Kvėpavimo sistemos vaidmuo atliekant fizinius pratimus.
Kvėpavimo sistema perneša deguonį į dirbančius organus.
Taisyklingo kvėpavimo kriterijai
Ramiai sėdint, uždėjus vieną ranką ant pilvo, kitą ant krūtinės, 5min. vertinama išorinio kvėpavimo funkcija. Ramybės būsenoje, praėjus 10 – 15min. po krūvio turi būti tokie kvėpavimo požymiai: *Žmogus turi negirdėti savo kvėpavimo. *Krūtinės ir pilvo judesiai kvėpuojant neryškūs arba nepastebimi. *Pečių juostos raumenys neturi judėti. *Nesinori giliai atsidusti. *Kvėpuoti reikia pro nosį. *Kvėpavimo dažnis – 12 – 18k/min. *Įkvėpimo ir iškvėpimo trukmės santykis nemažiau kaip ½. *Pridėjus delną prie nosies iškvėpimo metu jaučiasi ne oro srovė, bet šiluma.
Po intensyvaus fizinio krūvio iki nurodytų kriterijų kvėpavimas turi sugrįžti per vieną valandą.
Kvėpavimo raumenys:
Įkvėpimas prasideda susitraukus inspiraciniams raumenims (diafragma, išoriniai tarpšonkauliniai, tarpkremzliniai). Pagalbiniai raumenys įsitraukia tik suaktyvėjus kvėpavimui (rombiniai, trapecinis, mentės keliamasis, priekinis dantytasis ir krūtinės didysis, mažasis). Iškvėpimas vyksta atsipalaiduojant inspiraciniams kvėpavimo raumenis, tada orą esantį plaučiuose pradeda spausti krūtinės ląstą, pilvo organai ir plaučių tamprioji trauka. Giliau iškvepiant dalyvauja ekspiraciniai raumenys (vidiniai tarpšonkauliniai r.). Labai giliai ir greit iškvepiant pradeda veikti pagalbiniai iškvėpimo raumenys (užpakalinis dantytasis, kvadratinis juosmens, pilvo raumenys).
Kvėpavimo pratimai pagal raumenų kiekį skirstomi į statinius ir dinaminius.
Kvėpavimo ciklo fazės
1. Įkvėpimas. Trukmė iki 5s/5 širdies ciklai (vėliau dar ilgėti iki 10s). Efektas: alveolių užpildymas oru, funkcionuojančių alveolių kiekio didinimas.
2. Pauzė įkvėpus. Visiškas nekvėpavimas, 2k ilgesnė už įkvėpimą. Efektai: alveolinio oro maksimalus panaudojimas – deguonies absorbcijos gerėjimas, angliarūgštės frakcijų kaupimasis, kvėpavimo centro stimuliavimas. Dujų apykaitos (vidinio kvėpavimo) greitėjimas.
3. Iškvėpimas. Ramus, lėtas, nepertraukiama srovele. Efektas: iš plaučių iškvepiamo oro didinimas. Lėtai ramiai iškvėpdami papildomai iškvepiame 0,25l panaudoto oro.
4. Pauzė po iškvėpimo. Efektai: sukuriama hipoksija, dėl kurios aktyvėja smegenų, širdies audinio ir visų gyvybiškai svarbių organų kraujotaka, greitėja dujų ir medžiagų apykaita audiniuose.
Deguonies paėmimas (absorbcija):
Plaučių alveolių kapiliarizacija
Plaučių ventiliacija (maksimalus minutinis tūris – oro kiekis cirkuliuojantis kraujyje 1min. dirbant max intensyvų darbą).
Deguonies transportavimas
*Hematologiniai veiksniai (Hb koncentracija kraujyje, cirkuliuojančio kraujo tūris, kraujo klampumas)
*Hemodinaminiai veiksniai (Širdies max minutinis tūris. Ramybėje – 5l/min. krūvio metu padidėja iki 25l/min. (40l/min.); raumenų kraujotaka (ramybės būklėje per minutę pro 100g raumeninio audinio prateka 4ml kraujo, o intensyvaus fizinio krūvio metu iki 150ml); kraujo paskirstymas).
Deguonies naudojimas priklauso nuo:
*Mitochondrijų kiekio ir aktyvumo; *Oksidacinių fermentų kiekio ir aktyvumo; *Energetinių substratų išteklių; *Mioglobino kiekio raumenyse; *Raumenų kapiliarizacijos.
Deguonis naudojamas:
*Energijos ir šilumos gamybai, gyvybiniams procesams reikalingoms funkcijoms vykdyti; *Energijos gamybos produktams naikinti; *Energetinių ir plastinių medžiagų kompensavimui.
