You are currently browsing the Vidaus ligos category
Sergant kepenų ir tulžies latakų ligomis fiziniai pratimai didina tulžies pūslės ir tulžies latakų tonusą, keičia intraabdominalinį spaudimą, „masažuoja“ pilvo ertmės organus, greitina tulžies nutekėjimas, gerina kraujotaką. Pratimų padėtis – gulint ant kairio šono ir nugaros.
Rekomenduojami pratimai liemeniui, pilvo presui: įvairūs ėjimo būdai. Kvėpavimo pratimai, kurių metu diafragma judesiu veikia kepenis, tuo stimuliuoja kepenų kraujotaką ir tulžies išsiskyrimą.
(Pažeidžiamos kepenų ląstelės, atsiranda geltligė).
Kineziterapija pradedama poūmėje stadijoje, esant lovos režimams. Pratimai pradedami ant šono, gulint nugaros, sėdint. Pratimai visiems galūnių sąnariams, liemens raumenims. Tempas lėtas, fiziniai pratimai derinami su dinaminiais ir statiniais pratimais.
Kineziterapija pradedama praėjus priepuoliams ir neesant intoksikacijoms. Sufebrili temperatūra ir nedidelis skausmas dešiniame šone nėra kontraindikuotini. Esant lovos režimui, pratimų pradinė padėtis – gulint ant nugaros, dešinio šono, sėdint.
Kineziterapijos metodikos tos pačios kaip ir skrandžio ir dvylikapirštės opos metodikos.
Esant palatos ir laisvam režimui specialūs pratimai skirti kepenų trofikai ir tulžies išsiskyrimui gerinti. Liemens lenkimas, sukimas – pilvo preso raumenims lavinti.. metodika ta pati kaip prie lėtinio cholecistito.
Kineziterapijos tikslai – gerinti tulžies latakų ir pūslės motoriką, gerint sutrikusią virškinimo trakto veiklą, gerinti medžiagų apykaitą ir mažinti stazę tulžies pūslėje.
Pratimų pradinė padėtis įvairi. Taikomi pratimai pilvo preso raumenims lavinti. Rekomenduojamas ėjimas, aukštai keliant kelius, įtūpstai, diafragminio kvėpavimo pratimai, kurių metu akcentuojamas aktyvus iškvėpimas. (Kepenų kraujotaka aktyvėja, kvėpavimo pratimai atliekant kai gulima ant dešinio šono).
Nerekomenduojami staigūs judesiai, trinktelėjimai, sutrikimai.
(T.y. medžiagų apykaitos sutrikimas)
Kineziterapijos tikslai – gerinti tulžies nutekėjimą.
Kineziterapija pradedama po ūmaus periodo. Pradinė padėtis – gulint, sėdint. Taikomi mažo intensyvumo kvėpavimo pratimai, pratimai įvairioms raumenų grupėms lavinti.
Netaikomi pratimai didinantys intraabdominalinį slėgį.
Esant laisvam režimui rekomenduojama atlikti lenkimosi pratimus, sukti liemenį, kvėpavimo bei atsipalaidavimo pratimus.
Darant šiuos pratimus didėja tulžies pūslės tonusas, o tuo geriau nuteka tulžis. Kad geriau nutekėtų tulžis taikomi pratimai gulint ant nugaros ir kairio šono, diafragminiai kvėpavimo pratimai ant dešinio šono.
Vidurių užkietėjimas, hemorojus, pilvo ertmės organų nusileidimas.
Kontraindikacijos: proceso paūmėjimas, opinis kolitas su kraujavimu, ūminiai procesai.
Esant spazminiams reiškiniams svarbu pasirinkti padėtį, kad atsipalaiduotų priekinė pilvo sienelė (gulint ant nugaros sulenktom kojom). Pratimų padėtis – stovint, gulint, sėdint.
Naudingi kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimai. Netaikomi pilvo presui, ypač su jėgos elementais (gulint minamas dviratis).
Esant sumažėjusiam žarnyno tonusui akcentuojami specialūs pratimai pilvo presui, kurie derinami su giliu kvėpavimu, diafragma ir pilvo įtraukiami pratimai iškvepiant. Pratimų pradinė padėtis įvairi, bet turi būti dažnai keičiama, tempas energingas (bėgimas, šuoliukai, vandens procedūros, dušas, maudymasis).
