SOCIALINĖ REABILITACIJA
Socialinė reabilitacija tai:
* buitinės aplinkos pritaikymas;
* miesto, rajono pritaikymas,
* visuomeninio transporto pritaikymas neįgaliųjų poreikiams,
* darbo vietos pritaikymas neįgaliųjų poreikiams,
* profesinė reabilitacija,
* sociokultūrinė reabilitacija,
* sociokomunikacinė reabilitacija,
* aprūpinimas ergoterapinėmis priemonėmis, bei kompensacine technika.
Reikalavimai socialinei reabilitacijai:
– Nustatyti socialinę prognozę,
– Išaiškinti pacientui ir jo šeimai lengvatų, kompensacijų teikimo tvarką,
– Pritaikyti kompensacinę techniką,
– Patarti, kaip pakeisti profesiją, perkvalifikuoti ir rasti tinkamą darbo vietą,
– Informuoti apie galimybes pritaikyti gyvenamąją aplinką ir darbo vietą specialiams paciento poreikiams.
Socialinė reabilitacija neturi formuoti išlaikytinio psichologijos. Visas socialinės reabilitacijos priemonių kompleksas turi būti nukreiptas į aktyvaus socialinio subjekto, asmenybės, turinčios motyvaciją, savikritiškai bei savarankiškam darbui, visuma.
Socialinė reabilitacija remiasi 7 principais:
1. Individualumas – kiekvienas žmogus yra asmenybė ir skirtingai išreiškia savo jausmus ir sunkumus, ieško įvairių būdų išeiti iš susidariusios sunkios situacijos.
2. Empatija. Kiekvienas žmogus išgyvendamas sunkumus savaip reaguoja į sukeltas nuoskaudas, krizes, nepasiekimus. Socialiniam darbuotojui reikia ne tik logiškai ir racionaliai suprasti žmogaus išgyvenimus, bet ir pajusti jų realybę ir jam tai parodyti.
3. Pasitikėjimas žmogumi – išsiaiškinti ar išklausius žmogaus problemas, reikia jam padėti pasirinkti galimą išeitį iš susidariusios padėties.
4. Neteisimas ir nesmerkimas. Socialinis darbuotojui svarbu giliai suprasti sunkumus išgyvenantį žmogų, neteisiant ir nesmerkiant, nors ir susidurtų su asmeniškai nepriimtinam žmogui.
5. Žmogaus, toks koks jis yra priėmimas.
6.
7. Profesinės paslapties išlaikymas.
Socialinio darbuotojo, dirbančio reabilitacijos specialistų komandoje neįgalaus asmens namuose, veiklos tikslas – invalido socialinė integracija.
Socialinis darbas yra orientuojamas ne į izoliuotą asmenį ar šeimą, bet į asmenį ar šeimą esančius tam tikroje socialinėje aplinkoje ir veikiamus tam tikrų socialinių veiksnių. Pagrindinis šio darbo reikalavimas – pasiekti, kad asmuo, aplinka ir asmens bei aplinkos santykiai sudarytų vieningą visumą.
Socialinio darbuotojo sudarytas paramos planas
Organizuojant socialinę reabilitaciją socialinis darbuotojas turi sudaryti paramos planą. Tam būtina:
1. Išanalizuoti ir įvertinti situaciją, identifikuoti problemas:
– nustatyti socialinės problemos atsiradimo priežastis.
– identifikuoti problemas socialinio darbo požiūriu.
– pateikti ir argumentuoti problemų sprendimo būdus.
– nustatyti prioritetines problemas.
– išaiškinti paties invalido galimybes sprendžiant problemas.
– nustatyti operatyvios pagalbos poreikį (ką būtinai reikia padaryti).
2. Sudaryti paramos programą:
– planuoti socialinių paslaugų rūšis.
– nustatyti kas ką turi daryti.
– nustatyti būdą, kaip invalidą supančią aplinką įtraukti į paramos procesą.
– numatyti darbo metodus.
– pasirinkti tinkamą paramos teikimo modelį.
– apibrėžti paramos teikimo reikalavimus invalidui.
– numatyti konkrečius darbuotojus, kurie vykdys paramos planą.
– parengti informaciją apie invalidą, kitai institucijai.
Socialinės paslaugos
Socialinės paslaugos – tai pagalbos rūšis silpniesiems visuomenės nariams, suteikiama įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais. Tai žymia dalimi subsidijuojamos, o atsitiktiniams asmenims ir nemokamos paslaugos.
