Normalių judesių valdymas
Kineziologijoje judesiai dažniausiai analizuojami biomechaniniu aspektu, t.y. judesys yra suvokiamas kaip kaulinių svertų judėjimas, vykstantis raumenims susitraukiant. Daugelis kineziterapinių metodų remiasi kaip tik tokia judesių samprata. Judesys yra dviejų komponentų, nervinio ir skeleto – raumeninio, sąveikos rezultatas. Judesių valdymas nusakomas nervinio komponento įtaka judesiui. Judesių valdymo teorija aiškina pozos stabilumo ir konkrečių judesių atlikimo bei jų matmenų priežastis. Judesių valdymo teorija atsako į klausimą KAIP centrinė nervų sistema organizuoja ir kontroliuoja organizmo struktūrų darbą, kad būtų atliktas tam tikras judesys. Judesių valdymo teorija remiasi neurofiziologija bei neuroanatomija ir pagrindinį dėmėsį skiria nerviniam judesių komponentui.
Judesių valdymas nusakomas kaip sensorinės ir motorinės sistemų sąveika, kurią įtakoja suvokimo funkcija. Naujausi neurofiziologijos eksperimentai įrodo, kad judesių valdymas yra pagrįstas hierarchijos principu, t.y. aukščiau esantys valdymo lygiai kontroliuoja žemiau esančius. Impulsai perduodami galvos smegenims, po to nugaros smegenims ir tik po to skeleto raumeniniai sistemai.
Motorinės programos:
Ankščiau buvo manoma, kad motorinius veiksmus sukelia ir koordinuoja periferinė sensorinė stimuliacija (propriorecepcija, rega, klausa, vestibuliniai ir taktiliniai jutimai). Tačiau tyrimai parodė, kad ir be sensorinės stimuliacijos gali atsirasti judesiai sujungti į tikslinį motorinį veiksmą. Motorinė programa apibrėžiama kaip judesių aktyvavimo sistema, garantuojanti koordinuotą jų eiliškumą. Taigi, motorinės programos kuria judesių atlikimo schemas, kurios nervinių impulsų pagalba yra perduodamos žemesniesiems judesių valdymo lygiams. Žemieji valdymo lygiai, tarp jų ir refleksai, atlieka tik reguliatorių vaidmenį.
Motorinės programos susiformuoja, mokantis naujų veiksmų ir daug kartų kartojant tuos pačius judesius. Kūdikiai neturi motorinių programų – jų motorinę veiklą valdo žemesnieji lygiai ir tai pasireiškia refleksais.
Tam, kad atliktų veiksmą, anksčiau suformuotos motorinės programos yra suaktyvinamos dar prieš pradėdamos judesį. Jos įgyvendinamos tiesiogiai ir be išlygų – judesio atlikimo metu programa beveik nekoreguojama pavyzdžiui jei, pradėjus atlikinėti greitą veiksmą, staiga pakistų aplinkos sąlygos praktiškai neįmanoma būtų jo sustabdyti ar pakoreguoti.
Judesių mokymasis ir prarastos funkcijos grąžinimas
Naujų ar dėl ligos prarastų judesių mokymasis remiasi judesių valdymo teorija. Judesių mokymasis – tai teorija, pagrindžianti principus, pagal kuriuos yra mokomasi atskirų judesių ir judėjimo stereotipų.
Judesių mokymasis – tai daugiau nei tik motorinis procesas. Tai sudėtingas jutimo – suvokimo – įgūdžio – veikimo procesas. Anksčiau judesių mokymasis buvo suprantamas kaip asmens judesių stereotipo keitimasis, įprantant judesį atlikti kitu būdu; dabar – kaip asmens su gebėjimas rasti ir atlikti optimalų judesį, kai judesio atlikimo metu kinta aplinkos sąlygos. Asmuo gali būti išmokęs judesį ir įgudęs jį atlikti, tačiau, kai yra pavargęs ar nėra motyvuotas jį atlikti, judesį gali atlikti blogai.
Mokymosi formos
Neasociacinis mokymasis pasireiškia kaip paprasčiausias refleksas: daug kartų kartojant tą patį stimulą, nervų sistema ima jį atpažinti. Įpratimas ir jaudrumas yra paprasčiausios neasociacinio mokymosi formos. Įpratimas – tai atsako (reakcijos į stimulą) silpnėjimas, veikiant tam pačiam stimului. Klinikoje ši forma naudojama galvos svaigimui mažinti tiems pacientams, kurių vestibiulinis aparatas yra sutrikęs. Pacientai yra prašomi kartoti tuos judesius ar veiksmus, kurie paprastai sukelia galvos svaigimą, ir jis palaipsniui tampa silpnesniu. Jaudrumas – tai stipresnis atsakas į gąsdinantį ar žeidžiantį dirgikli. Pavyzdžiui, jei oda yra sudirginama skausmingu dirgikliu, o po to paliečiama švelniai, į švelnų dirginimą yra reaguojama kur kas stipriau nei paprastai
Asociacinis mokymasis, kitaip nei neasociacinis mokymasis, sujungia keletą judesio aspektų į vieną visumą. Asociacinio mokymo pavyzdžiu gali būti paciento mokymas žengti žingsnį: kūno svoris perkeliamas ant atraminės kojos tuo momentu, kai kita koja pakeliama.
Kita asociacinio mokymosi forma remiasi bandymo – klaidos principu. Žmogus, bandydamas daug kartų, atranda judesį ar veiksmą, sukeliantį pasekmę, kurios jis tikėjosi. Pavyzdžiui, mokydamasis atsistoti, pacientas stengsis stotis tuo būdu, kuriuo jam pavyko atsistoti. Arba, jei eidamas nelygia danga pacientas krito, jis stengsis išvengti tokios dangos savo kelyje. Treniruojant pradedama eiti keičiant dangą.