(Obsitacija)
padidėjus pilvo preso raumenų jėgai ir ištvermei pagerėja ir žarnyno motorika. Nesituštinus daugiau 4 dienų, aktyvi kineziterapija netaikoma, naudojamas tik savimasažas. Esant žarnyno spazmams atliekami vidutinio intensyvumo bendrieji pratimai sėdint, stovint, gulint, iš specialiųjų pratimų taikomi atsipalaidavimo ir kvėpavimo pratimai, netaikomi pilvo presą įtempiantys ir įsirėžimai.
(Haemorroides)
Kineziterapijos tikslai – sumažinti spaudimą ir stazę mažojo dubens organų venose (gerint kraujotaką). Hemorojui paūmėjus tinka kvėpavimo pratimai, kurie mažina kraujo srovę mažojo dubens organų praėjus ūmiai hemorojaus eigai, skiriami pratimai horizontalioje padėtyje ar su pakeltu dubeniu (kuris gali būti pakeliamas pagalve).
Dažniausiai serga išsekę žmonės ir daug kartų gimdančios moterys.
Pratimų pradinė padėtis gulint ant nugaros su pakeltu kojūgaliu, sėdint, stovint, keturpėsčia. Specialieji pratimai skirti pilvo perso ir dubens dugno raumenims stiprinti (kojų skėtimo, glaudimo, šlaunų sukimo, užpakalio įtraukimo, ėjimo kryžmeniniu būdu). Iš gulimos padėties į sėdimą reikia pereiti atsargiai, remiantis rankomis.
Kantranindikuotini pratimai tempiantys pilvo ertmės organus žemyn (šuoliukai, staigūs nusilenkimai liemeniu, įtampos). Pratimai daromi kartojant 15 – 20 kartų ir kelis kartus dienoje. Po mankštos rekomenduojama pagulėti pilvo savimasažas.
Kineziterapija labiausiai indikuotina pradinėse stadijose. Vėliau jos efektyvumas mažėja, tačiau kontraindikuotinas kai yra kraujavimas. Fiziniai pratimai neturi sukelti skausmo.
Gulimo režimo metu rankoms skirti pratimai daromi gulint ant nugaros ir sėdint didesne amplitude. Kojoms ir liemeniui – nedidele amplitude ir taikoma kaitaliojant su kvėpavimo pratimais. Sulenkti kojas per klubo ir kelio sąnarius galima tik neatitraukti kojas nuo patalo. Pratimai mažoms ir vidutinėms raumenų grupėms, tempas lėtas, intensyvumas mažas, trukmė 8 – 10min. Netaikomi pilvo preso raumenims lavinti.
Palaipsniui fizinis krūvis didinamas. Palatos režime pradinė padėtis – gulint ant nugaros, šono, sėdint, keturpėsčia. Tinka dinaminiai kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimai. Netaikomi pratimai, kurių metu reikia rankas kelti aukščiau pečių, lenkti visą liemenį, daryti posūkius ar lenktis į šalis. Kadangi juos darant didesnis slėgis tenka pilvo ertmei. Trukmė iki 20min.
Laisvo režimo metu pamažu įtraukiami pratimui pilvo preso raumenims lavinti, bei pratimai su įrankiais ir svoriais iki 2kg. Tinka dozuotas ėjimas, irklavimas, slidinėjimas, judrūs žaidimai.
Pratimų tikslas – išvengti sąaugų. Sąaugom šalinti kineziterapija atliekama 30 – 40min., po purvo aplikacijų.
Reikėtų pradėti nurimus skrandžio dirginimo reiškiniams (skausmas, vėmimas, pykinimas).
Pirmomis dienomis neskiriami pratimai pilvo presui. Gydomosios mankštos metodikos priklauso nuo sekrecijos funkcijos pobūdžio.
Sergantiems gastritais su sekrecijos nepakankamumu fiziniai pratimai turi būti saikingi. Taikomos visos pradinės padėtys, skiriami bendri lavinantys ir specialieji pratimai visiems raumenims, esantiems aplink pilvo ertmę.
Kvėpavimo pratimai – akcentuojamas diafragminis kvėpavimas.
Plačiai taikomi vidutinio intensyvumo, bendro fizinio lavinimo pratimai, kaip ėjimas, ramus bėgimas, pratimai su nedideliais svoriais. Pratimai be įrankių. Procedūros trukmė 25 – 30min., rekomenduojama užsiėmimą atlikti 20 – 40min. prieš geriant mineralinį vandenį.