Pirmaeilis socialinių paslaugų tikslas yra patenkinti asmenų gyvybinius poreikius ir sudaryti palankesnes žmogaus orumą išsaugančias gyvenimo sąlygas, kai jie patys savarankiškai nepajėgūs to pasiekti.
Galutinis socialinis paslaugų tikslas – sudaryti palankias sąlygas ir ugdyti asmenų sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje.
Socialinės paslaugos namuose
Socialinių paslaugų namuose klientai: vieniši pensininkai, vieniši invalidai, vienišos motinos, daugiavaikės šeimos, kiti asmenys priklausomai nuo poreikio ir savivaldybės galimybių.
Pagrindinės paslaugos namuose – tai paslaugos, kurios gyvybiškai būtinos norint išlaikyti žmogų namuose nepažeidžiant jo garbės ir orumo.
Papildomos paslaugos namuose – tai paslaugos, kurios nėra gyvybiškai būtinos konkrečiose situacijose, bet gali būti teikiamos asmeniui pageidaujant ar susitarus su paslaugų teikėju.
*Bendravimo, konsultavimo: – bendravimas, – korespondencijos tvarkymas, – laikraščių, knųgų skaitymas.
*Asmens higienos paslaugos: – išmaudymas, – aprengimas, – skalbimas, – kitos paslaugos.
*Namų tvarkymas: – buto tvarkymas, – langų valymas, – patalynės pakeitimas.
*Maisto paruošimas: – maisto pirkimas, – maisto paruošimas, – karšto maisto užtikrinimas.
*Įvairių pavedimų.
Socialinio darbuotojo uždaviniai
1. Bendradarbiauti su socialiniais partneriais:
– koordinuoti savanorišką ir socialinę paramą invalidams;
– koordinuoti savanorišką ir profesinę paramą invalidams;
– organizuoti reikalingą pagalbą, suteikiant įvairias garantijas, sutelkiant įvairias organizacijas;
– remiantis invalido ir jo šeimos narių nuomone, įvertinti suteiktą paramą;
– dalyvauti reabilitacijos specialistų komandos susirinkimuose;
– tarpininkauti kitiems specialistams iš skirtingų institucijų, sprendžiant bendrus paramos klausimus.
2. Įtraukti bendruomenės narius į socialinės reabilitacijos vykdymą:
– parinkti savanorius;
– skirstyti užduotis savanoriams;
– prižiūrėti ir vertinti jų darbą.
3. Plėsti institucijų veiklą:
– formuoti institucijos veiklos profilį (politiką);
– rengti ir teikti institucijos veiklos planus ir ataskaitas;
– rengti ir ginti socialines programas;
– rūpintis medžiagos apie institucijos veiklos sudarymą ir institucijos įvaizdžio skleidimu;
– susirašinėti su suinteresuotaisiais.
Medicinos socialinio darbuotojo vaidmenys ir jų vykdymo metodai
Mokytojo: *moko šeimos narius bendravimo su neįgaliuoju principų, *sudaro dienotvarkę, *supažindina su reabilitacijos sistemos galimybėmis, *informuoja apie galiojančias lengvatas, *pataria kaip pagerinti mikroklimatą šeimoje, *moko savanorius.
Įgalintojo: *organizuoja gyvybinių funkcijų užtikrinimą neįgaliojo namuose, *aprūpina ergoterapinėmis priemonėmis, kompensacine technika, *organizuoja gyvenamosios aplinkos pritaikymą neįgaliojo poreikiams, *organizuoja aprūpinimą ortopedinėmis priemonėmis.
Tarpininko: *ieškant darbo, *sprendžiant teisinius klausimus, *ieškant kontaktų su draugijomis, sporto klubais, religinėmis bendruomenėmis, *nustatant invalidumo grupę, *surandant savanorius, *patalpinant į globos įstaigas.
Minimalus socialinių paslaugų tinklas savivaldybėje:
1. Senelių globos namai (alternatyva – savarankiško gyvenimo namai, slaugos namai).
2. Pagalbos namuose tarnyba.
3. Dienos centras neįgaliems suaugusiems.
4. Dienos centras neįgaliems vaikams (arba grupės prie darželio).
5. Dienos centras probleminiams vaikams + laikino apgyvendinimo vietos vaikams ir moterims su vaikais.
6. Paslaugų centras piktnaudžiaujantiems alkoholiu, narkotikais ir pan.
7. Bendruomenės centras.
8. Nakvynės namai (laikinas apgyvendinimas).
