You are currently browsing the Vidaus ligos category
Plaučių emfizema
Tai lėtinė liga, pasireiškianti plaučių alveolių išsiplėtimu ir oro persipildymu, plaučių audinio elastiškumo bei kraujagyslių tinklo sumažėjimu, destrukciniais – degeneraciniais alveolių sienelių procesais.
Pneumosklerozė
Tai liga, pasireiškianti progresuojančiu jungiamojo audinio vystymųsi plaučiuose, bronchuose ir pleuroje.
KT tikslai: 1.didinti krūtinės ląstos mobilumą; 2.stiprinti kvėpavimo raumenis; 3.gerinti adaptaciją fiziniam krūviui; 4.koreguoti laikyseną.
Atpalaiduoti raumenis, pratimus gerinančius krūtinės ląstos paslankumą, statinius ir dinaminius kvėpavimo prtaimus. Mokoma taisyklingai kvėpuoti. Pradedama nuo statinių pratimų, ypatingą dėmesį reikia skirti pamažu ilginamam iškvėpimui ir raumenų atpalaidavimui. Svarbu didinti diafragminio kvėpavimo ekskursiją (įkvepiant pasikelia pilvas, krūtinė, iškvepiant, nusileidžia krūtinė ir įsitraukia pilvas) Niekada nesistengti forsuotai įkvėpti.
Kvėpavimo nepakankamumas
Tai neadekvati dujų apykaita plaučiuose, dėl kurios kraujas nepakankamai įsotinamas deguonimi ir nepakankamai pašalina anglies dioksido. KN diagnozuojamas kai arterinio kraujo prisotinimas deguonimi mažesnis nei 60 mm/Hg, o prisotinimas CO2 didesnis nei 50 mm/Hg. Klinikinis KN simptomas yra padažnėjęs kvėpavimas (daugiau kaip 20 k/min).
Lėtinė obstrukcinė plaučių liga
Tai patologinė būklė, kuriai būdingas lėtinio bronchito ar plaučių emfizemos sąlygojamas bronchų laidumo sutrikimas (obstrukcija). Šis sutrikimas yra progresuojantis.
Bronchektazinė liga
Tai lėtinė, destrukcinė kvėpavimo takų liga, pasireiškianti bakterijų kaupimusi (kolonizacija) bronchuose, pūlingu kvėpavimo takų uždegimu, lėtiniu negrįžtamu bronchų spindžio išsiplėtimu. Ligoniai skundžiasi kosuliu, gausiu skrepliavimu, įvairaus stiprumo dusuliu, kraujo atkosėjimo epizodais.
Plaučių abscesas
Tai infekcinis destrukcinis plaučių pažeidimas, kai nekrozuoja ribota plaučių dalis, formuojasi ir prisipildo pūlių ertmė. Dauginiai maži (iki 2cm skersmens) abscesai vadinami abscenduojančia pneumonija.
Tuberkuliozė
Tai lėtinė, infekcinė liga, kurią sukelia tuberkuliozės mikrobakterijos.
Pneumonija
KT tikslai: 1.gerinti infiltrato rezorbciją; 2.apsaugoti nuo pleurų sąaugų susidarymo prevencija.
Svarbu suaktyvinti viršutinių ir apatinių plaučių dalių kvėpavimą. Tuo tikslu taikomi statiniai ir dinaminiai kvėpavimo pratimai. Įjungti iškvepiant garsų tarimą (ch, k, p).
Tai lėtinė uždegiminė kvėpavimo takų liga. Sergamumas kasmet didėja. Lietuvoje BA serga apie 5 proc. gyventojų. Dėl uždegimo padidėja bronchų reaktyvumas įvairiems dirgikliams, vystosi įvairaus lygio kvėpavimo takų obstrukcija, kliniškai pasireiškianti dusulio ar kosulio priepuoliais.
KT tikslai: 1.mažinti polinkį į bronchų spazmus; 2.stiprinti kvėpavimo raumenis.