Esant normaliam ar padidėjusiam sekrecijos rūgštingumui, pirmoje gydymo kurso pusėje yra tikslinga stiprinti visą organizmą ir sumažinti padidėjusį vegetacinį reaktyvumą. Fizinius pratimus atlikti ramiu tempu, ritmiškai, krūvis pilvo preso raumenims turi būti mažesnis. Taikyti atsipalaidavimo pratimus. (esant dideliam rūgštingumui – didelis fizinis krūvis ir atvirkščiai).
Nerekomenduotina labai intensyvint užsiėmimą, nes per didelis krūvis gali sukelti dispersinius sutrikimus (visos peristaltikos).
Antroje gydymo pusėje (10 – 15 dienomis) yra skiriamas didesnis fizinis krūvis, bet pilvo presui yra ribojama. Palaipsniui skiriami sudėtingesni pratimai, judrieji žaidimai. Kineziterapijos pratimai atliekami po mineralinio vandens gėrimo ir pietų. Rekomenduojamas paviršinis pilvo masažas.
Kineziterapijos ypatumai
Tarp vidaus organų ligų virškinimo trakto ligos dažniausios. Būna lėtinės, kartais kartojasi. Dėl to pablogėja visų organizmo funkcinių sistemų būklė. Sutrinka medžiagų apykaita, sumažėja darbingumas. Daugelis ligų neturi vienos priežasties, ligą lemia sutrikę virškinimo organų funkciniai patogeneziniai ryšiai, bei reguliaciniai mechanizmai, palaikantys virškinimo darną (kramtymas, rijimas, virškinimas). Rizikos veiksniai skatinantys šių ligų atsiradimą: alkoholio vartojimas, nereguliari nesuderinta mityba, nesveiki dantys ir kita. Visus šiuos veiksnius reikia įvertinti sudarant individualų sergančiųjų virškinimo ligų reabilitacijos planą.
Indikacijos kineziterapijai:
1. Lėtinės uždegiminės skrandžio ligos (gastritas, gastroduadenitas).
2. Lėtinės uždegiminės žarnų ligos.
3. Remisijos fazės skrandžio ir dvylikapirštės žarnų opos.
4. Žarnų motorikos sutrikimai.
5. Hepatobiliarinės sistemos ligos (tulžies pūslės akmenligė, hepatitai).
6. Pilvo ertmės uždarų procesų liekamieji reiškiniai (pooperacinės sąaugos pilvo ertmėje).
7. Nusileidę vidaus organai.
8. Priešduadeninis zondavimas.
Kontraindikacijos:
*Skrandžio žarnyno dirginimo reiškiniai (skausmas, pykinimas, viduriavimas, aukšta temperatūra).
*Esant kraujavimui.
Pagrindiniai kineziterapijos uždaviniai
1. Teigiamai veikti psichoemocinę ligonio būklę;
2. Gerinti kvėpavimo funkciją.
3. Stiprinti visą organizmą (dirbant raumenims suaktyvėja vainikinių kraujagyslių veikla, sustiprėja audinių kraujotaka, audiniai ir organai tampa jautresni hormonams).
4. Stimuliuoti virškinamojo trakto funkciją.
5. Aktyvinti kraujo apytaką pilvo ertmėje ir mažinti dubenyje (gerėjant kraujotakai mažėja stazinių reiškinių, intensyvėja patologiškai pažeistų audinių kraujotaka).
6. veikti neurohumoralinę virškinimo trakto reakciją (darant fizinius pratimus sunormalėja galvos smegenų judamųjų centrų jaudinimas ir slopinimas)
Taikant kineziterapiją pagerėja pažeista virškinimo trakto funkcija. Fiziniai pratimai kelia organizmo tonusą. Aktyvina jo apsaugines jėgas, stiprina organizmo atsako vegetacinės nervų sistemos funkcijos pusiausvyrą. Intensyvus fizinis krūvis slopina skrandžio sekrecijos nervinę fazę, o saikingas įprastas darbas (ėjimas) stimuliuoja sekreciją.
Ne didelis krūvis stiprina skrandžio peristaltiką. Didelis – slopina. Nesunkūs fiziniai pratimai, jų derinimas su giliu kvėpavimu aktyvina žarnyno motoriką, o pratimai sus dideliu jėgų įtempimu ir intraabdominalinio spaudimo padidėjimu žarnyno motoriką slopina. Nesunkūs fiziniai pratimai rtlikti tuoj po valgio stimuliuoja virškinimą.
Bendro fizinio lavinimo pratimai
Yra skirti skirtingoms raumenų grupėms lavinti, didina CNS tonusą, tuo gerėja galvos smegenų kraujotaka ir galvos smegenų žievės poveikis požievio centrams. Tuo gerėja virškinimo organų vegetacinė reguliacija. Teigiamai veikiama CNS kuomet pratimai daromi emocingai, todėl turi būti pratimai paįvairinami žaidimais, įdomiais judesiais, koordinacijos pratimais, pratimais su įrankiais.
