimo, džiaugsmo, *galimybių žaisti ir turėti daug žaislų, atitinkančių jų išsivystymo lygį, *turėti žmogų, kuris tiki vaiku, jį pamoko, jam parodo.
Būtina, kad kiekvienas vaikas žinotų savo kaip žmogaus vertę arba ši vertė būtų užtikrinta jį supančios aplinkos. Žmogaus vertė reiškia: turėti savo rankšluostį ir muilą, turėti galimybę pasirinkti drabužius, turėti galimybę atsigerti neprašant leidimo, turėti keletą stalčių savo daiktams, turėti galimybę sėdėti ir valgyti su tuo, su kuo jis nori, turėti galimybę pavalgius atsikelti nuo stalo, turėti draugą, su kuriuo galėtų žaisti ir apie viską pakalbėti, turėti galimybę susitvarkyti savo kambarį, kaip jam patinka, jausti vyresniųjų pasitikėjimą ir šilumą, būti įvertintam, kaip asmenybė, būti įvertintam už tai, ką darai ir ką moki.
VAIKŲ KINEZITERAPIJOS ASPEKTAI
Pratimai turi eiti nuo lengvo iki sunkesnio, nuo žinomo prie nežinomo, nuo įprasto prie neįprasto. Pratimas turi būti labai nuoseklus, aiškiai nupasakojamas, įvykdomas. Neturi būti per didelė, per sunki užduotis, kad kelis kartus nepasisekus jam nepraeitų noras atlikti užduotis.
Vaikų kineziterapeuto tikslas – išprovokuoti judesius žaidimo metu. svarbu, kad užduotys, žaidimas keistųsi, nes vaikui gali atsibosti. jeigu vaikui nepavyksta atlikti užduoties, jam reikia logiškai paaiškinti, kaip jis kitaip galėjo atlikinėti užduotį, kad būtų ją teisingai atlikęs.
Vaikas pats sau susigalvojęs užduotį, ją lengviau atlieka. Kineziterapeutas gali pasunkinti (nepastebimai vaikui) užduotis. Prieš užsiėmimą vaikui reikia paaiškinti, kas bus daroma, ką darys kineziterapeutas, ką darys pats vaikas, ko tuo siekiama. Svarbiausia, kad vaikas suprastų ko jūs iš jo norite tą dieną. Gali tekti vaikui pasufleruoti, ką daryti. Papasakojus rezultatus vaikui galima tikėtis, kad jis darys užduotį su didesniu entuziazmu. Su tais vaikais, kurių intelektas žemesnis nei turėtų būti, tada kineziterapeutas ne tik lavina jėgą, ištvermę…, bet ir mąstymą, logiką…
Viena iš lavinimo taktikų yra dėmesio blaškymas. Dirbant su vaiku, reikia jį įvertinti labai individualiai. Atlikus kelis kartus teisingai užduotį, galima tą užduotį pasunkinti. Per poilsio pertraukėles vaikui turi būti paaiškinta kaip ta užduotis turėjo būti atliekama teisingai, kad jis galėtų tai įsivaizduoti (lavinti mąstymą). Užsiėmimai su vaikais yra koncentruoti (jungtiniai) ir išskaidyti (poilsis yra ilgesnis nei užsiėmimas – vieną kartą per dieną). Paprasti pratimai yra palaipsniui didinami, kad vaikas galėtų nuvargti, kad vaikas turėtų didinti pastangas. Vaikas turi būti pailsėjęs, nenuvargęs, nes norimo rezultato nebus įmanoma pasiekti.
