ERGOTERAPIJA
Ergoterapija (pagal PSO 1989) – tai gydymas fizinės ir psichinės sveikatos per specifinę veiklą, siekiant maksimalaus lygio funkcinio nepriklausomumo visuose kasdieninio gyvenimo aspektuose (paciento galimybių atstatymas, palaikymas, ar sutrikimo kompensavimas tikslingai veikiant). Ši veikla turi padėti pacientui savarankiškai gyventi atsižvelgiant į jų norus ir poreikius, bei visuomenės nustatytus reikalavimus. Tikslinga veikla: kasdieninė, darbinė, laisvalaikis.
Veiklos samprata ergoterapijoje.
Kiekvienos profesijos unikalumą ir identitetą formuoja ir tuo pačiu nulemia keletas veiksnių
1. Teorines prielaidos, moralines nuostatos, kurių laikomasi kai kalbama apie tam tikrą specialybę ar profesinės veiklos sritį.
2. Teorinė specialybės dalis, kuri aprašo profesinės veiklos sritį, grindžia ją mokslinėmis žiniomis, taip pat apibūdina naudojamus poveikio metodus.
3. Praktikinis teorinių žinių taikymas.
Visos šios sudėtinės dalys sudaro tam tikros specialybės ar profesinės veiklos visuminį vaizdą.
Veikla/užsiėmimas sudaro ergoterapijos profesijos šerdį. Sąvoka “veikla” yra naudotina platesne prasme norint apibrėžti veiksmų visumą, kurių pagalba žmogus įsitvirtina jį supančiame pasaulyje (Nelson, 1988; Reilly, 1962; Rogers, 1983). Žmogaus veikla tuo pačiu paryškina žmogaus unikalią prigimtį, nes per veiklą žmogus manipuliuoja ir keičia/transformuoja jį supančią erdvę. M. Reilly (1962) pažymi, kad žmogaus veikla prasideda nuo tada, kai kūdikis bando įveikti traukos jėgą ir siekia tuos laikus kai subrendusi asmenybė savo aplinkoje vykdo kuriančiąją veiklą. Veikla padaro įmanomą žmogaus ekonominių poreikių patenkinimą. Veikla įgauna bendrinę prasmę kai ja įvardinamas asmens įtraukimas į veiklą, užduočių vykdymą ar socialinių vaidmenų, atlikimą kuriais siekiamas tam tikras tikslas (Pvz: Gamybinė veikla ar mokymasis). Taip pat veiklai yra priskiriamas asmens būties užtikrinimas tam tikroje aplinkoje bei veikla nukreipta į atsipalaidavimą pramogas bei šventimą (Christiansen, 1991).
Ergoterapijos specialybės samprata yra formuojama šių nuostatų apie žmogų ir jo vykdomą veiklą:
– Žmogiškoji prigimtis lemia kiekvieno individo poreikį įveikti ir tuo pačiu keistis;
– Žmogaus tobulėjimas siejamas su veikla;
– Per veiklą žmogus įtakoja savo sveikatą;
– Žmogaus sveikatos užtikrinimui būtina pusiausvyra tarp veiklos ir poilsio;
– Ergoterapijoje taikoma veikla turi būti prasminga. Prasmę jai suteikia paciento nuostata vykdomos veiklos atžvilgiu;
– Žmogaus veiklos realizavimą lemia jį supantis pasaulis;
– Žmogaus egzistencija yra socialinis procesas. Jis suprantamas kaip nuolatinė sąveika su kitais individais.
M. Reilly 1962 metais suformulavo vieną iš esminių; ergoterapinių nuostatų. Ji teigė, kad žmogus naudodamas savo rankas, kurios yra įtakojamos proto ir valios, gali veikti savo sveikatos būklę.
Ergoterapijos pagrindinis dėmesio objektas yra žmogaus veikla, vykdoma įprastinėje aplinkoje (Canadian Model of Occupational Performance, COMP). Ergoterapeutai yra mokomi analizuoti veiklą suvokti kaip veikla įtakoja žmogaus būtį. Taip pat yra vertinamas ir pats asmuo. Sujungus į vieną visumą gautus rezultatus yra formuojama terapinio poveikio strategija. Ergoterapeutas, žvelgdamas į paciento veiklą tarsi užduoda sau klausimą: „Ką aš turėčiau padaryti, kad paciento veikla taptų sėkminga?“ Ergoterapeutai taip pat mokomi vertinti veiklos požymius ir būdingas charakteristikas, susiejant jas su paciento poreikiais, mokomi nustatyti kokį poveikį veikla daro paciento sveikatai (Clark, 1979; Boyer ir kiti, 1989; Fidler ir Fidler, 1963). Veiksmo atlikimo analizė padeda ergoterapeutui parenkant gydomosios veiklos rūšį. Analizuojant veiklą ergoterapeutas kelia klausimą apie tai kokių sąlygų reikia, kad duotoji veikla butų atlikta (Creek, 1997; Kielhomer, 1985; Trombly, 1989). Veiklos analizę apsprendžia ergoterapeuto pozicija: jeigu veiklos vertinimas grindžiamas biomechanika, vertinami veiklos biomechanikos ypatumai ir motorinė funkcija (Trombly, 1989; Pedretti ir Zoltan, 1990). Jeigu veiklos vertinimas remiasi psichoanalitiniu požiūriu, pagrindiniu spręstinu klausimu tampa kokios veiklos rūšys sudaro palankiausias galimybes išreikšti emocijas ir jausmus (Fidler ir Fidler, 1963).
Veikla dažnai derinama su užduoties sąvoka. Užduotis yra apibrėžiama kaip seka tikslingų veiksmų, į kuriuos yra įtrauktas asmuo. Tuo būdu tam tikras veiksmas yra užduoties sudėtinė dalis. Veikla/užimtumas yra suprantamas kur kas plačiau nei užduotis ar veiksmas. Veikla neabejotinai apima daugiau nei vieną užduotį. Savo ruoštu, užduotis apima daugiau nei vieną veiksmą. Užduoties ar veiksmo atlikimas patenkina žmogaus specifinius poreikius, o veikla/užimtumas suteikia asmens gyvenimui prasmingumą.
Veikla nesutapatinama su darbo sąvoka. Veikla – tai sudėtinis procesas, kuriame žmogus realizuoja savo poreikius ir tikslus veikdamas tam tikroje aplinkoje. Šio proceso kompleksiškumas nebūtinai turi būti matomas, kadangi kiekvieno individo veiklos prasmė, tikslai, vertė ar įsitikinimai dažnai nėra aiškūs. Veikla sudaro žmogaus poreikių pagrindą. Todėl ergoterapeutas vertina veiklą kaip esminį žmogaus poreikį (Wilcock, 1993). Ankstyvasis profesinis ergoterapinis credo buvo suformuluotas Dunton (1919): veiklos poreikis mūsų gyvenime prilygsta maisto ar vandens poreikiui; žmogaus egzistencija reikalauja dvasinės bei kūniškos veiklos; kiekvienas asmuo privalo turėti veiklą, kuri jam suteiktų pasitenkinimą; veikla lemia sveikatą.