Svarbu atkreipti dėmesį į iškvėpimą, jis turi būti lėtas ir gilus. Garsų tarimas iškvepiant ilgina iškvėpimo trukmę. Stiprinti kvėpavimo raumenis, mokinti diafragminio kvėpavimo, atpalaiduoti raumenis. Netinka pratimai, kai kvėpavimas sulaikomas, taip pat sukeliantys kvėpavimo padažnėjimą.
Svarbus kvėpavimo pertvarkimo veiksnys – kvėpavimo sulaikymo treniruotė po įprastinio iškvėpimo. Valios pastangomis ligonis turi nuolat arba nors tris valandas per parą ramybėje ir judėdamas kvėpuoti retai ir negiliai. Šį metodą taikant prieš artėjantį priepuolį, kartais pavyksta palengvinti ar jo net išvengti.
Tai lėtai, nepastebimai prasidedantis, kartais poūmiai per daugelį metų progresuojantis bronchų gleivinės ir kitų sluoksnių uždegimas, pasireiškiantis bronchų hipersekrecija, bronchų struktūriniais ir funkciniais pakitimais. Pagal PSO kriterijus lėtiniu bronchitu laikomas toks bronchitas, kuris trunka ne mažiau kaip dvejus metus, ir per juos ne mažiau kaip po tris mėnesius ligonis kosti ir skrepliuoja.
KT tikslai: 1.padėti ligoniui racionaliai kvėpuoti; 2.stiprinti kvėpavimo raumenis; 3.sumažinti plaučių emfizemos atsiradimo pavojų; 4.sumažinti polinkį į bronchų ir bronchiolių spazmus.
Metodika – ligoniai mokomi atpalaiduoti pečių, pilvo, nugaros, viso kūno raumenis, mokomi taisyklingo kvėpavimo, kad pasunkėjus kvėpavimui ar prasidėjus dusulio priepuoliui, galėtų valdyti kvėpavimą ir palengvintų priepuolį. Svarbu išryškinti 3 kvėpavimo fazes: iškvėpimas, įkvėpimas ir pauzė. Skaičiuojama iki 3 – įkvepiama, iki 7 – iškvepiama, 2s – pauzė. Paskui didinama iškvėpimo trukmė. Iškvepiant galima tarti garsus z, ž, br, tr. Nepatartina daryti jėgos pratimus, kai reikia fizinių pastangų ar sulaikyti kvėpavimą.
Pasyvi: pozicinis bronchų drenažas (tikslas – pašalinti sekretą iš kvėpavimo takų. Toje padėtyje laikoma 10 – 15min.); krūtinės ląstos perkusija, vibracija; forsuoti iškvėpimai; kvėpavimas su teigiamu iškvėpimo slėgiu, diafragmos elektrostimuliacija.
Aktyvi: simptominė: bekrūvė (garsų mankšta, forsuoti iškvėpimai su teigiamu iškvėpimo slėgiu, padėčių mankšta); su apkrova (bronchų drenažą gerinanti mankšta, mankšta baseine, aktyvūs forsuoti iškvėpimai); kombinuotos mankštos; treniruojanti: visą organizmą (gydomasis dozuotas ėjimas, ėjimas vietoje, slenkantis takelis, velotreniruotė); kvėpavimo raumenis (rankų treniruotės su svarmenimis, rankų ir krūtinės raumenų treniruotės, irklavimas); kombinuotos mankštos (plaukimas, aerobika); speciali: pleuros sąaugų susidarymą mažinantį mankšta (dinaminiai kvėpavimo pratimai, kurie stiprina kvėpavimo raumenis ir atliekami rankomis), židinių plaučiuose rezorbciją gerinantį mankšta.
Kontraindikacijos perkusijai ir vibracijai: plaučių ir kaulų karcinoma, kraujo ligos, plaučių edema, plaučių embolija, lūžę šonkauliai, osteoporozė, žaizdos, nudegimai, nestabili hemodinamika, gydymas antikovuliantais.
Perkusija atliekama iškvėpimo pradžioje ir baigiama iki įkvėpimo. Neturi būti skausmo. Veikiami smulkūs kvėpavimo takai. Masažas, elektrostimuliacija naudojama diafragmai stiprinti.
