KINEZITERAPIJOS RŪŠYS, UŽDAVINIAI, PRINCIPAI, PRIEMONĖS
Kineziterapijos rūšys:
1. aktyvi (gydomoji kūno kultūra (GKK); žaidimai; sporto elementai; dozuotas ėjimas ir terenkūras; darbo terapija)
2. pasyvi (masažas; mechanoterapija; tempimo (trakcinė) terapija).
Aktyvios kineziterapijos priemonės: gimnastikos pratimai; taikomojo ir sportinio pobūdžio pratimai.
Pasyvios kineziterapijos priemonės: atliekama personalo arba aparatų pagalba.
KT uždaviniai: *normalių fiziologinių funkcijų palaikymas; *pažeistų funkcijų normalizavimas; *įvairių komplikacijų profilaktika; *regeneracinių procesų organizme skatinimas.
1. Aktyvioji kineziterapija
1. Gydomoji kūno kultūra. Pagrindiniai GKK veiksniai, turintys organizmo profilaktikos ir gydomosios galios yra fiziniai pratimai, kurie taikomi raumenims, raumenų grupėms, vienam sąnariui, ar grupei sąnarių, taip pat visoms organizmo sistemoms ir funkcijoms, sukeliant viso organizmo pakitimus.
GKK uždaviniai: 1. išsaugoti sergančio organizmo funkcijas; 2. apsaugoti nuo komplikacijų, susijusių su priverstine hipodinamija ir gydyti jas; 3. stimuliuoti potencialias organizmo galimybes, kovoti su liga; 4. šalinti vietinius anatominius, funkcinius ligos požymius; 5. per trumpiausią laiką grąžinti normalias organizmo funkcijas.
GKK apima: gydomąją gimnastiką, žaidimus, sporto elementus.
a) Gydomoji gimnastika (GG) – pagrindinė GKK priemonė. Pagrindinė GG priemonė – gimnastikos pratimai. Skiriamos tokios GG rūšys: 1. analitinė (kai reikia gydyti raumenų grupę ar atskirus raumenis ligoniams, sergantiems vangiaisiais paralyžiais, po raumenų traumos ar chirurginių intervencijų. Pagrindinis analitinės GG uždavinys yra vietinio pobūdžio, t.y. stimuliuoti tam tikro raumens ar raumenų grupės judesius, didinti raumenų jėgą). 2. bendra stiprinanti (fizinių pratimų poveikis šiuo atveju netiesioginis, o keičiama bendra fiziologinė ligonio organizmo būklė, gerėja kraujotaka, kvėpavimo funkcija, žarnyno peristaltika, medžiagų apykaita. Paprastai naudojama vidaus ligoms gydyti, kai labiau reikia veikti ne atskirą organą, o bendrą organizmo būklę). 3. kvėpavimo (gimnastikos rūšis naudojama gydant ligonius, sergančius kvėpavimo sistemos ligomis arba kaip profilaktikos priemonė nejudriems ligoniams. Atliekant kvėpavimo GG, gerėja krūtinės ląstos ekskursija, stiprėja kvėpavime dalyvaujantys raumenys, didėja diafragmos paslankumas, gerėja plaučių ventiliacija, medžiagų apykaita). 4. koreguojanti (ši rūšis naudojama esant judamojo aparato pakitimams, t.y. stuburo, krūtinės ląstos bei galūnių deformacijoms. Uždaviniai: gerinti bendrą ligonio savijautą, koreguoti deformuotus stuburo dalies, stiprinti liemens ir nugaros raumenis, ugdyti tinkamą laikyseną). 5. gamybinė (uždavinys – bendras organizmo stiprinimas).
b) Žaidimai – paįvairinti ligonio režimą ir žadina susidomėjimą kineziterapija, nukreipia dėmesį nuo neigiamų emocijų, mobilizuoja ligonio jėgas ir norą pasveikti. Gali būti individualūs ir grupiniai. Žaidimai vietoje, mažai judrūs, judrieji.
c) Sporto elementai. Aktyviąjai kineziterapijai priklauso sporto elementai: plaukimas (naudojamas esant raumenų silpnumo reiškiniams, mažai sąnario amplitudei); irklavimas (taikoma esant viršutinių galūnių, pečių juostos, judėjimo aparato traumoms); slidinėjimas (veikia panašiai kaip irklavimas), važiavimas dviračiu).
2. Dozuotas ėjimas ir terenkūras taikomas sergant širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis. Fizinis krūvis priklauso nuo maršruto ilgio, tempo (lėtas – 60 – 80 žingsnių/min.; greitas – 100 žingsnių/min.; labai greitas – 120žingsnių/min.). Terenkūras – ėjimas nelygia, kalnuota vietove. Svarbus akcentas – ligonis turi kontroliuoti pulsą ir ritmingai kvėpuoti.