Veikla suteikia mūsų gyvenimui prasmę. Ji tampa prasminga tik tada, kai padeda įgyvendinti asmens siekius ir tikslus (Egan ir De Laat, 1994).
Žmogaus veiklos realizavimas gali būti labai įvairus. Bet tradiciškai veikla skirstoma į 3 pagrindines sritis: 1. Kasdienę veiklą. 2. Produktyvioji veiklą/darbą. 3. Žaidimus/laisvalaikį.
Veiklos pagrindinės sritys
Kasdienė veikla
Jai priskiriama savęs priežiūra ir kita susijusi kasdienė veikla reikalinga savęs ir individą supančios aplinkos išlaikymui/palaikymui. Ši sąvoka apima savęs priežiūrą, gyvenamosios erdvės tvarkymą. (Pvz.: Būsto tvarkymas ir sąskaitų mokėjimas), veiklą nukreiptą į tam tikrų gyvybiškai svarbių išteklių siekimą (Pvz.: Maisto prekių pirkimas).
Produktyvioji veikla/darbas
Pagal Shannen (1970) ir Chappie (1970) darbas apibrėžiamas kaip veiklos rūšis (apmokomos ar neapmokamos), kurios pagalba yra užtikrinamas servisas ir plataus vartojimo prekių poreikio patenkinimas (intelektualus produktas, pagalba, informacijos skleidimas, apsauga). Šią veiklą galima apibūdinti kaip tikslingą veiklą nukreiptą į asmeninį tobulėjimą, visuomeninių poreikių patenkinimą ir pragyvenimą. Prie darbo yra priskiriamos studijos, profesinė praktika. Dirbančiųjų asmenų sąvoka apima tiek studentus, tiek dirbančius profesionalus, savanorius, tėvus ir t.t.
Laisvalaikis
Laisvalaikis – viena ankstyviausių žmogaus veiklos sričių. Tai veikla, kuri yra apspręsta vidinės motyvacijos ir nukreipta į pasilinksminimą, atsipalaidavimą, spontaninį malonumą ar savęs išraišką.
Kol kas neegzistuoja unifikuotas veiklos/užimtumo apibrėžimas. Yra siūloma (Canadian Model of Occupational Performance, COMP) veiklą apibrėžti kaip visa tai ką žmogus daro, kad pasirūpintų savimi, patirtų gyvenimo džiaugsmą ir patenkintų socialinius ir ekonominius poreikius.
Žmogaus gyvenimas turi gilias kultūrines šaknis. Kultūrinė aplinka suteikia žmogaus veiklai prasmingumą (Yerxa ir kiti, 1989). Todėl veiklą galima apibrėžti kaip kultūros įprasmintą aktyvumą apimantį tam tikrą, laikotarpį ir esantį glaudžiame ryšyje su materialiuoju pasauliu ir socialine aplinka (G. Kielhofner).
Tokiu būdu ergoterapijos sąvoka savyje apima žmogaus veiklos tyrimą bei vadovavimą adaptaciniam individo elgesiui, kuris būtinas – veiklai užtikrinti (Reed ir Sanders, 1992). Ergoterapijos tikslu tampa poreikis perspėti, koreguoti ar sumažinti įtaką, kurią veiklai daro sutrikusi funkcija (Chritiansen ir Baum, 1991).
Ligos/sveikatos santykis ergoterapijoje
Sveikatos ir ligos samprata ergoterapijoje skiriasi nuo tradicinio požiūrio taikomo medicinoje. Ergoterapijoje yra teigiama, kad veiklos sutrikimas atsiranda ne tik dėl tam tikros ligos ar traumos pasekmių, bet veiklos trūkumas pats gali tapti ligos atsiradimo priežastimi (Pvz.: Hipodinamija gali sukelti širdies kraujagyslių ligas).
Ergoterapijoje sveikata siejama su veiklos atlikimu. Ligą apibrėžia šios sąvokos priešingybė – veiklos sutrikimas/disfunkcija. Todėl norint įvertinti žmogaus būklę pagal ligos/sveikatos matą, ergoterapeutas turi analizuoti individo veiklą. Egzistuoja įvairios ūmios ligos (Pvz.: Gripas), kai medicinine prasme žmogaus būklė vertinama kaip sveikatos sutrikimas (liga), bet nesutrikus jo veiklai (arba dėl tos priežasties, kad veikla savaime atsistatys po 2 – 3 savaičių) ergoterapija yra netaikytina. Tuo tarpu senyvo amžiaus žmonės būdami medicinine prasme sveiki, gali justi vienišumą, jausmų sutrikimą. Tokiems žmonėms, siekiant pagerinti jų gyvenimo kokybę, ergoterapija yra taikytina. Tokios rūšies problemos yra priskiriamos prie žmogaus psichosocialinių problemų. Tradicinėje medicinoje egzistuoja daug gydymo būdų, kurie nereikalauja aktyvios paciento pozicijos. Pacientas gali tarsi nedalyvauti terapijos procese. Tuo tarpu ergoterapijos sekmę lemia aktyvus asmens dalyvavimas gydymo procese.
Ergoterapinio poveikio ypatumai
Ergoterapijoje taikytinos lanksčios darbo formos, kai ergoterapeutas, žinodamas savo nuostata paciento atžvilgiu ir gerai suvokdamas savo galimybes, adaptuojasi prie paciento poreikių. Ergoterapijai taikytinas mokymosi – mokymo proceso apibrėžimas. Mokymas yra viena pagrindinių ergoterapijos priemonių. Todėl ergoterapeutui yra būtina sužinoti daugiau mokymo teorijų, kurios galėtų būti sėkmingai panaudotos praktikiniame darbe. Ergoterapinis poveikis dažnai nereikalauja specialiai įrengtos aplinkos. Aplinka naudojama tokia, kokia ji yra duotuoju momentu adaptuojant ją pagal paciento ir ergoterapeuto poreikius. Ergoterapijoje taikytina tikslinga terapinė veikla, kurios atlikimas yra nukreiptas į apibrėžtą prasmingą tikslą. Veiklos tikslingumas yra unikalus reiškinys ir priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių. Terapijos eigoje ergoterapeutas apsprendžia veiklos tikslą diskutuodamas su pacientu. Kartais tam, kad „įtiktų“ ergoterapeutui, pacientas gali sutikti su „betiksle“ pagal jo vidinę nuostatą veikla. Šuo atveju veiklos terapinis poveikis bus minimalus. Dėl to pasirenkant „prasmingą“ terapinės veiklos rūšį ergoterapeutui yra būtinos žinios apie veiklos rūšis, kurios vykdomos aplinkoje, kurioje gyvena pacientas.
Parenkant ir taikant veiklą kaip terapinio poveikio priemonę ergoterapeutui yra svarbu atsakyti į šiuos klausimus:
1. Kaip pacientas vertina siūlomą veiklos rūšį?
2. Kiek ergoterapeuto siūloma veikla yra reikšminga pacientui atsižvelgiant į paciento esamą situaciją ir jo gyvenimo būdą?