(Perkusija – rankos sudėtos laiveliu ar atliekamas 2 – 3min. vienam segmente paprašoma pakosėti. Smūgio metu „atstumiamas“ sekretas nuo sienelių – pageriną bronchų drenažą.
Kvėpavimo sistema
Kvėpavimo procesai: 1.ventiliacija; 2.plaučių perfuzija; 3.alveolių kapiliarinė difuzija.
Ventiliacija – tai oro patekimas į alveoles.
Plaučių perfuzija – tai plaučių aprūpinimas krauju. Normali kraujotaka užtikrina plaučių dujų apykaitą ir deguonies pristatymą į vidaus organus. Normaliai į plaučius patenka apie 5 l/min. Dažniausiai plaučių perfuziją sutrikdo plaučių arterijos tromboembolija, širdies nepakankamumas, plautinė hipertenzija.
Alveolių kapiliarinė difuzija – tai yra dujų apykaita tarp oro esančio alveolėse ir kraujo esančio kapiliaruose. Ją sutrikdo plaučių parenchimos uždegimas, įvairios plaučių fibrozės, rūkymas, plaučių edema, ūminis degeneracinio distreso sindromas.
Kvėpavimo sistema – audinių ir fermentų visuma, naudojanti ore esantį deguonį energijos gavimui.
Kvėpavimo takai: viršutiniai (nosis, gerklos, ryklė) ir apatiniai (trachėja, bronchai, plaučiai).
Kvėpavimo fazės: įkvėpimas (inspiracija – krūtinės apimtis padidėja 10cm, ji išsiplečia, joje atsiranda neigiamas slėgis ir oras įsiurbiamas į plaučius) ir iškvėpimas (ekspiracija – iškvepiant krūtinės ląsta suspaudžiama ir oras išstumiamas lauk).
Kvėpavimą reguliuoja kvėpavimo centras, esantis pailgosiose smegenyse. Kvėpavime dalyvauja raumenys, kurie vadinami kvėpavimo raumenimis. Giliai įkvepiant dalyvauja išoriniai tarpšonkauliniai raumenys, šonkaulių keliamieji raumenys, viršutinis trapecinis, dantytieji raumenys, kvadratinis juosmens raumuo. Iškvepiant susitraukia vidiniai tarpšonkauliniai raumenys, pilvo raumenys, pašonkauliniai raumenys ir skersinis krūtinės raumuo.
Kvėpavimas gali būti krūtininis, diafragminis arba mišrusis.
Sergančiųjų plaučių ligomis ligonių tyrimas
Nusiskundimai, turintys didžiausią diagnostinę vertę:
– Kosulys. Staigus protrūkinis iškvėpimas, t.y. apsauginis mechanizmas, šalinantis bronchų sekretą ir įkvėptas daleles trachėjos bronchinio medžio, kurį sukelia n. vagus šakelių dirginimas.
– Dusulys. Nenormalus nekonfortabilus jausmas kvėpuojant.
– Skrepliavimas. Sekreto šalinimas iškosint. Skrepliuoti pradedama padidėjus sekreto gamybai dėl mukociliarinio klirenso. Mukociliarinis klirensas (MK) – kvėpavimo takų geba pašalinti egzogenines daleles. MK efektyvumas priklauso nuo virpamųjų ląstelių blakstienėlių lygumo ir gleivių būklės.
– Atkosėjimas krauju. Tai dažniausiai būna skreplių su kraujo priemaiša arba gryno kraujo atkosėjimas iš kvėpavimo takų. Dažniausiai būna sergant tokiomis ligomis kaip bronchiekstazinė plaučių liga, tuberkuliozė, lėtinis bronchitas, plaučių vėžys, pneumonija, plaučių arterijos tromboembolija.
– Čiaudėjimas.
– Krūtinės skausmas. Jį gali sąlygoti pleuros dirginimas, naviko atvejais…
– Karščiavimas.