Specialieji pratimai
Skirti raumenims, esantiems aplink pilvo ertmę lavinti. Šie pratimai virškinamąjį traktą veikia įvairiai: taikant šiuos pratimus gerėja virškinamo trakto peristaltika, trofika ir skrandžio sekrecijos funkcija. Geriau nuteka tulžis. Gerėjant skrandžio ir žarnų sienelės mitybai, greičiau gyja opos ir įtrūkimai. Greičiau rimsta uždegimai, didėja atsparumas infekcijai. Parenkant pratimus svarbu atsižvelgti į ligos eigą. Apyūmiu laikotarpiu kontraindikuotini pratimai didinantys slėgį pilvo ertmėje, t.y. kurie į darbą įtraukia pilvo presą ir diafragmą, netaikomi ir liemens lenkimo pratimai.
Atsipalaidavimo pratimai
Atsipalaidavimo pratimai mažina CNS tonusą, spartina audinių atsistatymo procesus, ypač po raumenų įtampos. Taikant juos atsipalaiduoja (refleksiškai) vidaus organų lygiųjų raumenų tonusas. Ypatingai jie indikuotini norint sumažinti padidėjusį skrandžio ir žarnyno raumenų tonusą, pašalinti skrandžio ir prievarčio skausmus.
Kvėpavimo pratimai
Kvėpavimas turi tiesioginę įtaką virškinamąjį traktą. Kvėpavimo pratimai, ypatingai diafragminiai, ritmiškai keisdami slėgį jėgų pilvo ertmėje masažuoja skrandį, žarnyną, kepenis, jie teigiamai veikia ir kraujotaką pilvo ertmėje, tuo greitėja veninio kraujo nutekėjimas, mažėja stazinių reiškinių virškinamajame trakte.
Sergant virškinamojo trakto ligomis fizinių pratimų padėtys:
Gulint, sėdint, stovint, keturpėsčia.
Paūmėjus ligai pratimų padėtis – gulint, tuomet yra tausojamas ligonis, nes vidaus organų poslinkiai yra riboti, geriau atpalaidavimo pratimai, mažėja raumenų tonusas.
Pratimų padėtis – keturpėsčia. Taikoma kojoms lavinti, kai reikia riboti poveikį pilvo raumenims ir kuomet reikia keisti skrandžio ir žarnyno kilpų padėtis.
Pratimų padėtis sėdint. Nepatogi padėtis yra specialiesiems pratimams ir yra taikoma, kai yra paskirtas lovos arba palatos režimas.
Stovint daromi fiziniai pratimai kuomet norima paveikti virškinamąjį traktą ir visą ligonio organizmą.
Judesių tempas ir ritmas priklauso nuo ligos stadijos. Praėjus ūmiam laikotarpiui rekomenduojamas lėtas tempas ir monotoniškas judesių ritmas. Remisijos laikotarpiu fizinius pratimus gerai daryti vidutiniu kampu ir keičiant ritmą.
Svarbiausios virškinamo trakto ligos: gastritas, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė.
Kepenų ir tulžies latakų struktūra bei funkcija yra glaudžiai susijusi su kepenų veikla – virškinamieji procesai aktyviai dalyvauja kepenims produkuojant tulžį, sutrikus jos gamybai, neišvis sutrinka virškinimas.
Svarbiausios kepenų ligos: hepatitai, kepenų cirozė, tulžies akmenligė, cholecistitas.
Simptomai: *pažeisto sąnario deformacija; *nestabilumas; *sąnarį fiksuojančių raumenų silpnumas; *ribota f-ja; *maža judesių amplitudė; *skausmas.
Dažniausiai osteoartrito pažeidžiami sąnariai: *DIP (Heberdeno mazgeliai); *PIP (Bušaro mazgeliai); *kelių (gonartrozė – skausmas vidinėje kelio pusėje); *klubų sąnariai (koksartrozė – skausmas klubo viduje, skauda rectus femoris, gluteus medius ir maximus).
Gydymas: *konservatyvus (vaistai); *sąnarių apkrovos mažinimas; *reabilitacija (KT, FT, psichologinė pagalba).
KT tikslai: *mažinti skausmą (atpalaiduojant raumenis ir kontroliuojant laikyseną); *gerinti pažeistų sąnarių kraujotaką; *stiprinti pažeistus sąnarius fiksuojančius raumenis ir raiščius; *padėti ligoniui išlaikyti f-nį aktyvumą ir darbingumą.