3. Ar pacientui tikrai būtina tam tikra siūloma veiklos rūšis?
Ergoterapijoje taikytinas grupinės veiklos poveikis. Manoma, kad grupinė veikla bent kokiu atveju turi terapinių elementų.
Ergoterapijoje nuolat taikomas veiklos analizės ir sintezės procesas. Veiklos analizė suprantama kaip žinios apie tai kokiu būdu ir kiek veikla įtakoja pacientą. Siekiant įtraukti pacientą į veiklą turinčią terapinį poveikį, veiklos analizė turi sietis su paciento gydymo poreikiu, paciento galimybėmis ir problemomis.
Sintezės samprata apima ergoterapijos poreikio planavimą, kuris atsiranda lyginant paciento galimybes ir paciento atliekamą veiklą.
Ergoterapijos taikymo schema
1. Ergoterapinio modelio parinkimas
Įprastai bent kokio gydymo vykdymas prasideda nuo teorinio modelio, kurio pagrindu bus pažvelgta į paciento problemas ir renkami duomenys, parinkimo. Kasdieninėje klinikineje praktikoje yra naudojami paciento tyrimo protokolai, kurie yra parengti remiantis tam tikromis teorinėmis prielaidomis apie paciento problemą prigimtį. Vykdant ergoterapiją tam, kad geriau suprastume paciento veiklos sutrikimo priežastis ir esmę bei rastume teisingus problemų sprendimo kelius, dažnai yra naudotinas ne vienas, o keli ergoterapiniai modeliai. Derinant juos tarpusavyje randamas optimaliausias paciento poreikio patenkinimo ir problemų sprendimo būdas (būdai). Yra siūloma (Roger, 1983) pasirinkus tinkamą ergoterapinį modelį (modelius), naudoti jų pagrindu parengtus standartizuotus ir griežtai apibrėžtus ergoterapinius tyrimo protokolus, kurių pagalba atliekamas paciento ištyrimas. Tuo būdu tolimesnei analizei pasirenkami tik tie duomenys, kurie geriausiai atspindi ligonio būklę bei jų pagrindu galima atlikti duomenų lyginimą.
Šiame ergoterapijos etape būna sunku pasirinkti:
1. Labiausiai tinkamą ergoterapinį modelį (modelius).
2. Ergoterapinio modelio teorinius teiginius susieti su praktikiniu pacientų tyrimu.
3. Ergoterapijos procedūros pradžioje atsakyti į klausimą: „Nuo ko pradėti tyrimą?“.
2. Duomenų rinkimas
Teisingai pasirinktas ergoterapinis modelis užtikrina sėkmingą duomenų apie ligonį rinkimą. Rogers (1983) siūlo duomenų rinkimo būdus skirstyti į: 1. Stebėjimą. 2. Tyrimo būdus grindžiamus matavimu. 3. Apklausą.
Duomenų apie pacientus rinkimo procedūros vykdymas priklauso nuo pasirinkto tyrimo būdo.
Renkant duomenis galima naudoti vieną iš minėtų, būdų ar kelis būdus derinti kartu.Tyrimo protokoluose svarbu atžymėti kur ir kada buvo atliktas tyrimas. Pakartotinai atliekant paciento būklės įvertinimą, tyrimo vietos kitimas gali įtakoti gaunamus rezultatus ir ateityje trikdyti duomenų lyginimą. Surinkus tam tikrą duomenų apie pacientą kiekį, galima pakartotinai įvertinti šių duomenų atitikimą pasirinktam ergoterapiniam modeliui ir pradinei diagnozei.
3. Duomenų analizė
Surinkus tam tikrą duomenų apie pacientą kiekį, atliekama jų pirminė analizė. Po to tyrėjas gali nuspręsti ar reikia gilinti paciento ištyrimą vienoje pasirinktų sričių. Remdamasis diagnoze ir prognoze, tyrėjas gali taip modifikuoti savo tyrimą, kad būtų geriau suprasti tikrieji paciento poreikiai ir problemos.
Klinikinių problemų sprendimas – tai dinaminis procesas, kurį sudaro modelio parinkimas, duomenų apie pacientą kaupimas, duomenų analizė ir tolimesnis nuoseklus tyrimo krypties valdymas ir keitimas.
Tyrimo metu gautus duomenis ergoterapeutas nagrinėja dviejų sampratų šviesoje: duomenų patikimumo ir duomenų pagrįstumo. Tyrėjas tarsi užduoda sau klausimą „Ar surinktų duomenų kiekis yra pakankamas tam, kad pagrįstai ir patikimai būtų galima apibūdinti paciento stipriąsias ir silpnąsias puses?“
Pagrindinis surinktų duomenų analizės tikslas yra paciento silpnųjų ir stipriųjų pusių apibrėžimas. Šioje ergoterapijos pakopoje ergoterapeutas gali kreiptis papildomų duomenų apibūdinančių paciento būklę į kitus specialistus. Pvz.: Senyvo amžiaus žmonės dėl sutrikusios klausos funkcijos, gali prarasti galimybę, priklausomai nuo aplinkos poreikių, tinkamai keisti savo veiklą. Tokiu atveju, ergoterapeutas nukreipia pacientą pas audiologą prašydamas įvertinti klausą.
4. Stipriųjų ir silpnųjų vietų nustatymas .
Teisingai pasirinktas ergoterapinis modelis (modeliai), jo pagrindu atliktas paciento tyrimas ir gautos informacijos analizė, įgalina ergoterapeutą pažvelgti į paciento problemas iš labiausiai tinkamos ergoterapinės pusės bei daryti tam tikrus apibendrinimus.
Šiuos apibendrinimus turi sudaryti:
1. Paciento kasdienės veiklos, darbinės veiklos ir laisvalaikio stipriųjų veiklos pusių ir galimų trikdžių aprašymas.
2. Socialinių, psichologinių ir biologinių veiksnių, kurie riboja ar įgalina vienokios ar kitokios rūšies veiklą apibūdinimas.
3. Aplinkos veiksnių, kurie sudaro palankias sąlygas ar riboja vieną iš anksčiau paminėtų veiklos rūšių, apibūdinimas.
Įvykdęs tai, ergoterapeutas gali jausti poreikį papildyti surinktus duomenis ir tęsti tyrimą.
Šios dalies išvados gali būti:
1. Reikalingi papildomi duomenys, kurie padėtų tiksliau aprašyti vieną, iš pasirinktų paciento veiklos rūšių.
2. Reikalinga kitų reabilitacijos komandos narių ar kitos rūšies specialistų pagalba (Pvz.: Okulistas, psichologas).
3. Ergoterapinės pagalbos nereikia. Tokiu atveju pacientui ergoterapinis poveikis yra netaikoma.
Pagrindiniai sunkumai, sutinkami šiame ergoterapinės procedūros vykdymo žingsnyje, yra susieti su duomenų, gautų pacientų tyrimo metu, vertinimu bei svarstant ergoterapinės procedūros taikymo poreikio nustatymą.