– Prakaitavimas. Būdingas tuberkuliozei ir limfogranuliomatozei.
– Silpnumas ir greitas nuovargis. Gali būti dėl intoksikacijos ir kvėpavimo nepakankamumo.
Prieš sudarant KT planą, ligoniui sergančiam kvėpavimo sistemos ligomis būtina įvertinti kvėpavimo f– ją, kvėpavimo raumenų veiklą bei fizinį pajėgumą. Kvėpavimo funkcijai įvertinti atliekama spirometrija koks plaučių ventiliacijos sutrikimo pobūdis (obstrukcija, restrikcija), ar nesutrikusi plaučių ventiliacija, bronchų obstrukcijos laipsnis ir grįžtamumas, gyvybinė plaučių talpa. Spirometrijos rodikliai priklauso nuo tiriamojo amžiaus, svorio, rūkymo, jie dažniausiai išreiškiami absoliučiais skaičiais litrais arba litrais per sekundę. Kvėpavimo raumenų būklei įvertinti atliekama: ekskursija, funkciniai tyrimai (įkvėpimo monometrija, spirometrija), gyvybinė plaučių talpa (ji tiriama su specialiu prietaisu. Oro kiekis, kurį galima maksimaliai iškvėpti po maksimalaus įkvėpimo, parodo palučių tampros, raumenų elastingumą. Fizinis pajėgumas nustatomas pagal dusulio intensyvumą (5 klasės) ir fizinio krūvio tolerancijos mėginius: bėgimo takelis ir dviratis; Henšo ir Štangės mėginiai (Henšo – įkvepiame per nosį, iškvepiame per burną ir iškvėpimo pabaigoje sulaikome kvėpavimą, norma 15– 20s; Štangės – įkvepiame per nosį ir sulaikome kvėpavimą, norma 35– 45s), kvėpavimo dažnį, ŠSD – atspindi deguonies įsisotinimą. (Henšo mėginys atspindi ne tik išorinio, bet ir vidinio kvėpavimo dujų apykaitą ir deguonies pasisavinimo procesus. Iškvėpimo pabaigoje gerėja plaučių kraujotaka. Štangės mėginio, įkvėpimo pabaigoje gerėja parenchiminė kraujotaka.)
Kontraindikacijos plaučių ligom:
Plaučių empiema – ūmi būklė, karščiavimas; pneumotoraksas; atsargumo su galvos nuleidimu; ūmus smegenų kraujotakos sutrikimas; smegenų hematoma; nestabili hemodinamika; senyvas amžius; neseniai atliktos krūtinės arba pilvo operacijos; oro trūkumas.
Kvėpavimo būklei įvertinti naudojamas maksimalaus įkvėpimo ir iškvėpimo slėgis – specialūs prietaisai, taip pat rentgenologija, endoechoskopija, funkciniai mėginiai. Maksimalus įkvėpimo slėgis, ligonis stengiasi iškvėpus maksimaliai įkvėpus maksimaliai įkvėpti per 1 – 3s. Max P(i). Iškvėpimo P(E) – po įkvėpimo per 1 – 3s, stengiasi maksimaliai iškvėpti. P(i) rodo diafragmos jėgą. Tai priklauso nuo tiriamojo pastangų. Tai lemia ir amžius, ir lytis, ir ūgis, treniruotumas ir t.t. Normos P(E) > 100cm H2O, P(i) < 60cm H2O.
Skiriamų fizinių procedūrų intensyvumas priklauso nuo fizinio treniravimo rizikos. Fizinės veiklos ribojimas priklauso nuo širdies ir kraujagyslių sistemos būklės, kraujotakos prisitaikymo prie krūvio galimybių, komplikacijų rizikos, buvusio fizinio treniruotumo, kitų ligų, amžiaus.
