PSICHOLOGINĖ REAKCIJA Į LIGĄ
Žinia, apie aplinkybes ribojančias paciento elgesį ir veiklą, dažnai ištinka staiga ir sukelia įvairias emocines reakcijas. Pvz.: po avarijos pacientas sužino, kad negalės vaikščioti. Adektvati reakcija bus tada, kai pacientas suvokia pasikeitusią situaciją, pajėgia tinkamai įvertinti galimybes pasveikti. Daugelis pacientų prisitaiko prie pakitusių aplinkybių.
Ligonio adaptacijos stadijos:
1. Neigimas (netikėjimas) – tai tokia reakcija į ištikusią ligą ir jos pasekmes, kai pacientas neigia savo ligą.
2. Mažėja neigimas, didėja pyktis, pacientas nesutinka su liga ir jos pasekmėmis.
3. Reorganizacija – prisitaikymas, gyvenimo būdas.
Vidinė psichinė reakcija į ligą ar kitokią stresinę situaciją pasireiškia įvairiomis neadaptyvaus elgesio formomis.
Neadekvatyvaus elgesio sindromai:
1. Pyktis.
2. Depresija, gali būti nuo silpnos iki stiprios.
3. Baimė.
4. Frustracija, kuri gali pasireikšti vidine įtampa, netolerancija, priešiškumu, agresija ir kt.
5. Kaltė.
6. Nerimas.
7. Pakilumo ir hipomaniakinė būsena, kuriai būdinga euforija, išsiblaškymas, padidintas aktyvumas, sumažėjusi dėmesio koncentracija.
Psichologinės pagalbos tikslas yra įvertinti psichologinę reakciją į ligą ir ją koreguoti.
1. Psichoemocinių problemų įvertinimas ir apibrėžimas.
2. Teigiamos nuostatos reabilitacijai formavimas.
3. Padėti ligoniui ir reabilitacijos komandai bendrauti tarpusavyje.
Pagal prof. Barolin turi būti grįžtamasis ryšys kai reabilitologas ir komanda nori padėti, o ligonis turi teigiamą nuostatą reabilitacijai.
Psichologinės pagalbos teikimas skirstomas į šiuos etapus:
1. Įvertinama psichologinė ar socialinė problema ir ją sukeliančios priežastys.
2. Apibrėžiama (patikslinama, sukonkretinama) rūpima problema ir jos sprendimo būdai.
3. Įvertinama paciento psichinė būsena, poreikiai, socialinė situacija, numatomi tikslai ir sudaromas veiklos planas.
4. Nustatomi kriterijai, pagal kuriuos vertinama, ar problema išspręsta visiškai ar tik dalinai.
Psichologas psichologiniais metodais tiria ir įvertina paciento būseną, jo psichologines ir asmenines problemas, nustato geresnio prisitaikymo galimybes, padeda pacientui susidaryti požiūrį į gyvenimo tikslus, atitinkančius geresnį prisitaikymą.
Psichinės būklės įvertinimo būdai:
1. Pokalbis (individualus, grupėje).
2. Paciento elgesio stebėjimas.
3. Artimųjų informacija.
4. Atliekami įvairūs testai. Įvertinama kokie asmens poreikiai yra sumažėję, kokios kliūtys trukdo juos tenkinti ir numatomos priemonės joms pašalinti. Testai – atminties tyrimas, “skaičių kartojimas”, “10 žodžių”, protinės būklės tyrimas (MMS), Zungo depresiškumo skalė, HAD skalė (nerimui ir depresijai įvertinti).
Psichologinę pagalbą teikia psichiatras, psichoterapeutas, socialinis darbuotojas. Psichologinės pagalbos samprata yra plati. Tai įvairūs nespecifiniai socialinės paramos būdai – palaikantis visuomenės, artimųjų ir draugų požiūris, palaikantis bendravimas.
Psichologinės pagalbos apimtis ir teikimo būdai priklauso nuo paciento psichologinių problemų. Speciali psichologinė pagalba reikalinga, jei paciento stiprūs išgyvenimai sukelia emocinę įtampą, nerimą, sutrikdo jo psichinę pusiausvyrą, galimybę veikti, bendrauti su aplinkiniais. Tokiu atveju tikslinga psichoterapeuto konsultacija, kuris nustato psichikos susirgimą ir skiria gydymą vaistais. Psichologinė pagalba gali būti teikiama gydymo įstaigose ar ambulatoriškai.