5. Ergoterapijos plano sudarymas
Skiriamos šios ergoterapinio poveikio plano sudėtinės dalys:
1. Duomenų apie pacientą analizės išvados. Jos formuojamos remiantis nustatytais veiksniais susietais su paciento kasdiene veikla, paciento esama biologine, socialine ir psichologine būkle bei fizine ir socialine aplinka, kuri skatins paciento sveikimą (stipriosios pusės) ar ateityje trikdys paciento veiklos atstatymą (silpnosios pusės).
2. Terapiniai tikslai. Terapiniai tikslai privalo sietis su ergoterapinio tyrimo metu nustatytomis paciento problemomis ir poreikiais, bei paciento stipriosiomis ir silpnosiomis pusėmis.
Trumpalaikiai tikslai formuluojami siejant juos su aiškiai išmatuojamu dydžiu (Pvz. Tai gali būti siekiamas sąnario judesio amplitudės dydis ar paciento gebėjimas savarankiškai apsirengtų per 20 minučių laiko tarpą).
Ilgalaikiai tikslai formuluojami juos nukreipiant į tam tikrą laukiamą funkcinį lygmenį (Pvz. Paciento savarankiškumas valgant).
Bendros visų tikslų savybės:
1. Jie turi būti išmatuojami.
2. Pasiekiami per laikotarpį kuris yra ergoterapeuto ir paciento aptartas ir patvirtinta.
Atliekant pakartotiną paciento įvertinimą ergoterapeutas gautus rezultatus turėtų lyginti su poveikio pradžioje iškeltais tikslais. Ergoterpijoje tikslai privalo atsirasti paciento ir terapeuto abipusio susitarimo pagrindu. Prie pagrindinių siekiamų ergoterapijos tikslų yra priskiriami (Kielhofner G., 1999):
1. Paciento gebėjimas pasirūpinti savimi.
2. Paciento gebėjimas tvarkyti savo gyvenimą.
3. Paciento gebėjimas tobulėti.
6. Poveikio plano apibrėžimas, metodų parinkimas
Kiekvienam tikslui pasiekti yra reikalinga apibrėžti poveikio planą kurį sudaro: *terapinė poveikio programa; *metodai, būdai; *ergoterapinės priemonės; *prie gydymo plano priskiriama ir tolimesnių ergoterapeutui rūpimų sričių tyrimo planas.
7. Poveikio vykdymas
Poveikio vykdymas atliekamas prisilaikant tam tikro, ankstesnėje ergoterapijos pakopoje suformuoto gydymo plano. Jį turėtų sudaryti poveikio tikslai, poveikio planas, būsimųjų tyrimų planas. Ergoterapinis poveikis skirstomas į adaptacinį ir gydomąjį. Gydomojo poveikio įgyvendinimas yra nukreiptas į paciento funkcijos sutrikimo pasekmių sumažinimą. Įgyvendinant adaptacinį poveikį siekiamas funkcijos kompensavimas. Ergoterapeutas, naudodamas abi poveikio strategijas, nuolat jas derina su ergoterapijos tikslais, ligos ar traumos prognoze, poveikio trukme.
8. Programos efektyvumo įvertinimas
Jis atliekamas tam tikru, griežtai apibrėžtu metu. Jo eigoje tikrinamas atitikimas tarp esamos paciento būklės ir siekiamų tikslų. Ergoterapinio poveikio efektyvumą apibrėžia tai kaip (kokiu mastu, kiek) pavyko įgyvendinti iškeltus tikslus. Nustačius, kad tikslai apibrėžti, ergoterapijos pradžioje, yra įgyvendinti, pacientui ergoterpijos taikymas yra užbaigiamas. Dažnos klaidos šioje ergoterpijos pakopoje siejamos su pakartotino paciento būklės įvertinimo dažnio nustatymu.
Ligonių funkcinės būklės įvertinimas ergoterapijoje
Ergoterapijos mokslas remiasi keliais teoriniais modeliais, kurie aiškina žmogaus veiklos atsiradimo prigimtį (Pvz.: Grupinės veiklos modelis, Judesių valdymo modelis, Žmogaus užimtumo modelis ir t.t.).
Remdamiesi šiais modeliais ergoterapeutai nagrinėja pacientų veiklos problemas. Tuo tikslu jie naudoja tam tikrus šių modelių pagrindu sukurtus pacientų tyrimo ir duomenų rinkimo būdus. Paciento tyrimas – tai tęstinis procesas, kuris atliekamas prieš gydymą, o vėliau gydymo metu siekiant įvertinti terapinio poveikio efektyvumą. Bendraudamas su pacientu, ergoterapeutas pagal tam tikrą tyrimo protokolą gali detalizuoti kiekvieno paciento individualias veiklos sutrikimo sferas. Ergoterapeutas atlieka paciento tyrimą tam, kad išsiaiškintų paciento veiklos atlikimo problemas, suformuluotų prognozę ir įvertintų ergoterapinio poveikio efektyvumą (Law ir Letts, 1989).
Atliktas tyrimas:
1. Nusako paciento esamą būklę.
2. Padeda suformuluoti realius terapinio poveikio tikslus ir uždavinius.
3. Įgalina prognozuoti terapinio poveikio rezultatus.
4. Padeda parinkti tinkamiausias terapines priemones ir būdus.
5. Pakartotinai atliktas tyrimas padeda įvertinti atlikto darbo efektyvumą. Pradiniu vystymosi laikotarpiu tyrimas ergoterapijoje buvo grindžiamas paciento vykdomų užduočių įprastinėje aplinkoje vertinimu. Vėliau paciento tyrimas įgavo labiau standartizuotas formas.
Paciento tyrimas padeda ergoterapeutui:
– nustatyti paciento požiūrį savo veiklos atlikimo apimtis ir pacientą supančią aplinką
– suformuluoti gydymo tikslus, atitinkančius paciento prioritetus;
– padeda įvertinti ergoterapinio poveikio efektyvumą.
Pakartotinai atliekamas tyrimas įgalina keisti gydymo planą padeda apibrėžti paciento pasveikimą ir ergoterapinio poveikio užbaigimo kriterijus.
Ilgalaikė ergoterapinio darbo patirtis suformavo bendradarbiavimu tarp paciento ir ergoterapeuto pagrįstą ergoterapinio tyrimo procedūrą (G. Kielhofner, 1999). Vienas pagrindinių siekiamų tikslų šiuo atveju tampa paciento požiūrio į savo sveikatos būklę; išaiškinimas.
Ergoterapinio tyrimo sėkmę užtikrina užsimezgęs ryšys tarp paciento ir ergoterapeuto. Geriausia bendravimo forma šiuo atveju tampa diskusija tarp ergoterapeuto ir paciento, kurioje abi pusės gali laisvai išreikšti savo nuomonę ir kur abiejų pusių nuomonė yra svarbi priimant galutinį sprendimą.