Mažos rizikos ligoniams treniruoti skiriamas vidutinis fizinių procedūrų intensyvumas, pasiekiant tikslinį saugų ŠSD, atitinkantį 60 – 80% ŠSD rezervo, treniruojant 50 – 70 % ribinio krūvio dydžio, nustatyto VEM metu. Tai I NYHA funkcinės klasės ligoniai, kuriems liga nemažina fizinio pajėgumo. IF > 50 %, angininiai skausmai gali pasireikšti tik labai intensyvaus fizinio krūvio metu, nėra ar pavienės skilvelinės ekstrasistolės. Šiems ligoniams skiriama treniruojamoji (daugiau kaip 4,3 MET) fizinės reabilitacijos procedūrų programa, o krūvio sukeltos įtampos dydį ligonis vertina kaip vidutinį – 14 gradacija. (Borgo skalė).
Vidutinės rizikos ligoniams treniruoti skiriamas fizinių pratimų vidutinis intensyvumas, pasiekiamas tikslinis saugus ŠSD, atitinkantis 50 – 70 % ŠSD rezervo, treniruojama 40 – 60 % ribinio krūvio dydžio, nustatyto VEM metu. Tai II NYHA funkcinės klasės ligoniai, kurie dėl ligos privalo šiek tiek riboti fizinį aktyvumą. IF – 40 – 50 %, angininiai skausmai gali atsirasti intensyvesnio fizinio krūvio metu, nustatomi reti širdies ritmo sutrikimai. Šiems ligoniams skiriama tausojamoji – treniruojamoji kineziterapijos procedūrų programa, o sukeltos įtampos dydį, remiantis Borgo skale, ligonis vertina kaip vidutiniškai mažą – 13 gradacija.
Didelės rizikos ligoniams treniruoti skiriamas mažas fizinių pratimų intensyvumas, pasiekiamas tikslinis saugus ŠSD, atitinkantis 40 – 60 % ŠSD rezervo, aktyvinant 40 – 50 % ribinio krūvio dydžio, nustatyto VEM metu. Jei VEM dėl kontraindikacijų nebuvo atlikta, kineziterapijos procedūrų metu ŠSD neturi būti didesnis kaip 10–20 % pradinio ŠSD. Tai III – IV NYHA funkcinės klasės ligoniai. Esant III NYHA funkcinei klasei, ligoniai privalo labai sumažinti fizinį aktyvumą. Yra ilgalaikio lėtinio širdies nepakankamumo požymiai (IF < 40 %), angininiai skausmai prasideda įprastinio buitinio fizinio krūvio metu, nustatomi grėsmingi ritmo sutrikimai. Šiems ligoniams skiriama tausojamoji (iki 2 MET) kineziterapijos procedūrų programa, kurios krūvį, remiantis Borgo skale, ligonis vertina kaip lengvą– 11–12 gradacijos.
Esant IV NYHA funkcinei klasei, ligoniai nepajėgūs atlikti jokios fizinės veiklos. Jie jau ramybės metu gali jausti širdies nepakankamumo požymius, o mažiausias fizinis krūvis sukelia arba sustiprina nuovargį, širdies plakimą, dusulį, angininius skausmus. Jų fizinis aktyvumas labai ribojamas, rekomenduojama mažo intensyvumo individuali mankšta.
Ligonių turinčių mažą treniravimo riziką kineziterapijos programos principai:
* Treniravimo dažnis sporto salėje 5k/sav. Treniruotė sudaryta iš pramankštos, velotreniravimo, dinaminių jėgos pratimų, atsipalaidavimo, statinių ir dinaminių kvėpavimo pratimų. Naudojami 1,5 – 2kg svarmenys Pratimai atliekami serijomis po 10 kartojimų.
*Skiriamas dozuotas ėjimas: nuotolis 4–6 km; ėjimo greitis 90 – 100 žingsniai/min.
Ligoniams, turintiems vidutinę treniravimo riziką rekomenduojama treniruotis 5k/sav. Treniruotė sudaryta iš pramankštos, velotreniravimo, dinaminių jėgos pratimų, atsipalaidavimo, statinių ir dinaminių kvėpavimo pratimų. Naudojami l kg svarmenys. Pratimai kartojami serijomis po 10 kartojimų. Skiriamas dozuotas ėjimas: nuotolis 2–4 km; ėjimo greitis 80 – 90 žingsniai/min.