Osteoartritui būdinga, kad pažeistų sąnarių skausmas gali būti sukeliamas tiek aktyvaus, tiek pasyvaus judesio metu. Taip pat atliekant judesį gali būti jaučiama krepitacija, ypatingai kelio sąnariuose, dažnai stebima kelio sąnarius fiksuojančių raumenų atrofija, raumenų įtempimas. Taip pat mažėja judesių amplitudė. Sumažėja atitraukimas, pritraukimas, išorinė rotacija – koksartrozės atveju. Gonartrozės atveju mažėja kelio sąnarių tiesimas.
Rekomenduojami pratimai: izometriniai; dinaminiai, atsipalaidavimo, aerobiniai (plaukimas, ėjimas vandenyje, vaikščiojimas, važiavimas dviračiu nedideliu pasipriešinimu) pratimai.
Esant gonartrozei rekomenduojami pratimai stiprinantys keturgalvį šlaunies raumenį, koksartrozei – šlaunies tiesėjus ir atitraukėjus.
KT programos intensyvumas turi būti didinamas palaipsniui, nes per greitai perėjus prie intensyvesnės programos gali sustiprėti ligos simptomai. Vengti didelio sąnarių apkrovimo, ilgalaikio klūpėjimo, stovėjimo.
Metodai svorio apkrovos mažinimui: naudoti lazdą ar vaikštynę; protingas poilsis, bet neužsitęsusi mobilizacija; svorio mažinimas; įtvarai, ortopedinė avalynė.
Rekomenduojama: šalčio ir šilumos aplikacijos (ūminio proceso metu skiriamas šaltis, lėtiniui – šiluma. Smulkiesiems sąnariams taikomos paviršinės šiluminės procedūros (parafinas…), stambiesiems – giluminės (ultragarsas…).
Apžiūrimas ligonio stuburas kaip visuma, o jau po to segmentais. Žiūrimi linkiai, simetriškumas, paravertebraliniai raumenys, ar nėra spazmų, stuburo paslankumas.
Vertinimas: *stuburo paslankumas vertinamas inkliniometru (galima matuoti ir centimetrine juostele); *Šobero testas (juosmeninės stuburo srities paslankumas – nuo klubakaulio keterų išvedama link stuburo linija, pažymima, ir tada 10cm į viršų. Tada reikia lenktis ir vėl matuojama ir jei atstumas padidėja 5 cm – normalus paslankumas, o jei <4cm – paslankumas sumažėjęs; *C7-S1 – 10cm norma; *krūtinės ląstos ekskursija; *gali būti matuojamas ūgis.
Diagnostika: *apatinės stuburo dalies skausmas (ilgiau nei 3 mėnesius); *riboti apatinės stuburo dalies judesiai; *stuburo krūtininės dalies skausmai; *riboti krūtinės ląstos judesiai kvėpuojant; *riboti kaklinės stuburo dalies judesiai.
AS būdingas sakroileitas. Tiksliai diagnozei nustatyti reikia 4 teigiamų klinikinių arba teigiamo rentgenologinio vaizdo ir nors 1 klinikinio kriterijaus. AS metu sinovitas apima kryžmens-dubens sąnarį, tarpslankstelinius, tarpšonkaulinius sąnarius, išilginius stuburo raiščius ir skersines krūtinės slankstelių ataugas. Visa tai sąlygoja paslankumo sumažėjimą.
KT tikslai: 1.stiprinti nugaros ir pečių raumenis; 2.gerinti pečių ir klubų sąnarių paslankumą; 3.gerinti pažeistų segmentų paslankumą; 4.stiprinti diafragminį ir krūtininį kvėpavimą; 5.ištempti sutrumpėjusius raumenis.
Rekomenduojami pratimai ištempiantys krūtinės ląstos raumenis, stiprinantys nugaros raumenis tiesėjus, judesių amplitudę didinantys pratimai, gilaus kvėpavimo pratimai, atsipalaidavimo pratimai, laikysenos koregavimas. Turėtų būti taikomi ir aerobiniai pratimai (ėjimas slenkančiu takeliu, važiavimas dviračiu ir pan.). Pradinei ligos stadijai tinka plaukimas (temperatūra 27-300C).
Siekiant užkirsti kelią ligos progresavimui bei šiai ligai būdingą laikysenos atsiradimą, rekomenduojama vengti ilgos statinės būklės, nekilnoti sunkių svorių, mankštintis sitemingai kasdien ir kontroliuojant savo laikyseną.