Įprastai tyrimas pradedamas nuo pagrindinių duomenų apie pacientą rinkimo. Šiame etape neretai sprendžiamas pasirinkto tyrimo būdo tinkamumo klausimas. Pasirinkti tyrimo būdą ergoterapeutui padeda šios taisyklės:
1. Atlikdami tyrimą turime paisyti paciento teisių.
2. Pasirenkamas toks tyrimo būdas, kuris padės išsiaiškinti paciento nuomonę apie jo veiklos atlikimo galimybes.
3. Pasirinkdami tyrimo būdą turime kreipti dėmesį į pacientą supančios aplinkos (socialinės ir fizinės) įtaką tyrimo rezultatams.
Toliau atliekant tyrimą yra renkami objektyvūs duomenys apie pacientą. Ergoterapijoje objektyvūs tyrimų duomenys yra lyginami su išreikšta paciento nuomone apie save ir supančią aplinką. Ypatingai svarbu atliekant ergoterapinį tyrimą žinoti ar pacientas turi pakankamai žinių apie dabartinę savo veiklos atlikimo būklę ir jį supančią aplinką. Prieš pradedamas atlikti tyrimą ergoterapeutas informuoja pacientą: *kokiu tikslu bus atliekamas tyrimas ir renkama informacija; *apie tai, kad tyrimo metu jis norės sužinoti paciento nuomonę apie jo (paciento) atliekamą veiklą; *apie tai, kad paciento nuostatos bus svarbios galutinai pasirenkant gydymo tikslus ir gydymo būdus.
Prieš pradedant tirti pacientą pravartu surinkti šią informaciją:
1. Ar pacientas yra dešiniarankis/ kairiarankis?
2. Ar pacientas gali savo ranka judinti daiktus, naudoti pieštuką?
3. Ar skaitydamas pacientas nenaudoja akinių?
4. Tinkamiausią tarpusavio bendravimo kalbą.
Reiktų surinkti duomenis apie paciento ankstesnį išsilavinimą, gyvenimo patirtį, pomėgius. Ergoterapinio tyrimo pradžioje yra pasirenkamas jo atlikimo metodai ir būdai.
Skiriami šios ergoterapinio tyrimo kryptys:
Funkcinis tyrimas – yra paremtas kasdienės veiklos vertinimu. Vienokios ar kitokios veiklos deficitas apsprendžia kompensacijos ar adaptacijos poreikį. Tokiu būdu siekiama atstatyti ir pagerinti tam tikrą sutrikusios veiklos rūšį. Ergoterapijoje funkcija ir funkcijos sutrikimas yra siejamas su žmogaus galimybe užtikrinti veiklos atlikimą.
Dirbdami vienoje reabilitacijos komandoje tiek ergoterapeutas, tiek kineziterapeutas ar kitos rūšies specialistas siekia vieno bendro reabilitacijos tikslo: paciento funkcinio nepriklausomumo pagerinimo.
Kartais būna sunku nubrėžti aiškią ribą kur siekiant šio tikslo, baigiasi vieno reabilitacijos komandos specialisto kompetencija ir prasideda kito komandos nario veiklos sritis. Šią konfliktinę padėtį galėtume spręsti apibrėždami tai kaip kiekvienas reabilitacijos komandos specialistas suvokia ir nusako paciento funkcijos sąvoką. Žodis funkcija yra kildinamas iš lotyniško žodžio fungi- įvykdyti, atlikti (Webster’s Ninth New Collegiate Dictionary, 1989). Todėl asmens gebėjimas atlikti savęs priežiūros veiksmus, gebėjimas vykdyti kasdienę veiklą (pvz; namų ruošą, išvykas už gyvenamosios vietos ribų, finansų tvarkymą) visa tai vadinama funkciniu vertinimu (Lawton, 1987). Tuo tarpu protinė, emocinė ir socialinė veikla tik kai kada yra siejama su šia sąvoka (Jette, 1984; Lawton, 1987). Todėl neatsitiktinai ergoterapeutas sieja paciento funkcijų tyrimą su jo (paciento) gebėjimu atlikti kasdienės veiklos užduotis, darbinę veiklą, bei gebėjimu realizuoti laisvalaikio veiklos rūšis. Funkcinis įvertinimas ergoterapijoje pirmiausia yra siejamas su paciento gebėjimu atlikti kasdienes užduotis, kurias jis/ji nori ir privalo atlikti. Ergoterapeutas įprastai vertina ir gydo pacientą šių kasdienių užduočių atlikimo rėmuose. Tai reiškia, kad savo vertinime ergoterapeutas pabrėžia paciento galimybę veikti, atlikti tam tikros rūšies veiklą.
Funkcinis testavimas nusako problemas, kurios atsiranda pacientui atliekant kasdienės veiklos užduotis įprastinėje aplinkoje. Kasdienės veiklos vertinimas padeda surinkti informaciją apie paciento savarankiškumo laipsnį. Bet dažnai kasdienės veiklos tyrimą apsunkina fizinė ar kognityvinė negalia.
Funkcinis testavimas remiasi stebėjimu, kurį atlieka ergoterapeutas. Jį gali atlikti ir pats pacientas savarankiškai vertindamas savo veiklą. Šis tyrimo būdas yra patogus tuo, kad tiesiogiai atspindi paciento kasdienės veiklos atlikimą. Negalios tyrimas – remiasi atskirų įgūdžių, kurios užtikrina veiklą, įvertinimu. Atlikus jį terapinis poveikis koncentruojamas į pakenktus komponentus. Šio tyrimo būdo privalumas yra tas, kad jis yra daugiau standartizuotas, tiksliau atliekamas ir gauti rezultatai yra geriau suprantami kitų reabilitacijos komandos narių.
Atliekant tyrimą yra siekiama atskleisti paciento stipriąsias ir silpnąsias puses. Formuodamas tolimesnius terapinius tikslus, ergoterapeutas remiasi stipriųjų paciento pusių įvertinimu. Tuo pačiu ergoterapeutas savo poveikiu siekia sumažinti ar panaikinti silpnųjų paciento pusių sukeltus padarinius.
Nuosekliai atliktas tyrimas ir jo metu surinkti duomenys ergoterapeutui padeda sudaryti gydymo planą. Visi ergoterapijoje naudojami tyrimo būdai yra skirstomi į formalius ir neformalius. Formalūs būdai apibrėžia tas užduotis, kurias turi atlikti pacientas ir kurių atlikimą vertina ergoterapeutas. Neformaliais tyrimo būdais stengiamasi išsiaiškinti kaip pacientas vertina jį supantį pasaulį. Atlikdamas tyrimą ergoterapeutas pirmiausia turėtų vertinti tas paciento veiklos sritis, kurias tikimasi pakeisti ar pagerinti. Prieš pradėdamas tyrimą ergoterapeutas turėtų laikytis šių taisyklių: 1. Būtina tirti pacientą prasmingoje veikloje. 2. Būtina žinoti kaip suderinti gautus ergoterapinio tyrimo duomenis su kitų tyrimų duomenimis.