Uždaros sistemos teorija. Ją sukūrė J. A. Adams, remdamasis judesių valdymo uždaros sistemos teorija. Ši teorija teigia, kad judesio atlikimo metu labai svarbi yra aferentinė sensorinė informacija. Šios uždaros save koreguojančios sistemos dėka teisingas judesys, t.y. judesys, tobulai atitinkantis siekiamo atlikti judesio modelį, yra atliekamas po daugelio kartojimų. Pagal šią teoriją egzistuoja judesių atmintis: CNS fiksuoja ir kaupia teisingai atliktus judesius ir, kai reikia, suaktyvina tam tikrus centrus, kurie „paleidžia“ reikiamo judesio atlikimo procesą ir jį valdo.
Mokantis paimti stiklinę vandens, judesys bus tuo tikslesnis, kuo tobulesnė bus sensorinę informaciją teikianti sistema (rega, propriorecepcija).
Atviros sistemos teorija. Ją sukūrė R.Schmidt. CNS kaupia sėkmingai atliktų veiksmų schemas. Sensorinė informacija yra naudojama tik prieš pradedant veiksmą ir po jo. Judesio mokymosi procesą galima suprasti kaip nuolatinį motorinių programų tobulinimo procesą, vykstantį daugelį kartų kartojant tuos pačius judesius. Ši teorija yra efektyviausia mokant vaikus. Vaikams dažnai tenka mokytis visiškai naujų judesių.
Fitts ir Posner teoriją. Yra trys fazės. Pirmojoje stadijoje – kognityvinėje – asmeniui yra aktualiausia suvokti užduotį, numatyti galimas jos atlikimo strategijas bei suvokti būsimo vertinimo kriterijus. Antroji fazė – asociacinė. Asmuo jau yra suradęs tinkamiausią judesio atlikimo strategiją ir šioje fazėje tobulina įgūdį. Antroji fazė gali trukti nuo keleto dienų iki keleto savaičių ar net mėnesių, priklausomai nuo asmens imlumo, informacijos kiekio, mokymosi intensyvumo. Trečioji stadija – autonominė. Jos metu judesys yra išmokstamas taip, kad jo atlikimui nebereikalingas papildomas dėmesio sukaupimas.
Mokymosi sąlygos. Išmokimo efektas priklauso nuo metodikos, kuria remiantis yra mokoma. Pavyzdžiui, užduoties atlikimo ir pertraukų santykis. Įrodyta, kad ilgalaikio išmokimo efektas yra didesnis, kai pertrauka tarp to paties judesio mokymosi serijų yra trumpesnė už jų atlikimą
Judesių mokymo procese labai svarbūs yra ideomotoriniai pratimai. Galvos smegenų žievėje yra papildoma motorinė zona, kurią suaktyvinus, kuriama motorinė programa. Ji leidžia modeliuoti judesius mintyse (vaizduotėje) ir tuo būdu kurti ar tobulinti motorinę programą. Ši programa nėra perduodama raumenų – skeleto sistemai, kad būtų atliekamas judesys, o perduodama tik pagrindinei motorinei zonai. Deja jokio judesio nepavyks išmokti tik vaizduotės ar minties pagalba, tačiau gali tik palengvinti mokymąsi.
Kineziterapeutas turi padėti besimokančiam naujo judesio atlikti jį teisingai, reikalinga manualinė pagalba. Kai tik besimokantis atlieka pirmą teisingą judesį, manualinė pagalba tampa nebereikalinga. Toliau tobulinant judesį, naudingesnė yra verbalinė ir objektyvi grįžtamoji informacija.
Funkcijos gražinimui yra reikalingos ir aktyvios kineziterapijos priemonės ir metodai, kuriuos naudoja gydantysis asmuo, yra aktyvaus proceso dalyvis. Pvz.: ligonis mokosi lipti laptais. Prarastos funkcijos grąžinimui didelę reikšmę turi amžius. Pastebėta, kad galvos smegenų traumos, įvykusios vyresniame amžiuje, palieka didesnius pėdsakus nei tos, kurios įvyko kūdikystėje. Taip yra dėl to, kad kūdikių smegenys nėra galutinai susiformavę. Tačiau su amžiumi dėl galvos smegenų pažeidimo gali išryškėti negrįžtami procesai. Su amžiumi mokymosi procesai lėtėja, nes blogiau, lėčiau funkcionuoja organizmo sistemos, lemiančios išmokimą. Tačiau mokyti judesių suaugusius, siekiančius grąžinti prarastą funkciją, yra lengviau, nei mokant vaikus, kurie tokių judesių niekada nemokėjo (pvz. vaikščioti, lipti laiptais). Praradę funkciją suaugusieji turi motorę programą ar jos dalis, reikalingas jai atlikti, todėl tereikia funkciją patobulinti arba atstatyti. Tuo tarpu vaikams motorines programas reikia sukurti. Paprastai geriau ir greičiau judesių išmoksta (ir kartu greičiau atgauna funkciją) tie asmenys, kurie gyvena judrų gyvenimo būdą ir turi didesnį judesių bagažą. Panašiai ir vaikams, augantiems daug išorinių stimulų teikiančioje aplinkoje, funkcija grįžta greičiau. Manoma, kad taip yra dėl tobuliau veikiančios CNS. Mažesnius pažeidimus lengviau išgydyti. Kombinuoti ar stambias funkcijas apimantys sutrikimai reikalauja daugiau pastangų. Sutrikimams vystantis palaipsniui, funkcija paprastai prarandama mažiau, negu tuomet, kai pažeidimas pasireiškia staiga. Kuo anksčiau pradedamos taikyti funkcijos grąžinimo priemonės, tuo pasiekiamas geresnis rezultatas.