Nerekomenduojama: bėgioti, šokinėti, daryti staigius spyruokliuojančius judesius. Saugant stuburą nuo kifozės turi gulėti ant kieto pagrindo ir be pagalvės. Jei liga toli pažengus naudojamos specialios pagalvės palaikančios kaklo ekstenzijos padėtį.
Anksčiausiai objektyvūs pokyčiai atsiranda PIP ir MCP sąnariuose. Atsiranda simetrinis tinimas. Palaipsniui PIP sąnariai sustorėja dėl sinovijos ir minkštųjų audinių proliferacija. Sąnariai darosi šeivos formos ir verpsto formos. Susilpnėja plaštakos raumenų jėga, palaipsniui pradeda atrofuotis plaštakos nugariniai tarpkauliniai raumenys. Vėliau pradeda deformuotis MCP sąnariai ir vystosi 2 procesais: 1.proksimaliniai pirštakauliai krypsta į ulnarinę pusę ir vystosi ulnarinė deviacija; 2.proksimalinių pirštakaulių galvutės panyra po delnakaulių galvutėmis į volarinę pusę (delno pusę) – MCP vakarinė subliuksacija.
Vėliau atsiranda pirštų deformacija vertikalioje plokštumoje: 1.gulbės kaklo deformacija (fiksuota fleksija MCP sąnariuose, hiperekstenzija PIP sąnariuose ir fleksija DIP sąnariuose. Pažeidžia 2-5 pirštus); 2.sagos kilpos deformacija (fleksija PIP sąnariuose, hiperekstenzija DIP sąnariuose). Šių deformacijų korekcijai taikomi žiediniai įtvarai, kurie dedami ant PIP sąnario. Būna dar spragsinčio piršto simptomas, kuris dažniausiai atsiranda dėl pirštų lenkiamųjų raumenų sausgyslių pažeidimo (dėl mazgelių užaugančių ant sausgyslių). Ligonis sulenkęs kumštį ir jį atlenkiant vienas pirštas neišsitiesia, atitiesti gali tik su kitos rankos pagalba ir atlenkiant girdimas spragtelėjimas.
Ligai plintant pažeidžiami ir riešo sąnariai. Sąnarių tinimas palaipsniui pereina į judesių apribojimą, anksčiausiai pakinta riešo tiesimas, plaštakos dislokacija į delno pusę. Ties riešo sąnariais dėl panirimo atsiranda tarsi laiptelis. Sąnarys tampa nestabilus ir labai dažnai sąnario pažeidimas pereina į ankilozę (visišką sąnario nejudrumą).
Pratimų tipai reumatoidinei plaštakai: 1.nugaros tarpkaulinių raumenų tempimas; 2.aktyvūs judesio amplitudę didinantys pratimai riešui, nykščiui ir pirštams; 3.pratimai su lengvu pasipriešinimu silpniems pirštų tiesėjams.
Kontraindikuotini pratimai: kamuoliuko ar kempinės spaudimas, nes jie įtraukia pirštų lenkėjus ir sliekinius raumenis, jau ir taip dominuojančiai plaštakų jėgai sergant RA.
RA aktyvumo laipsniai: I.sąnariai nežymiai patinę, mažai skausmingi, rytinis sustingimas iki 1h, ENG < 30mm/h. II.ryškūs artrito simptomai, rytinis sustingimas kelios valandos, ENG 30-40mm/h. III.nuolatinis sąnarių skausmas, rytinis sąnarių sustingimas iki pietų, ENG 50-60mm/h. KLINIKINĖ REMISIJA (į stacionarą niekas neguldo) – sąnariai nėra skausmingi, nesutinę, nėra bendro silpnumo, karščiavimo, rytinis sąnarių sustingimas gali būti mažesnis netgi už 15 min. ENG normalus (vyrų 2-10mm/h; moterų 2-15mm/h).
Pagrindiniai KT tikslai: *skausmo mažinimas; *raumenų įtampos šalinimas; *sąnarių deformacijos prevencija; *pažeistų sąnarių judesio amplitudės išlaikymas ir gerinimas; *pažeistus sąnarius fiksuojančių raumenų jėgos išlaikymas ir didinimas; *bendros organizmo f-nės būklės gerinimas.