Tyrimo protokoluose svarbu pažymėti kur ir kada buvo atliktas tyrimas. Pakartotiną tyrimą reikėtų atlikti kiek įmanoma panašesnėje aplinkoje. Konkretaus tyrimo būdo pasirinkimą lemia keli veiksniai: 1. Ligos/traumos laikotarpis, kurio metu yra atliekamas tyrimas. 2. Paciento ir ergoterapeuto bendravimo trukmė.
Tiriamas asmuo turi aiškiai suvokti atliekamo tyrimo tikslingumą sugebėti aiškiai atsakyti į klausimą kuriuo tikslu yra atliekamas tyrimas. Tiriantysis asmuo savo elgesiu neturi įtakoti paciento atsakymų. Paciento tyrimas – tai procesas, kurio metu užmezgamas ryšys su pacientu, o ergoterapeutas mokosi dirbti ir prisitaikyti prie kiekvieno ligonio individualumo.
Visi tyrimo metodai gali būti struktūrizuoti ir situaciniai. Struktūrizuoti tyrimo būdai remiasi apibrėžtu tyrimo protokolu, kurį sudaro tam tikri testai, tyrimo būdai it t.t. Jų vykdymas yra aprašomas specialiose instrukcijose. Tuo tarpu situacinis tyrimas remiasi stebėjimu. Šis būdas yra dažnai naudojamas klinikinėje praktikoje gydymo efektyvumo įvertinimui. Nustatyti ką dirbdamas su tam tikru pacientu ergoterapeutas turėtų tirti nėra taip paprasta. Remiantis Kane ir Kane (1981) galima teigti, kad pirmiausia ergoterapeutas turėtų koncentruoti savo ištyrimą į tas sritis, kurias jis tikisi pakeisti. Ergoterapeutui tai reikštų paciento gebėjimų atliekant ir dalyvaujant prasmingoje ir tikslingoje veikloje tyrimą.
Tirdamas pacientą ergoterapeutas tarsi turėtų atsakyti sau į klausimus:
1. Ką aš sužinosiu atlikęs tyrimą?
2. Koks bus mano gautų tyrimo duomenų santykis su kitais atliktais tyrimais?
3. Ar mano gauti tyrimo duomenys yra tai ką aš norėjau sužinoti?
Galima teigti, kad kur kas sudėtingesnė problema yra ne tai ką mes vertiname, bet kaip tai atlikti bei kaip susieti gautus duomenis su bendra žinių apie asmenį visuma ir kaip vertinti gautus tyrimo rezultatus atsižvelgiant į kitų tyrimų duomenis. Vis tik tinkamiausio tyrimo būdo pasirinkimas išlieka gana sudėtinga užduotimi kiekvienam ergoterapeutui. Pasirinkdamas tyrimo būdą ergoterapeutas turi atminti, kad dažnai vienas tyrimo metodas neleis pasiekti visų tyrimui keliamų tikslų. Prieš pradėdami tyrimą ir pasirinkdamas tyrimo būdą ergoterapeutas turi gerai suvokti ką jis nori sužinoti, kodėl jis tai nori sužinoti. Ergoterapinio tyrimo problemos:
1. Nepakankamas surinktų duomenų kiekis. 2. Tyrimo metu surinktų duomenų kiekis yra per didelis ir sunku nustatyti pačius svarbiausius ir informatyviausius tyrimus.
Tyrimo būdai naudojami ergoterapijoje:
Laikrodžio piešimo užduotis (Clock Drawing Test, CDT) Šis tyrimo būdas yra naudinga atrankos priemonė diferencijuojant sveikus vyresnio amžiaus žmones nuo turinčių pažinimo procesų sutrikimų. Kitų autorių nuomone, jis gali būti naudojamas demencijos sunkumo laipsnio įvertinimui. Nors jis nėra demencijos diagnozavimo pagrindas, jis gali būti labai naudingas įvertinant ar pacientui reikalingas tolimesnis pažintinių procesų tyrimas. Jo atlikimas trunka apie 2 min. Testo vykdymo metu tiriamasis prašomas nupiešti laikrodį, išdėstant valandas žyminčius skaičius reikiamose vietose. Tiriamajam nupiešus skaičius, prašoma nupiešti rodykles, rodančias pvz. 10 minučių po 11-os valandos. Jo atlikimas atspindi galvos smegenų pažintines funkcijas, kurios lokalizuojasi kaktinėje ir smilkininėje bei momeninėje skiltyse. Vertinimas: *Nupiešia uždarą ratą – 1 taškas. *Išdėsto skaičius teisingose vietose – 1 taškas. *Yra visi 12 teisingų skaičių – 1 taškas. *Rodyklės nupieštos teisingose padėtyse – 1 taškas. Viso: 4 taškai.
Protinės būklės mini tyrimas (Mini Mental State Examination, MMSE). Šis tyrimo būdas yra vienas plačiausiai naudojamų priemonių pažintinių funkcijų vertinimui. Jis taikomas kiekybiniam pažintinių funkcijų įvertinimui. Jo pagalba atliekamas šių sričių (domain) tyrimas: orientacija laike ir vietoje (10 balų), 3 žodžių įsiminimas (3 balai), dėmesys ir skaičiavimas (5 balai), 3 žodžių pakartojimas (3 balai), kalba (8 balai), regos konstrukciniai gebėjimai (1 balas). Testas atliekamas per 10 min. Jo kvalifikuotam atlikimui yra reikalingas išankstinis pasirengimas ir apmokymas. Vertinimas: *0 – 10 balų – sunkus pažintinis sutrikimas, *11 – 19 – vidutinis pažintinis sutrikimas, *20 – 24 lengvas pažintinis sutrikimas, Viso: 30 balų
Bartel indeksas (Barthel Index) – tai žmogaus galimybių matas, įvertinantis jo sugebėjimą savarankiškai funkcionuoti bei apsitarnauti. Jis dar vadinamas Maryland’o indeksu. Šis indeksas buvo naudojamas trijose Maryland’o ligoninėse tam, kad standartizuotai butų įvertintos ligonių, sergančių nervų – raumenų, kaulų – raumenų susirgimais, galimybes. Kitų šaltinių duomenimis indeksas naudotinas ir psichiatrinėje praktikoje. Indeksas pirmiausia įvertina savarankiškumą ir judrumą. Punktai yra suskirstyti pagal svarbą. Vertinimo balai: 5, 10, 15. 0 balų veikla vertinama tuo atveju, kai paciento veiklos atlikimas neatitinka nei vieną indekse pateiktą veiklos aprašymą. Tyrimas trunka apie 5 minutes. Viso:100 balų.
Funkcinės nepriklausomumo testas, FNT (Functional Independence Measurement, FIM). FNT yra naudojamas negalios sunkumui išmatuoti. Ją sudaro 18 vertinamų veiklos rūšių. FNT apima septynių lygių skalę, kuri atspindi elgesio gradaciją nuo visiškos tiriamojo priklausomybės iki nepriklausomybės.Visiška priklausomybė yra vertinama 1 balu, paciento nepriklausomybė veiklos atliekant veiklą vertinama 7 balais. FNT yra negalios matas. FNT matuoja, ką žmogus su negalia daro iš tiesų, o ne tai ką jis galėtų daryti, arba ką galėtų daryti, jeigu tam tikros aplinkybės būtų kitokios. Yra vertinama surinktų balų suma, kuri gali siekti 126 balus.