Ligoniams, turintiems didelę treniravimo riziką rekomenduojamas aktyvinimas palatoje arba sporto salėje (5k/sav. – salėje, kasdien – ne sporto salėje). Aktyvinimas pradedamas nuo mažo intensyvumo individualių pratybų (statiniai kvėpavimo pratimai, kvėpavimo pratimai, tariant garsą; lengvi dinaminiai ir dinaminiai kvėpavimo pratimai, vaikščiojimas). Būklei gerėjant, pradedama atlikti mažo intensyvumo pratimų programa, jungianti nurodytus pratimus ir dinaminius jėgos pratimus su svarmenimis. Skiriamas dozuotas ėjimas.
Širdies kraujagyslių krūvio dydžio suvokimo Borgo skalė:
|
Suvokiamas krūvio dydis
|
Krūvio dydžio vertinimas
|
|
Neįvertinama
Labai labai lengvas
Labai lengvas
Lengvas
Vidutinis
Sunkus
Labai sunkus
Labai labai sunkus
|
–
6, 7, 8
9, 10
11, 12
13, 14
15, 16
17, 18
19, 20
|
(įgyta yda)
Rengiant kineziterapijos programą reikia įvertinti:
1. Reumato aktyvumą
Aktyvioje reumato fazėje skiriamas tausojantis rėžimas. Esant lovos režimui pradinė padėtis gulint arba pusiau gulint. Skiriami pratimai smulkioms raumenų grupėms, statiniai kvėpavimo, atsipalaidavimo pratimai. Pratimų atlikimo tempas lėtas. Pratybų trukmė 8 – 10min. Gerėjant ligonio funkcinei būklei skiriami pratimai visoms raumenų grupėms palaipsniui didinant pratimų intensyvumą.
Poūmioje reumato fazėje kineziterapijos formos gali būti įvairios. Pratimai parenkami atsižvelgiant į ligonio amžių bei organizmo toleranciją fiziniam krūviui.
2. Regurgitacijos laipsnį.
Esant 1° – galima skirti tausojantį – treniruojantį režimą
3. Jei pažeidžiamas DKAR tai pratimus reikia atlikti iš pradinės padėties gulint. Jeigu pažeidimas plaučiuose didesnis dėmesys skiriamas kvėpavimo pratimams.
4. Esant bet kuriai ydos pirmai, antrai funkcinei klasei, pagal NYHA, tolerancija fiziniam krūviui yra gera.
Skiriant fizinį krūvį reikia laikytis šių pagrindinių principų:
1. fiziniai pratimai, jų intensyvumas ir trukmė turi būti adekvatūs širdies ir kraujagyslių sistemos funkcinei būklei;
2. neskiriami pratimai, reikalaujantys maksimalaus raumenų įtempimo; (izometriniai jėgos)
3. pirmenybę teikti paprastiems, prieinamiems pratimams, kurių intensyvumą, trukmę galima kontroliuoti (ėjimas, bėgimas);
4. skiriama daugiau atsipalaidavimo, kvėpavimo pratimų.
Sistolinis spaudimas gali nukristi, tuo bus pasiekiamas rezultatas
Širdies raumens infarkto eiga reabilitacijos požiūriu skirstoma į 3 fazes:
1) ūminė – iki 28 dienų;
2) sveikimo – nuo 4 iki 8 savaičių; besibaigianti, kai ligonio būklė tampa tokia pat, kokia buvo iki susergant;
3) palaikomoji.
Kineziterapija pradedama jau nuo pirmųjų dienų. Ankstyvas sergančių miokardo infarktu aktyvinimas mažina jų nervinę įtampą, tromboembolijos, hipostazinės pneumonijos ir žarnyno atonijos pavojų, širdies ir kraujagyslių jautrumą ortostatiniam poveikiui, gerina periferinę ir vainikinę kraujotaką.