3. Darbo terapija. Pagrindinis tikslas – padėti ligoniui atsigauti fiziškai, protiškai ir socialiai. Dirbant gerėja medžiagų apykaita, judesių koordinacija, ugdomas vikrumas. Uždaviniai: bendras poveikis organizmui ir tikslingas lokalus poveikis priklausomai nuo pažeistos funkcijos.
2. Pasyvioji kineziterapija
1. Masažas: gydomasis, taškinis, segmentinis, higieninis, kosmetinis, masažas aparatais, hidromasažas, savimasažas.
2. Mechanoterapija naudojama norint atgaivinti nusilpusius ar sunkiai atliekamus judesius. Ji atliekama specialiai sukonstruotais aparatais. Taikant mechanoterapiją judesys yra griežtai lokalizuotas, tiksliai dozuojamas pasipriešinimas, raumuo tempiamas mechaniškai, judesys kartojamas daug kartų. Mechanoterapijos metu veikiami rigidiški raumenys, kontraktūros po imobilizacijų, tempiamos sausgyslės, atstatomas raumenų tonusas.
3. Tempimo terapija – gydymo metodas, kai tempiant mechaniniu būdu pagal išilginę ašį stengiamasi atitraukti, pailginti tam tikras žmogaus kūno vietas. Dažniausiai veikiama sausgyslės ir raiščių sistemos. Tempimo indikacijos: tarpslankstelinio disko išvarža, skoliozė, kifozė, Bechterevo liga, o kontraindikacijos: nesugiję dislokuoti lūžiai, ryški osteoporozė, hipertonija, širdies dekompensacija, nėštumas.
Kineziterapijos principai: laipsniškumas (didinant krūvį, viso gydymo kurso metu pamažu didinamas kineziterapijos procedūrų skaičius, trukmė, didėja judesių amplitudė, judesių skaičius, intensyvumas, atlikimo tempas, judesių sudėtingumas); sistemingumas (kineziterapijos procedūros atliekamos ilgą laiką nedarant didesnių pertraukų, kineziterapija atliekama visuose reabilitacijos etapuose (stacionare, sanatorijoje, poliklinikoje, namuose)); individualumas (atsižvelgti į ligonio lytį, amžių, pajėgumą); sąmoningumas (ligonis turi aktyviai įsijungti į gydymą); visapusiškumas (kineziterapija turi veikti ne tik pažeistą organą, bet ir visą organizmą).
Procedūra – pagrindinė kineziterapijos forma. Ji gali būti individuali (įvadinė 10 – 20% visos procedūros laiko, atliekami nesudėtingi fiziniai pratimai, daugiau distalinei kūno daliai ir smulkioms raumenų grupėms; pagrindinė 60 – 80% visos procedūros laiko, keliant konkrečias užduotis pagal ligos pobūdį, pasiekiamas maksimalus fizinis krūvis; baigiamoji, joje fizinis krūvis mažinamas, ji baigiama atsipalaidavimu, kvėpavimo pratimais) ir grupinė ( ligoniai skirstomi pagal ligos pobūdį, sveikimo periodą, amžių, lytį, fizinį pajėgumą).
Judėjimo režimai – nusako ar ligonis gali save aptarnauti, keisti kūno padėtį, valgyti, vaikščioti, mankštintis. Ligos metu būtina reguliuoti fizinę veiklą, kuri priklauso nuo raumenų apkrovimo, eikvojamos energijos ir aplinkos poveikio. Paskirtas judėjimo režimas mobilizuoja ligonio organizmo apsauginius ir prisitaikomuosius mechanizmus, padeda organizmui palaipsniui adaptuotis pasikeitusioje aplinkoje ir sveikstant prie didesnio fizinio krūvio.
Skiriamas:
I. lovos (griežtas, laisvas – paprastas). Griežtas lovos režimas, kai gyvybei pavojinga būklė. Ilgas griežtas režimas pavojingas dėl hipodinamijos. Ligonis turi gulėti tik toje padėtyje, kurioje gali gulėti, trumpam atsisėsti galima tik su atrama. Kineziterapija taikoma atliekant statinius kvėpavimo pratimus, nugaros ir galūnių masažą, atsipalaidavimo pratimus. Tikslas – aktyvinti periferinę kraujotaką, stimuliuoti žarnyno peristaltiką, gerinti kvėpavimą.
II. palatos. esant palatos režimui ligoniui leidžiama nueiti ir iki tualeto. Kineziterapijos tikslas – didinti adaptaciją buityje. Atliekami bendro pobūdžio pratimai, naudojamos priemonės.
III. laisvas režimas – tęsia gydymą stacionare ar kitoje gydymo įstaigoje. Mažinamas medikamentų skyrimas, daugiau skiriama fizikinio gydymo priemonių. Kineziterapijos tikslas – stiprinti bendrą sveikatos būklę ir specialiais pratimais atstatyti pakenktus judesius ir fiziologines funkcijas.