Veiklos savarankiško vertinimo klausimynas (The Occupational Self Assessment, OSA). Šis klausimynas yra sukurtas remiantis G. Kielhorner’io 1995 m. paskelbtu žmogaus užimtumo modeliu (Model of Human Occupation). Klausimynas buvo parengtas siekiant įvertinti paciento nuomonę apie savo esamą būklę ir funkcinį pajėgumą bei aplinkos įtaką veiklai. VSV yra sudarytas is 30 klausimų (22 apie save, 8 apie aplinką). Prieš pradėdamas atsakinėti, pacientas supažindinamas su klausimais. Pirmame klausimyno pildymo etape, pacientui atsakant į klausimus, yra vertinama veikla. Paciento pateikti atsakymai sudaro sampratą apie jo gebėjimą veikti. Veikla gali būti paciento apibūdinta kaip labai gerai ir normaliai įvykdoma, sunkiai įvykdoma ir neįvykdoma. Antroje pakopoje pacientas nusako veiklos, apibūdintos klausimuose, svarbą. Jis gali apibūdinti veiklą kaip ypatingai svarbią, svarbią, neypatingai svarbią ir nesvarbią. Tai sudaro supratimą apie paciento taikomą vertės matą kiekvienai veiklos rūšiai. Palanki situacija yra tuomet, kai paciento veikla yra pakankama tose srityse, kurios yra jam svarbios. Veikla, kuri pacientui yra ypatingai svarbi, o jos atlikimą pacientas vertina kaip neįvykdomą gali tapti ergoterapinio poveikio prioritetu. Pabaigus pildyti klausimyną pacientui siūloma pažymėti 4 veiklos rūšis, kurias jis norėtų pakeisti. Tokiu pat būdu yra vertinama ir paciento aplinka. Atsakymų pagrindu yra formuojami aplinkos keitimo prioritetai.
Valios klausimynas (The Volitional QĘuestionnare, VQ). VQ sudarytas siekiant įvertinti protiškai atsilikusių pacientų ir sergančiųjų lėtinėmis psichikos ligomis valią/motyvaciją. Klausimynas taip pat yra taikytinas žmonėms, sergantiems įvairaus laipsnio demencija, patyrusių galvos traumą, insultą. Yra vertinamas savaiminis paciento elgesys ir elgesys, kuris yra stimuliuojamas. Stimuliavimas gali būti atliekamas vaizdinėmis užuominomis, neverbaliniu bendravimu ar paskatinimu. Vertinimą sudaro 4 balų sistema: 1 – pasyvus, 2 – neryžtingas, 3 – sudėtingas, 4 – spontaniškas.
Bendravimo ir sąveikos įgūdžių įvertinimas (The Assessment of Communication and Interaction Skills, ACIS). ACIS yra naudojamas vertinant ligos poveikį paciento bendravimo ir sąveikos gebėjimams. Yra vertinamas asmens gebėjimas bendrauti ir sąveikauti grupėje. Taikytinas prieš įtraukiant asmenį į kasdienės veiklos atlikimą. Šis tyrimo metodas yra naudotinas pacientams, sergantiems psichikos ligomis ar turintiems protinio atsilikimo požymių. ACIS taip pat gali būti taikomas persirgus insultu, sergant demencija, cerebriniu paralyžiumi, patyrus galvos traumą bei fizinį sužalojimą (Pvz.: Nugaros smegenų pažeidimas). Bendras atestavimo laikas 20 – 60 min. Stebėjimas trunka 15 – 45 min., vertinimas 5 – 20 min. Bendravimo ir sąveikos įgūdžiai yra vertinami 4 balais.
Ergoterapijos terminai
Šiuo metu ergoterapijoje yra naudojami terminai, kuriuos parengė Amerikos ergoterapeutų draugija (American Occupational Therapy Assocation, AOTA). Tai terminai, kuriuos ergoterapeutas naudoja apibrėždamas gydymo tikslus, paciento būklės kitimą ir taip pat naudoja pildydamas visus ergoterapinius dokumentus. Yra išskiriamos veiklos sritys (Performance Areas), veiklos sudedamosios dalys (Performance Componence), veiklos kontekstas/fonas (Performance context).
Veiklos sritys – Performance Areas
Šią sritį sudaro 3 sąvokos: kasdienė veikla (activities of daily living ), darbas ir produktyvioji veikla (work and productive activity), bei žaidimai ir laisvalaikis (play and leisure). Kiekvieną šią sąvoką sudaro atskiros veiklos rūšys.
Veiklos sudedamosios dalys – Performance Componence
Ši sąvoka yra suprantama kaip tam tikri individo gabumai, kuriuos jis parodo būdamas įtrauktas į tam tikrą veiklos sritį. Yra išskiriamos šios veiklos sudedamos dalys: sensomotorinė dalis (sensomotor components), pažintinės integracijos dalis (cognitive integration), pažintinė dalis (cognitive components), psichosocialiniai įgūdžiai (psychosocial skills) ir psichologinė dalis (psychological components).
Veiklos kontekstas/fonas (Performance context)
Veiklos kontekstas/fonas – tai vieta, kurioje vyksta individo veikla. Kontekstas įtakoja individo veiklos kokybę/ypatybes.
Veiklos sritys (Performance Areas)
A. Kasdienė veikla (Activities of daily living). Savęs priežiūros užduotys.
1. Gražinimasis (grooming) – kūno plaukų pašalinimas (skutimosi peiliukų naudojimas, plaukų pešiojimo žnyplių naudojimas, losjonų naudojimas); kosmetikos priemonių uždėjimas ir pašalinimas; plaukų plovimas, sausinimas, (su)šukavimas, šukuosenos darymas, nagų priežiūra (rankų ir kojų); odos priežiūra, ausų ir akių priežiūra; dezodoranto naudojimas.
2. Burnos priežiūra (oral hygiene) – burnos valymas, dantų valymas; dantų protezų išėmimas, valymas ir įstatymas.
3. Maudymasis vonioje ir duše (Bathing and showering) – kūno dalių muilavimas, nuplovimas ir sausinimas; maudymuisi skirtos kūno padėties išlaikymas; persikėlimas į/iš maudymosi vietos.
4. Tualeto higiena (Toilet hygien) – rūbų tvarkymas, tinkamos tualetui kūno padėties palaikymas; kūno valymas; menstruacinių ir išskyrimo funkcijos susilaikymo poreikių patenkinimas (įskaitant kateterius, stomų priežiūrą, žvakučių naudojimą).
5. Asmeninių prietaisų priemonių priežiūra (Personal device care) – asmeninių daiktų priežiūra ir valymas: klausos priemonės, kontaktiniai lęšiai, akiniai, ortezai ir protezai, adaptaciniai prietaisai, priemonės užtikrinančios lytinį gyvenimą ir apsaugojančios nuo nėštumo.