Ūminės fazės metu ligonį mokoma atpalaiduoti raumenis, diafragminio kvėpavimo. Pratimus kojų, rankų smulkiems raumenims ligonis turi atlikti ne mažiau nei 5k/d. Jei nėra skausmų, ritmo sutrikimų, pirmosiomis ligos dienomis ligonis sodinamas. Trečią parą ligoniai statomi, tikrinamos ortostatinės reakcijos. 4 – 7 parą ligoniai pradeda vaikščioti iki 100 – 150 m, lipti laiptais vieną laipto maršą. 7 – 12 parą galima nueiti iki 300m., užlipti 2 laiptų maršus.
Aktyvinant pamažu didinamas krūvis ir nuolat tikrinama funkcinė būklė. Pereiti nuo vieno krūvio prie kito galima tik tada, kai ligonis gerai toleruoja ankstesnįjį. Išanalizuojama ligonio savijauta (krūvis turi nesukelti skausmo, dusulio, silpnumo, galvos svaigimo, turi nesutrikti orientacija), išvaizda (krūvio metu turi neatsirasti cianozės ar blyškumo, ligonio turi neišpilti šaltas prakaitas), pulsas, kraujospūdis ir elektrokardiogramos poslinkiai.
Širdies susitraukimų dažnis gali padidėti iki 20% palyginti su pradine būkle; kraujo spaudimas – 20 mmHg stulpelio. Neadekvati tachikardija, sumažėjęs sistolinis kraujo spaudimas, pulsas rodo blogą toleranciją fiziniam krūviui. Po pratimų pulsas ir kraujospūdis turi sunormalėti per 5 min.
Krūvio metu arba pirmąją minutę po jo elektrokardiogramoje gali suplokštėti arba truputį padidėti T dantelis (± l mm), šiek tiek pasislinkti ST segmentas (± 0,5 mm), atsirasti pavienės ekstrasistolės).
Fizinio krūvio kontraindikacijos sergant miokardo infarktu:
– skausmai ir ritmo sutrikimas, kuris didėja nuo fizinio krūvio;
– II° – III° atrioventrikulinė blokada;
– ryški aortos stenozė;
– nekontroliuojama hipertenzija ir širdies nepakankamumas.
Fiziškai aktyvinant ligonį stacionare siekiama, kad jis galėtų pats apsitarnauti, lengvai nueitų 200 – 300 metrų, vieną aukštą užliptų laiptais be nepageidaujamų požymių.
Baigiantis stacionariniam laikotarpiui kiekvienam ligoniui reikia nustatyti individualų slenkstinį krūvį. 20 – 30 % mažesnis už slenkstinį krūvis treniruoja organizmą ir nepavojingas sveikstančiam ligoniui. Sveikimo laikotarpiu ligoniui skiriamas tausojamas – treniruojamasis judėjimo režimas. Palaipsniui didinamas krūvis širdies ir kraujagyslių sistemai. Kineziterapijos procedūros trukmė 25 – 35 min. Pratimai atliekami lėtu ar vidutiniu tempu 2 – 3 kartus/dienoje skiriamas dozuotas ėjimas. Einama lėtu tempu. Ligonis lygia vietove turi nueiti l – 3 km. Vėliau KT procedūros trukmė pratęsiama iki 45 min., o dozuotas ėjimas – iki 3 – 5 km raižyta vietove. Palaikomosios fazės metu atliekami jau sudėtingesni pratimai. Naudinga lėtas bėgimas, pratimai su įrankiais ir su l – 2 kg svarsčiais. Mankštos trukmė 45 – 60 min.
Fizinio krūvio pasirinkimas skirtinguose reabilitacijos etapuose.
|
Paskirtis
|
I etapas
(programa stacionare)
|
II etapas
(iki 3 mėnesių po išrašymo
|
III etapas
(po 3 mėnesių)
|
|
Dažnumas
|
2 – 3 kartus per dieną
|
1 – 2 kartus per dieną
|
3 – 5 kartus per dieną
|
|
Intensyvumas
|
ŠSD ramybėje +20
|
ŠSD ramybėje +20; krūvio intensyvumo suvokimas 13
|
60 – 85% ŠSDmax
|
|
Trukmė
|
5 – 20 min.