Pratimų tipai sergant RA: *pasyvūs pratimai (palaiko judesio amplitudę); *pusiau aktyvūs ir aktyvūs judesio amplitudę didinantys pratimai (dėl pasikartojančio raumenų susitraukimo ir atsipalaidavimo šie pratimai didina sąnario judrumą, raumenų jėgą ir ištvermę, gerina kraujotaką bei stiprina kremzles); *izometriniai pratimai (padidina raumenų tonusą ir taip padidina raumenų jėgą ir ištvermę); *dinaminiai su pasipriešinimu (įtraukus šiuos pratimus pacientą reikia perspėti kad nebūtų žalojami šie sąnariai); *tempimo pratimai; *atsipalaidavimo pratimai; *sąnarių mobilizacija (dažniausiai naudojama ūmioje stadijoje.Jei sąnariai yra deformuoti ar skausmingi, jei yra sąnario subliuksacija, mobilizacijos netaikomos).
RA stadijos:
Ūmi stadija. Pagrindiniai tikslai: skausmo ir raumenų įtampos mažinimas, judesių amplitudės išlaikymas, neleisti kad išsivystytų kontraktūros. Jeigu uždegimas paūmėja daugelyje sąnarių, skiriamas minimalios trukmės lovos režimas, tačiau bet kokiu atveju yra būtinas izometrinių pratimų taikymas raumenims apie pažeistus sąnarius. Rekomenduojami 3-4 tempimai išlaikant įtempimą 6s, 2s atpalaidavimas. Taip pat siekiant išvengti sąnarių deformacijos, sausgyslių bei sąnarių kontraktūrų, per dieną du kartus atlikti pasyvius judesius ir nuolat keisti galūnių padėtį. Jei yra 1 ar 2 sąnarių ūmus uždegimas, jiems ramybė gali būti suteikiama įtvarais neribojant kitų sąnarių judesių ir kasdieninės veiklos. Rekomenduojama kas 2h gulėti ant pilvo, kad išvengti klubų ir kelių sąnarių fleksinių kontraktūrų. Skausmo, tinimo bei uždegimo mažinimui 2-3k/d maždaug po 10-15min ant pažeistų sąnarių gali būti dedami ledo maišeliai, prieš tai darant reikia įvertinti ligonio jautrumą ledui. Gali būti taikomi atsipalaidavimo pratimai, kad sumažėtų apsauginis raumenų įtempimas. Ūmiu periodu netaikomi tempimo pratimai ir raumenų stiprinimo pratimai, III-IV laipsnio mobilizacijos.
Poūmė stadija. Sumažėjus uždegimo aktyvumui ir aprimus sąnarių skausmams gali būti atliekami aktyvūs ir pusiau aktyvūs pratimai visomis kryptimis. Pradinės padėtys yra parenkamos taip kad būtų kuo mažiau apkraunami pažeisti sąnariai. Atliekami judesiai neturi sukelti stipraus skausmo. Šioje stadijoje KT salėje galima derinti su KT vandenyje (vandens temperatūra 29-330 C).
Lėtinė stadija. Taikomos priemonės išlaikyti normalią ar atstatyti judesių amplitudę ir sustiprinti raumenis apie pažeistą sąnarį. Taikomi pratimai su pasipriešinimu, palaipsniui didinamas apkrovimas sąnariams, tačiau atliekant judesius neturi būti jaučiamas skausmas. Jei skausmas po KT procedūros sustiprėja ir jaučiamas >1h, jei intensyvus ir kitą dieną ir yra stebimas pažeistų sąnarių patinimas, tai yra akivaizdu kad KT programa per daug intensyvi ir kitą dieną reikia ją modifikuoti (keisti intensyvumą, trukmę, kartojimų skaičius, parenkami kitokie pratimai). Didelis dėmesys turi būti skiriamas izometriniams pratimams nes jie efektyviai sustiprina raumenis, paruošia juos dinaminei veiklai, nedidindami apkrovimo sąnariuose. Pratimai su pasipriešinimu netaikomi sąnariams jei jie yra patinę ar yra ryškios deformacijos ar stipriai ribota judesio amplitudė.
Pacientą reikia informuoti, kad sergant RA yra labai svarbu KT suderinti su poilsiu, kas leidžia išlaikyti fizinį pajėgumą nedidinant skausmo ir nuovargio.
Poilsis: gydomasis (ne per ilgai užsitęsęs poilsis, sumažina skausmą, uždegimą, sustiprina vaistų poveikį, gali pristabdyti kremzlės destrukciją); žalingas (psichologiniai padariniai, depresija, nerimas, priklausomybės nuo kitų vystymasis, raumenų atrofija, giliųjų venų trombozė, padidėjusi rizika kontraktūrų formavimuisi).