6. Ap(si)rengimas (Dressing) – drabužių ir priedų atitinkančių paros laiką, orą ir progą parinkimas, drabužių paėmimas iš saugojimo vietos, nuoseklus apsirengimas ir nusirengimas, drabužių ir batų susegimas/užsirisimas, asmeninių prietaisų protezų ir ortezę užsidėjimas ir nusiėmimas.
7. Maitinimas ir valgymas (Feeding and eating) – maisto paruošimas, reikiamų indų ir stalo įrankių naudojimas; maisto ir gėrimo pernešimas į burną, veido, rankų ir drabužių valymas; žindymas (sucking), kramtymas, atkosėjimas ir rijimas; kitų alternatyvių mitybos būdų naudojimas.
8. Medicininiai veiksmai (Medication routine) – medikamentų įsigijimas, talpų atidarymas ir uždarymas, vaistų naudojimo tvarkos laikymasis, reikiamo kiekio teisingas pasirinkimas, pranešimas apie problemas ar priešingą efektą paskirtų metodų reikiamo kiekio pasirinkimas.
9. Sveikatos palaikymas (Health maintance) – veikla nukreipta į ligų perspėjimą ir sveikatingumo palaikymą. Tai gali būti fitnesas, dieta, žalingų sveikatai įpročių mažinimas.
10. Socializacija (Socialization) – siekimas ir sąveikavimas su kitais asmenimis siekiant patenkinti emocinius ir fizinius poreikius.
11. Funkcinis bendravimas (Functional communication) – tam tikros įrangos ar sistemų naudojimas siunčiant ir priimant informaciją. Tai galėtų būti rašymo priemonės, telefonas, spausdinimo mašinėlė, kompiuteris, signalinės sistemos, Brailio raštas, kurčiųjų telekomunikacinės sistemos, padidinančios komunikacinės sistemos.
12. Funkcinis mobilumas (Functional mobility) – judėjimas iš vienos vietos į kitą vietą: mobilumas lovoje, mobilumas, kurį užtikrina vežimėlis, persikėlimai (į vežimėlį, lovą mašiną vonią/dušą tualetą mobilumas lipant laiptais, mobilumas ant lygaus paviršiaus).
13. Mobilumas visuomenėje (Community mobility) – mobilumas visuomenėje, asmeninio ir visuomeninio transporto naudojimas: vairavimas, važiavimas autobusu, taksi ar kitomis visuomeninio transporto rūšimis.
14. Avarinis atsakas (Emergency response) – netikėtų, nenumatytų ir pavojingų aplinkybių/situacijų atpažinimas, bei pradėjimas veiksmų mažinančių grėsmę sveikatai ir saugumui.
15. Seksualinė išraiška (Sexual expresion) – susidomėjimas ir seksualinės veiklos pradėjimas.
B. Darbas ir produktyvioji veikla (Work and productive activities)
Tikslinga veikla nukreipta į asmeninį tobulėjimą visuomeninių poreikių patenkinimą ir pragyvenimą.
1. Namų tvarkymas (home management). Namų ūkio ir asmeninio turto ir aplinkos tvarkymas.
a. Rūbų priežiūra (clothing care) – rūbų rūšiavimas, skalbimas (rankomis, skalbimo mašina, sausu būdu), sulankstymas, lyginimas, laikymas ir (pa)taisymas.
b. Valymas (cleaning) – surinkimas, išnešimas, siurbliavimas, grindų šlavimas ir šluostymas/valymas, dulkių valymas, blizginimas, gramdymas, langų plovimas, veidrodžių valymas, lovos klojimas ir šiukšlių išnešimas.
c. Valgio gaminimas ir išvalymas (meal preparation and cleanup) – maisto planavimas, maisto gaminimas ir pateikimas, talpių dėžučių atidarymas ir uždarymas, virtuvės indų ir įrankių naudojimas, valymas ir maisto atsargų saugus kaupimas.
d. Apsipirkimas (shopping) – pirkinių sąrašo sudarymas, pasirinkimas ir pirkimas, atsiskaitymo būdo pasirinkimas, mainų užbaigimas.
e. Finansų tvarkymas (money management) — biudžeto sudarymas, mokesčių mokėjimas, bankų sistemos naudojimas.
f. Namų ūkio palaikymas (household maintenance) – namų kiemo, sodo, prietaisų (appliance), transporto priemonių ir namų ūkio priežiūra.
g. Veiksmų saugumas (safety procedures) – žinojimas ir atlikimas procedūrų apsaugojančių suteikiančių saugumą ir perspėjančių traumas.
2. Rūpestis kitais asmenimis ir gyvūnais (care of others) – fizinės globos, maitinimo, bendravimo ir kitos atitinkančios amžių veiklos taikymas vaikams, sutuoktiniui, tėvams, naminiams gyvūnams.
3. Mokymasis (educational activities) – mokymasis, kuris gali vykti mokykloje, visuomenėje ar darbe.
4. Profesinė veikla (vocatonal activities). Dalyvavimas darbinėje veikloje.
a. Darbinis (iš)tyrimas (Vocational exploration) – polinkių įvertinimas, susidomėjimo ir įgūdžių lavinimas, tinkamo pomėgio pasirinkimas.
b. Darbo įsigijimas (Job acquisition) – darbo galimybių nustatymas ir pasirinkimas, prašymo (application) ir pokalbio užbaigimas.
c. Darbo vykdymas (Work or job performance) – darbinių užduočių atlikimas. Tai atliekama reikiamu laiku ir veiksmingu būdu, prisilaikant tam tikrų būtinų darbinio elgesio taisyklių .
d. Pensijinio amžiaus planavimas (Retirement planning) – polinkių nustatymas/apibrėžimas, interesų ir įgūdžių lavinimas, tinkamo pomėgio pasirinkimas.
e. Savanoriškas darbas (Volunteer participation) – neapmokamos veiklos atlikimas padedant asmeniui, asmenų grupei ar dėl tam tikrų motyvų.
C. Laisvalaikis (Play and leisure)
Vidinės motyvacijos apspręsta veikla nukreipta į pasilinksminimą atsipalaidavimą, spontaninį malonumą ar savęs išraišką.
1. Laisvalaikio (iš)tyrimas (play and leisure exploration). Interesų įgūdžių ir galimybių bei tinkančio laisvalaikio rūšių nustatymas.
2. Laisvalaikio veiklos atlikimas (play and leisure performance). Laisvalaikio planavimas ir dalyvavimas jame (laisvalaikyje). Užtikrinimas pusiausvyros tarp laisvalaikio, darbinės veiklos ir kasdienės veiklos. Reikiamo inventoriaus įsigijimas, tvarkymas ir panaudojimas.
norejau paklausti kas viska sudejo apie ergoterapija i si pusl. labai reikia pavardes zmogaus. gal galetumete atsiusti
paskaitų konspektai. tik tiek galiu pasakyt.
labai įdomu:)