|
20 – 60 min.
|
30 – 60min.
|
|
Pratimai
|
Dinaminiai pratimai visoms raumenų grupėms, važiavimas veloergometru, lipimas laptais
|
Dinaminiai pratimai visoms raumenų grupėms, važiavimas dviračiu, pratimai lavinantys jėgą.
|
Ėjimas, važiavimas dviračiu, bėgimas ristele, plaukimas, pratimai lavinantys jėgą, sporto šakos, reikalaujančio sištvermės.
|
Kineziterapija indikuotina tuomet, kai esti ramybės būsena tarp stenokardijos priepuolių, nėra ūmių išeminių miokardo požymių (EKG duomenys).
Kineziterapijos metodika nustatoma individualiai. Atsižvelgiama į ligos formą, pobūdį, koronarų nepakankamumo laipsnį, taip pat į gretimas ligas. Parenkant pradines padėtis atsižvelgiama į ligonio funkcinę būklę. Pirmosiomis dienomis pratimai atliekami sėdint ir gulint.
Kada skirti kineziterapija priklauso nuo šių stenokardijos priepuolių sunkumo ir dažnumo. Esant retiems ir silpniems priepuoliams, kineziterapiją galima atlikti jau kitą dieną (laikotarpiu kai nėra priepuolių). Fizinis krūvis turi būti didinamas ir mažinamas labai palengva, fiziniai pratimai turi būti kaitaliojami su kvėpavimo pratimais (1:1). Iš pradžių pratimai skiriami tik distalinėms rankų ir kojų dalims. Jei ligonio būklė patenkinama, tai bendrą krūvį reikia pamažu didinti, t.y. atlikti pratimus stambioms raumenų grupėms lavinti. Gali būti keičiamos pradinės padėtys. Kvėpavimo pratimus reikia taikyti rečiau (1:3). Jėgos pratimai kontraindikuotini. Pratimų tempas didinamas pamažu (įtraukiami kamuolio – mėtymo pratimai. Iš pradžių jie atliekami stovint vietoje, paskui judant.) Po vidutinio sunkumo priepuolių, nejaučiant skausmo ir neesant elektrokardiogramoje pokyčių, kineziterapija skiriama po 4 – 6 dienų. Po sunkaus priepuolio, atsižvelgiant į ligonio būklę, kineziterapija skiriama po 6 – 8 dienų.
Ypatingą dėmesį reikia skirti tiems ligoniams, kuriuos, atliekant fizinius pratimus arba po jų, ištinka stenokardijos priepuoliai. Pratimai turi būti paprasti, nereikalaujantys didelės įtampos. Kineziterapijos kurso pradžioje pradinė padėtis yra gulint ir sėdint. Pabaigoje – sėdint ir stovint. Jeigu atliekant pratimus, pradeda skaudėti širdies arba krūtinkaulio srityje, reikia sumažinti krūvį arba nutraukti pratybas.
Reabilitacijos rėžimai sergantiems krūtinės angina
|
Funkcinės būklės rodikliai
|
Tausojantis režimas
|
Tausojantis – treniruojantis režimas
|
Treniruojantis režimas
|
|
Funkcinė klasė pagal NYHA
|
III – IV
Dažni stenokardiniai skausmai įtampos metu. Kartais ir ramybėje. Širdies nepakankamumas įprasto buitinio aktyvumo metu
|
II
Reti stenokardiniai skausmai įtampos metu, širdies nepakankamumas I° arba nepastovus buitinio aktyvumo metu
|
I
Nėra stenokardinių skausmų. Nėra dusulio fizinio įtempimo metu
|
|
Pasiektas slenkstinis krūvis
|
25 – 50 W
(150 – 300kgm/min.)
|
75 – 100W
(450 – 600kgm/min.)
|
125W ir daugiau
(750kgm/min. ir daugiau)
|
|
Dviguba sandauga slenkstinio krūvio metu
|
≤217
|
218 – 277
|
≥278
|
« Senesni įrašai
Naujesni įrašai »