Rekomendacijos poilsiui: 8-10 miego valandos naktį ir 0,5-1 valanda miego dieną.
Rekomendacijos KT: *jei atliekant daugelį pratimo judesių skauda, pratimą reikia keisti; *visi pratimai turi būti atliekami lėtai, siekiant išgauti kuo tikslesnį judesį; *negali būti spyruokliuojančių judesių; *pacientas turi išmokti pratimus atlikti ritmiškai, kontroliuojant judesių amplitudę; *sunkumas, serijų skaičius, dažnumas keičiamas individualiai pagal kiekvieno paciento poreikius; *svarbu vengti judesių, kurie sukelia stiprią sąnarinių paviršių trintį (bėgiojimas, sunkumų nešiojimas); *vengti stovimo darbo; *vengti kilnoti, nešioti sunkius daiktus (ypatingai jei yra pažeisti riešo sąnariai, bet jei yra būtinybė, tai reikia fiksuoti riešo sąnarius įtvaru ar elastiniu bintu, kad jie būtų nukrauti); *stebėti laikyseną.
KT tiesiogiai neveikia patologinio proceso, bet gali padėti išsaugoti, sustabdyti bei koreguoti sąnarių pažeidimus.
Žmonių, sergančių judėjimo organų sistemos ligomis, įvertinimas:
Apklausa: SKAUSMAS (lokalizacija, intensyvumas, eiga). Sergant judėjimo organų sistemos ligomis yra būdingi, kaulų, raumenų, sąnarių skausmai. Kaulų skausmams būdinga: skausmas lokalizuotas, mažai iradijuojantis, skausmas stiprėja nuo spaudimo į skaudamą vietą ir intensyvėja. Raumenų skausmai lokalizuojasi tam tikro raumens ar raumenų grupės vietoje ir sustiprėja spaudžiant ar įtempiant arba judinant pažeistus raumenis. Raumenų skausmas apibūdinamas kaip spazminis arba trūkčiojantis skausmas. Sąnarių skausmams yra būdingas įvairus intensyvumas. Skausmas sustiprėja judinant sąnarį, lokalizuojasi sąnario srityje. Sąnarių skausmai yra būdingi sergant osteoartroze, reumatoidiniu artritu. Jei yra gilus skausmas ir negalima nusakyti tikslios vietos – tai yra sąnarių skausmas, priešingu atveju – gali būti minkštųjų audinių skausmas. Skausmo intensyvumą sunku nustatyti dėl skirtingo pacientų skausmo slenksčio. Skausmo eiga įskaitant jo pradžią (staigi ar užmaskuota) (RA atveju skausmo pradžia yra užmaskuota). Sergant tokiomis ligomis kaip pvz. podagra, skausmas gali būti staigus. Skausmo pradžią, trukmę ir progresavimą taip pat svarbu nustatyti diagnostikoje. RYTINIS SĄNARIŲ SUSTINGIMAS. Reikia išsiaiškinti jo trukmę, ar jis nejaučiamas dieną, ar ilgiau pailsėjus. Rytinis sąnarių sustingimas trunkantis ilgiau nei valandą yra būdingas RA, o sustingimas atsirandantis po trumpų neveiklos periodų ir trunkantis ne daugiau nei valandą būdingas osteoartrozei. KARŠČIAVIMAS. GRETUTINĖS LIGOS (širdies ligos, į ką reikėtų atsižvelgti dozuojant fizinį krūvį.
Apžiūra ir apčiuopa: dažniausiai atliekama vienu metu. Dėmesys turi būti atkreipiamas į sąnario pakitimus (sutinimas, sąnarių odos būklė, ar nėra paraudusi, bei sąnario šiltumas, sąnario forma, ar nėra deformacijų, kurios gali sąlygoti sąnarių subliuksaciją, kontraktūras), raumenų tonuso pokyčius, nes dėl patologijos raumenys gali būti įsitempę, skausmingi, taip pat gali būti stebima raumenų atrofija, toliau žiūrima ar nėra mazginių darinių (poodiniai mazgeliai susidarę iš jungiamojo ir uždegiminio audinio ląstelių). RA atveju jie gali būti stebimi ties alkūnių tiesiamaisiais paviršiais ir smulkiųjų plaštakos sąnarių srityse.
Detališkesnis testavimas: dinamometrija; goniometrija (aktyvi ir pasyvi judesių amplitudė), raumenų jėgos vertinimas, Keitelio indeksas, stuburo paslankumo vertinimas.
« Senesni įrašai
